Jei dar nežinojot, Lietuvoje irgi yra grupių grojančių rock‘n‘roll ir tai darančių pakankamai gerai. Na, gerai sukalto albumo mes dar neturime, bet tikėtis tokio sulaukti tikrai galime. Taigi, didžiausia Lietuvos rokenrolo viltis yra grupė esminiu pavadinimu – Axis. Išvertus iš anglų kalbos „axis“ reiškia „ašis“, ir nesumeluosiu pasakydamas, kad būtent aplink Axis ir sukasi visas Lietuvos „indie“ pasaulis. Praeitais metais būtent jie organizavo John Peel Day minėjimą Vilniuje, o šiemet laimėjo Baltic New Music Chart, bei įgyję galimybę įrašyti albumą Rygos garso įrašų studijoje, kartu su dar keletu panašią muziką grojančių Vilniaus grupių surengė savo pačių atsisveikinimui su Lietuva skirtą festivaliuką-manifestą, pavadinimu „Planas A“ ir išvyko. Į Islandiją… Eksperimentai, dainų tobulinimas, garso šlifavimas – kažkas panašaus buvo įvardinta, kaip šios kelionės tikslas. Ir štai, po keleto mėnesių, matyt, skambesys jau nudailintas iki tobulumo. Pagaliau jie važiuos į Latviją įsirašinėti. Bet prieš tai – trumpas sugrįžimas namo, pasilabinti su sena „chebra“, išlenkti bokalą lietuviško alaus. Ir pristatyti naująją kūrybą. Taigi, penktadienio vakarą traukiam į ŠMC kavinę. Būtent tokioje, intymioje aplinkoje Axis pasirodys šį vakarą (iš karto sakau – baisiai netikusi vieta tiek grojimui, tiek klausymui). Tai Partyzanai organizuoja renginuką, keistu pavadinimu „Kepti karveliai patys į burną neskrenda“. Į neįprastai mažą (net ir kavinei) erdvę patenkam apie 22 valandą, tačiau net ir laikrodžiams mušant vidurnaktį, atrodo susirinkusiems visiškai vis vien kas vyksta aplink. Pavadinčiau tai tiesiog įprasta „kabako“ atmosfera: visi užgulę stalus, garsiai bendraudami su stalo kolegomis sriūbčioja įvairius, daugiausia alkoholinius gėrimus. Bet mes čia atėjom visai ne to, taigi jau porą valandų nesulaukiant vakaro „žvaigždžių“ imam nervintis. Vos neišeinam namo. Įkvepiam gryno oro, tada pažiūrim pro langą į vidų ir matom – Axis jau derina gitaras. Ką gi, sulaukėm. Smunkam atgal į vidų, maišomės į penkiasdešimties žmonių minią ir jau netrukus išgirstam… Toliau skaityti Kepti karveliai patys į burna neskrenda, arba kaip didžiausia Lietuvos rokenrolo viltis daužė Lietuvos rokenrolo viltis
Visi įrašai, kuriuos paskelbė liu
Jarvis – “Jarvis” [2006]
2006 11 13 / Rough Trade
Žinau šitą tipelį jau šimtą metų, bet šiandien pažiūrėjęs į jo fotografiją nustebau: “Oba, jis gi panašus į Erlend Oye!”… Ir dar: “Ar visi akiniuočiai tokie talentingi?”… Na, bent jau šitie du – tikrai. Bet apie norvegą pastaruoju metu daug prirašyta, todėl jį paliekam nuošaly ir susikoncentruojam ties jo angliškuoju broliu. Tuo labiau, kad ir proga yra. Didelė proga. Taigi…
Ponios ir ponai, Jarvis Cocker! Taip taip, tas pats charizmatiškasis, ekscentriškasis ir visoks kitoks, deja, nebegyvos grupės Pulp frontmenas. Tik nesakykit, kad jums nepatiko Pulp, nes man, „britpopo vaikui“, jie buvo vieni geriausių. O turint omeny, kad debiutinį mini-albumą jie išleido dar 1983 metais, kai aš dar turbūt tik mokiausi laikyt šaukštą rankoje, Pulp, teoriškai, galėjo patikti ir mano tėveliui su mamyte. Bet čia buvo tik pirmas, nelabai vykęs, žingsnis. Grupė palaipsniui tobulėjo ir pagaliau iššovė… praėjus 12 metų nuo debiuto! Dabar jau turėtų būti aišku, jog Pulp nevalia lyginti su šių dienų britų didžiaisiais („next big thing“), kurie dažniausiai blyksteli puikiu debiutu, o po metų jau niekas tokių nebeprisimena. Taigi Pulp buvo/yra legenda. Dešimtasis dešimtmetis, kartu su Blur, Oasis, Suede, Manic Street Preachers, Radiohead, priklausė ir jiems. Tai buvo „britpop“ aukso amžius… Bet išaušo naujas šimtmetis. Pulp pasitraukė iš olimpo. 2001 metais pakankamai netikėtai pasirodęs „We love life“, tapo jų gulbės giesme. Brandus albumas, sudarantis įspūdį, kad grupė dar gali labai daug, tačiau nuo tada apie Pulp mes nieko nebegirdėjome…
Ir štai praėjus penkeriems metams – džiugi žinia. Pasirodo Jarvis Branson Cocker negali nedainuoti. Na taip, šen bei ten jis periodiškai pasirodydavo, sudainuodavo kokią proginę dainelę ar sukomponuodavo melodiją (sklando gandai, kad prieš kelis metelius netgi ir mūsų šalį aplankė, bei plokštelių sukinėjimu liaudį linksmino, kuo aš pats, tame renginyje dalyvavęs, truputį abejoju), na bet koks maestro Vytautas Kernagis juk irgi „Mūsų dienos kaip šventė“ kartą per metus Katedros aikštėj sudainuoja… Taigi, naujas, debiutinis, dabar jau ne grupės, o atlikėjo, albumas. Prisipažinsiu, po minėtų metamorfozių truputį nerimavau, žiūrek ims, pasikvies madingų superprodiuserių, užpils elektroninio padažo, vokalą, jei toks apskritai bus, pakoreguos kompiuteriai… Ir visgi aš rėkiu „valio!“ – iš kolonėlių skamba… naujas Pulp albumas! Paklausykite „Don‘t let him waste your time“, „Heavy weather“ ar „From a to i“ – tai nėra dar viena madinga šiandienos britų muzika, dar vieni Arctic Monkeys. Ne. Tai net ne šiandiena – tai tas pats „auksinis“ dešimtasis dešimtmetis. Jei tu, kaip ir aš, vis dar esi kažkur ten, pasiruošk geriausiam, drąsiai spausk „play“, pažadu – tau patiks. Trylika kūrinių, plius „hidden track“ (paaiškinkit man, kodėl/kaip/kam taip stipriai prigijo ši poalbuminių siurprizų tendencija). Senas geras brit-pop. Ką gali žinoti, gal istorijos ratas sukasi ir visa tai grįžta jau artimiausioje ateityje(?)… Tuo labiau, kad ir pats Jarvis dainuoja: „The future starts tonight“. O jei visgi tau dėl to pasidarytų neramu, pabaigoje išgirsi: „Everything is gonna be alright“…