Amerikiečiai She Wants Revenge yra didžėjų duetas. Justin Warfield vardą galima pamatyti prie remiksų autorių The Chemical Brothers bei kitiems, ir, nors apie Adam Bravin nieko įdomesnio papasakot lyg ir nėra, susiėję kartu vyrukai kuria tiems, kurių muzikinį skonį apibūdina frazė: „Kuo daugiau grupių grojančių kaip Joy Division – tuo geriau“. Šiuo atveju turime (net keista) visiškai tokį pat Joy Division/ Interpol vokalą, tik (ko gero DJ darbo metodų įtaka) muzikinis fonas labiau elektronizuotas. Būgnų partijas atlieka programuota ritmo mašina ir grupės skambesys traukia į synth-pop pusę. Na, gal ne Depeche Mode, bet Camouflage – taip (ypač „She Will Always Be A Broken Girl“).

„This Is Forever“ yra antrasis projekto albumas, sekantis praeitais metais pasirodžiusį self-titled įrašą. Nors, reikia pripažinti, jog SWR muzika yra pakankamai monotoniška, o dainos kartais sunkiai atskiriamos viena nuo kitos, visgi tas self-titled buvo pakankamai geras. Tad koks bus šitas? Dabar tiesiog žvilgteliu į albumo viršelį ir, staiga, nušvitimas – palygink jį su debiutinio albumo viršeliu ir suprasi kuo skiriasi dviejų albumų turinys…

Bijau, kad ir vėl turime tą pačią situaciją, kai man tenka sakyti „kolekcijoje užteks tik vieno“… Žodžiu, belieka tikėtis, kad TU dar nesi girdėjęs SWR. Tuomet pabandyk. Galų gale jie juk skelbia, jog „This Is Forever“…

Valdžią barzdotų dėdžių bardų kategorijoje imant visokiems Iron‘ams ir Wine‘ams, į sceną vėl grįžta Devendra Banhart. Rankose jis vėl laiko tik gitarą, vėl sėda prie laužo ir pradeda lieti savo širdį. Vėl žodžiai skamba ne tik angiškai, bet ir ispaniškai. Sako „Cristobal“ net ir Gael Garcia Bernal‘is jam pritaria… Devendra virsta į ikoną? Turbūt, kad taip. Šiaip ar taip aplink laužą jau sėdi ištisa nuolanki minia – skambant „Tonada Yanomaminista“ prasideda šokiai, „Lover“ bei „Carmensita“ jam pritaria gospel choras, o per „Seahorse“ išgirstu pilno sąstato roko grupę. Ir ji skamba beveik kaip The Doors(!)..

Kaip ir prieš porą metų įrašytas „Cripple Crow“, naujasis albumas vėl yra epinis, 70 minučių trunkantis pasakojimas apie pasaulį, tokį koks jis yra, ir tokį, kokiame nori gyventi 26-metų-bet-jau-dėdė Banhart‘as. „Freely, freely… I wanna live that way“ – Devendra rodos niekada nesikeičia, todėl manau užtenka turėti bet kurį vieną jo albumą savo kolekcijoje ir jis bus toks pat geras kaip ir visi likusieji, ir jis pasakys viską apie šitą hipį. Aš savo vieną jau turiu senai, tačiau jei tu dar ne – kodėl nepaėmus šito?..

Iki kol diskasukis įtraukia kompaktą gali daryti prielaidas: grupė, kurios pavadinimas prasideda artikeliu „the“ ir baigiasi daugiskaitą išreiškiančia „s“ raide, greičiausiai groja britišką rokelį. Be to grupė lyg ir niekur negirdėta – greičiausiai tai bus niekuo neišsiskiriantis britiškas rokelis. O tada užgroja. Pirma daina – paprasta, melodinga, kurioje dominuoja akustinė gitara ir melancholiškas vokalas. Skambant antrąjai aš jau imu fantazuoti, kad jie galėtų apšildyti Editors… tačiau su trečiuoju kūriniu įvyksta lūžis: nuskamba klavišinių partija ir aš susivokiu beklausąs… senuosius devyniasdešimtųjų A-ha! Ir tai nėra tiesiog ryškiai juntama įtaka – įrašas iš tiesų skamba tarsi įrašytas prieš porą dešimtmečių. O svarbiausia – būtent tai tampa pagrindiniu viso įrašo kabliuku. Pirmosios „Henry“ eilutės, dievaži, skamba tarsi eidamos iš Morten Harket lūpų. Ir visą laiką ta nuostabi, retam britui pabalnojama melancholiška nuotaika. Dar spėju pagalvoti, kad ta nuotaika labai tiksliai pavaizduota albumo viršelio paveiksliuke… bet pala pala (rewind = atsuku juostelę atgal), kodėl britui(?) – lendu į allmusic.com duomenų bazę ir… dievulėliau, THE MARY ONETTES yra švedų grupė! Na žinoma! Viskas tampa labai aišku ir aš vėl matau tą patį skambų ir žiauriai teisingą lozungą – „ačiū Švedijai“.

