Visi įrašai, kuriuos paskelbė Indrė Audenytė

DUBRAVKA UGRESIĆ „Skausmo ministerija”

Ten, Regulateurstrate, buvo „Demask“ parduotuvė, kuri rūpindavosi prekėmis, reikalingomis išplėsti olandų pornoindustrijos tinklą. Kažkoks S/M pornografijos klubas Hagoje vadinosi „Ministry of Pain“. Todėl mano studentai savo darbą pornosiuvykloje vadino darbu „Ministerijoje“ (p. 14)

Neseniai ėmiau jaustis kaip „Pakeliui į Babadagą“ knygos pagrindinis veikėjas: jį traukė paribio Europa, mane – tų geografinių periferijų literatūra. Ir tai prasidėjo nuo šios knygos – Dubravkos Ugresić kreivoko „Skausmo ministerijos“ vertimo. Pagrindinė knygos herojė – Amsterdaman atsibeldusi Tania (nors romane jai labiausiai tiko mažybinis Taniuša). Kūrinys yra pirmuoju asmeniu išpažįstama Tanios „nesvarumo būklė“ – irstant Jugoslavijai, pešantis tautoms, Tania bėga svetur, tačiau nebeturi jokio jos identitetą laikančio pagrindo – nei kalba, nei „saugia teritorija“ laikomi atsiminimai nebegali suteikti darnos jausmo svetimame mieste. Tiesa, Tanios personaže galima aptikti ir pačios autorės pėdsakų: ji taip pat yra iš buvusios Jugoslavijos respublikos emigravo į Olandiją. Toliau skaityti DUBRAVKA UGRESIĆ „Skausmo ministerija”

[namų kino teatras:] Tomas atvyko į kaimą (rež. Xavier Dolan, 2013)

Today a part of me died. And I cannot mourn. Because I forgot all the synonims of „sadness“. Now all that I can do without you is replace you.

Jaunajam režisieriui Xavierui Dolanui visai lengva pavydėti: kanadiečiui vos dvidešimt penkeri, o jau pasirodė ketvirtas jo filmas „Tomas atvyko į kaimą“. Dolaną lepina ir kritikai: jau pirmasis jo darbas J’ai tué ma mère („I killed my mother“), kuriam scenarijų Xavieras sukūrė būdamas šešiolikos, pelnė apdovanojimus ir nominacijas tiek Kanuose, tiek ir kituose kino festivaliuose. Debiutiniame darbe, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka pats Dolanas, nagrinėjami sudėtingi paauglio ir motinos santykiai. Po pusiau autobiografinės juostos gimsta filmas Les Amours Imaginaires („Heartbeats“), siužeto prasme – visiškai elementarus meilės trikampis. Bet Mari ir Fransio aistra Nikolui nufilmuota spalvingai ir manieringai. Jau šiame filme galima apčiuopti kanadiečių režisieriaus kino kalbos formavimąsi: kartais sulėtinami kadrai, kamera su pasimėgavimu tiria personažų profilius, nuotaiką kuria garso takelio ir vaizdo dermė. Šie bruožai sprogsta ambicingai ilgame Lawrence Anyways. Filmas dramatizuoja vyro ir moters santykių dinamiką ir problemas, iškylančias kuomet Lorensas nusprendžia, jog jis yra moteris, įkalinta vyro kūne. Kaip niekad smagiai ir pasimėgavimu filmuojamos karnavališkos scenos, natūraliai iššaukiamos ir pačios filmo problematikos. Pavyzdžiui, vakarėlio,į kurį vyksta Fredė, scena, galėtų būti viena iš filmo charakteringiausių – kruopštus vizualumas, maskaradiškumas, gyvumas, manieringumas, tempas – tai, kas būdinga Dolano estetikai. Toliau skaityti [namų kino teatras:] Tomas atvyko į kaimą (rež. Xavier Dolan, 2013)

Andrzej Stasiuk „Pakeliui į Babadagą”

Norėčiau būti palaidotas tose vietose, kurias aplankiau ir kurias dar aplankysiu. Galva – tarp žaliųjų Zempleno kalvų, širdis – kur nors Transilvanijoje, dešinioji ranka – Čornohoroje, kairioji – Spišska Bialoje, regėjimas – Bukovinoje, uoslė – Rešinaryje, o mintys galbūt kažkur čia… (p. 7).

