Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

LEILA SLIMANI „Žmogėdros sode“

Vyrai galvos, kad ji ištvirkusi, lengvabūdė, lengvai prieinama. Moterys ją laikys plėšrūne, atlaidžiausios sakys, kad ji trapi. Visi jie klys.

Debiutinis prancūzės-marokietės Leila Slimani romanas „Žmogėdros sode“ buvo iš karto pastebėtas ir palankiai sutiktas ir įvertintas Prancūzijos ir Maroko kritikų. O knyga tikrai verta dėmesio.

Tai romanas apie trisdešimtmetę motiną Adelę, kuri atrodo gyvena tipišką paryžietišką gyvenimą: turi vyrą, vaiką, dirba žurnaliste, kartais susitinka su draugėmis, kartais su kolegomis, tačiau vis dažniau jos gyvenimą iš po kojų išmuša rizikingas žaidimas, siekiant kūniškų malonumų. Vieną kartą tas žaidimas tampa lemiamu…

Kiek sudėtinga suprasti, kokios paskatos Adelę stumia į nesantuokinį guolį, kurį dažnu atveju Slimani labiau išryškina kaip pavojingą, nežinia kuo galintį pasibaigti kūno išniekinimą, prievartavimą, atsidavimą grubumui ir netgi smurtui, o ne gyvybiškai reikalingo orgazmo gavimui. Adelė nuolat galvoja apie seksą ir tai leidžia ją vadinti nimfomane, tačiau ji visiškai nesiekia suartėjimo su savo vyru, sūnaus tėvu. Galbūt tai galima suprasti, nes jos vyras švelnus, globėjiškas, mylintis, ne dominatorius, galintis įbauginti savo vidine tamsa. Būtent todėl man pasirodė, kad Adelė labiau siekia ne seksualinio pasitenkinimo, o kažkokios ribos, psichologinio potyrio, kurį ji apturėjo dešimties, pirmą kartą eidama per Paryžiaus viešnamių rajoną,- to magiško jausmo, kai palieti pirštu tai, kas žema ir nešvanku, buržuazinį ištvirkimą ir žmogaus skurdą. O tai jau, mano supratimu, plaukioja kitoje, ne seksoholizmo, upėje. Juolab, kad ne vieną kartą po tų pavojingų santykių ji jokio malonumo nepatiria. Toliau skaityti LEILA SLIMANI „Žmogėdros sode“

JO NESBØ „Nemezidė“ ir „Pentagrama“

Nė velnio nesuprasdavau, kai apie naujesnį Jo Nesbo romaną pamatydavau atsiliepimą iš serijos „senas geras Nesbo“ – tos pirmosios trys knygos apie Harį Hūlę („Šikšnosparnis“, „Tarakonai“ ir „Raudongurklė“) ypatingo įdomumo požymiu manyje neįsirėžė. Tai buvo tik dar vienas skandinaviškas vardas, kuris nė kiek neiššoko aukščiau kitų. Geriausiu atveju galėjau pasakyti, kad Nesbo stengiasi būti Henningu Mankelliu, tačiau šis sumanymas jam nepavyko.

Taip mintijau iki „Nemezidės“, ketvirtosios Hūlės serijos knygos, kuri mano nuomonę apie Nesbo gerokai pakoregavo ir leido suprasti, kodėl angliakalbiai su Hariu Hūle buvo supažindinti ne chronologiška seka – gi ketvirtąją ir penktąją serijos knygą į priekį varo Hūlės kova su bendradarbiu Tomu Valeriu, greta darbo policijoje užsiimančiu nešvariais reikalais, tarp kurių net Hūlės buvusios partnerės nužudymas. Būtent ši pasakojimo linija yra puslapius į priekį verčianti versti priežastis – bent taip buvo man. Nuo „Raudongurklės“ prabėgus metams ėmiausi „Nemezidės“, kurią suskaičiau per porą dienų, ir tada jau supratęs posakį „senas geras Nesbo“, nieko nelaukęs su didžiuliu pasimėgavimu surijau ir sekančią – „Pentagramą“. Kaip minėjau – vien dėl noro sužinoti, kaipgi baigsis Hūlės konfrontacija su Valeriu. Ir ji baigėsi, kaip galima buvo nuspėti iš dar daugybės parašytų knygų, Hūlės pergale. Toliau skaityti JO NESBØ „Nemezidė“ ir „Pentagrama“

NEIL GAIMAN „Vandenynas kelio gale“

Kartais pabaisos yra dalykai, kurių žmonės turėtų bijoti, tačiau nebijo.

