Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė

Vilniuje atidarytas MO modernaus meno muziejus

Duris lankytojams sostinėje atvėrė Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva įkurtas MO muziejus. Vietoj buvusio kino teatro „Lietuva“ iškilęs žymaus architekto Daniel Libeskind projektuotas pastatas bus atviras skirtingų interesų ir amžiaus lankytojams.
Kaip teigė muziejaus steigėjas Viktoras Butkus, MO muziejus bus ta vieta ir erdvė, kurioje siekiama patraukliai ir įtraukiančiai papasakoti apie meną. „Džiaugiuosi pagaliau pasiekta finišo tiesiąja, tačiau puikiai suprantu, jog dideli darbai laukia kaip tik po muziejaus atidarymo. Norime, kad muziejus būtų gyvas, todėl stengsimės, kad kuo daugiau žmonių norėtų atvykti, o jau apsilankiusieji – sugrįžti dar kartą“. Toliau skaityti Vilniuje atidarytas MO modernaus meno muziejus

20 naujų knygų, kurių verta ieškoti Vilniaus knygų mugėje 2018

Artėjant kasmetinei Vilniaus knygų mugei, leidyklos pristatinėja naujas knygas, kurių aprašai vienas už kitą labiau intriguoja, todėl galva netrunka apsisukti nuo šių gausos ir įvairovės. Kad nepasiklystum šimtų leidyklų stendų labirintuose ir tūkstančiuose knygų, siūlome rekomendacinį sąrašą, sudarytą iš naujausių knygų, kurias galima bus rasti mugėje. Be abejo, kad šis sąrašas subjektyvus ir nebaigtinis, orientuotas į grožinę literatūrą, bet sudarytas patyrusių skaitytojų, tad tikimės, kad bus kažkam naudingas.

Visą Vilniaus knygų mugės renginių programą rasite čia, o ant leidyklų prekystalių rekomenduojame atkreipti dėmesį  į šias knygas: Toliau skaityti 20 naujų knygų, kurių verta ieškoti Vilniaus knygų mugėje 2018

G.eriausios 2017 metų knygos

Atrinkome g.eriausias ar labiausiai dėmesio, mūsų manymu, vertas verstines knygas išleistas 2017m. Sąrašo eiliškumas atsitiktinis. Tikimės atrasite ir sau įdomių skaitinių!

1. Wiesław Myśliwski „AKIRATIS“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

„Akiratis“ – nors ir netrumpos apimties, bet neįmanoma jos nepamilti dėl nuostabios  kalbos, kuria aprašomi kasdieniai, rodos visai žmonijai būdingi dalykai, virsta stebuklingu, jaudinančiu tekstu. Knyga buvo apdovanotaa prestižine Lenkijoje Nikės literatūrine premija.
Skaityti recenziją čia.

2. Patti Smith „TIESIOG VAIKAI“. Leidykla „kitos knygos“.

Knygą parašė garsi amerikiečių dainininkė, bet tai visai nesvarbu.. nes ši, nepaprastai poetišku, skaidriu, intymiu tekstu parašyta biografinė knyga yra ne apie muziką, o apie sielų giminystę, apie menininko ir žmogiškosios savasties paieškas, svajonių siekimą ir apie 7-ojo ir 8-ojo bohemiškąjį Niujorką.
Skaityti recenziją čia. Toliau skaityti G.eriausios 2017 metų knygos

SCANORAMA 2017

FANTASTIŠKA MOTERIS

Una Mujer Fantástica/ A Fantastic Woman, 2017m., rež. Sebastián Lelio

Prieš keletą metų režisierius iš Čilės Sebastiánas Lelio nudžiugino žiūrovus gan smagia juosta „Glorija“, kuri 2013 m. Berlyno tarptautiniame kino festivalyje pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią aktorės darbą. Tad naujausias jo filmas „Fantastiška moteris“ iš karto patraukė akį festivalio repertuare.