Nemėgstu „sugrįžimų“. Pasaulyje yra tiek daug grupių, jog jei viena ar kita „užsilenkia“, man tai reiškia tik tiek, kad (o, smagumeli!) begalinis sąrašas „muzikos, kurią reikia paklausyt“ sutrumpėjo viena eilute. Tačiau, taip jau būna, kad kartais sugrįžtantys sugeba kažkur viduje užgauti nostalgijos stygas ir tada belieka tik pripažinti, jog, taip, aš laukiau, man reikia šitos muzikos. Praeitais metais tai padarė Jarvis Cocker‘is, ir be senosios Pulp chebros sugrąžinęs į senus-gerus laikus. Šiemet gi, oho, tai daro KULA SHAKER! To paties britiškos muzikos aukso amžiaus psichodelinio roko lyderiai. 1996 metais šovę į „čartų“ viršūnes su debiutiniu „K“, o po trejų metų žlugę su antruoju bandymu – „Peasants, Pigs and Astronauts“, kurį neseniai „Q“ įtraukė netgi į blogiausių visų laikų Britanijos albumų sąrašą. Nors, jei paklaustumėt manęs, aš ir jam drąsiai rašau 9/10 ir įtraukiu į savo „būtinus turėti“…

Žodžiu, turime trečią KULA SHAKER albumą. Praėjo 8 metai. Pasaulis persivertė į naują amžių. Ar kažkas pasikeitė? Grupės lyderis Crispian Mills sako, kad taip. Man labiausiai patiko šitas: „rokenrolas apsitempė juokingas siaurėjančias kelnes“… Matyt dėl to ir tas pavadinimas – „Strangefolk“. Tuo tarpu patys KULA SHAKER spjauna į madą ir muzikines tendencijas – jie grįžta ir groja tokią pat muziką, kaip ir praeitam dešimtmety: tos pačios energija užtaisytos, melodingai skambančios gitaros ir tie patys, tarsi iš pačių Doors‘ų įrašų nužengę klavišiniai. Garantuoju, kad jie mūvi ir tokius pat hipiškus platėjančius džinsus! Gal kažkas pasakys, kad „Song of Love/ Narayana“ (taip taip, tas pats prieš 10 metų Crispian‘o įdainuotas Prodigy hitas, tik šykart – pritariant „gyviems“ instrumentams) yra greito populiarumo vaikymasis ar idėjų stygius, tačiau „Second Sight”, „Great Dictator (of the Free World)”, „Fool That I Am”, „Super CB Operator”, ar bet kuri kita naujo albumo daina, skamba taip pat gerai, kaip legendinės „Govinda” ar „Tattva”. Pridėkime tai, kad šiandienos roko scenoje jų stilius (vėl) yra vargiai su kuo supainiojamas ir… štai aš ir vėl noriu nešioti platėjančius džinsus.

Gal nebent tik ta žuvis, kuri bendradarbiaudama su Air skatino mesti rūkyti, čia be reikalo įkišo savo trigrašį su keistom pasakom apie hmm… „Strangefolk“?.. o šiaip, 8/10. Ir sveiki sugrįžę!

Žinot tą atvejį, kai mokinys pranoksta mokytoją? Tai va dabar pabandysiu susukti tokią legendą. Žinia legendomis visiškai pasitikėti nevalia, bet čia jau Jūsų reikalas, o aš tiesiog papasakosiu taip, kaip visa tai atrodė stebint mano akimis.

Taigi, 1989 metais, kažkur amerikoje susikūrė tokia „indie rock“ grupė INTERPOL. 2002 metais jie išleido debiutinį albumą. Kažkur kitoje vandenyno pusėje, keli anglai paklausė to įrašo ir sumetė kažką tokio, maždaug „ir mes taip norim“. Taigi ir jie įkūrė grupę, pavadino ją EDITORS ir ėmė „atkalinėt“ tokį patį roką. Sakydamas „tokį patį“, turiu galvoje ne tik muzikos garsus – net ir dainininko balsas buvo INTERPOL vokalo kopija! Būtent čia aš dedu atskaitos tašką ir simboliškai pervadinu grupes – nuo šiol INTERPOL yra mokytojai, o EDITORS – jų mokiniai. Jūs jau turbūt supratot kur link aš suku(?).

Toliau skaityti KAI MOKINYS PRANOKSTA MOKYTOJĄ… →