Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

GREG EGAN „Karantinas“

„Karantinas“ – toks knygos pavadinimas lyg ir leidžia galvoti, kad tai bus kažkas apie šių dienų pasaulinę pandemiją, bet šiame romane, parašytame dar 1992-aisiais, australas Greg‘as Egan‘as pristato visiškai fantastišką situaciją – netolimoje ateityje vieną dieną dingsta visos žvaigždės. Saulės sistema nesuvokiamu būdu tampa įkalinta tamsiame burbule, atskirta nuo likusios galaktikos ir visatos, lyg uždaryta į kosminį karantiną.

Bet gyvenimas bežvaigždžiame ateities pasaulyje teka į priekį, technologinė pažanga leidžia žmonėms savo smegenis prijungti prie įvairiausių modų, programų, kurios papildo žmogaus smegenis ir suteikia papildomų galimybių. Taip, kaip dabar programėles įsidiegiame į telefonus, taip ateityje galėsime į save.

Tokiame pasaulyje mūsų istorijos pasakotojas Nikas, buvęs policininkas, gauna pelningą užduotį – surasti be jokio pėdsako iš mokslinio instituto dingusią merginą. Tada prasideda: hakeriai, nano- ir normalūs robotai, tapatybių ir kūno parametrų falsifikavimas, antikristo ir apokalipsės belaukiantys sektantai bei kitos įdomybės. Toliau skaityti GREG EGAN „Karantinas“

LEE CHILD „Zona“ ir kiti

Kartais norisi, o ir reikia atsipalaidavimui kokio neįpareigojančio skaitalo, kuris leidžia greitai versti puslapius ir kurį laiką pagyventi literatūriniame pasaulyje, tam puikiai tinka kriminaliniai trileriai, kur koks superherojus mena įvairiausias mįsles, kovoja už teisybę, padeda nuskriaustiesiems ir panašiai. Toks yra brito Lee Child‘o sukurtas personažas Džekas Ryčeris, apie kurį jau parašyta daugiau negu dvidešimt knygų ir susukti du filmai. Lietuviškai turime keturių knygų vertimus, apie kuriuos čia ir trumpai papasakosiu.

„Zona“ (orig. Killing Floor) – pirmoji serijos knyga, Child’o debiutas, įvertinta ne viena premija (Barry, Anthony), pati pačiausia iš skaitytų. Čia susipažįstame su paslaptingu keliautoju, neturinčiu adreso, asmens dokumento, kredito kortelių, Džeku Ryčeriu, kuris keliauja po autobusais po šalį ir tam tikrų prisiminimų vedinas atvyksta į nuošalų miestelį. Tą pačią dieną jį areštuoja ir apkaltina žmogžudyste. Senkant knygos puslapiams sužinome, kad Džekas yra buvęs kariškis, tobulai valdo ginklus, kovos menus (iš tos serijos, kur vienas susidoroja su grupe blogiukų) ir yra priklausomas nuo kavos. Taip, Ryčeris yra stereotipiškas holivudinis didvyris – mažai kalba, pasižymi nepaprasta jėga, šerlokišku pastabumu ir įžvalga, toks visiškai priešingas šiandien kuriamiems veikėjams, kuriems nesvetimi narkotikai, alkoholis, rūkalai, ištvirkavimai ir panašiai. Neprideda pliusų ir kiek mediniai charakteriai, trafaretiniai dialogai, prie herojaus prilipdoma mergina, ankstyvas supratimas, kad knygos pabaigoje blogiukai bus įveikti, bet tokio žanro knygose tai visai natūralu ir nėra čia ko burbėti. Toliau skaityti LEE CHILD „Zona“ ir kiti

[tv series:] RAISED BY WOLVES (2020 – )

Į nežinomą planetą nusileidžia kosminis laivas, iš kurio išlipusi androidų pora ruošiasi svetimame, atšiauriame pasaulyje pradėti naują žmonių civilizaciją, su naujais adomais ir ievomis, su nauju Kūrėju, pranašu ir tikėjimu.

