Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

DONNA LEON „Mirtis La Fenice teatre“

Amerikietė rašytoja Donna Leon sukūrė žymiausią literatūrinį personažą, gimusį, gyvenantį ir dirbantį Venecijoje – komisarą Guido Brunetį. Paradoksas, tačiau vietinių, venecijiečių, apie tai geriau nesiteirauti, nes pačios autorės sprendimu knygų apie Brunetį itališkai nėra. Pikti liežuviai skalambija, kad Leon, nors ir daug laiko praleidusi Venecijoje, vis gi negali savęs laikyti itale ir savo kūriniuose yra padariusi ne vieną klaidą, dėl kurios grynakraujai italai, ypač venecijiečiai, galėtų ją nulinčiuoti.

Mums pasisekė labiau nei italams ir mes jau turime lietuviškai devynis Leon kriminalinius romanus, kuriuos išleido „Charibdė“. Pirmoji serijos knyga Mirtis La Fenice teatre supažindina skaitytoją su komisaru Brunečiu, kuriam paskiriama svarbi byla – pasaulyje žymaus dirigento nunuodijimas per operos pertrauką, pačios įžymybės persirengimo kambaryje. Jokių svetimų pirštų antspaudų ant kavos puodelio, jokių pašalinių pėdsakų, jokių liudininkų. Tad Brunetis supranta, kad atsakymus gali suteikti tik mirusiojo asmenybės pažinimas, jo artimiausieji žmonės ir, žinoma, pramogų pasaulio neatsiejamas palydovas – gandai, paskalos ir kitos įžymybės, kurių Venecijoje nestinga.

Taip skaitytojas mažais žingsneliais vedamas prie nusikaltimo motyvo ir tų rankų, kurios aukai į kavą įpylė cianido. Toliau skaityti DONNA LEON „Mirtis La Fenice teatre“

[tv series:] VEEP (2012 – 2019)

I’m the Vice President of the United States, you stupid little fuckers!

Cha cha cha, tik dabar, po septynių epinių sezonų, prisiruošiau paskaityti, kas, kaip, su kuo, kodėl ir panašiai. Ir, pasirodo, kad amerikietiškasis „Veep“ yra britiškos satyros „The Thick of It“ adaptacija. Abiejų versijų pagrindinis kalvis buvo Armando Iannucci’s, kuris su pagalbininkais neprastai pasirodė ir kaip ilgo metro scenaristas „In the Loop“ bei „The Death of Stalin“. Nežinau (nes nemačiau), kiek daug „Veep“ pasiėmė iš britiškojo pirmtako, bet tai ir nesvarbu, nes taip, kaip „Veep“ kūrėjai stumia ant aukščiausiojo valstybės valdymo aparato ir savo personažų, neteko niekur daugiau matyti ir girdėti. O Trumpo tapimas prezidentu tik dar labiau privertė scenaristus pasitempti – gi negali serialas būti blankesnis už realybę.

Toliau skaityti [tv series:] VEEP (2012 – 2019)

PENELOPE LIVELY „Mėnulio tigras“

– Netrukus, sako ji,- aš pradėsiu rašyti labai pretenzingą knygą. Aš rašysiu pasaulio istoriją.

Trečias kartas nemelavo. Kaire gimusios britų rašytojos Penelope Lively romanas „Mėnulio tigras“ buvo jos trečiasis romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987-aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – pernai, „Bookerio“ 50-ųjų metinių proga, buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio“ premijos sąrašą. Tąkart laurus nuskynė Michael’o Ondaatje „Anglas ligonis“, tačiau Lively kūrinys įgavo antrąjį kvėpavimą, į jį buvo galima pažvelgti iš dinamiškos šiandienos perspektyvos, o vertėja Violeta Tauragienė ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leidžia su „Mėnulio tigru“ susipažinti Lietuvos skaitytojams.

