Visi įrašai, kuriuos paskelbė liu

POSTILJONEN – Skyer [2013]

Susidomėjau vienoje interneto svetainėje perskaitęs interviu su šia grupe, kur jų pavadinimas buvo pastatytas šalia Beach House ir jie buvo įvardinti užgimstančiais naujaisiais dream pop karaliais. Skambu, ar ne? Su sąlyga, kad ši trijulė dar yra ir skandinaviškos kilmės – kas visada uždeda išankstinį pliusiuką vertinime – nepatikrint negalėjau. O albumas, pasirodo, buvo išleistas dar vasaros viduryje. Še tau ir karaliai, apie kuriuos niekas nežino… Vienaip ar kitaip, kviečiu su jais susipažinti, nes albumas tikrai malonus.

Asociacijos su Beach House, žinoma, todėl, kad groja vien sintezatoriai ir skamba vien moteriškas vokalas. Tačiau, sakyčiau, čia panašumai ir baigiasi. Na gerai, dar tos dominuojančios minorinės natos. Bet čia karts nuo karto suskamba ir kiek linksmesnė melodija. „We Raise Our Hearts“, „Plastic Panorama“, „Supreme“ – jau ir visas trečdalis albumo kiek nuotaikingesnėse gaidose.

httpv://www.youtube.com/watch?v=GB2dik1xahs

Bet svarbiausia, jog albumas vistiek skamba vientisai, ir žemo, ramaus vokalistės užduoto tono vedamas klausytojas gali tiesiog mėgautis maloniu liūdesiuku (nes tiktai liūdesy – sielos džiaugsmas). Nežinau, gal čia žanro ypatybė, bet muzika skamba, gali sakyti, netgi primityvokai. Tačiau todėl ir stebuklingas dalykas ta muzika – nežinai kada ir kur atrasi tą kažkokį cinkelį, kuris oplia ir užgauna sielą. Taigi, mane užgavo. Štai pavyzdžiui saksofonas. Nelabai aš jį mėgstu (turbūt reikia dėkoti dar dar nuo vaikystės jo sinonimu tapusiam Kenny G.). O Postiljonen šio instrumento garsą įkomponavo taip, kad kaskart jį išgirdus iš malonumo nugara nubėga šiurpas – „Intro“ šia prasme tik kiek paerzina, leisdamas paspėlioti kas bus toliau, o pabaigai paliktas „Atlantis“ – tikras desertas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RTzbPQogrU0

Nuostabus garso takelis nostalgijoje braidantiems svajokliams.

Taigi, aš sau jau padariau malonų atradimą, kviečiu ir Jus.

POSITIVUS AB FESTIVAL @Salacgriva, Latvija, 2008.07.18-19

Keista šalis ta Latvija. Kažkaip nepasakyčiau, kad čionykščiai melomanai rodo didesnį susidomėjimą juos aplankančia muzika, tačiau, palyginus su Lietuva, čia, galima sakyti, beveik lyja žvaigždėmis.

Praeitais metais užgimęs Positivus AB Festival man iš karto tapo geriausiu metų festivaliu. Stereophonics ten parodė, kas yra tikras britiškas rokas, Brett Anderson su grupe beveik reinkarnavo britpop dievukus Suede, o legendiniai James prisikėlė tikrąja to žodžio prasme, būtent Salacgrivoje sugroję vieną pirmųjų grupės atgimimo koncertų. Britiškos muzikos mėgėjams tai neabejotinai buvo nepamirštamas nostalgijos persunktas kokteilis.

Po šiemetinio renginio jau tapo akivaizdu, jog festivalis kruopščiausiai tyrinėja būtent Didžiosios Britanijos žemes (na dar truputį užkabindami Skandinaviją – pernai The Concretes, šiemet I‘m From Barcelona). Be abejo, kažkam toks trumparegiškumas gali būti trūkumas, tačiau aš ir vėl ploju katučių, kadangi šįkart hedlaineriai vėl britų sunkiasvoriai – Travis ir Manic Street Preachers, o tai vėl pora dalelių iš mano svajonių dėlionės. Toliau skaityti POSITIVUS AB FESTIVAL @Salacgriva, Latvija, 2008.07.18-19

SUPERGRASS – “Diamond Hoo Ha” (EMI, 2008)

Supergrass praktiškai yra tipiška britų rokelio grupė. Šurmulį savo šalyje debiutiniu albumu jie sukėlė dar 1995 metais ir netrukus buvo tiesiog… užmiršti. O juk jų rokenrolas ne toks pat, kaip šiandienos žvaigždučių The Kooks, Razorlight, ar tų pačių Arctic Monkeys – labiau subrendęs. Mano nuomone, Supergrass yra viena iš labiausiai neįvertintų grupių.