Su tokiu siužetu žiūrovą pasitinka „Raised by Wolves“ („Užauginti vilkų“), naujasis HBO serialas. Visai nieko idėja, kuri galėjo virsti šnipštu, jeigu ne puikus jos išpildymas. Neįtikėtinai stipri, futuristinės mokslinės fantastikos prisodrinta pirmoji serija sugriebia ir nepaleidžia, nori tokios visumos kuo daugiau, čia ir dabar. Nes su kokybiškos mokslinės fantastikos filmais ir serialais visada buvo ir yra gyva bėda, trūkumas, idėjų badas ir taip toliau. O „Raised by Wolves“ demonstruoja netikėtai aukštą lygį, be to prie pirmųjų dviejų serijų režisieriaus vairo stovėjo Ridley Scott’as. Taip, tas pats. Iš jo vėliau šturvalą perima šiojo sūnus Luke’as ir kiti, negirdėti serialinio lygio veikėjai. Visgi negalima teigti, kad po dviejų serijų būtų pastebimas serialo vizualinis kokybės smukimas. Tikrai ne. Tik pradinės serijos pateikia tiek peno akims, kad vėliau sunku jau kuo ir benustebinti, tad atrodo, kad sulig kiekviena tolimesne serija kūrėjams vis sunkiau sekasi išlaikyti įžanginę jėgą ir prasideda gumos tempimas. Atsiranda vis daugiau plepalų, statiško veiksmo, pasišaudymų, veikėjų niekur nevedančių tarpusavio rietenų ir siužeto posūkių. Bene prasčiausias sumanymas prie nuostabios dirbtinio intelekto sci-fi (vietomis virstančios negailestingu siaubo žanru) pridėti religinę „balsų galvose“ liniją. Tai labai atsiduoda Franko Herberto „Kopa“, nubraukia dalį įdomumo, verčia žiūrovą padūsauti. Dviprasmiškai nustebina ir, kažkur iš „Alien“ istorijų nugvelbta, pabaiga – tiek sumanymu, tiek tuo, kad vienas gyvas padaras tapo nepavaldus gravitacijos dėsniui.  Toliau skaityti [tv series:] RAISED BY WOLVES (2020 – )

LIU CIXIN „Trijų kūnų problema“

Tai, ką matau pastaruoju metu, žadina nusivylimą žmonija. Žmonių visuomenė pati neįstengs pasikeisti, mums reikia įsikišimo iš išorės.

Kinijos mokslinės fantastikos rašytojas Liu Cixin sukūrė fantastišką reiškinį – jo romanas „Trijų kūnų problema“ buvo pirmasis Azijos rašytojo kūrinys, įvertintas Hugo apdovanojimu ir Nebula nominacija. Galima sakyti išdaužė ilgai uždarytas duris, už kurių, kaip ir galima buvo tikėtis, slypi ne vienas literatūrinis atradimas. Žinoma, to, matyt, nebūtų buvę be kito rašytojo ir vertėjo, Ken Liu, kuris 2014-aisiais išvertė „Trijų kūnų problemą“ į anglų kalbą ir atkreipė visų sci-fi fanų dėmesį. Be minėtųjų romanas buvo nominuotas Locus, John W. Campbell ir Prometheus apdovanojimams. Ir pagaliau „kitų knygų“ bei vertėjo-rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto, dėka galime šią knygą skaityti lietuviškai.

Romanas pradedamas Kinijoje 1967-aisiais vykstančia Kultūrine revoliucija, kuri skaitytoją įsūdo į šalį apėmusią beprotybę, primenančią distopinę atmosferą iš „1984“. Žinant Kinijos istoriją, nesunku patikėti skaitomomis scenomis, kurių absurdiškas ideologinis pagrindas sugriovė ne vieną gyvenimą, ne vieną pasiuntė į kapus, bet tai nepadėjo sustabdyti sveiko proto ir mokslo nepaisančios raudongvardietiškos mašinos. Sunku patikėti, kad Kinijos cenzūra leido tokiai siužetinei linijai išvysti dienos šviesą. Gal ir nebūtų leidusi, jeigu Cixinas kiniškoje versijoje tų scenų nebūtų „paslėpęs“ kūrinio viduryje. O kol romano gatvėse ir galvose verda antimoksliškoji revoliucija, Kinijos mokslininkai, prižiūrimi kariškių, siųsdami į kosmosą signalus, vykdo nežemiškų civilizacijų paiešką. Signalą pagauna nežemiška rasė, kuri niekaip neišsprendžia jų pasaulį grasinančios sunaikinti „trijų kūnų problemos“, todėl daug nesvarstę ateiviai nusprendžia vyktį į Žemę. Tik jų ketinimai nėra geranoriški…