Džiaugiuosi, kad leidykla „Bonus Animus“ veik kasmet pradžiugina nauja anglų rašytojo Neilo Gaimano knyga lietuviškai. Paskutinioji, „Vandenynas kelio gale“, ypatinga dar ir tuo, kad be kitų įvertinimų, 2013-aisiais buvo nominuota „Nebula“ premijai, o 2014-aisias gavo „Locus“ apdovanojimą už geriausią fantasy romaną. Fantastinės literatūros mylėtojui tai jau nemenki kokybės ženklai, kurių, deja, ant lietuviškojo leidimo viršelio nerasite, tad juos kaip papildomą akstiną  perskaityti knygą miniu čia.

Kaip dauguma Gaimano knygų (tik „Amerikos dievai“ buvo maloni išimtis), „Vandenynas kelio gale“ pasižymi plonumu, kuris leidžia pradėti, įkristi ir išlipti iš knygos per vieną antrą vakarą. Kartais lieka jausmas, kad norėtųsi daugiau, o šįkart buvo pats tas – toks subalansuotas šuolis iš niūrios kasdienybės į magišką, bet ne ką linksmesnį pasaulį, kurio egzistavimo realumu Gaimanas nesunkiai geba įtikinti. Toliau skaityti NEIL GAIMAN „Vandenynas kelio gale“

KINO PAVASARIS 2018

KANDELARIJA / CANDELARIA (2017)

Filme vaizduojamas dviejų senukų gyvenimas, 1991-ųjų Havanos fone, kuomet po Šaltojo karo pabaigos ir Tarybų Sąjungos iširimo Kuboje įsigaliojo griežtas prekybos embargas.
Kandelarija dienomis dirba viešbučio kambarine, vakarais džiaugiasi savo keliais višteliais, auginamais kambaryje paslapčia nuo valdžios, o naktimis dainuoja restorane. Kandelarijos vyras, filme prisistatantis Viktoru Hugo, kasdien ieško būdų, kaip prasimanyti pinigų, kad netektų eilinį vakarą  srėbti vien morkų sriubą.

Vieną dieną Kandelarija tarp skalbinių randa filmavimo kamerą ir tuomet jų gyvenimas pasikeičia. Porai nusprendus kameros nebegrąžinti, šie sumano išbandyti ją filmuojant savo kasdienio gyvenimo intymius fragmentus.
Nors tikrai yra ne vienas filmas apie pagyvenusių žmonių meilę ir santykius, tačiau šitas man išsiskyrė poros žaismingumu, aktorių vaidyba, filmo scenarijumi. Rodos, iš pirmo žvilgsnio labai paprastas filmas fiksuoja ne tik poros kasdienio gyvenimo detales, bet ir subtiliai perteikia šalies socialinę, politinę situaciją, embargo padarinius, Havanos miesto atmosferą, koloritą.

Filmas rekomenduojamas po žiemos išsiilgusiems šviesos, gražių, įkvepiančių poros santykių, gebėjimo džiaugtis gyvenimu, nepaisant to, kad ne visuomet turi ką padėti vakarienei ant stalo, nepaisant to, kad gyvenimas neskyrė laimės džiaugtis vaikais, anūkais, nepaisant to, kad tave ką tik atleido iš darbo ar užklupo neišgydoma liga., nepaisant visko – švęsti gyvenimą, nes užtenka turėti vienas kitą.

Beje, mano manymu, šitas filmas turėjot būti festivalio atidarymo filmas, jis kur kas labiau, nei „Sūnaus globa“, atitinka „įkvėpimams“ kviečiantį festivalio moto.

