Visi įrašai, kuriuos paskelbė Indrė Audenytė

REINALDO ARENAS „Kai ateis naktis”

Visada maniau, kad niekinga maldauti gyvenimo. Jei negali gyventi kaip trokšti, tuomet neverta gyventi. (p. 5)

Mes, kubiečiai, dvidešimt metų kentę klaikiausią persekiojimą, negalime rasti ramybės jokioje pasaulio vietoje. Amžiams paženklinti kančios, juntame ryšį tik su perėjusiais tą pačią ugnį. (p. 295)

Rašytojo Reinaldo Arenas (1943-1990) vardas atklydo iš idėjiškai ir fiziškai toli esančios Kubos salos – čia augo ir subrendo vienas garsiausių Kubos poetų ir prozininkų, ir neslėpdamas homoseksualumo, greit tapo Kastro režimo nemėgiamu asmeniu. Siautulingą gyvenimą, kūrybą ir konfrontaciją su režimu Arenas aprašo autobiografijoje „Kai ateis naktis“. Paprastas, pagaulus ir nuoširdus pasakojimas priverčia skaitytoją iš nepadoriai arti pamatyti Kubos rašytojo gyvenimą uždaroje, konservatyvioje saloje, ir, kaip pažymi knygos anotacija, kartais pasijusti nepatogiai. Toliau skaityti REINALDO ARENAS „Kai ateis naktis”

Premjera! Spektaklis „ATŽALYNAS” (rež. Jonas Vaitkus)

Kazys Binkis – bene garsiausias avangardizmo balsas Lietuvos tarpukario poezijoje. Rašė veržliai, gyvai, nepabijodamas stipresnių žodžių, kartais – ir labai dirbtinai išgaudamas siautulį eilėraščiuose. Tačiau nors ir labai manieringai kratėsi romantizmo, viduje išliko jautrus ir atidus. Tad pjesėje „Atžalynas“ nemažai kiek rožinio, idealizuoto žvilgsnio į jaunąją kartą: itin saldžiai geras pagrindinis veikėjas Petras Keraitis, gimnazistas, visoje pjesėje lieka absoliučiu herojumi ir, deja, neiškrečia jokios, net nekaltos paaugliškos šunybės. Todėl sunku patikėti, kad tai Binkio kurtasis personažas. Žinoma, pjesėje randama ir kiek „binkiško“ humoro, tačiau visumoje susidaro įspūdis, jog pjesė – gan tolygi, tad smalsu, ką iš to sukurpė režisierius Jonas Vaitkus. Toliau skaityti Premjera! Spektaklis „ATŽALYNAS” (rež. Jonas Vaitkus)

LENA ELTANG „Akmeniniai klevai”

Kaltė apskritai neturi savo gyvenimo – tai taip pat tikra, kaip tai, jog ji gali atimti tavąjį. Kaltė – tai pats šulinys. (277).

Žmonės myli tave už tai, kad jog jiems nereikia įsitempti, stengiantis suvokti tavo žodžius ir poelgius. Atstumas tarp tavęs ir žmonių turi būti ankštai prikrautas, galvojo Saša, leisdamasi Harboro Keliu, žmonės nori remtis į pažįstamas komodas, aplenkti žinomus veidrožių užutėkius. (152).

O būna ir taip: puikaus rašytojo darbas yra neverčiamas, kadangi vertėjai bijosi, jog nesusidoros su tankiu kūrinio kalbos audiniu. Taip, anot vertėjo Vlado Braziūno, nutiko ir su rusų rašytojos Lenos Eltang kūryba: jos kūrybos sąskaitoje jau susikaupė keletas poezijos ir prozos kūrinių, o lietuvių skaitytojams nubyrėjo tik keletas eilėraščių vertimų. Laimei, kad Braziūnas šį nesklandumą ištaisė ir prieš keletą metų pasirodė antrojo Lenos Eltang romano „Akmeniniai klevai“ sklandus vertimas į lietuvių kalbą.