Sakinį, kuriuo pradėsiu šią recenziją, perrašiau balažin kiek kartų. Nes norėjosi pasakyti tiek daug vienu ypu: kad slapta pavydžiu lenkams, turintiems tokių subtilių eseistų, kad ši knyga atkeliavo ant mano stalo visiškai netikėtai ir įsėdo mintyse ilgam, ir kad labai gaila, kad į lietuvių kalbą išversta tik ši vienintelė lenkų poeto, prozininko ir eseisto Andrzejaus Stasiuko knyga. Tiesiog „Pakeliui į Babadagą“ yra viena gražiausių ir poetiškiausių skaitytų esė. O ir patys lenkai 2005 m. knygą apdovanojo žymiausia savo literatūrine premija „Nikė“. Toliau skaityti Andrzej Stasiuk „Pakeliui į Babadagą”

[kino teatre:] Violeta (rež. Martin Provost, 2013)

My mother never held my hand. She helped me on and off sidewalks by gripping my sleeve whenever she could get a hold. It humiliated me. I’d pushed her hand away. She’d grip harder and pick me up like a chicken held by one wing. I’d let myself go limp and stop moving. My mother saw my tears. You want to get knocked down?You’re crying? She was the one knocking me down.

Apytamsiame kadre boluoja moters figūra. Moteris, iš pradžių matoma iš nugaros, nervingai, vis atsigręždama, bėga.Tokiu būdu režisierius Martinas Provostas pradeda filmą apie sudėtingo likimo prancūzų rašytoją Violetą Liodiuk (akt. Emmanuelle Devos). Provostas imasi vaizduoti Violetos gyvenimo atkarpą nuo rašytojos kūrybos pradžios iki garsiausio jos romano „Benkartė“ (La Bâtarde, 1965) išleidimo ir apdovanojimo prestižine Goncourt’ų premija. Tiesa, „Violeta“ – ne pirmasis režisieriaus biografinis filmas: Lietuvos žiūrovai jau matė ir pamėgo jo dramą „Serafina“, kuriame pasakojama apie savamokslę tapytoją Serafiną iš Senlio. Toliau skaityti [kino teatre:] Violeta (rež. Martin Provost, 2013)

Premjera: „Broken Heart Story” (rež. Saara Turunen)

Suomė Saara Turunen pati rašo pjeses ir jas režisuoja. Jos į Nacionalinį dramos teatrą atklydęs spektaklis „Broken Heart Story“ (Sudaužytos širdies istorija) – tai moters prigimties analizė, nusakoma hamletiškosios frazės perdirbiniu – būti subjektu ar objektu? Pagrindinė veikėja – bevardė moteris, trokštanti būti rašytoja, tačiau jos siela – visiška priešingybė. Tai kiek naivoka šviesiaplaukė ryškiai raudona suknele, trokštanti meilės – visai kaip Julia Roberts filme „Graži moteris“. Tuo tarpu rašytojai, prisiklijavusiai ūsus (mat, kaip ji juokaudama mesteli, su ūsais geriau sekasi), svarbu rašyti apie komunizmą ir mirtį, dvi, anot jos, svarbiausias temas. Nenuostabu tad, kad dvi priešingybės viename asmenyje niekaip nesusijungia. Toliau skaityti Premjera: „Broken Heart Story” (rež. Saara Turunen)

KRISTINA SABALIAUSKAITĖ „Silva rerum III”

Nesvarbu, kas esam, ką jaučiam, svarbu, kad gerai ir didingai atrodom patys sau ir žiūrovams savo balagano teatre! (216 p.)