Romano fabula nesudėtinga, statiška – aštuntąjį dešimtį įpusėjusi moteriškė, Klaudija Hempton, suriesta vėžio guli ligos patale, skaičiuoja paskutines būties dienas, ją lanko artimieji ir slaugės. Klaudijos atmintis jau neatitaisomai sujaukta, kartais ji nebesuvokia, kas vyksta jos palatoje, o kas buvo prieš daugybę metų, tačiau niekas nepaneigs, jog ji prisimena labai daug. Daug istorijų – pasaulio ir asmeninių ir jos tarpusavyje be jokios chronologijos susipynusios neatsiejamais siūlais. Jau pirmuose puslapiuose ligotoji naratorė pasiteisina ir įspėja, kad nebus lengva, nes tokia ta istorija – be pradžios ir pabaigos. Toliau skaityti PENELOPE LIVELY „Mėnulio tigras“

[tv series:] BIG LITTLE LIES (2017-2019)

„Big Little Lies“ („Nekaltas melas“) iš pradžių buvo sumanytas kaip Liane Moriarty to paties pavadinimo romano (yra ir lietuviškai) ekranizacija, turinčia sutilpti į septynių dalių miniserialą. Tam pajėgas apjungė aktorių Reese Witherspoon, Nicole Kidman ir seno televizijos aso David E. Kelley, anksčiau pasižymėjusio teisinių serialų („Ally McBeal“, „Harry’s Law“) kūrime prodiusavimo kompanijos. Moterys įkūnijo pagrindines herojes, Kelley ėmėsi scenaristo rolės, o kad garsių vardų nebūtų per maža ir užmojis pateisintų ir vizualumo lūkesčius visas septynias serijas režisuoti patikėjo kanadiečiui Jean-Marc Vallee’ui („Dallas Buyers Club“, „Cafe de Flore“). Ir rezultatas gavosi tikrai superinis: laimėti 4 Auksiniai gaubliai, 8 Emmy ir dar antra tiek kitų apdovanojimų ir nominacijų. Tad ne nuostabu, kad „ant bangos“ pasirodė ir antrasis sezonas apie tų pačių herojų tolimesnius išgyvenimus, bet apie viską iš eilės.

Toliau skaityti [tv series:] BIG LITTLE LIES (2017-2019)

JEFF VANDERMEER „Sunaikinimas“

Tas, kuris miršta, numiręs toliau pažins gyvenimą, nes visa, kas suyra, nėra pamiršta, ir prikeltieji vaikščios savo nežinojimo palaimoje…

Kaip kas ką besakytų apie pakankamą lietuviškų knygų pasiūlą, iš tiesų, mūsuose situacija su suaugusiam skaitytojui skirta moksline fantastika yra labiau negu apgailėtina. Šio žanro naujų vertimų, pasirodančių per metus, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tad kai lentynose pasirodė amerikiečio Jeffo VanderMeerio romanas „Sunaikinimas“ (Annihilation), 2015-aisiais laimėjęs Nebula apdovanojimą, taupiausi jį, neskubėjau, mėgavausi kiekvienu puslapiu lyg vaikas paskutiniuoju saldainiu. Net nejausdamas katarsio, kurio kažkodėl tikėjausi. Ta nejautra gali būti didžiąja dalimi susijusi su prieš tai matytu to paties pavadinimo filmu, ko pasekmė buvo baimė, kad visas skaitomas veiksmo plėtojimas susives į ekrane matytą žmogaus ir nežemiško sutvėrimo kovą. Ir čia reikia mačiusiuosius, bet neskaičiusiuosius nuraminti – tai, ką ir kaip tekstu pateikia VanderMerras, nėra įmanoma parodyti, tad ir tos supaprastintos, šabloniškos filmo pabaigos knygoje, ačiū Dievui, nėra. Ekranizacija turi tik tuos pačius fabulos rėmus, tačiau veiksmo plėtotė, kulminacija, atomazga yra visiškai kitokie.