Asketišką „Akmeninių klevų“ viršelį puošia vienišaujančios moters profilis: sunku būtų įsivaizduoti tinkamesnį viršelio piešinį, nei Daivos Staškevičienės darbą pavadinimu „Kukli asmenybė“. Mat viršelio portretas, apipintas nedalijamais simboliais ir įvaizdžiais, rezonuoja su knygos pagrindinės veikėjos Sašos Sonli daugialypumu. O taip skaitytojas taip pat įspėjamas ir apie knygos „svorį“: besitikintiems, kad knyga tiks lengvam paskaitinėjimui prieš miegą, teks šiek tiek nusivilti. Nes šio romano skaitymas (kaip ir viršelio piešinio šifravimas) reikalauja atidos ir kruopštumo, bet skaitytojui už pastangas bus su kaupu atlyginta – pamažu atsivers sudėtingas ir gilus knygos personažų pasaulis.

„Akmeniniai klevai“ – pulsuojantis, iš laiškų, dienoraščių ir knygos „Paveiksluota žoliaknygė“ ištraukų sulipdytas dviejų žmonių susitikimo pasakojimas. Lena Eltang personažus kuria pamažu, kruopščiai, po dalelę: pagrindinių veikėjų Sašos Sonli ir Luelino Stounberio dabarties laikas fiksuojamas jų dienoraščiuose, o praeities eskizą piešia „Paveiksluotos žoliaknygės“ knygos ištraukos bei veikėjų laiškai.

Iš pradžių, tik panirus į teksto skaitymą, Luelino ir Sašos dienoraščiai, o taip pat įsiterpiantys Sašos pamotės, sužadėtinio ar Luelino kaimynės laiškai, rodos, visai nesusiję, tačiau galop veikėjai suartėja ir išryškėja rašytojos kuriamas sudėtingas, daugiasluoksnis pasaulis.

Knygos pagrindinė veikėja Saša Sonli – rusės ir anglo dukra, pensiono „Akmeniniai klevai“, kuriame neauga nė vienas klevas, šeimininkė. Nebeturinti tėvų ir net tolimų artimųjų (pamotė Heda ir netikra sesuo Drina – išvykusios), Saša lieka jaukintis pasaulio, kuriame pulsuoja jos vienatvė: „Paveiksluota žoliaknygė“, kurioje talpinama visas mamos išmanymas apie augalus, yra vienintelis likęs jos ir Sašos saitas, todėl knyga – brangi kaip niekad. Slėpdama savąjį jautrumą, Saša su išoriniu pasauliu bendrauja savaip: atstumia sužadėtinius, beveik neturi draugų, o galiausiai – netgi nustoja kalbėti. Jos dienoraštyje susikaupia neaiškios kaltės jausmas, juntamas „kitoniškumas“ (aplinkiniai, dėl Sašos didelio susidomėjimo augalais, laiko ją ragana), atsiribojimas, o kartu ir begalinis noras turėti artimą: „O tėtis mirė, nes Heda jo nemylėjo. Nuo šito daugelis miršta, štai aš, pavyzdžiui.“ (82 psl.).

Štai Luelinas Stounberis – profesionalus alkoholikas ir vairavimo instruktorius, bandantis gėrimu išplukdyti iš atminties nemalonius įvykius. Vaikystėje, pavyzdžiui, jis kiek gėdinosi mamos ir ilgėjosi šeimą palikusio tėvo. Suaugusį Lueliną kankinantys neryžtingumas, bejėgystė, prasiveržia judėjimu į niekur, nesugebėjimu keisti gyvenimo. Tačiau „Akmeninių klevų“ herojų nesinori sprausti į lentynėles „vienišius“ ar „keistuolė“ – tai būtų gėdingas sudėtingų personažų portretų susiaurinimas. Veikiau jau Luelinas ir Saša yra gyvenimo įvykiams jautrūs žmonės, dienoraščiuose negailestingai žvelgiantys į save ir į kitus, apmąstantys gyvenimą ir jų pačių roles jame.