Marina (Daniela Vega) ir Orlando (Francisco Reyes) nepaisant dvidešimties metų skirtumo ir tai, kad ji iš tikrųjų yra jis (transseksualas), myli vienas kitą ir planuoja savo ateitį kartu. Jis paliko savo žmoną, šeimą dėl jos, ji persikėlė gyventi pas jį. Dienomis Marina dirba padavėja, naktimis dainuoja klube. Po Marinos gimtadienio paminėjimo, kurio metu Orlando jiedviem pažada kelionę prie naujausio pasaulio stebuklo – Iguazu krioklių, naktį jis sunegaluoja ir nuvežtas į ligoninę miršta. Marinos padėtis visiems kelia daug abejonių – kuo buvo grįsti jų santykiai, ar ji nėra kalta dėl Orlando mirties, ar ji turi teisę su juo atsisveikint kaip ir visi kiti artimieji. Ar transseksualas yra vertas žmogiško požiūrio į save? Ar, kaip įvardija buvusi Orlando žmona, „tai – tik iškrypimas“? Toliau skaityti SCANORAMA 2017

[TV series]: LE BUREAU DES LEGENDES (2015-2017-)

Apie šnipus ir įvairias žvalgybos sektoriaus sritis yra sukurta daugybė serialų, tačiau tik nedaugeliui pavyko priartėti prie tokio kokybės lygio, kokį savo darbu pasiekė prancūzų serialo „Le Bureau des Légendes“ („Legendų biuras“) kūrėjai. Jeigu mėgstate „Homeland“ ir „The Americans“, tai šitas serialas kaip tik jums ir, mano manymu, dar geresnis už minėtuosius.

Tai išties labai sumaniai, įtaigiai sukurtas serialas apie tarptautinę šnipinėjimo praktiką, apie šaltą, negailestingą slaptą pasaulį, apie Prancūzijos žvalgybos tarnybos (D.G.S.E), amerikiečių CŽV, Izraelio „Mossad“ ir britų MI6 kasdienybę, kuri vyksta tai Paryžiuje, tai Alžyre ar Teherane. Žiūrovas giliai panardinamas į pavojingas šnipų džiungles, kuriose visų rūšių plėšrūnai apgaudinėjami ir šaltakraujiškai žudomi, nesvarbu, vyrai ar moterys, o jų vaikai tampa manipuliacinių žaidimų dalimi.

Perspėju, kad serialo pirmosios serijos gali pasirodyti nuobodžiai pilkos, lėtai įsibėgėjančios, bet labai rekomenduoju turėti šiek tiek kantrybės. Šis pradinis nepasitenkinimas kils greičiausia dėl to, kad amerikietiškuose serialuose mes įpratę prie  Toliau skaityti [TV series]: LE BUREAU DES LEGENDES (2015-2017-)

HANNAH KENT „Gerieji žmonės“

Vos tik pasirodė nauja bestselerio, daugybę apdovanojimų pelniusios, „Paskutinės apeigos“ autorės Hannah Kent knyga „Gerieji žmonės“, visa internetinė erdvė ėmė virti vertinimais, diskusijomis – ar antroji knyga tokia pat nuostabi kaip ir pirmoji, o gal dar net geresnė? Pagyrų šiai rašytojai ir jos kūrybai negaili ne tik pasaulio kritikai, bet ir mūsų šalies žinomi žmonės, politikai.
Romaną Hannah Kent „Gerieji žmonės išleido leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė Bernotienė.

