ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ / Playground / Un monde (2021), rež. Laura Wandel
Kasdienė situacija: pirmosios dienos pirmokei mokykloje, kurioje viskas nauja, nepažįstama, bet yra viena paguoda – čia mokosi ir vyresnis brolis, kietasis šeimos čempionas, kuris, pasirodo, mokykloje yra pagrindinis bendraamžių pajuokos ir patyčių objektas, tapsiantis ne ramsčiu, bet kliuviniu …
Tokią tad visiems pažįstamą patyčių tarp vaikų temą gvildena „Žaidimų aikštelė”. Tik valanda ir dešimt minučių, bet ir tiek buvo per daug šio žiauraus, žiauriai nejaukaus, bet būtino filmo. Žiaurumą miniu turėdamas omenyje filmo paveikumą, slogumą, tą bejėgystės jausmą, tas ašaras, kurios krinta bežiūrint į vaikų „žaidimus” mokyklos koridoriuose ir kieme. Tie žaidimai – savotiškas kasdienis karas už būtį, kurio taisyklė gan paprasta – „arba tu su visais engi silpnesnįjį, arba tuo silpnesniuoju būni pats”. Toks užburtas ratas, iš kurio nežinia kaip ištrūkti. Toks pluoštas klausimų, į kuriuos filmas neduoda atsakymų. Tokia aibė susijusių prisiminimų iš savo mokyklos (nemanau, kad atsiras bent vienas be panašių potyrių) ir milžiniška baimė, kad tai gali patirti tavo vaikai.
„Žaidimų aikštelė” – debiutinis ilgametražinis belgės Laura’os Wandel filmas, kurį būtinai reikia rodyti visiems tėvams, mokytojams ir, ypač, mokiniams. Kol kas tai stipriausia, ką teko matyti šiemet. Ir ne tik dėl tematikos, – čia viskas tobula: kameros darbas, jaunųjų aktorių darbas, istorijos perteikimas, pasakojimo ritmas, akcentai ir po visko ilgam liekantis jausmas gerklėje. /tekstas O.R./ Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2022