KAFARNAUMAS / CAPERNAUM / CAPHARNAÜM
Istorija apie tai, kaip dvylikametis, praradęs savo seserį, rūpinasi dar tik vaikščioti bandančiu kūdikiu ir kaltina tėvus, už tai, kad jį pagimdė.
Tai dviejų valandų išbandymas žiūrovui. Apsiverksi ar ne? Ir tai būtina patirti kiekvienam. Pasitikrinti savo emocinį radarą. Bet reikia įspėti, kad gali būti nelengva ištverti šią libanietišką gatvės ir kasdienybės istoriją, kurią žiūrėdamas jautiesi nejaukiai vien todėl, kad tu turi galimybę žiūrėti filmą. Kai tuo tarpu ekrane matoma istorija nuolat sukasi apie išlikimą šiame chaotiškame trečiosios šalies pasaulyje, apie mažiausią maisto kąsnį burnoje, apie kelis grašius pragyvenimui, apie stogą virš galvos ir mažytę galimybę pradėti naują gyvenimą ten, kur žolė žalesnė.
Galima kiek pliekti libanietę režisierę ir scenaristę Nadine Labaki, kuri per daug užkrovė ant vieno vaiko pečių (net kai tu grįžti į realybę, suvokdamas, kad tai kinas, vis tiek darosi gaila šių mažųjų aktorių, ypač Yonas personažo, kuri gi tikrai pririšo ir tokio amžiaus vaikas vargu ar suprato tai, kaip vardan „aktorystės“), kad vaikų eksploatacijos tema ekrane dažnai suveikia, bet čia nematai to lengvo šviesumo kaip Jafar Panahi „The White Balloon“ ar Majid Majidi „Dangaus vaikai“. „Kafarnaumas“ veikia sunkiai ir giliai, be kompromisų ir atsipalaidavimo, leidžia greitai suprasti, kad arba tu, arba tave. Paskutinė scena, matyt, sulauks įvairių vertinimų – aš būsiu su tais, kurie mano, kad nereikėjo to vilties spindulėlio, nes po dvi valandas matytų slogumų tu jau nebetiki pasakomis ir jau nebenori, kad tai, ką matei, būtų pasaka. Galima paburbėti ir dėl sumanymo visumą apjungti teismo procesu, kuris, mano manymu, labiau blaškė, negu jungė į vieną. Bet bet kokiu atveju, tai filmas, kurį reikia pamatyti. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2019
/images/books/1336967/1545292853_000000000001111551-5c1a1f754d2f2-asset-knyguklubas-eunucho_seselis.png)
JAUME CABRE „Eunucho šešėlis“
Duris lankytojams sostinėje atvėrė Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva įkurtas MO muziejus. Vietoj buvusio kino teatro „Lietuva“ iškilęs žymaus architekto Daniel Libeskind projektuotas pastatas bus atviras skirtingų interesų ir amžiaus lankytojams.
Visą Vilniaus knygų mugės renginių programą rasite 
Prieš keletą metų režisierius iš Čilės Sebastiánas Lelio nudžiugino žiūrovus gan smagia juosta „Glorija“, kuri 2013 m. Berlyno tarptautiniame kino festivalyje pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią aktorės darbą. Tad naujausias jo filmas „Fantastiška moteris“ iš karto patraukė akį festivalio repertuare.
Tai išties labai sumaniai, įtaigiai sukurtas serialas apie tarptautinę šnipinėjimo praktiką, apie šaltą, negailestingą slaptą pasaulį, apie Prancūzijos žvalgybos tarnybos (D.G.S.E), amerikiečių CŽV, Izraelio „Mossad“ ir britų MI6 kasdienybę, kuri vyksta tai Paryžiuje, tai Alžyre ar Teherane. Žiūrovas giliai panardinamas į pavojingas šnipų džiungles, kuriose visų rūšių plėšrūnai apgaudinėjami ir šaltakraujiškai žudomi, nesvarbu, vyrai ar moterys, o jų vaikai tampa manipuliacinių žaidimų dalimi.