Šalia tos kultūros, kurią valgo tik akys ir ausys ir virškina vingiai galvoj, visada trepsi kita, kuri tiesiai ir be užuolankų stimuliuoja visus g ir ne g taškus, versdama apsilaižyti lūpas ir prašyti dar. Lentynų ir pakuočių laikai ją nurašė kaip „snobizmą“ ir storų piniginių pretenzijas, bet vis atsiranda tokių naivių, protingų ir trokštančių, bandančių ją iškasti ir sugrąžinti. Šįsyk naivus yra šokoladas. Toliau skaityti Naivumo skonis ir šokolado nefabrikas
Visi įrašai, kuriuos paskelbė Monika Kalinauskaitė
“Tema yra ten, kur tu niekada nebuvai” – kalbant su Virgiu Malčiumi.
Virgis Malčius yra žmogus, kuriantis su garsais, vaizdais, rapidografais ir žodžiais, o jo ilgame cv šokčioja festivalių ir projektų pavadinimai. Atsivaikščiojusi po ūkanotus ir nerimastingus jo kūrinius, susitikau pakalbėti ant sofkutės ŠMC, kur tylą vis atskiesdavo gerbiamų lankytojų žingsniai. Čia duodu pokalbį – tekstą, beveik visiškai tokį, koks tuomet ir gimė.
Gal gali papasakot truputį, kaip viskas prasidėjo, kaip priėjai iki to, ką kuri dabar?
Nenoriu sakyti, kad iš neturėjimo ką veikti… Iš poreikio, iš tikrųjų. Ir iš nepritapimo. Nes mokykloje kažkaip nelabai man patiko, bet prisitaikai. Tiesiog prisitaikai ir lieka kažkas tokio neužpildyto, tada bandai šitai užpildyt kažkuo. Nes savaime stebi aplinkas, per aplinkas stebi save ir žiūri, kad atsiranda nesutapimų kažkokių. Ir tie nesutapimai, jie tau kelia klausimų begales. Juos bandai kažkaip įdaiktinti, įprasminti; tada ieškai priemonės. Vat tie priemonių, įrankių ieškojimai ir yra didžiausi suradimai, tai, per ką tu save surandi. Manau, ir kitiems žmonėms būna kažkokių vienatvės arba saves užpildymo klausimų, bet jie randa kitokių įrankių. Galbūt kažkokių, netgi… Čia tegu būna daugtaškis. Toliau skaityti “Tema yra ten, kur tu niekada nebuvai” – kalbant su Virgiu Malčiumi.
Minties pleneras baltose sienose
Vidmanto Ilčiuko paroda „Pleneras“ Vilniaus „Vartų“ galerijoje prasidėjo spalio 12d.ir tęsis iki lapkričio 5-os. Keisčiausias įvykis po jos yra išeiti į šviesią dieninę gatvę ir užkliudyti koja geltonų lapų krūvą, ypač, jei fotografija vis dar asocijuojasi su ŠMC nužiūrėtais Afrikos ritmų kadrais. Judėjimas ir saulė užgriūva kaip disonansas su ką tik apturėta mąslia patirtimi, kurią sunku sugrūsti į žodžius „patiko“ arba „man nelabai“.
2003 – 2004m. nufotografuotas „Miestas“ yra dulkėtas, išsiliejęs ir susiliejantis – su žiūrovo atspindžiu. Atsistojęs priešais nulytą arba anarchiška A dekoruotą purviną langą matai kaip pirštu patepliotas dėmes, kurios iš tikro yra šviesa, sienos ir grindinys. Kiekviena nuotrauka yra tiršta vienatvės spalvų masė, išvešėjusi už atseit trapios stiklo užtvaros, po ilgo smogo ir lietaus krikšto sustabarėjusios į nepralaužiamą permatomą sieną. Lyg ir turintis čia būti, bet taip ir neįvykęs kontrastas glosto akis su niūria išraiška. Toks „Miestas“ taikosi labiau į jausmą ir idėją (parodos aprašyme minimos aliuzijos į Kafką ir ant kalinio nugaros rašomą nuosprendį), nei vaizdo grožį, jame nėra nė vieno aštraus kampo. Pati tikriausia nuobodulio estetika, vietom rizikuojanti virsti tiesiog nuoboduliu. Toliau skaityti Minties pleneras baltose sienose
Ramybės ir oazių architektai
„Our architecture contemplates sunbeams filtered through trees.“
„Mūsų architektūra apmąsto saulės spindulius tarp medžių lapų.“
Eastern Design Office
Man labai, labai patinka tai, ką japonai išdarinėja su architektūra. Pulsuojanti drąsa ir žydinti idėja kartu su giliai įaugusiu švaros ir saiko jausmu. Tiek subtilumo, kad pasijauti kažkoks kreivas ir kampuotas. Tai, ką mėgstama banaliai sutraukti į haiku, sakurų ir samurajų šalies apibrėžimą, visada man atrodė kaip netikėtai sudėtinga kultūra, vis atidengianti kad ir nedideles, bet iki tol nematytas ir stebinančias briaunas. Kai net mūras ir plienas kažkokiu būdu prisipildo lengvos, virpančios poezijos, nori nenori pradedi stebėtis.
Šeši šūviai įvertintos fotografijos
2011m. rugpjūčio 15d. buvo paskelbti Tarptautinių fotografijos apdovanojimų (International photography awards) laureatai ir finalistai. Pagrindinių kategorijų laimėtojai gauna galimybę keliauti į Lucie apdovanojimus Niujorke ir tikėtis dešimties tūkstančių dolerių prizo, o neprofesionalai ir studentai – būti pripažinti Metų atradimu bei taip pat praturtėti kukliais penkiais tūkstančiais dolerių. Spausdama nuorodą galvojau, kad peržvelgsiu greitai viską įdomumo vardan, bet akys beviltiškai pasiklydo tarp visų tų vardų ir vaizdų, aštrios publicistikos ir techniškai tobulų makropasaulių, įmantrių flash’inių tinklalapių ir santūrių, bet už save kalbančių portfolio. Nusprendusi išnaudoti šią šiokią tokią progą, atsijojau keletą tematiškai ir/arba vizualiai įdomesnių, ar tiesiog itin gražių grynuolių – skanaus: Toliau skaityti Šeši šūviai įvertintos fotografijos