Šiandien, kai kas antra Britanijos „banda“ tarsi bando stoti į pretenzingą eilę kažkur po The Beatles ir Oasis(?), Supergrass‘ai yra labiau panašūs į tuos, kurie tiesiog būtų išaugę vienoje šeimoje su šiais, nesuskaičiuojamos galybės į rankas gitaras imančių Britanijos berniukų stabais ir kelrodėmis žvaigždėmis. Ir, aišku, paveldėję dalį jų dainų rašymo talento. Įsivaizduoju: štai John Lennon sėdi savo namo svetainėje prie pianino ir klavišais piešia kokio „Imagine“ gaidas, o štai dar visai mažas Gaz Coombes ropinėja ant sofos, stebi, klauso ir jau nevalingai dedasi į galvą, kaip gimsta TIKROS dainos. Aišku, vaizdelis vertas Simpsonų epizodo, tačiau mintis turėtų būti aiški. Toliau skaityti SUPERGRASS – “Diamond Hoo Ha” (EMI, 2008)

FLOWERS FOREVER – “Flowers Forever” [Team Love, 2008]

Pastaruoju metu vis rečiau ieškau naujų grupių. Gal tai nusivylimas visais tais „next big thing‘ais“ – nežinau. Tačiau ant šios užkibau. Vien dėl pavadinimo! Ir nesuklydau!! Flowers Forever – prieš akis kaip mat išdygo hipių komuna: vaikinai su gitaromis rankose ir merginos su gėlėmis plaukuose. Jaučiu nepaaiškinamą trauką šiai kultūrai. Kita vertus, yra dvi šio hipiško reikalo muzikinės pusės. Vienoje – prie laužo su gitara sėdi vienas toks, pavyzdžiui Devendra Banhart, o kiti, jaukiai įsitaisę, klauso jo pasakojamų istorijų. Tuo tarpu čia turime tą „kitą“ pusę – sentimentai traukiasi į šoną, prasideda pasiutusi orgija. Trumpas intro, instrumentų susiderinimui, dozė narkotikų įspūdžių paaštrinimui (ginkdie nepropaguoju, tik cituoju: „shit was coming out your mouth/ i was taking drugs“) ir… važiuojam! Groja ne tik visi turintys gitaras – prisijungia ir iš kažin kur atsiradę pučiamieji, skamba pianino klavišai, ritmą, aišku, palaiko būgnininkas, tekstus pila kažkoks „apsinešęs“ Jim Morrison gyvenimo filosofijos sekėjas, tempas greitėja ir letėja… Pažiūrėk į viršelį – šio veiksmo dalyvių yra daug (ir ką čia veikia maži vaikai?!)… Toliau skaityti FLOWERS FOREVER – “Flowers Forever” [Team Love, 2008]

SONS & DAUGHTERS “This Gift” [Domino, 2008]

Trečiajį Škotijos sūnų ir dukterų albumą prodiusavo Bernard Butler. Buvęs Suede‘as tokias pačias paslaugas teikė ir A†A The Libertines, ir g. kažkada aprašytiems The Veils, ir tik šiemet debiutavusiems 1990s. Kas iš to? Su 40 minučių siekiančia trukme, „This Gift“ pagaliau yra tikrai panašus į albumą, o ne į EP, kaip pusvalandiniai smarkuoliai „Love the Cup“ (2003) ir „The Repulsion Box“ (2005). Dar – tai be abejonės labiausiai „klausytojui draugiškas“ albumas. Bet… ai, pasakysiu tiesiai šviesiai – jis ir labiausiai popsinis. Jei patinka The Gossip ir panašios „boba duoda roko“ grupės, gali užsikabinti ir už šito, bet man vietomis viskas darosi panašu gal net į Gwen Stefani, ir tai jau vargiai gali būti komplimentas. Tuo labiau, kad išgirsti šios grupės dainas skambant pop muzikos čartuose vis tiek atrodo nerealu. Ta keista saldumo riba tarp pirmųjų Sons & Daughters albumų ir naujojo darbo, atrodo vos juntama, bet, visgi, man ji yra lemiama. Viena, kas liko nepakitę, tai užtikrintas ritmas, leidžiantis trepsėt koja tas visas 40 minučių. Aš dėkoju ir už tiek. O Jūsų įvertinimui – antrasis albumo singlas – „Darling“:

[youtube OU6rgA4xG-0]

http://www.myspace.com/sonsanddaughters

G.eriausi 2007 metų albumai pagal liu

Nors ir kiek neįprasta forma, visgi šią temą visai šviežiai užvedė offca. Taigi, šūkteliu „valio“ ir perimu estafetę su pamąstymais apie tai, kad mano ausims praėję metai nebuvo pernelyg dosnūs. Asmeniniai favoritai Kent, Manic Street Preahers, Saybia, Sterophonics, Travis išleido silpnesnius įrašus, o dar palyginti šviežiai sužibusios žvaigždutės Art Brut, Bloc Party, Clap Your Hands Say Yeah, Kaiser Chiefs nesugebėjo išvengti „antrojo albumo sindromo“. Kita vertus, abiejose kategorijose atsirado tokių, kurie „ir vėl“ užlipo į geriausiųjų sąrašą.
Ilgai nepilstant sumuoju – perklausyta ir įvertinta pusantro šimto 2007 m. išleistų albumų, geriausieji (ne dažnai pasitaiko, tačiau šiemet absoliutaus nugalėtojo neturiu), mano (ne)kuklia subjektyvia nuomone yra (abėcėlės tvarka):

AIR „Pocket Symphony“
Praktiškai visi šių prancūzų albumai (išskyrus „10000 Hz Legend“) yra vienodi. Naujiena šįkart nebent tik balsus paskolinę Jarvis Cocker ir Neil Hannon (The Divine Comedy), o šiaip ir vėl albumas eksploatuoja jau klasikinio „Moon Samari“ muzikines temas. Tačiau ir vėl viskas gaunasi žiauriai gražiai.

Toliau skaityti G.eriausi 2007 metų albumai pagal liu

EDITORS@“Stodola“, Varšuva, 2007.11.04

Visų pirma, Editors yra grupė, išleidusi vieną geriausių šių metų albumų. Taigi, palėkti iki Varšuvos, kad galėtum juos išgirsti gyvai, atrodė, yra tiesiog pareiga. Šioje vietoje galėčiau papasakot apie tai, kad Lenkijos sostinė yra ne taip jau arti kaip atrodo, bet… gal tiesiog žengiam į „Stodola“. Tai toks vietinis „alternatyvščikų“ klubelis, „kultūrkė“ taip sakant. Sienos išmargintos kažkuo panašiu į grafiti, prikabinta čia vykusių koncertų foto prisiminimų (Placebo, Reamonn), o salėje telpa vargani pora tūkstančių žiūrovų.

Taigi, iš pradžių vietiniai Muchy (musės?), kurių niekaip nesugebu įsiklausyti, mat labai jau lenkų kalba ausį laužo, paskui jau britai, bet dar ne vakaro kaltininkai, The Boxer Rebellion (beje, gana įdomi grupė, maždaug kiek griežtesnis Coldplay variantas ir tikrai gerai derantis su Editors) ir, pagaliau, „redaktoriai“. Keturi paprasti vaikinukai paprastoje aplinkoje. Jokių sceninių dekoracijų ar spec. efektų. Jie paperka žiūrovus vien tik muzika. O joje, be tipiškų rock instrumentų (viena-dvi gitaros, bosas ir būgnai), vietos randa ir gyvas pianinas. Pasirodymas buvo pradėtas nuo ten, kur ir prasidėjo pažintis su šia grupe, – „Lights“ – pirmojo albumo pirmosios dainos. O toliau jau tiesiog viskas maišėsi – skambėjo tiek gabalai iš pirmo, tiek iš antro albumo, tiek visiems žinomi singlai, tiek mažiau įsiminti kūriniai. Būgnininko Ed Lay ir bosisto Russel Leetch ant scenos praktiškai nesimatė, o gitaristas Chris Urbanowicz (lenkiškos šaknys?) dar kartais išspausdavo šypsnį, tačiau frontmenas Tom Smith tiesiog tryško energija: čia jis brūžino gitarą, čia skambino pianinu ir netgi lipo ant šio instrumento tarsi valdovas, trokšdamas iš viršaus  valdyti susirinkusią minią. O gal tiesiog norėdamas pasipuikuoti savo baltais sportbatukais… Ir visada žiauriai daug gestikuliuodamas. Štai ir dabar, Tomo veidas pamažu nyksta iš atminties, tačiau tie jo rankų mostai, pirštų judesiai ir besikartojantys dėkingumo gestai, į viršų iškelti nykščiai, vis dar stovi prieš akis. Gal net labiau nei muzika…