Hannah Kent teigia, kad romaną „Gerieji žmonės“ pradėjo rašyti prieš kokius šešerius metus, dar ieškodama šaltinių pasaulinės šlovės sulaukusiam bestseleriui „Paskutinės apeigos“. „Kadangi dauguma šaltinių buvo islandų kalba ir juos nagrinėti buvo labai sudėtinga, pasidariau pertrauką ir pradėjau skaitinėti britų laikraščius. Galvojau, gal rasiu kokios nors informacijos apie tyrinėjamus įvykius“, – sako autorė. Jokios reikalingos informacijos rašomai knygai „Paskutinės apeigos“ Kent nerado, bet netyčia aptiko trumpą 1826 metų straipsnį, pasakojantį apie moters, kuri tuomet gyveno Airijos pietvakariuose, teismą. Moteriai buvo pateikti rimti kaltinimai, bet ne kaltinimai ir patys nusikaltimai sudomino Kent – ją sužavėjo kaltinamosios ginamoji kalba, kurioje moteris teigė negalinti būti atsakinga už tai, kas atsitiko, nes viskas, ką ji bandė padaryti, tai „išvaryti iš vaiko laumės geną“. Toliau skaityti HANNAH KENT „Gerieji žmonės“

[SIRENOS’17:] „NACHLASS, KAMBARIAI BE ŽMONIŲ“

Šių metų festivalio „Sirenos“ organizatoriai kviečia pamiršti, koks „turi būti“ teatras, ir siūlo susipažinti su šiuolaikinių Europos menininkų kūryba – tokia, kokia ji yra šiandien, apie tai, kas menininkams atrodo aktualiausia. Tebūnie tai depresija, mirtis, priklausomybė, tebūnie atskirtis, lytiškumas, tapatybė – juk šiandien juokinga kalbėti apie tabu scenoje, kai gyvenime jų beveik nelikę. Festivalis „Sirenos“ siekia padėti žiūrovams užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą, kviečia į spektaklius be aktorių, ne scenoje.

Spalio 1–8 dienomis „Menų spaustuvėje“ pristatomas išskirtinis pasaulyje gerai žinomų, o iš anksčiau „Sirenose“ pristatyto spektaklio „Remote Vilnius“ Lietuvos publikai pažįstamų kūrėjų, Stefano Kaegi (Rimini Protokol), kuriantis dokumentinio teatro spektaklius, radijo spektaklius, dirbantis su įvairių sričių menininkais, nuo scenos iki urbanistinių erdvių) ir Dominico Huberas’o (scenografas ir režisierius, savo kūryboje atveriantis naujas performatyvumo erdves), naujausią darbą, besislepiantį po kodiniu pavadinimu „Nachlass, kambariai be žmonių“.

„Nachlass“ – tai  vokiškas žodis, susidedantis iš „nach“ (lt. po) ir veiksmažodžio „lassen“ (lt. palikti). „Nachlass“ taip pat reiškia rankraščių, užrašų, korespondencijos ir kitų dokumentų kolekciją, likusią po žmogaus mirties. Spektaklis „Nachlass“ – tai aštuonių istorijų kolekcija, atsisveikinti nutarusių žmonių palikimas žiūrovams – dokumentais ir pasakojimais.
Toliau skaityti [SIRENOS’17:] „NACHLASS, KAMBARIAI BE ŽMONIŲ“

RICHARD FLANAGAN „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

Richard Flanagan laikomas svarbiausiu savo kartos australų rašytoju, už šeštąjį romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ apdovanotas prestižine „Man Booker premija“. Romano pavadinimas „pasiskolintas“ iš XVII-ojo amžiaus Japonijos poeto Bašio klasika tapusios knygos tokiu pačiu pavadinimu „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (orig. Oku no hosomichi), kurioje kelionių proza mainoma su haiku, pasakoja apie poeto ilgą kelionę pėsčiomis iš Tokijo į Šiaurės Japoniją.
Richardo Flanagano romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Violeta Tauragienė.

Lietuviškojo leidimo Flanagano knygos „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ anotacija sako, jog tai romanas „apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę“, bet aš pridėsiu dar, kad tai romanas ir apie meilės bei žiaurumo prigimtį, apie atmintį, kuri vėliau ar anksčiau išblunka, kad ir kokia skaudi bebūtų.
Remdamasis autentiška, archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai, jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo-Birmos geležinkelį, kurį tiesiant dėl nepakeliamų darbo sąlygų – sumušimų, bado, choleros, opų, polineurito, – žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Toliau skaityti RICHARD FLANAGAN „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“