Jeigu jau taip, tai gal ir pradėkim nuo balagano, kurį sukėlė pirmos dvi rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva rerum” dalys. Leidėjai trynė rankas iš pasitenkinimo dėl išparduotų tiražų, kritikai niovėsi kaip šunys dėl tekstų kokybės, o skaitytojai mėgavosi neprasta populiariąja literatūra, nekantraudami gauti dar. Ir ne be reikalo Sabaliauskaitė tokia mėgiama – jos vizitine kortele galima laikyti velniškai ilgus, vingrius sakinius, kuriuose autorė ne tik nepameta minties, bet ir sugeba skaitytoją kantriai vesti siužeto vingiais daugiau nei tris šimtus puslapių trunkančiose istorijose. Toliau skaityti KRISTINA SABALIAUSKAITĖ „Silva rerum III”

Premjera: „Atvira erdvė’13“: Contemporary?, Menų spaustuvė.

Kada paskutinį kartą galvojote apie savo, žiūrovo, vaidmenį spektaklyje? Kada žiūrėjote kaip iškonstruojamas, išnarstomas vaidinimas? Kaip aktoriai išeina iš spektaklio ribų, išardo iliuzijas, skiriančias fiktyvią spektaklio erdvę ir be užuolankų kreipiasi į žiūrovą? Užsiimti savirefleksija „Menų spaustuvės“ scenoje pasiūlė ir patys pabandė trys menininkai – Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas ir Paulius Tamolė. Jų sukurtas spektaklis „Contemporary?“ – ironijos ir žaismės kupinas žvilgsnis į šiuolaikinio šokio spektaklio kūrimą.

Taigi – didžioji „Menų spaustuvės“ scena, viena valanda šokiui ir trys kūnai scenoje. Spektaklis turi labai aiškią struktūrą: Mantas, Paulius ir Agnė (ir scenoje jie kreipiasi vienas į kitą šaukdami tikrais vardais) pašoka, o po to „išeina“ iš kuriamų personažų, komentuoja vienas kito veiksmus, pataria, kaip šokti. Vėl pašoka. Tada nelauktai žengia prie žiūrovų, prašo pakomentuoti tai, ką jie mato scenoje. Ir čia gimsta juokingos situacijos: pasirodo, šokis ant scenos reiškė visai ką kita, nei mano žiūrovai. Tokiu elementariu judesiu tarsi parodoma – na, žiūrovai ne visuomet supranta, ką mato ant scenos. Bet net jei ir taip, ar tikrai tas aiškinimas reikalingas? Toliau skaityti Premjera: „Atvira erdvė’13“: Contemporary?, Menų spaustuvė.

MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ „I have no teeth“

Semiotikos studentė Miglė Anušauskaitė, atrodo, mėgsta pašmaikštauti – pavadinusi savąjį tinklaraštį „I have no teeth“, jame talpina komiksus, kuriuos kuria pati. Naujais Miglės darbais kas savaitę gali mėgautis ir „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai, o neseniai išleista Miglės komiksų knygelė, pavadinimu, žinoma, „I have no teeth“. Vos 100 vienetų tiražu išleistas komiksų rinkinys suvartojamas žaibiškai – ją perskaityti užteko beveik pusvalandžio, tačiau gera nuotaika garantuojama ilgam – Miglės komiksuose žybteli humoro (kartais priartėjančio prie juodojo) blyksniai, atidžiai žvelgiama į sociumą ir jaunus žmones jame. Ir visa tai telpa keliuose piešiniuose.

Miglės komikso objektu gali tapti praktiškai bet kas. Dažniausiai Miglė piešia (kaip įtariu) savąjį alter ego – jauną merginą, mėgstančią daug skaityti, kartais – kiek neurotišką, tačiau situacijos, į kurias pakliūna komikso herojė, yra taiklus ir aštrus žvilgsnis į kasdienines situacijas, ironizuojami stereotipai, nevengiama ir gan aštriai pajuokauti (pavyzdžiui, komikse „Eccentric clothing“). Toliau skaityti MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ „I have no teeth“