Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

KINO PAVASARIS 2021

Jau baigiame priprasti prie kino festivalių ant namų fotelių su užkandžiais iš savos virtuvės. Tiesa, šiemet Kino pavasaris siūlo ir prabangesnį festivalinimosi būdą – žiūrėti filmus viešbutyje, kas finansiniu požiūriu panašu į visų filmų abonemento įsigijimą, bet gebėjimą pamatyti tik tris-keturis. „Kino pavasaris“ leido juos paremti ir per Patreon platformą, bet tai labai jau kreivas sumanymas, kurio pridėtinė vertė rėmėjui visai neaiški, tą rodo ir menkas rėmėjų skaičius. Paleista ir festivalio e.parduotuvė – tik šios asortimentas baisiai skurdus, menkai susijęs su festivaliu ir apskritai – kinu. Tie visokie būdai, kaip verslas stengiasi išlikti, nors ir tobulintini, visgi yra pagirtini, nes kitaip ir kino renginiai netruktų virsti n kartų nukeliamais ar visai atšaukiamais muzikos festivaliais.

Taigi, einame prie festivalio turinio, kuriame vienas liūdniausių man dalykų – programos „Eureka“ panaikinimas.

Berlynas. Aleksandro aikštė / Berlin Alexanderplatz

Trijų valandų šiuolaikinė Alfredo Döblino to paties pavadinimo romano interpretacija, kuri trukme gali atgrasinti, tačiau žiūrint visiškai neprailgsta. Istorija pagirtinai sušiuolaikinta – pagrindinis personažas atstovauja nelegalių imigrantų grupę, kuri šiandien Europai vis dar kelia iššūkių. Tuo pačiu ir Europa, Vokietija, Berlynas su savomis taisyklėmis tampa iššūkiu imigrantams, kuriems vis sudėtingiau išbristi iš šiuolaikinės vergovės gniaužtų. Viena realiausių galimybių – kriminalinis pasaulis, į kurį ir pasuka filmo herojus. Tikrai nuostabi filmo visuma, kurios norėtųsi bent tiek, kiek prisuko savo laiku Fassbinderis. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2021

GRAHAM SWIFT „Motinų sekmadienis“

Ne itin produktyvaus, bet galimo vadinti, šiuolaikinio anglų rašytojo Graham‘o Swift‘o kūriniui „Motinų sekmadienis“ (orig. Mothering Sunday) perskaityti pakanka pusdienio, tad šią knygą labiau norisi vadinti apysaka, o ne romanu. Nežiūrint apimties „Motinų sekmadienis“ 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“, o lietuviškasis Emilijos Ferdmanaitės vertimas ir „Baltų lankų“ leidimas įtrauktas į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos 2019 m. sudarytą geriausių verstinių knygų sąrašą.

Knygos istorija pasitinka mus su data – 1924 metų kovo 30 diena, vieta – Berkšyras, veikėjais – du nuogi kūnai: jo – vaikščiojantis po kambarį, jos – išsipleikęs lovoje. Nuo šito atspirties taško rašytojas juda zigzagais per šimtą dvidešimt puslapių: žingsnelį tos dienos praeitin, žingsnelį ateitin, tada akimirksnio postūmis dabartyje, šuolis keliasdešimt metų pirmyn, vėl į dabartį, vėl žingsnelis atgal ir taip toliau. Laiko fragmentai dėlioja kiek aiškesnį aplinkybių portretą, du nuogi kūnai virsta ponaičiu ir tarnaite, ką tik pasimylėjusiais tuščiame name. Tuščiame, nes šiandien Motinų sekmadienis – diena, kai visi tarnai turi laisvą dieną ir paprastai jiems leidžiama išvykti aplankyti artimųjų. Bet ji – našlaitė, neturinti artimųjų, o jis irgi turi laisvą pusdienį – tarnus išleido, o su savo būsima žmona ir jos šeima susitaręs pasimatyti mieste tik pietums, tad iki tol dar turi progą išnaudoti laiką širdies ir kūno reikalams su meiluže. Ne, jo žmona nebus tarnaitė, kuri susidėjusi rankas už galvos, nuoga guli lovoje ir stebi jį, nuogą vaikščiojantį po kambarį ir neskubriai besirengiantį pas kitą. Ji žino jo planus, stebi jį, po to tik girdi, kaip lipa laiptais, uždaro duris, sugirgždina kiemo žvyrą ir nurūksta automobiliu tolyn. Tarnaitė dar pašeimininkauja po dvarą, pašniukštinėja, bando įsivaizduoti, koks gyvenimas čia vyksta jai nesant ir galop grįžta pas savo šeimininką, kuris pasitinka ją tarpduryje ir praneša netikėtą žinią. Toliau skaityti GRAHAM SWIFT „Motinų sekmadienis“

[tv series:] THE KOMINSKY METHOD (2018 – )

Kino pasaulis pasikeitė – didžiojo kino žvaigždės, tiek aktoriai, tiek režisieriai, tiek kiti amatininkai, vis dažniau sutinkami ne blockbusteriuose, o internetinės televizijos kanaluose. Prieš kelis metus tikrai negalėjai pagalvoti, kad tokie vardai kaip Nicole Kidman, Anthony Hopkins, Julia Roberts, Susan Sarandon, Matthew McConaughey, seserys Wachowski, Paolo Sorrentino imsis serialinių reikalų ne kviestinio svečio teisėmis, o kaip pagrindinio darbo. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad žinomas veidas automatiškai suteikia serialui ypatingo išskirtinumo, bet jeigu tai profesionalus aktorius, greičiausiai problemų su aktoryste nebus. Belieka tik tinkamai išnaudoti aktoriaus profesionalumą.