Lena Eltang rašo tirštai, teksto audinys (ypač tai ryšku Sašos dienoraščio fragmentuose) užgrūstas citatomis iš kitų kūrinių: į „Akmeninių klevų“ pasakojimą pasibeldžia ir mitologiniai įvaizdžiui, ir šūsnis įvairių autorių, pvz. Dilano Tomo tekstų ištraukų. Vogtais tekstais autorė nužymi veikėjų situacijas, jų nuotaikas – intertekstai organiškai įaudžiami į neskubrų pasakojimą. Jį dailina ir nenuvalkioti, vaizdingi palyginimai, pvz.: „diena nutrūko nuo pavadėlio ir duodasi ratais tarytum nutrūkęs šunytis“ (126 psl.). Savita Lenos Eltang kalbėsena turbūt viena unikaliausių (ir, kaip jau pagirta anksčiau – puikiai išversta) iš šiuolaikinių rašytojų, ir galbūt vien tik dėl jos verta paskaityti „Akmeninius klevus“.

Ir dar – šį romaną sunku susodinti ant vieno suolo su kokia nors knyga, tačiau tikriausiai glausčiau jį prie kito sėkmingo rusų romanisto Michailo Šiškino „Laiškų knygos“ – tiek dėl abiejuose dominuojančio dviejų žmonių ryšio, tiek ir dėl nuosaikaus viršelio dizaino, tiek ir dėl paties pasakojimo konstravimo ypatybės: savotiško leidimo personažams kalbėti „patiems“, intymiai – laiškais ar dienoraščiais.

—-

Informacija apie knygą: [romanas]; iš rusų kalbos vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius : Vaga, 2011. – 372, [3] p. ISBN 978-5-415-02233-5

[namų kino teatras:] VOLTERIO MIČIO SLAPTAS GYVENIMAS (rež. Ben Stiller, 2013)

To see the world, things dangerous to come to. To see behind walls, to draw closer. To find each other and to feel. This is the purpose of life.

Aktorius ir režisierius Benas Stilleris tikriausiai daugumai žiūrovų pažįstamas kaip komikas –televizija ne kartą ir ne du yra rodžiusi „Pakvaišę dėl Merės“ („There’s Something About Mary“), o subtilesnio kino mėgėjams netikėtai nebanaliai suskambėjo Stillerio įkūnytas Rogeris Greenbergas filme „Grynbergas“ („Greenberg“). Nuo įprastų, šabloniškų aktoriaus vaidmenų nutolsta ir naujausias Stillerio kaip režisieriaus darbas (kuriame pagrindinį personažą, žinoma, vaidina jis pats) – „Slaptas Volterio Mičio gyvenimas“ („The Secret Life of Walter Mitty“). Jame rodomas Volterio Mičio gyvenimas ir jame siautėjanti nežabota personažo fantazija.

Mirus mylimam tėvui, paauglys Volteris Mičis nusikerpa plaukus ir įsidarbina užkandinėje – užsikrauna šeimos išlaikymą sau ant pečių. Ir ši pareiga, atrodo, užsitęsia gerokai ilgiau, nei planuota: filmas pasitinka scena, kurioje Volteris – jau gerokai suaugęs, tačiau atsakomybė už suaugusią seserį ir vis dar puikiai atrodančią mamą gyva kaip niekad. Mičis, iš kažkada puikiai riedlentę valdančio paauglio, virto pilku didmiesčio vyruku, kuris gyvena standartiniame blokiniame name, dirba archyve ir bijo užkalbinti simpatišką bendradarbę Šeryl.

Pilkuma Mičį lydi nuo pat filmo pradžios: režisierius Stilleris Volterį aprengia niekuo neišsiskiriančiais rūbais, aktorius Stilleris personažui suteikia bemaž vienodą veido išraišką visose situacijose. Volteris Mičis ryškiu superherojumi tampa tik savo intensyviose fantazijose, kuriose jis – viskas, kuo nėra iš tikrųjų,- laisvai juokaujantis, drąsus, merginas gelbstintis vyras. Mičio fantazijos įpinamos į pasakojimą netikėtai, pateikiamos kaip alternatyvios Mičio gyvenimo situacijos. Neįtikimos, kiek pertemptos,bet trokštamos. O visas filmas yra personažo judėjimas link spalvų, link gyvenimo, link to kitokio Mičio, kokiu Volteris nori būti.

