Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė

HANNAH KENT „Gerieji žmonės“

Vos tik pasirodė nauja bestselerio, daugybę apdovanojimų pelniusios, „Paskutinės apeigos“ autorės Hannah Kent knyga „Gerieji žmonės“, visa internetinė erdvė ėmė virti vertinimais, diskusijomis – ar antroji knyga tokia pat nuostabi kaip ir pirmoji, o gal dar net geresnė? Pagyrų šiai rašytojai ir jos kūrybai negaili ne tik pasaulio kritikai, bet ir mūsų šalies žinomi žmonės, politikai.
Romaną Hannah Kent „Gerieji žmonės išleido leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė Bernotienė.

Hannah Kent teigia, kad romaną „Gerieji žmonės“ pradėjo rašyti prieš kokius šešerius metus, dar ieškodama šaltinių pasaulinės šlovės sulaukusiam bestseleriui „Paskutinės apeigos“. „Kadangi dauguma šaltinių buvo islandų kalba ir juos nagrinėti buvo labai sudėtinga, pasidariau pertrauką ir pradėjau skaitinėti britų laikraščius. Galvojau, gal rasiu kokios nors informacijos apie tyrinėjamus įvykius“, – sako autorė. Jokios reikalingos informacijos rašomai knygai „Paskutinės apeigos“ Kent nerado, bet netyčia aptiko trumpą 1826 metų straipsnį, pasakojantį apie moters, kuri tuomet gyveno Airijos pietvakariuose, teismą. Moteriai buvo pateikti rimti kaltinimai, bet ne kaltinimai ir patys nusikaltimai sudomino Kent – ją sužavėjo kaltinamosios ginamoji kalba, kurioje moteris teigė negalinti būti atsakinga už tai, kas atsitiko, nes viskas, ką ji bandė padaryti, tai „išvaryti iš vaiko laumės geną“. Toliau skaityti HANNAH KENT „Gerieji žmonės“

[SIRENOS’17:] „NACHLASS, KAMBARIAI BE ŽMONIŲ“

Šių metų festivalio „Sirenos“ organizatoriai kviečia pamiršti, koks „turi būti“ teatras, ir siūlo susipažinti su šiuolaikinių Europos menininkų kūryba – tokia, kokia ji yra šiandien, apie tai, kas menininkams atrodo aktualiausia. Tebūnie tai depresija, mirtis, priklausomybė, tebūnie atskirtis, lytiškumas, tapatybė – juk šiandien juokinga kalbėti apie tabu scenoje, kai gyvenime jų beveik nelikę. Festivalis „Sirenos“ siekia padėti žiūrovams užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą, kviečia į spektaklius be aktorių, ne scenoje.

Spalio 1–8 dienomis „Menų spaustuvėje“ pristatomas išskirtinis pasaulyje gerai žinomų, o iš anksčiau „Sirenose“ pristatyto spektaklio „Remote Vilnius“ Lietuvos publikai pažįstamų kūrėjų, Stefano Kaegi (Rimini Protokol), kuriantis dokumentinio teatro spektaklius, radijo spektaklius, dirbantis su įvairių sričių menininkais, nuo scenos iki urbanistinių erdvių) ir Dominico Huberas’o (scenografas ir režisierius, savo kūryboje atveriantis naujas performatyvumo erdves), naujausią darbą, besislepiantį po kodiniu pavadinimu „Nachlass, kambariai be žmonių“.

„Nachlass“ – tai  vokiškas žodis, susidedantis iš „nach“ (lt. po) ir veiksmažodžio „lassen“ (lt. palikti). „Nachlass“ taip pat reiškia rankraščių, užrašų, korespondencijos ir kitų dokumentų kolekciją, likusią po žmogaus mirties. Spektaklis „Nachlass“ – tai aštuonių istorijų kolekcija, atsisveikinti nutarusių žmonių palikimas žiūrovams – dokumentais ir pasakojimais.
Toliau skaityti [SIRENOS’17:] „NACHLASS, KAMBARIAI BE ŽMONIŲ“

RICHARD FLANAGAN „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

Richard Flanagan laikomas svarbiausiu savo kartos australų rašytoju, už šeštąjį romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ apdovanotas prestižine „Man Booker premija“. Romano pavadinimas „pasiskolintas“ iš XVII-ojo amžiaus Japonijos poeto Bašio klasika tapusios knygos tokiu pačiu pavadinimu „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (orig. Oku no hosomichi), kurioje kelionių proza mainoma su haiku, pasakoja apie poeto ilgą kelionę pėsčiomis iš Tokijo į Šiaurės Japoniją.
Richardo Flanagano romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Violeta Tauragienė.