Tekstas: J. Mandrijauskaitė Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2018

KARL OVE KNAUSGÅRD „Mano kova: mirtis šeimoje“

Šiek tiek domiuosi literatūra, todėl turiu kai kuriuos atsakymus į kai kuriuos literatūrinius klausimus. Pavyzdžiui, į „koks buvo paskutinysis literatūrinis penkmetis?“, ilgai nesvarstęs atsakyčiau, jog pasaulis ėjo iš proto dėl trijų dalykų: vis dar dienos šviesos neišvydusio George’o R. R. Martino šeštosios ciklo „Ledo ir ugnies giesmė“ dalies „The Winds of Winter“, dėl Elena’os Ferrante asmenybės ir jos „Neapolietiškos sagos“ (kurios, matyt, neskaitysiu, nes aprašas labai primena Edna’os O’Brien „Kaimo mergaičių trilogiją“) ir dėl norvego Karlo Ove Knausgårdo, kurio šešių knygų ciklas „Mano kova“ yra kažkas naujo literatūros pasaulyje. Tad neslėpsiu, kad pastarojo lietuviškas vertimas buvo laukiamas ir, matyt, ne aš vienas laukiau – ciklo pirmąją knygą „Mirtis šeimoje“ prieš pat Vilniaus knygų mugę išleido „Baltos lankos“ ir be jokio pristatymo ši knyga tapo pati perkamiausia. Matyt, Knausgardo pavardė skaitytojų pasaulyje yra žinoma. Žinoma, tada lieka atviras klausimas, kodėl pirmasis norvego romanas „Anapus pasaulio“, išleistas lietuviškai 2002-aisias buvo sutiktas gan santūriai ir be didelio atgarsio? Gal dėl daugybės puslapių mažomis raidelėmis? Dėl šios priežasties ir aš likau prie tų santūriųjų skaitytojų – knyga pagarbiai renka dulkes lentynoje. Ne, netiesa, po „Mirties šeimoje“ pirmasis Knausgardo romanas jau ištrauktas ir guli nuglostytu viršeliu greta. Tikėtina, net atsiversiu ir pradėsiu skaityti, jeigu santūrumas duos leidimą ir neprabils sąžinė, kuri gan stipriai burnojo, kai apleidęs keletą kitų, jau įpusėtų literatūrinių šedevrų, ėmiausi norvego „Kovos“. Toliau skaityti KARL OVE KNAUSGÅRD „Mano kova: mirtis šeimoje“

[tv series:] ALTERED CARBON (2018)

Richardo K. Morgano kiberpanko trilogiją apie Takešį Kovačą skubėjau skaityti būtent dėl to priežasties, kad Netflix pernai pranešė, jog dešimt serijų serialo „Altered Carbon“ jau ne už kalnų.

„Altered Carbon“ knyga buvo labai gera, tad su ekranizacija ilgai nedelsiau.

Naujų mokslinės fantastikos žanro serialų kasmet pasirodo ne tiek ir daug, dar mažiau – iš kyberpanko serijos. Deja, retas jų vertas didesnio dėmesio, nes arba siužetas grybauja, arba vaizdui būna pagailėta pinigų. Panaši situacija yra ir su pilnametražiniais sci-fi filmais – per metus įstringančių į galvą pakanka ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Tad ir serialui „Altered Carbon“ didelių lūkesčių nekėliau, todėl, matyt, ir labai nenuvylė.

Toliau skaityti [tv series:] ALTERED CARBON (2018)

MICHEL HOUELLEBECQ „Platforma“

– Mes gyvename keistame pasaulyje…

Nežinau, kodėl anksčiau nepriėjau iki šio prancūzo. Bet tokių garsių ir neprieitų, manau, kiekvieno lentynose netrūksta. Pradėjau nuo „Platformos“ ir ties ja sustojau, nes norėjosi sukramtyti ir suvirškinti. O bekramtant trigubas w pamėtėjo sunkiai aprėpiamą kiekį informacijos apie patį Michelį Houellebecqą.

Pasirodo, jis ir muzikuoja, nors ne visai teisinga taip sakyti, labiau – pagal kitų kompozitorių muziką skleidžia savo kūrybą, geriausiu atveju – šansonuoja (bent taip galima pasakyti klausant „Présence humaine“ su Bertrando Burgalato muzika).

Toliau skaityti MICHEL HOUELLEBECQ „Platforma“