Mičį keistis paskatina visiškai netikėtos išorinės aplinkybės – žurnalas „Life“ (simboliška), kuriame dirba Mičis, paskutiniam viršeliui nori vienos nuotraukos, tačiau negatyvas dingęs. Mičis ryžtasi jį surasti. Taip prasideda kelionė paskui fotografą Šoną (aktorius Seanas Pennas), kupina daugybės nuotykių, liūdnų, juokingų ir jautrių epizodų. Tiesa, režisierius kiek perspaudžia su saldžiais vaizdais (keletas jų būtų palikę didesnį įspūdį, nei šūsnis – po pusės juostos imi nuobodžiauti ir net Islandijos uolos atrodo neįspūdingai), atvirais simboliais ir kiek hiperbolizuotais pavojais (nė kiek neabejoju, kad vandenyne nuo ryklio apsiginsiu solidžiu lagaminėliu). Tačiau atsvara kiek banaliam siužetui yra paties Mičio vidus, jo gerumas: rūpinimasis tėčio mamai padovanotu fortepijonu, arba Šeryl sūnui rodomi triukai su riedlente. Mičis yra jautrus ir geras žmogus, o jo užsisklendimas pamažu įveikiamas įmetant jį į ribines situacijas, kurios reikalauja kūrybiškų sprendimų. Ir garso takelis išties puikus.

Galop Mičis prisijaukina gyvenimą (paima už rankos savo svajonių merginą) ir filmas į akis drebia paskutinę metaforą – gyvenimą kuria patys žmonės. Pagrindinis personažas ir išoriškai pasidaro spalvingesnis (madingesni drabužiai ir barzda), susiranda draugų bei atsikrato savojo baugštumo. O štai aktorius Stilleris niekaip nenori skirtis su savo yda – nuožmiai vienodomis ir neplastiškomis veido išraiškomis. Tai ypač ryšku epizode, kuomet Afganistano kalnuose Mičis pagaliau sutinka fotografą Šoną (aktorius Seano Penno įkūnytas antraeilis personažas atrodo daug gyvesnis bei ryškesnis). Galbūt, jei Stilleris būtų leidęs pagrindinį personažą įkūnyti kam nors kitam, juosta įgautų daugiau jėgos ir kokybės, bent jau vaidybos požiūriu.

Per beveik dvi valandas režisierius Stilleris sumaitina šiek tiek emociškai jaudinantį, neabejotinai optimistiškai nuteikiantį, tačiau vizualiai perspaustą ir vaidybiškai ne iki galo išpildytą filmą. O kodėl būtų verta jį žiūrėti? Nes kartais, laikantis neholivudinių filmų dietos, tiesiog būtina suvalgyti ko nors saldaus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=c1Xk-yTuFEU

[namų kino teatras:] HER (rež. Spike Jonze, 2013)

Sometimes I think I’ve felt everything I’m gonna feel.

Ne filmo laimėtas „Auksinis gaublys“ ar šūsnis „Oskarų“ bei kitų nominacijų paskatino dviems valandoms prisilipdyti prie ekrano, o pakumpusi niekad nenuviliančio aktoriaus Joaquino Phoenixo figūra. Atrodo, jam sekasi įkūnyti bet kokį personažą – nuo dainininko Johnny Casho („Walk the line“) iki kreivoko karo veterano („The Master“). Naujausiame režisieriaus Spike Jonze filme „Her“ Joaquino Phoenixo kūnas ir Scarlett Johansson balsas sukuria pagrindinę personažų porą: užsisklendėlį laiškų kūrėją Theodore Twombly ir dirbtinio intelekto operacinę sistemą, pasivadinusią Samantha.

„Her“ nukelia į netolimą ateitį Los Andžele, kur technologijos tapo neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi: visur integruotos operacinės sistemos padeda išrinkti sukneles dukterėčioms ar atrašinėti į elektroninius laiškus bei patenkinti kitokius kasdieninius poreikius. Tokio didmiesčio fone natūraliai iškyla vienišiaus Theodore Twombly figūra: skaudžiai skyrybas išgyvenantis vyras bendrauja tik su vienu kolega ir su kaimynų pora – šviesiaplauke garbane Amy (Amy Adams) ir jos vyru Charles’u (Matt Letscher). Atsitiktinai Theodore gyvenime atsiranda Samantha – dirbtinio intelekto operacinė sistema, kuri išmoko vyrą nebegniaužti jausmų (o juk jis turi puikų emocinį intelektą, nes darbe jį už puikius laiškus nuolat giria kolega), pajusti pasaulį iš naujo.