 

Editors atgrojo tradicines apie pusantros valandos ir susirinkusieji kažin ar begalėjo reikalauti daugiau. All Sparks”, An End Has a Start, Blood”, Bones, Bullets, Fingers in the Factories, Munich, naujausias singlas „The Racing Rats“, ir Smokers Outside the Hospital Doors tiesiog nebebuvo likę dar nesugrotų dainų! Bisui netgi buvo atliktas pirmojo albumo „bysaidas“ „You Are Fading“. Žiūrovai tikrai turėjo likti dėkingi. Tačiau, kai koncertui einant į pabaigą Editors dėkoja atėjusiems jų paklausyti sekmadienio vakarą, aš kažkodėl mintyse burbteliu: „Kurgi ne – kai kam rytoj ryte reikės eiti į darbą. Už 500 km!..“ Kartu vykęs kolega didelių vilčių į šį koncertą nedėjo, tad sakė, jog jo lūkesčiai buvo netgi viršyti, tuo tarpu aš likau kiek nusivylęs. Prireikė grupės gyvo pasirodymo, kad padaryčiau nemalonų atradimą – Editors muzika yra gana vienoda. Urbanowicz‘o soluotės dažnai labai panašios viena į kitą, o kai kurias dainas tiesiog galima supainioti (patikėkit, koncerto metu porą kartų taip ir buvo… maždaug „O, čia šitas gabalas! Uoj, ne šitas“). Kita vertus, nuslopinti tą kritiką viduje, galima visa šitą išvertus į tai, jog jei veža vienas gabalas, veš ir kiti. Tom Smith vokalas yra tikrai stiprus, o lyrika – sminganti į širdį. Galų gale labai nedažnai mums, rytų europiečiams, pasitaiko proga gyvai pamatyti šiandienos herojus. O juk būtent tokie ir yra Editors.

[Foto: Aleksandra Rożej]

UNDERWORLD „Oblivion With Bells“ [ATO, 2007]

Panašu, jog ir muzikoje amžius daro savo… „Oblivion With Bells“ yra septintasis Underworld studijinis albumas, ir jis yra neabejotinai pats ramiausias visoje grupės diskografijoje. Taip, dar praeitais metais duetas darė gyvą reivą Litexpo rūmuose, o aš negalėjau atsistebėti tada 49 metų amžiaus Karl‘u Hyde‘u, kuris, tarsi koks „apsinešęs“ vaikigalis ant scenos šėlo stipriau negu pusė tuometinės salės auditorijos. Ir visgi su pora metų jaunesniu Rick‘u Smith‘u užsidarę įrašų studijoje šie dėdės tapo santūrūs. Naujajame albume nebėra nieko panašaus į „Born Slippy“, ar „Cowgirl“ siautulį, t.y. neliko to, kuo Underworld buvo garsūs. Vietoj to girdime liūliuojančias melodijas, labiau tinkančias fonui miegamajame, nei linksmybėms naktiniame klube. Tačiau… viskas skamba taip nuostabiai, kad turbūt dabar dažnas klausytojas susimastys kuri Underworld pusė jam labiau patinka. Keistos paralelės mano galvoje – kažkodėl klausant naujuosius kūrinius prieš akis savo 5R šoka… James‘ų Tim Booth. Aišku asociacija grynai asmeninė, tačiau esmė – tas pats muzikinis transas. Juk galų gale „Oblivion With Bells“ nesupainiosi su jokia kita grupe – nors ir netekę greičio, tai yra tie patys Underworld. Tik jei anksčiau tokia muzika sudarydavo dalį albumų muzikinio fono, tai dabar turime visą, 100% tokio turinio užpildytą albumą. Man ta Underworld ramuma visada labai patiko, tad skubu įvardint „Oblivion With Bells“ vienu geriausių elektroninių darbų šiais metais ir neriu atgal į dueto kuriamą transą. Beautiful burnout, beautiful burnout