Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė

RICHARD FLANAGAN „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

Richard Flanagan laikomas svarbiausiu savo kartos australų rašytoju, už šeštąjį romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ apdovanotas prestižine „Man Booker premija“. Romano pavadinimas „pasiskolintas“ iš XVII-ojo amžiaus Japonijos poeto Bašio klasika tapusios knygos tokiu pačiu pavadinimu „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (orig. Oku no hosomichi), kurioje kelionių proza mainoma su haiku, pasakoja apie poeto ilgą kelionę pėsčiomis iš Tokijo į Šiaurės Japoniją.
Richardo Flanagano romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Violeta Tauragienė.

Lietuviškojo leidimo Flanagano knygos „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ anotacija sako, jog tai romanas „apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę“, bet aš pridėsiu dar, kad tai romanas ir apie meilės bei žiaurumo prigimtį, apie atmintį, kuri vėliau ar anksčiau išblunka, kad ir kokia skaudi bebūtų.
Remdamasis autentiška, archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai, jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo-Birmos geležinkelį, kurį tiesiant dėl nepakeliamų darbo sąlygų – sumušimų, bado, choleros, opų, polineurito, – žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Toliau skaityti RICHARD FLANAGAN „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

JULIAN BARNES „Laiko triukšmas“

Šiuolaikinio anglų rašytojo, Man Booker premijos laimėtojo Juliano Barneso naujų knygų laukia viso pasaulio literatūros gurmanai. Štai jau turime rankose Barneso penktąjį išverstą į lietuvių kalbą (jau išleisti šie kūriniai: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015)), romaną „Laiko triukšmas“ („The Noise Of Time“, 2016 m.), kuris buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“, pakilo į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašo pirmąją vietą. Knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Nijolė Regina Chijenienė.

Naujasis romanas – sovietinį režimą pašiepianti satyra, kurioje rašytojas su subtilios ironijos doze pasakoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti. Toliau skaityti JULIAN BARNES „Laiko triukšmas“

20 naujų knygų, kurių verta ieškoti Vilniaus knygų mugėje 2017


Kasmetinei knygų mugei artėjant leidyklos viena po kitos pristatinėja naujas knygas, kurių aprašai vienas už kitą labiau intriguoja, todėl galva netrunka apsisukti nuo šių gausos ir įvairovės. Kad nepasiklysti šimtų leidyklų stendų labirintuose ir tūkstančiuose knygų, siūlom rekomendacinį sąrašą į kokias knygas – naujienas būtų pravartu atkreipti dėmesį šių metų Vilniaus knygų mugėje. Be abejo, kad šis sąrašas subjektyvus ir nebaigtinis, bet sudarytas patyrusių skaitytojų, tad tikimės,  kad bus kažkam naudingas.

Vilniaus knygų mugės renginių programą rasite čia. Toliau skaityti 20 naujų knygų, kurių verta ieškoti Vilniaus knygų mugėje 2017

[kino teatruose:] PATERSONAS (rež. Jim Jarmusch, 2016)

Jums atrodo, kad dirbate nuobodų darbą, kad kasdienį gyvenimą užvaldžiusi besikartojanti nyki rutina ir, kad joje jau seniai bebuvo kas ypatingo – kas sukrėstų ar tiesiog priverstų širdį plakti stipriau, nei įprastai, o gal net įkvėptų kūrybai? Jei tai apie jus, tada būtinai pažiūrėkite Kanų kino festivalyje pristatytą amerikiečių nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho filmą „Patersonas“ , kuris jau spėjo būti nominuotas įvairiose kategorijose ir laimėjo daugybę tarptautinių apdovanojimų. Lietuvos kino teatruose filmo apie paprasto gyvenimo grožį premjera numatyta vasario 10-ąją.

Režisierius ir scenarijaus autorius Jarmuschas naujausiame savo kūrinyje nusikelia į Naujojo Džersio industrinį miestą Patersoną, kuriame pagrindinis herojus ta pačia pavarde kaip miesto pavadinimas dirba autobuso vairuotoju. Filme matome septynias savaitės dienas – Patersono kasdienybę, pradedant ankstyvu rytu vos pramerkus akis, pusryčiais, dieną vairuojant po miestą autobusą ir klausant keleivių pokalbių, vakare bendraujant su mergina ir baigiant dieną pasivaikščiojimu su šunimi, aplankant mėgstamą barą, kur būtina išlenkti bokalą alaus. Nors Patersono dienos viena nuo kitos nelabai kuo skiriasi, bet kiekvienoje iš jų jis atranda įkvėpimo kuriamai poezijai, gimstančiai iš tokių nekaltų detalių kaip prieš akis ant pusryčių stalo gulinčių degtukų, iš autobuso vairavimo, ką jis prilygina irimąsi per oro molekules, iš bare sutiktų įsimylėjėlių barnio ir panašių kasdienių dalykų.