„The Kominsky Method“ („Kominskio metodas“) yra puikus to pavyzdys – Toliau skaityti [tv series:] THE KOMINSKY METHOD (2018 – )

LIU CIXIN „Tamsus miškas“

Žmonijai teliko keletas teorinių rezervų: klasikinė fizika, kvantinė mechanika ir vis dar embriono lygio stygų teorija. Ar toli pavyks nužengti su tais rezervais, priklauso nuo likimo.

Antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui“ dalis „Tamsus miškas“ pasitinka solidžiais penkiais šimtais puslapių ir iš pradžių kiek gąsdina būsimu procesu. Ir tas gąsdinimas iš pradžių tikrai vyksta (nauji veikėjai, sunkiai identifikuojami kinų vardai, gan blankus supratimas, kur link rašytojas vynioja fabulą), bet tai netrunka virsti į baimę ir liūdesį, kurį kelia vis senkantys romano puslapiai. Žodžiu, kaip ir priklauso monumentaliam kūriniui – jo genialumą demonstruoja visuma, o ne atskiri skyreliai ar puslapiai.

„Tamsus miškas“ tęsia istoriją nuo ten, kur sustojo „Trijų kūnų problemoje“, tad nerekomenduotinas skaityti kaip atskira knyga. Čia iš karto išduosiu kiek siužetą ir tą ne vieno skaitytojo lūkestį – ne, ir čia dar ateiviai iš kosmoso, trisoliariečiai, Žemės dar nepasiekė. Iki to momento dar veik keturi šimtai metų, bet ruoštis reikia jau dabar. Ir žemiečiai ruošiasi, brandina planus, strategijas, tik ne viskas taip paprasta, nes ateivių šnipai-sofonai, subatominės dalelės, jau kiekviename Žemės kampelyje mato kiekvieną žmogaus veiksmą ir girdi kiekvieną žodį. Žmonijai lieka tik vienas koziris, kuris neprieinamas sofonams – mintys, melai, suktybės, veidmainiavimas – tai, kas nesuprantama ir ko nėra Trisoliario pasaulyje. Taip gimsta „Virtuozų“ projektas, kurio tikslas – keturiems išrinktiesiems patikėti civilizacijos išgelbėjimą. Būdu, kurio neperprastų nei trisoliariečiai, nei pati Žmonija, o tai priverčia atvykstančiuosius imtis kitokių veiksmų. Toliau skaityti LIU CIXIN „Tamsus miškas“

Žinomų atlikėjų vokiškos dainos

Prie šios temos atvedė „Jojo Rabbit“ garso takelis, kuriame buvo ir The Beatles „Komm, gib mir deine Hand“, ir David Bowie „Helden“. Taip, joks tai stebuklas, kad ir didieji grandai atlikdavo savo hitus kita kalba. Ypač tai buvo populiaru tarp šlagerių dainininkų, kurie dainuodavo ne viena kalba ir turėjo net atitinkamai kalbai skirtų albumų. Čia verta paminėti, kad kalba neina apie visokius dainavimo/perdainavimo realybės šou ar koverius, kai bet kaip išverčiamas originalus tekstas, sudainuojamas kitų atlikėjų ir uždedamas ant originalios melodijos (tokių galima rasti, tiesa, visai pusė velnio, net Pink Floyd’ų „Another Brick in the Wall“ versiją). Neina kalba ir apie įprastai angliškai dainuojančius vokiečius (kaip, pvz., Kraftwerk), kurie turi kūrinių abejomis kalbomis. Pastarieji virsmai vyksta ir šiandien, ir vyks rytoj.

Mane domino didesni vardai, su kurių vokiškomis artikuliacijomis praleidau porą smagių dienų ir kai kuriomis norisi pasidalinti.

The BeatlesKomm gib mir deine Hand (I Want To Hold Your Hand). Dar yra ir „Sie liebt dich“ (She loves You) ir lyg viskas iš šių legendų vokiško repertuaro.

Toliau skaityti Žinomų atlikėjų vokiškos dainos

ERICA JONG „Skrydžio baimė“

Visos moterys dievina fašistą,
Spyrius į veidą, žiaurumą,
Žiaurią tokio žiauruolio kaip tu širdį. 