Tad visas juostos veiksmas sukasi pamautas ant paradoksalaus ryšio: kompiuteris (Samantha nėra užprogramuota mylėti, bet visgi įsimyli Twombly) moko žmogų jausti. Ir tik vienintelei Theodoro buvusiai žmonai šis santykis atrodo, švelniai tariant, keistas: „He couldn’t deal with me, tried to put me on Prozac and now he’s in love with his laptop“. O Theodorui operacinė sistema padeda sugrįžti į gyvenimą: keliauti, mėgautis saule paplūdimyje, mylėti(s). Tačiau jei Samantha Twombly pasako kaip jam džiaugtis, visgi motyvacija gyventi išgirstama ne iš bekūnio kompiuterio, bet iš mirtingos sielos – Twombly bičiulė Amy sako: We`re only here briefly. And while I am here, I want to allow myself joy.

O pamilti pasaulį ir džiaugtis Theodore neturėtų būti labai sunku: juk filme tiek daug šviesos, minkštų spalvų, švelnios muzikos. Spike Jonze kuriamas technologijų prisodrintas didmiestis nepasidengia pilkuma, o greičiau sušvyti maloniomis spalvomis. Ypač šviesus ir jaukus Theodoro butas: jo erdvumas ir šviesa šiek tiek kontrastuoja su melancholiška savininko figūra. Twombly liūdnumą maskuoja tik romantiški ūsai, iš po storastiklių akinių pilkuojančios akys ir šiltų spalvų drabužiai.

Juosta kutena kone visus žiūrovo pojūčius: pradedant spalvų harmonija, baigiant neįkyriu, subtiliu garso takeliu ir seksualiai pakimusiu Scarlett balsu. Filme yra ir keletas malonių juokų, komiškų scenų. Tikriausiai dėl malonios estetikos pagrindinio personažo vienišumas tampa nebe toks skaudus. O ir filmo pabaiga nuteikia optimistiškai – reikia tikėtis, kad Twombly išmoko visas pamokas.

Režisierių Jonze (pamėgtas po „Adaptation“ ir „Being John Malkovich“) juostoje domina visgi ne technologijos (net jei operacinės sistemos gali būti sėkmingi gyvų žmonių pakaitalai) ar kaip jos veikia mus, o žmonių intymūs ryšiai. Kad ir kaip bebūtų, visi filmai juk yra apie meilę (net jei apsimeta kitokiais). Filmo žinutė yra paprasta, netgi tiesmuka ir jau daug kartų girdėta: mes nė vienas nemokame gyventi be kito. Ir Theodore Twombly personažas mums tai dar kartą primena.

httpv://www.youtube.com/watch?v=hTzCSDOM0JQ

KRISTINA SABALIAUSKAITĖ „Danielius Dalba & kitos istorijos”

Rašymas turi būti kaip seksas, – visuomet manė Danielius Dalba. – Sugundai skaitytoją, įtrauki jį su savim į knygos patalą, nuvedi iki beprotiško orgazmo ir palieki išdulkintą. Iki kito karto, iki kito teksto. (155 p.)

Menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė į lietuvių literatūros lauką įsiveržė ginkluota sunkiąja artilerija – barokiniu romanu „Silva Rerum”, o vėliau ir jo tęsiniu „Silva Rerum II”. Abu kūrinius suskaičiau su tokia energija ir užsidegimu, kokiu, matyt, autorė juos parašė. Kiek stebėjausi, bet kartu ir naiviai džiūgavau, kad autorei iš pirmo karto pavyko parašyti tokios dailios, smagios ir kartu gilios prozos, atverti skaitytojui galimybę gerai sukonstruotame pasakojime pažinti bent dalį XVII-XVIII a. Vilniaus.