Toliau skaityti LIU CIXIN „Trijų kūnų problema“

TUMO KODEKSAS (2018, rež. Eimantas Belickas)

Ramūnas Cicėnas, „Tumo kodekse“ suvaidinęs patį Tumą, filmo pabaigoje sako, kad „prieš pradedant filmuoti, aš visiškai kitaip įsivaizdavau Vaižgantą“. Jam antrinant, turiu pasakyti, kad aš visiškai kitaip įsivaizdavau ir patį filmą, kuris man tapo vienu didžiausių lietuviško kino atradimų ir netikėtumų gerąja prasme. Nesitikėjau iš „Tumo kodekso“ nė trečdalio gauto malonumo ir įdomumo. Tiek kino prasme, tiek žinių apie Vaižgantą. Pastarasis su savo „kaimo“ tekstais, pažintais iš mokyklos laikų buvo jau visam uždarytas ir nurašytas vienoje sunkioje skrynioje su Žemaite, Simonaityte, Krėve ir kitais.  O pažiūrėti sugundė Rolando Kazlo pavardė aktorių sąraše bei tai, kad tai gerai žinomo muzikanto Eimanto Belicko režisūrinis debiutas.

Nuo pat filmo pradžių Cicėnas, skaitydamas Vaižganto testamentą, užduoda nelauktai pozityvų ir gyvą toną, kuris neišnyksta viso filmo metu. Toliau skaityti TUMO KODEKSAS (2018, rež. Eimantas Belickas)

NAOMI KLEIN „Tai viską keičia“

„Kas bus, jei užuot jautę, kad esame prie naujo nuostabaus žemyno, kupino perspektyvų ir galimybių, slenksčio, pradėsime jaustis taip, tarsi būtume perpildytoje gelbėjimosi valtyje audringoje jūroje, kovodami dėl galimybės pasilikti valtyje ir pasirengę užmušti kitus kovoje dėl maisto ir vandens likučių?“

Tokį retorinį klausimą knygoje „Tai pakeis viską“ (orig. This Will Change Everything: Ideas That Will Shape the Future, 2009) užduoda Brian‘as Eno‘as ir sako, kad viską pakeis nuojauta, kad reikalai blogės. Po kelerių metų kaip nuogąstavimo patvirtinimas pasirodė Naomi Klein knyga „Tai viską keičia: kapitalizmas prieš klimatą“ (orig. This Changes Everything: Capitalism vs. the Climate, 2014) ir parodė, kaip tie reikalai pablogėjo. Pablogėjo ir vis blogėja taip, kad Klein drąsiai galėjo knyga pavadinti „Tai viską pakeitė“.

Zero waste, tirpstančių ledynų, globalinio atšilimo, švarios energetikos, iškastinio kuro kaip nuodo, lenktynių su rūšių išnykimu ir panašios temos jau tapo mūsų kasdienybe. Tiesa, labiau kaip vis dar stokojanti būtinosios neišvengiamybės, nes gajus dar pojūtis „manęs tai neliečia“ – visi tie tirpsmai ir potvyniai vyksta kažkur ne mano pasaulyje, ozono sluoksnis taip aukštai, kad jo tikrai nematau. Nors vis dažniau pasirokuojame apie šiltą žiemą (negebančią iššaldyti erkių), staigias lyg tropinių musonų liūtis (skandinančias sostinę ir kitus didmiesčius), be proto augančią žolę (pernai pjaudavau kartą į mėnesį, o dabar kas savaitę), tuščią žvejo krepšį (nes anais laikais stintas veždavome bulvių maišais), būtinybę daugiabutyje turėti kondicionierių (nes per tuos šiltus plastikinius langus nė skersvėjis nepraeina). Ir apie dar šį tą iš socialinės, politinės, ekonominės sferos, kurias keičia nesikeičiantis kapitalizmas ir jau pasikeitęs klimatas. Toliau skaityti NAOMI KLEIN „Tai viską keičia“