Toliau skaityti JEFF VANDERMEER „Sunaikinimas“

flashback: POSITIVUS 2019 @ liepos 26-27, Salacgrīva

Positivus lankytojų gretos kasmet retėja. Atvykusieji į festivalį pirmąjį kartą džiaugiasi puikia vieta ir nemato kuo skųstis, tuo tarpu senbuviai vis prisimena kaip buvo anuomet, pyksta dėl nemažėjančios bilieto kainos, sumažėjusio biotualetų skaičiaus, panaikintų scenų, dėl mažai muzikos, dėl blogos muzikos ir t.t. Negaliu sakyti, kad pastarieji neteisūs. Iš tiesų Positivus atėjo sunkūs laikai. Ir atėjo jie jau ne šiemet, o prieš kelis metus, kai festivalis pametė savo identitetą ir iš melomaniško tapo meinstryminiu. Šiemet festivalio pagrindinė scena neturėjo rėmėjo, teritorijoje jautėsi anksčiau akių nebadęs taupymas, pradedant atsisakymu filmavimo gervės, baigiant meniškomis instaliacijomis, kurios anksčiau leido festivalį vadinti ne tik muzikos švente. Iš trijų dienų renginys šiemet tilpo į dvi ir tai muzikinė pasiūla daug džiaugsmo neteikė. Kai pagrindinėje scenoje groja Daddy Was A Milkman, širdis džiaugiasi už tautietį, bet objektyviai supranti, kad ne iš gero toks pasirinkimas.

Toliau skaityti flashback: POSITIVUS 2019 @ liepos 26-27, Salacgrīva

[tv series:] TRUE DETECTIVE (2014-2019-)

Life’s barely long enough to get good at one thing. So be careful what you get good at.

Kuo toliau, tuo įnoringiau bei priekabiau vertinu visokius naujus, šedevrais vadinamus, žiūralus. Dažnai tame būna tiesiog daug triukšmo. Taip sakant, much ado about nothing. Šįkart ne apie ado, nors apie „True Detective“ trimitais ėmė skalambyti dar iki pasirodant pirmajai serijai. Atseit jei jau viename ekrane špilkuosis Matthew McConaughey ir Woody Harrelson, tai be abejo bus bomba. Bet gi tas tandemas turi spausti vašką jau semte išsemtame ir persemptame kriminalinės dramos žanre. Na ką dar čia gali naujo sugalvoti? Ogi nieko. Nieko naujo nesugalvoja ir „True Detective“ kūrėjas Nic Pizzolatto. Toliau skaityti [tv series:] TRUE DETECTIVE (2014-2019-)

SINICKIS – GĖRIS BLOGĮ NUGALĖS (2019)

Tikėtis kažko gero – tai bent tuščia viltis.

Fantastiškai prasidėjusi karjera su dar melomanų nepamirštais „Gravel“, aštrus liežuvis televizijoje, maištingas įvaizdis socialiniuose tinkluose, kandumo, humoro ir taiklumo nestokojantys tekstai žiniasklaidoje Sinickį padarė žinomu ne tik muzikinėje padangėje. Bet šiandien toks žinomumas manęs visai nekaso, jeigu garsas sklinda vien iš tuštybės ir pozos, jeigu tame nėra turinio ir karčios tiesos. Sinickis visada savo ironijoje ir sarkazme turėjo nemažą kaupą adresatams skiriamos kartybės, kuri spinduliuoja ir paskutiniame jo albume „Gėris blogį nugalės“. Sinickis savo mandagiu įžūlumu ir neceremoniškumu, galima sakyti, užėmė ilgoką laiką buvusią tuščią kito Tomo, Tomo Krivicko, dar žinomo kaip Psichas iš prieš keliolika metų buvusios populiarios grupės „Requiem“, vietą ir randa savo klausytoją tarp įvairaus amžiaus žmonių.

Šiaip nelengva rašyti apie Sinickį, nes tik jis pats moka apie save parašyti gražiai ir taikliai. Tik jis žino, kur prasideda jo kaukė, o kur – tikrasis Sinickis, tik jis moka, gali ir leidžia sau tokiu tekstu pranešti apie atšaukiamą koncertą: Toliau skaityti SINICKIS – GĖRIS BLOGĮ NUGALĖS (2019)