METAS IŠEITI/ DECISION TO LEAVE
Jau rašėm apie šį fillmą ne vieną kartą, kad tai vienas geresnių praėjusių metų filmų. Šis filmas turi viską: 1. Nuostabi, iki galo žiūrovui nesugromuliuota meilės-kriminalinė istorija, prie kurios prisidėjo ir Chung Seo-kyung, kartu su Chan-wook’u dirbusi prie „Lady Vengeance”, „I’m a Cyborg, But That’s OK”, „Thirst” ir kt.; 2. Aukščiausios meistrystės režisūra; 3. Pagirtina aktorystė, ypač moterų, kurios čia visos femme fatale; 4. Tobulas garso takelis; 5. Fantastiška techninė pusė – nuo montažo iki kameros darbo ir apšvietimo. 6. Visumos svajinga atmosfera, kurioje į vieną susipynę detektyvas, drama ir aistra.

GYVENTI / LIVING
Dar vienas kūrinys apie tai – kaip mes gyventume, ką ir kaip veiktume, su kuo bendrautume ir pan., jei žinotume, kad mums liko gyvent labai neilgai. Prie filmo scenarijaus prisidėjo nobelistas Kazou Ishiguro, tad jo nuosaikiame, klasikiniame stiliuje viskas ir plaukia. Neblogas filmas, bet labai nenustebino ir gilesnių minčių nepaliko apart tai, kad kiekviename darbe, net ir nuobodžiame biurokratiniame, galima surasti prasmės ir atrasti aistros savo darbui Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2023 →

ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ / Playground / Un monde (2021), rež. Laura Wandel

Kasdienė situacija: pirmosios dienos pirmokei mokykloje, kurioje viskas nauja, nepažįstama, bet yra viena paguoda – čia mokosi ir vyresnis brolis, kietasis šeimos čempionas, kuris, pasirodo, mokykloje yra pagrindinis bendraamžių pajuokos ir patyčių objektas, tapsiantis ne ramsčiu, bet kliuviniu …
Tokią tad visiems pažįstamą patyčių tarp vaikų temą gvildena „Žaidimų aikštelė”. Tik valanda ir dešimt minučių, bet ir tiek buvo per daug šio žiauraus, žiauriai nejaukaus, bet būtino filmo. Žiaurumą miniu turėdamas omenyje filmo paveikumą, slogumą, tą bejėgystės jausmą, tas ašaras, kurios krinta bežiūrint į vaikų „žaidimus” mokyklos koridoriuose ir kieme. Tie žaidimai – savotiškas kasdienis karas už būtį, kurio taisyklė gan paprasta – „arba tu su visais engi silpnesnįjį, arba tuo silpnesniuoju būni pats”. Toks užburtas ratas, iš kurio nežinia kaip ištrūkti. Toks pluoštas klausimų, į kuriuos filmas neduoda atsakymų. Tokia aibė susijusių prisiminimų iš savo mokyklos (nemanau, kad atsiras bent vienas be panašių potyrių) ir milžiniška baimė, kad tai gali patirti tavo vaikai.

„Žaidimų aikštelė” – debiutinis ilgametražinis belgės Laura’os Wandel filmas, kurį būtinai reikia rodyti visiems tėvams, mokytojams ir, ypač, mokiniams. Kol kas tai stipriausia, ką teko matyti šiemet. Ir ne tik dėl tematikos, – čia viskas tobula: kameros darbas, jaunųjų aktorių darbas, istorijos perteikimas, pasakojimo ritmas, akcentai ir po visko ilgam liekantis jausmas gerklėje. /tekstas O.R./ Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2022 →

Filmas „Drive my Car” (orig. Doraibu mai kâ, rež. Ryûsuke Hamaguchi) pastatytas pagal Haruki Murakami apsakymą iš rinkinio „Vyrai be moterų”, bet galiu pasakyti, kad tai vienas iš tų retų atvejų, kai visgi filmas gerokai pranoko literatūrinį kūrinį – režisierius išplėtojo jį ir pavertė vienu geriausių metų filmų. Jei pažiūrėsite šio filmo imdb laimėjimų/nominacijų sąrašą – suprasite apie ką kalba. „Drive My Car” atstovaus Japonijai „Oskarų“ varžytuvėse dėl geriausio užsienio vaidybinio filmo nominacijos, taip pat jis jau laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą šių metų Kanų kino festivalyje.

Lėto tempo, sudėtingos struktūros, bet netrunkantis įtraukti „Drive My Car“ yra apie meilę ir sielvartą, kupinas vingiuotų kelionių ir netikėtų susitikimų. Viso filmo metu jaučiame virš herojų tvyrantį liūdesio debesį, įgarsintą niūriomis Eiko Ishibashi partitūromis ir apgaubtą melancholiškais Hidetoshi Shinomiya kinematografijos šešėliais. Filme nagrinėjama daug temų – neištikimybė, kaltės jausmas, ryšys tarp kūrybos ir seksualumo, apie „secret life”, kurį kiekvienas turime. Apie tai, kaip žmonės skirtingai išgyvena netektis, kaip sunkiai vieni kitus supranta net ir kalbėdami ta pačia kalba. Apie išpažintis, kurios suartina ir padeda išsilaisvinti iš kankinančios praeities. Toliau skaityti DRIVE MY CAR (rež. Ryusuke Hamaguchi, 2021) →

Šiais metais pasirodęs, tikrais faktais paremtas filmas „The Dig” (rež. Simon Stone) pastatytas pagal John’o Preston’o to paties pavadinimo romaną ir pasakoja apie vieną svarbiausių visų laikų archeologinių atradimų, kurio metu buvo iškastas VII amžiuje palaidotas anglosaksų laivas. Šios istorijos intriga ta, kad šis didis atradimas įvyko ne profesionalių archeologų, mokslininkų dėka, o  jaunos ir turtingos našlės, „projekto” mecenatės Editos Prety (vaidina Carey Mulligan) ir savamokslio archeologo, astronomo Bazilio Brauno (vaidina Ralph Finnes) dėka. Moteris Brauną pasikvietė padirbėti savo valdose, nes nuojauta pakuždėjo, kad po jos laukuose stūgstančiais pilkapiais gali būti kažkas reikšmingo. Braunui atradus vertingą radinį, vėliau prisijungia profesionalų komanda iš Kembridžo ir Britų muziejaus.

Archeologija, istorija šiame filme yra vienos svarbiausių temų. Anglijoje, kur nuolatos lyja, užsiimti šiuo darbu yra labai sudėtinga. Kartu žiūrovas gali susipažinti su tuo, kiek kruopštumo, atsargos reikalauja šis amatas ir kokius pavojus jis kelia. Toliau skaityti THE DIG (rež. Simon Stone, 2021) →