Pagrindinį vaidmenį Jarmuschas patikėjo Adamui Driveriui, pasirodžiusiam brolių Coenų filme „Groja Liuvinas Deivisas“ (Inside Llewyn Davis (2013) bei praėjusiais metais pristatytame Jeffo Nicholso kūrinyje „Midnight Special“ (2016). Aktorius turėjo ne tik perskaityti daug poezijos, tačiau ir išmokti vairuoti autobusą. Atrodo, kad jo pastangos ruošiantis šiam vaidmeniui nenuėjo veltui – Driveris už vaidybą jau spėjo laimėti ne vieną apdovanojimą. Jo merginos Lauros, namų šeimininkės, planuojančios tapti miestelio keksų karaliene, country muzikos žvaigžde ir dar kažin kuo, vaidmenį atliko Irano kilmės aktorė Golshifteh Farahani.

Pasak režisieriaus, šių dienų žmonės pernelyg sulindę į išmaniųjų technologijų įrenginius, todėl nepastebi kas dedasi aplinkui, realiame gyvenime. Jarmuschas garsėja tuo, jog neturi nešiojamojo kompiuterio ir elektroninio pašto, nemėgsta naudotis telefonu, o žmonės gatvėse, prilipę prie išmaniųjų įrenginių, jį erzina. „Kartais tiems žmonėms noriu sušukti: tik pažiūrėkite – aplink jus vyksta gyvenimas!“, – prisipažįsta režisierius, o paklaustas, kodėl vengia modernių technologijų, atsako: „Nesu prieš jas, tačiau manau, jog jos surytų visą mano laiką, kurį noriu skirti rašymui, skaitymui ir filmų bei muzikos kūrimui“. Todėl ir jo herojus Patersonas, gyvendamas šiame amžiuje, neturi mobilaus telefono, o savo eilėraščius rašo ranka į slaptą užrašų knygelę.

Ekrane karts nuo karto praplaukiančios ranka rašytos eilėraščio eilutės – tik subtilus fonas, leidžiantis žiūrovui suvokti herojaus mintis, jausmus. „Patersone“ naudojami vieno mėgstamiausių Jarmuscho šiuolaikinių poetų Rono Padgetto eilėraščiai, kurie buvo specialiai sukurti šiam filmui. Poezijoje Patersonas filosofiškai ir neskubėdamas žvelgia į pasaulį, kuriame laimės yra ne ką mažiau nei rutinos. Patersonui kūryba yra tokia pati gyvenimo dalis, kaip ir jo darbas, kaip meilė merginai, savo miestui, todėl jis nemato reikalo savo eilių viešinti, neturi pretenzijų tapti garsiu poetu (priešingai nei ambicijų ir entuziazmo kupina jo mergina). Tačiau Patersonas nėra eilėdaros diletantas, domisi poezija, yra susipažinęs su Emilie Dickinson, F. Petrarkos, Williamo Carloso Williamo ir kitų žymių poetų eilėmis. Patersono poezija įpinta lygiom dalimis į gyvenimo audinį, tyliai išreikšta, bet gausiai apgyvendinta kasdienės egzistencijos, kurią sudaro jau minėta rutina (darbas, naktiniai pasivaikščiojimai su šunimi, įvykiai bare ir pan.).

Sutikime, kad pasaulyje, kuriame turime tūkstančius gyvenimo būdo guru, pasakojančių apie mažų dalykų reikšmingumą mūsų gyvenimams, filmo fabula neatrodo labai originali, bet nepaisant to, filmas gavosi puikus. Pamažu jame įžvelgi ir kitas potemes: dviejų žmonių artumą ir vienišumą, laisvalaikio kaip veidrodžio simbolį – atskleidžiantį, jog žmogų galima pažinti iš to, ką jis veikia savo malonumui, eilinio žmogaus, atliekančio „buką“ darbą, neįtikėtinai turtingą vidų.