Sylvia Plath

Pradėsiu nuo Vytauto Alseikos knygos „Amerika. Tikrovė ir mitas“, kuri yra neišsemiamas demagoginės sovietinės pasaulėvokos pavyzdys, apie kurį būtų galima atskirai priskaldyti vežimą sakinių. Nedaug trūko, kad šis „plačiam skaitytojų ratui“ skirtas skaitalas būtų atsidūręs makulatūros krūvelėje, bet visai atsitiktinai pavartytas liko lentynoje kaip literatūrinis reliktas, iš kurio šiuo atveju man įdomi tik viena pusė vieno sakinio: „Pasak menkaverčių erotinių knygų autorės Erikos Džong <…>“. Skaitydamas tai, kikenau į ūsą. Ne todėl, kad kai 1973-iaisiai pasirodė pirmasis amerikietės Erica‘os Jong romanas „Skrydžio baimė“ (orig. Fear of Flying), Alseika jau buvo grįžęs į Lietuvą, ir tikrai negalėjo traukiniuose ar metro matyti šią knygą ryjančių skaitytojų. Kikenau dėl „menkaverčių“ ir „erotinių“ ir to „Sovietų Sąjungoje seksui vietos nėra“ jausmo.

Menkavertiškumas, žinoma, gan subjektyvi ir vertinamoji aplinkybė. O gerai pagalvojus ir „erotinės knygos“ sąvokos, kuri greičiausiai ir pagimdo tą menkavertiškumą, samprata priklauso nuo vertintojo. Vienam ir „Atspalvių“ per daug, kitam ir „Emanuelės“ ar „O istorijos“ per maža. Vienok, kaip bežiūrėtum „Skrydžio baimei“ prilipdyti erotinės knygos etiketę man niekaip nepavyksta, bet galima būtų kažką su seksualumu ir moteriškumu, ir feminizmu, arba, jeigu bendriau – savęs ieškojimu. Toliau skaityti ERICA JONG „Skrydžio baimė“

GERIAUSI 2020-ųjų FILMAI

Keistoki buvo tai metai pasauliui. Taip pat ir kino pasauliui. Daug nukeltų premjerų, atidėtų filmavimų, festivalių su apkarpytais repertuarais, uždarytų kino teatrų… Gal tai ir lėmė, kad iš visų per metus matytų filmų negaliu išrinkti to vieno, kurį, kaip anksčiau, galėčiau pristatyti – štai tas, pats pačiausias. Gal taip todėl, kad nei vienas neprilygsta triskart pažiūrėtam „Čigonų laikui“. Gal. Tad šįkart sąrašo eiliškumas veik atsitiktinis ir nieko nereiškiantis. Turiningo žiūrėjimo.

Nepaprastam žiūrovui

HIDDEN AWAY / Volevo nascondermi (2020)
Apie dailininką Antonio Ligabue. Bet nebūtina jį žinoti ar mėgti. Sėkmingai galima žiūrėti kaip išgalvotą istoriją, kurioje viskas stulbina; režisūra, operatoriaus darbas, istorija ir neįtikėtina pagrindinio herojaus vaidyba, už kurią aktorius Elio Germano jau įvertintas ne vienu apdovanojimu, būtų mano valia, atimčiau iš Mikkelseno Europos kino apdovanojimą ir atiduočiau Germano, nes palyginus su pastaruoju Mikkelsenas nieko ten iš vis nevaidino. Toliau skaityti GERIAUSI 2020-ųjų FILMAI

JEFF VANDERMEER „Santaka“

Mes gyvename pasaulyje, kuriame viską lemia atsitiktinumas, bet visokie niektauzos ieško jame priežastingumo.

Keistosios literatūros žvaigždė Jeff‘as VanderMeer‘is ir jo antroji „Pietinio pakraščio“ trilogijos dalis „Santaka“ (orig. Authority) tęsia „Sunaikinimo“ istoriją. Pats autorius interviu yra sakęs, kad stengėsi antrąją dalį rašyti taip, kad būtų galima skaityti kaip atskiras knygas, be tiesioginės tąsos, tačiau sąsajų neišvengta.

Pirmoji knyga baigiasi pagrindinės herojės pažadu „Ir į namus negrįšiu.“, bet antroji dalis jau pirmuosiuose puslapiuose pasakoja, kad biologė visgi sugrįžo iš Srities X ir yra įkalinta „Pietiniame pakraštyje“, griežtai įslaptintos vyriausybės organizacijos pastate, įsikūrusiame netoli Srities X.

„Santakos“ veiksmas didžiąją dalį ir vyksta anapus Srities X, minėtame pastate, kuriame ir koncentruojasi visi bendram tikslui surinkti tyrėjai. Šįkart pagrindiniu veikėju tampa asmuo, vadinamas Kontroliu, kuris yra pasiųstas į „Pietinį pakraštį“ ištirti pačios slaptosios organizacijos vidines paslaptis. Jis užima direktoriaus pareigas, nes buvusioji direktorė netikėtai dingo – kalbama, kad savo noru išvyko į Sritį X, iš kurios paprastai negrįžtama, arba grįžtama su sužalota sąmone ir kūnu. Naujojo direktoriaus užduotis – išsiaiškinti ne Srities X, o „Pietinio pakraščio“ viduje slypinčias paslaptis, kurių čia ne ką mažiau, negu paslaptingojoje zonoje. Toliau skaityti JEFF VANDERMEER „Santaka“