Lietuviškojo leidimo Flanagano knygos „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ anotacija sako, jog tai romanas „apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę“, bet aš pridėsiu dar, kad tai romanas ir apie meilės bei žiaurumo prigimtį, apie atmintį, kuri vėliau ar anksčiau išblunka, kad ir kokia skaudi bebūtų.
Remdamasis autentiška, archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai, jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo-Birmos geležinkelį, kurį tiesiant dėl nepakeliamų darbo sąlygų – sumušimų, bado, choleros, opų, polineurito, – žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Toliau skaityti RICHARD FLANAGAN „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

JULIAN BARNES „Laiko triukšmas“

Šiuolaikinio anglų rašytojo, Man Booker premijos laimėtojo Juliano Barneso naujų knygų laukia viso pasaulio literatūros gurmanai. Štai jau turime rankose Barneso penktąjį išverstą į lietuvių kalbą (jau išleisti šie kūriniai: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015)), romaną „Laiko triukšmas“ („The Noise Of Time“, 2016 m.), kuris buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“, pakilo į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašo pirmąją vietą. Knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Nijolė Regina Chijenienė.

Naujasis romanas – sovietinį režimą pašiepianti satyra, kurioje rašytojas su subtilios ironijos doze pasakoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti. Toliau skaityti JULIAN BARNES „Laiko triukšmas“

20 naujų knygų, kurių verta ieškoti Vilniaus knygų mugėje 2017


Kasmetinei knygų mugei artėjant leidyklos viena po kitos pristatinėja naujas knygas, kurių aprašai vienas už kitą labiau intriguoja, todėl galva netrunka apsisukti nuo šių gausos ir įvairovės. Kad nepasiklysti šimtų leidyklų stendų labirintuose ir tūkstančiuose knygų, siūlom rekomendacinį sąrašą į kokias knygas – naujienas būtų pravartu atkreipti dėmesį šių metų Vilniaus knygų mugėje. Be abejo, kad šis sąrašas subjektyvus ir nebaigtinis, bet sudarytas patyrusių skaitytojų, tad tikimės,  kad bus kažkam naudingas.

Vilniaus knygų mugės renginių programą rasite čia. Toliau skaityti 20 naujų knygų, kurių verta ieškoti Vilniaus knygų mugėje 2017

[kino teatruose:] PATERSONAS (rež. Jim Jarmusch, 2016)

Jums atrodo, kad dirbate nuobodų darbą, kad kasdienį gyvenimą užvaldžiusi besikartojanti nyki rutina ir, kad joje jau seniai bebuvo kas ypatingo – kas sukrėstų ar tiesiog priverstų širdį plakti stipriau, nei įprastai, o gal net įkvėptų kūrybai? Jei tai apie jus, tada būtinai pažiūrėkite Kanų kino festivalyje pristatytą amerikiečių nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho filmą „Patersonas“ , kuris jau spėjo būti nominuotas įvairiose kategorijose ir laimėjo daugybę tarptautinių apdovanojimų. Lietuvos kino teatruose filmo apie paprasto gyvenimo grožį premjera numatyta vasario 10-ąją.