Būtina paminėti tą meditatyvią, lyg upės vandeniu sruvenančią, filmo atmosferą, kuri sukuriama operatoriaus kameros pagalba, fiksuojančios ramiai plaukiantį Patersono autobusą miesto gatvėmis, šviesos mirgėjimus vairuotojo akyse, šypsnį lūpose, laikysenoje išreikštą santūrumą, vidinę ramybę – dalykų, kurie nedingsta net tada, kai supantis pasaulis bando herojų išmušti iš vėžių. Filmui pasirinktas eilinis, neišsiskiriantis miestas, bet režisieriaus ir operatoriaus dėka kiekvienas pro šalį praplaukiantis šaligatvis, gatvės kampas tampa nušviesti ypatingos šviesos, tokios kinematografiškai poetiškos ir tą poetiškumą bėgant kadrams ima pastebėti ne tik Patersonas, bet žiūrovas.

Jarmuschas slypi detalėse. Jis į eilinį kadrą geba įdėti tą ypatingą cinkelį, situaciją paverčiančia savita (šmaikštūs, bet gana natūralūs autobuso keleivių pokalbiai, baro šeimininko šachmatų partija prieš save patį, Patersono merginos hobis viską namie dekoruoti juodai baltais ornamentais – net ir keksiukus). Režisierius nekuria dirbtinų dramų, intrigų, jis tik lyg įžvalgus stebėtojas, savo juosta tarsi sakantis, kad kasdienėje aplinkoje ir taip pakanka medžiagos geram filmui, tik reikia mokėti ją atskleisti.

Dar – Adamo Driverio vaidyba tikrai nuostabi. Tarsi įrodanti, kad vien romiu, melancholišku, kiek mąsliu žvilgsniu žmogus gali būti visoks – linksmas, pakilus, susimąstęs, užsisvajojęs, susikaupęs, mylintis, nusiminęs, pavargęs.

„Patersonas“ primena, kad ne visada gyvenime verta apsiriboti vien tiesioginiu darbu, profesija, kad kartais verta paieškoti malonių širdžiai dalykų, kurie užpildytų kasdienybės spragas kitokiomis spalvomis, suteikiančiomis gyvenimui naujos prasmės. Tai paprastas filmas, bet tikrai ne prastas. Gal ne toks įsimenantis kaip jo ankstesni darbai „Išgyvena tik mylintys“, „Šuo vaiduoklis“, „Paslaptingas traukinys“, „Kava ir cigaretės“, bet pats žiūrėjimo procesas tikrai suteikia nemažai malonumo ir sukelia minčių, liekančių ir po seanso.

 

JUAN GABRIEL VÁSQUEZ „Taip skamba krintantys“

Visas pasaulis su didžiausiu susidomėjimu laukia tikrais įvykiais paremto serialo „Narkotikų prekeiviai“ (Narcos) tęsinio, pasakojančio Kolumbijos „kokaino karaliaus“ Pablo Eskobaro istoriją, kovas tarp politikų ir narkotikų prekeivių, garsųjį Medeljino kartelį ir pan. Tuo tarpu mūsų knygynų lentynose pasirodė vieno perspektyviausių kolumbiečių rašytojo Juano Gabrielio Vásquezo romanas „Taip skamba krintantys“, pasakojantis apie Kolumbijos narkotikų verslo ištakas bei paprastus žmones, kurie buvo priversti dalyvauti narkotikų kartelių kovose, netiesiogiai.

Knygą išleido leidykla „Vaga“, vertė Aistė Kučinskienė. Itin meniškas knygos viršelis, išpieštas melancholiškai siurrealistiniu Bogotos miesto kraštovaizdžiu (dailininkas Zigmas Butautis), nuteikia ne tik atitinkamai knygos atmosferai, bet ir intriguojančiai istorijai. Toliau skaityti JUAN GABRIEL VÁSQUEZ „Taip skamba krintantys“