STEPHEN KING „Svetimas“

Vienas paskutiniųjų Amerikos siaubo literatūros meistro Stepheno Kingo romanas „Svetimas“ (orig. The Outsider), už Atlanto pasirodęs 2018-iaisiais, jau kviečia imti ir skaityti lietuviškai. Imu, skaitau, ir, reikia pasakyti, kad nei perdėm dėl to graužiausi, nei per daug džiaugiausi.

„Svetimas“ pradedamas šiurpiu kriminaliniu nusikaltimu – vieno miestelio parke randamas žiauriai nužudytas vienuolikmetis, kurio kūnelis dar ir žvėriškai išniekintas. Net pats detektyvas Ralfas Andersonas negali patikėti, tačiau visi įkalčiai rodo, kad tai padarė vaikų mylimas beisbolo treneris, kuris mokė ir paties Ralfo sūnų. Liudytojų parodymai, vaizdo kamerų įrašai, pirštų antspaudai, DNR – ir policijai nelieka jokių abejonių dėl nusikaltėlio, kuriam svarbių rungtynių metu, viso miesto akivaizdoje uždedami antrankiai. Ir tik tada paaiškėja, kad įtariamasis lemtingąją dieną buvo visai kitame mieste už kelių šimtų kilometrų, ne vienas, renginyje, kur jį matė daugybė žmonių ir taip pat yra įamžintas vaizdo įraše. Toliau skaityti STEPHEN KING „Svetimas“

ČIGONŲ LAIKAS (1988, rež. Emir Kusturica)

Vienas iš tų filmų, kuriuos būtina pamatyti kiekvienam kinomanui. Žinoma, tikras kino mylėtojas turi tokių filmų ne vieną dešimtį, bet vis tiek didžiąją laiko dalį žiūri komercinę, ne didžiausios meninės vertės produkciją, kuri leidžia tuo pačiu neatitrūkti nuo telefono. Tiesą sakant, lindimas į telefoną jau tampa filmo vertinimo matu. Tai štai – per „Čigonų laiką“ (orig. „Dom za vesanje“, en. „Time of the Gypsies“) telefoninis gyvenimas dingsta visiškai ir tu pasineri į, atrodo, pramanų pripūstą čigonų gyvenimą. Tokį iš serijos, kai vaikystėje tėvai vaikus gąsdindavo, jog, jei neklausysi, tai ateis čigonai, tave pagrobs ir parduos.

Dar buvo (ir tebėra) gajus polinkis čigonus charakterizuoti kaip suktus, linkstančius nusikalsti, apgauti, vogti, apsirėdyti parodant visus turimus „auksus“, kurių kontrolinis būtinai turi spindėti iš burnos. Vyras nešioja auskarus (prisiminkime, kad „Tados Blindos“ Karmeną), moteris – ūsuota, plaukus slepia po skara, o kojas – po ilgais sijonais, visi geria (ne tik per Vėlines ant kapų), net vaikai svaiginasi ir rūko, o po to, išsikeikęs, išsidarkęs visas taboras šoka beprotiškai magiškame šėlsme. Visą tą stereotipizuotą čigoną, jo aplinką bei kultūrą Kusturica perkelė į ekraną. Su unikalia čigoniška šnekta, neprofesionaliais aktoriais, todėl taip sunku čia suprasti, kur vaidyba, režisūra, o kur dokumentika, kur veikėjai vykdo scenarijų, o kur patys valdo kamerą ir kūrėjus. O viską apjungė  Marquez’o plunksnos vertu magiškuoju realizmu, kurio nėra filme daug – tik šiek tiek vieno veikėjo telekinezės, kuri tarp taboro kasdienybės lieka vos pastebima ir žiūrovo priskirtina tai mistikai, kuri tave verčia pasiduoti ir ištiesti turguje pristojusiai čigonėlei savo gyvenimo linijas. Toliau skaityti ČIGONŲ LAIKAS (1988, rež. Emir Kusturica)