Pasirodžius naujam Sabaliauskaitės kūriniui – apsakymų rinkiniui „Danielius Dalba & kitos istorijos”, čiupau jį su entuziazmu. Ir be reikalo. Perskaičius paaiškėja, kad tai, kaip ir žada knygos anotacija, visiškai kitos Sabaliauskaitės kūrinys. Autorė šį kartą sukuria nuobodžius, dažnai su neslepiama pašaipa vaizduojamus ar hiperbolizuotus herojus ir apgyvendina juos šiuolaikiniame mieste. Ten jie gyvena banaliai supaprastinti, kupini vienos aistros, kuri juos ir veda neįmantriais siužeto keliais ir šunkeliais. Sabaliauskaitė ne tik siužete imasi kalbėti dažniausiai apie dabartį ar netolimą praeitį, bet imasi tą daryti su nevisai pavykusiomis formomis. Atrodo, kad autorė šį kartą ryžosi nepavykusiam eksperimentui – peršokti į šiuolaikinį pasaulį ir apie jį kalbėti jo kalba. Deja, ne visai vykusiai.

Tiesa, keletas kūrinių dar primena ankstesniąją Sabaliauskaitę: ji moka ir žino, kaip atskleisti „dingusį Vilnių“ – tą miestą, kuris buvo iki Antrojo pasaulinio karo, atverti skaitytojui nematytus ir nežinomus jo užkaborius. Tą įrodo ir pirmasis rinkinio apsakymas „Juodieji Franko perlai”. Jame pagauliai kreipiamasi į skaitytoją pasakotojo balsu, nukeliama į Vilnių prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kalbama daugiau apie patį miestą, jo dabar nebematomas erdves, išnaikintus pastatus (pvz., minimas Vokiečių gatvėje stovėjęs Žydų kredito bankas). Ir toje erdvėje gyvena Karalienės Jadvygos gimnazijos auklėtinės, jaunosios femmes fatales, pasitinkančias pirmuosius geismus ir karą. Gimnazisčių kasdieninės maišto ir meilės istorijos išryškina tuometinio Vilniaus realybę. To paties laikmečio Vilnius, o tiksliau – žydiškoji Vilniaus dalis aptinkama ir apsakyme „Vilnerio sugrįžimas”. Amerikoje gyvenantis Samuelis Vilneris, senas ir sėkmingai praturtėjęs žydas, vis prisimena gimtąjį Vilnių, tą, iki karo, ir svajoja vieną dieną ten sugrįžti. Tik sugrįžęs vietoj duonos kvapo prisodrintų gatvių randa tik šiuolaikinį miestą, „kuris savo duoną laiko kaip lavonus, polietileniniuose maišuose“ (124 psl.). Apsakyme ryškinamas kontrastas tarp ikikarinio, dažnai skurdaus bet kartu ir jaukaus miesto ir sumodernėjusios, todėl šiek tiek beveidės urbanistinės erdvės.

Likusieji apsakymai tampa kreivokomis autorės meistrystės parodijomis. Kūriniuose prikaišiota mįslių, intertekstų, užuominų. Pavyzdžiui, „Mirtis Vilniuje” – absoliučiai nevykusiu slengu parašyta istorija, kurios vinimi turėtų būti „paslėpta“ Bertand’o Cantat ir Marie Trintignant tragedija, tačiau be keleto banalių pafilosofavimų apie tai, kaip baigiasi nevaldomas geismas, istorijoje nieko nėra. O „Olibanumas” pasiekia banalumo viršūnę – tokiam kūriniui, kuris pasakoja išpopintos moters laukines aistras su svetimais vyrais Marakeše, vieta yra kokiam nors glamūriniam moterų žurnale, kuris neįpareigoja rimtam rašymui. Apsakyme „Filomena važiuoja į Londoną” – be gailesčio pašiepiama Angliją dievinanti Filomena, kuri pirmą kartą susiruošia vykti į Londoną ir, žinoma, pamato jį gerokai kitokį, nei ji įsivaizdavo. Ir taip toliau – vos tik autorė atitolsta nuo savo, kaip menotyrininkės, išmanomų valdų, kūrinių kokybė krenta žemiau juostos (beje, rinkinyje ir daug dėmesio skiriama seksualumui – „viršelinis“ knygos herojus, rašytojas Danielius Dalba apibūdinama save kaip tą, kuris turi „didelį bybį ir dar didesnius kiaušus“ (157 psl.). Sabaliauskaitė moka konstruoti siužetą, rašymo techniką įvaldžiusi puikiai, tačiau daugumai rinkinio apsakymų trūksta gyvybės, ugnies ir gilesnio žvilgsnio, o siužetas slysta paviršiais ir nieko nepalieka po skaitymo.