ELENA FERRANTE „Nuostabioji draugė“

Elena Ferrante pseudonimu prisistatanti rašytoja pastaruoju metu literatūriniame pasaulyje linksniuojama garsiai ir plačiai, tad jos kūrybos pasirodymas lietuviškai buvo vienas laukiamiausių ir Lietuvoje (išleido leidykla „Alma Littera“, vertė Ieva Mažeikaitė – Frigerio). Labiausiai šią rašytoją išgarsino nuo 2012 metų rašoma „Neapolio saga“, sudaryta iš keturių romanų, kurie ypač išpopuliarėjo ir tapo vedančiais iš proto ne tik skaitytojus, bet ir kritikus Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Elena Ferrante viena mįslingiausių rašytojų, kruopščiai slepianti savo tikrąją tapatybę, teigianti, kad skaitytojui neturi rūpėti rašytojo asmeninis gyvenimas, o už jį kalba rašytojo knygos. Be abejo, tai dar labiau kursto gerbėjų smalsumą Ferrante kūryba ir asmenybe, kaip ir tai, jog jos knygų turinys savo įtaigumu atrodo parašytas žmogaus, turinčio panašaus gyvenimo patirties. Gal jau teko girdėti, kad šį rudenį kilo didelis skandalas, kai tiriamosios žurnalistikos atstovas Claudio Gatti paskelbė žinią, neva nustatė, kad po Elena Ferrante slepiasi Anita Raja, Romoje gyvenanti vertėja, ištekėjusi už garsaus romanisto Domenico Starnone. Gatti sensacinga išvada buvo padaryta remiantis įrašais apie Ferrante leidėjų, kuriems dirbo ir Raja, išmokėtas sumas, kurios, regis, atitiko autorinius honorarus, turėjusius priklausyti autorei. Vėliau Toliau skaityti ELENA FERRANTE „Nuostabioji draugė“

JAUME CABRÉ „Prisipažįstu“

Literatūros gurmanai tikriausiai jau knygynų lentynose pastebėjo katalonų rašytojo Jaume Cabré romaną „Prisipažįstu“. Esu tikra, jog ne vienas pasvėręs rankoje šį beveik 800 puslapių tomą, vien dėl tokios apimties nutarė jį „atidėti vėlesniems laikams“. O nepelnytai, nes tai viena vertingiausių šias metais Lietuvoje išleistų knygų, kurios vertimas yra didžiulė dovana literatūros mylėtojams (knygą iš katalonų kalbos vertė Valdas. V. Petrauskas, išleido leidykla „Alma Littera“).

Dramaturgas, eseistas ir kelių romanų autorius Jaume Cabré dabar laikomas garsiausiu katalonų rašytoju, kuriam pasaulinę šlovę pelnė romanas „Prisipažįstu“, kurtas net 8 metus ir, kuris dažniausiai lyginamas su Umberto Eco „Rožės vardu“.

„Prisipažįstu“ yra lyg kolosalus epas, laiško forma parašytas knygos herojaus Adriano Ardevolio, savo mylimajai Sarai Voltes-Epštein. Pradėdamas Ispanijos Inkvizicijos laikais ir tęsdamas iki šių dienų, Adrianas mylimajai bando paaiškinti savo šeimos istoriją ir tam tikrus savo sprendimus, poelgius, kuriuos lėmė tėvų meilės stygius, tėvo, o gal net ir visos žmonijos, nuodėmės, todėl net pirmasis knygos sakinys, pastraipa jau užduoda toną visam romanui: Toliau skaityti JAUME CABRÉ „Prisipažįstu“

Performansas „DVI SU PUSE MINUTĖS“ (kūrybinė grupė „Dvi su puse“)

Koks tavo vardas? Kas tau kelia nerimą vakarais? Tokius klausimus gaunu iš pačių kūrėjų vos patekusi į spektaklio „Dvi su puse minutės“ prieigas, profesionalaus meno namuose „House of Puglu“. Prieš tai, žinoma, žvarbų vakarą teko paklaidžioti siaurais, tamsiais takeliais senamiesčio bromais ir kiemais, nes surasti šią mistinę, gandais apipintą meno buveinę nėra lengva. Pastaruoju metu „House of Puglu“ tapo namais kuriantiems ir kūrybą mylintiems, kviečianti profesionalius meno atstovus pristatyti savo idėjas publikai. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia gimsta įdomūs, netradiciniai edukaciniai, tarpdisciplininiai projektai, apjungiantys įvairias meno sritis (teatrą, muziką, šokį, dailę, kiną ir kt.). Džiugu, kad Vilniuje vis daugiau atsiranda alternatyvių meno erdvių, kuriose gali reikštis jauni ar mažiau žinomi menininkai, kur pristatinėjami projektai, netelpantys į tradicinio meno rėmus. Toliau skaityti Performansas „DVI SU PUSE MINUTĖS“ (kūrybinė grupė „Dvi su puse“)