Today a part of me died. And I cannot mourn. Because I forgot all the synonims of „sadness“. Now all that I can do without you is replace you.

Jaunajam režisieriui Xavierui Dolanui visai lengva pavydėti: kanadiečiui vos dvidešimt penkeri, o jau pasirodė ketvirtas jo filmas „Tomas atvyko į kaimą“. Dolaną lepina ir kritikai: jau pirmasis jo darbas J’ai tué ma mère („I killed my mother“), kuriam scenarijų Xavieras sukūrė būdamas šešiolikos, pelnė apdovanojimus ir nominacijas tiek Kanuose, tiek ir kituose kino festivaliuose. Debiutiniame darbe, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka pats Dolanas, nagrinėjami sudėtingi paauglio ir motinos santykiai. Po pusiau autobiografinės juostos gimsta filmas Les Amours Imaginaires („Heartbeats“), siužeto prasme – visiškai elementarus meilės trikampis. Bet Mari ir Fransio aistra Nikolui nufilmuota spalvingai ir manieringai. Jau šiame filme galima apčiuopti kanadiečių režisieriaus kino kalbos formavimąsi: kartais sulėtinami kadrai, kamera su pasimėgavimu tiria personažų profilius, nuotaiką kuria garso takelio ir vaizdo dermė. Šie bruožai sprogsta ambicingai ilgame Lawrence Anyways. Filmas dramatizuoja vyro ir moters santykių dinamiką ir problemas, iškylančias kuomet Lorensas nusprendžia, jog jis yra moteris, įkalinta vyro kūne. Kaip niekad smagiai ir pasimėgavimu filmuojamos karnavališkos scenos, natūraliai iššaukiamos ir pačios filmo problematikos. Pavyzdžiui, vakarėlio,į kurį vyksta Fredė, scena, galėtų būti viena iš filmo charakteringiausių – kruopštus vizualumas, maskaradiškumas, gyvumas, manieringumas, tempas – tai, kas būdinga Dolano estetikai. Toliau skaityti [namų kino teatras:] Tomas atvyko į kaimą (rež. Xavier Dolan, 2013) →

My mother never held my hand. She helped me on and off sidewalks by gripping my sleeve whenever she could get a hold. It humiliated me. I’d pushed her hand away. She’d grip harder and pick me up like a chicken held by one wing. I’d let myself go limp and stop moving. My mother saw my tears. You want to get knocked down?You’re crying? She was the one knocking me down.

Apytamsiame kadre boluoja moters figūra. Moteris, iš pradžių matoma iš nugaros, nervingai, vis atsigręždama, bėga.Tokiu būdu režisierius Martinas Provostas pradeda filmą apie sudėtingo likimo prancūzų rašytoją Violetą Liodiuk (akt. Emmanuelle Devos). Provostas imasi vaizduoti Violetos gyvenimo atkarpą nuo rašytojos kūrybos pradžios iki garsiausio jos romano „Benkartė“ (La Bâtarde, 1965) išleidimo ir apdovanojimo prestižine Goncourt’ų premija. Tiesa, „Violeta“ – ne pirmasis režisieriaus biografinis filmas: Lietuvos žiūrovai jau matė ir pamėgo jo dramą „Serafina“, kuriame pasakojama apie savamokslę tapytoją Serafiną iš Senlio. Toliau skaityti [kino teatre:] Violeta (rež. Martin Provost, 2013) →