Įtariu, kad Danielius Dalba & kitos istorijos sėkmingai dulkės lentynoje, kartą perskaitytas ir pamirštas. Et, einu geriau paskaitysiu vėl „Silva Rerum”.

—–

Informacija apie knygą: apsakymai,  208 p., Baltos lankos, 2012, ISBN 9789955236252.

PEDRO LENZ „Čia aš varatarius“

Nes visas tas šiknon einantis pasaulis šiandie išvis nebetur` atminties. Sėkmė negal` pernešt` atminties. I nieks nenor` atsimint`, kapstytis po praeitį, visi tie optimistai i vizionieriai, i fyfas telike, i patarinėjantys pajacai žurnaluose, i išvis visi jie saka tipo reik` žiet` į priekį. Susilaužai, pavyzdžiui, koją – nieka tokia, žiek į priekį! Išmet iš darbą – nieka tokia, žiek tik į priekį. Nusivažiuoji, bankrutuoji – žiek į priekį. Vėžiu susirgai – žiek į priekį!
Sorry, kur tiksliai man žiet`? Į kurią vietą ten prieky, a? Kur tu gali žiet`, kai matai, kad tau parein visiški ragai, batai? Vienžo, baikim gal su tom nesąmonėm, gerai. I jeigu man už nugaras atroda geriau negu prieky, tai aš i žiūriu atgal. (26 psl.)

Rašytojas Pedro Lenz, užaugęs mažame Šveicarijos miestelyje, mokėsi būti mūrininku, o tapo rašytoju. Berno šnekamąja kalba parašytas romanas „Čia aš varatarius“ – pirmasis lietuviškai pasirodęs autoriaus darbas, kurį į šiaulietišką tarmę išvertė poetas ir eseitas Rimantas Kmita ir Lietuvoje gyvenantis šveicarų vertėjas Markus Roduner.

Šumertalyje gyvenantis trisdešimt trijų metų Varatarius – narkomanas, neseniai išėjęs iš kalėjimo. Gan greitai gavęs butą ir darbą, jis bando iš naujo kabintis į gyvenimą – taigi, raukti heroiną ir įsimylėti visai neblogą merginą. Abu šie tikslai sekasi gan sudėtingai, juo labiau, kai Šumertalis – tokia vieta, kur visi žino tavo praeitį ir todėl pagal ją prognozuoja ateitį. Visgi Varatarius – jo lūpomis renčiamas pasakojimas – turi ir pakankamai proto, ir užsispyrimo. Bent jau iš pradžių. Jo pasakojimas apie gyvenimą išėjus iš kalėjimo – atviras, komiškas, kiek liūdnas. Nedidukėje knygoje pinasi dvi gijos – Varatarius aiškinasi, kas įkišo jį į kalėjimą, ir bando pakabinti vietiniame bare dirbančia merginą. Ir pagrindiniam herojui tai sekasi, tai nesiseka – kaip ir būna gyvenime.

Buvusio kalinio pasakojimą smagu skaityti vien jau dėl gyvos, puikiai išverstos ir adaptuotos kalbos – šiaulietiška tarmė nuspalvina pasakojimą. Ir nors ši knyga tikriausiai neįeis į jokius metų topus, bet susiskaito lengvai, maloniai, o istorija – visai nebanali. O jei pažįstate kokį gryną šiaulietį, paprašykite šį pasakojimą „įgarsinti“ – skaitymas garsiai suteikia knygai papildomo šarmo.

httpv://www.youtube.com/watch?v=4xT50pI5rCc

—–

Informacija apie knygą: leidykla „BaltArt”