Režisierius ir scenarijaus autorius Jarmuschas naujausiame savo kūrinyje nusikelia į Naujojo Džersio industrinį miestą Patersoną, kuriame pagrindinis herojus ta pačia pavarde kaip miesto pavadinimas dirba autobuso vairuotoju. Filme matome septynias savaitės dienas – Patersono kasdienybę, pradedant ankstyvu rytu vos pramerkus akis, pusryčiais, dieną vairuojant po miestą autobusą ir klausant keleivių pokalbių, vakare bendraujant su mergina ir baigiant dieną pasivaikščiojimu su šunimi, aplankant mėgstamą barą, kur būtina išlenkti bokalą alaus. Nors Patersono dienos viena nuo kitos nelabai kuo skiriasi, bet kiekvienoje iš jų jis atranda įkvėpimo kuriamai poezijai, gimstančiai iš tokių nekaltų detalių kaip prieš akis ant pusryčių stalo gulinčių degtukų, iš autobuso vairavimo, ką jis prilygina irimąsi per oro molekules, iš bare sutiktų įsimylėjėlių barnio ir panašių kasdienių dalykų. Toliau skaityti [kino teatruose:] PATERSONAS (rež. Jim Jarmusch, 2016)

JUAN GABRIEL VÁSQUEZ „Taip skamba krintantys“

Visas pasaulis su didžiausiu susidomėjimu laukia tikrais įvykiais paremto serialo „Narkotikų prekeiviai“ (Narcos) tęsinio, pasakojančio Kolumbijos „kokaino karaliaus“ Pablo Eskobaro istoriją, kovas tarp politikų ir narkotikų prekeivių, garsųjį Medeljino kartelį ir pan. Tuo tarpu mūsų knygynų lentynose pasirodė vieno perspektyviausių kolumbiečių rašytojo Juano Gabrielio Vásquezo romanas „Taip skamba krintantys“, pasakojantis apie Kolumbijos narkotikų verslo ištakas bei paprastus žmones, kurie buvo priversti dalyvauti narkotikų kartelių kovose, netiesiogiai.

Knygą išleido leidykla „Vaga“, vertė Aistė Kučinskienė. Itin meniškas knygos viršelis, išpieštas melancholiškai siurrealistiniu Bogotos miesto kraštovaizdžiu (dailininkas Zigmas Butautis), nuteikia ne tik atitinkamai knygos atmosferai, bet ir intriguojančiai istorijai. Toliau skaityti JUAN GABRIEL VÁSQUEZ „Taip skamba krintantys“

ELENA FERRANTE „Nuostabioji draugė“

Elena Ferrante pseudonimu prisistatanti rašytoja pastaruoju metu literatūriniame pasaulyje linksniuojama garsiai ir plačiai, tad jos kūrybos pasirodymas lietuviškai buvo vienas laukiamiausių ir Lietuvoje (išleido leidykla „Alma Littera“, vertė Ieva Mažeikaitė – Frigerio). Labiausiai šią rašytoją išgarsino nuo 2012 metų rašoma „Neapolio saga“, sudaryta iš keturių romanų, kurie ypač išpopuliarėjo ir tapo vedančiais iš proto ne tik skaitytojus, bet ir kritikus Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Elena Ferrante viena mįslingiausių rašytojų, kruopščiai slepianti savo tikrąją tapatybę, teigianti, kad skaitytojui neturi rūpėti rašytojo asmeninis gyvenimas, o už jį kalba rašytojo knygos. Be abejo, tai dar labiau kursto gerbėjų smalsumą Ferrante kūryba ir asmenybe, kaip ir tai, jog jos knygų turinys savo įtaigumu atrodo parašytas žmogaus, turinčio panašaus gyvenimo patirties. Gal jau teko girdėti, kad šį rudenį kilo didelis skandalas, kai tiriamosios žurnalistikos atstovas Claudio Gatti paskelbė žinią, neva nustatė, kad po Elena Ferrante slepiasi Anita Raja, Romoje gyvenanti vertėja, ištekėjusi už garsaus romanisto Domenico Starnone. Gatti sensacinga išvada buvo padaryta remiantis įrašais apie Ferrante leidėjų, kuriems dirbo ir Raja, išmokėtas sumas, kurios, regis, atitiko autorinius honorarus, turėjusius priklausyti autorei. Vėliau Toliau skaityti ELENA FERRANTE „Nuostabioji draugė“