Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

RYUICHI SAKAMOTO: CODA (rež. Stephen Nomura Schible, 2017)

Muzikai reikia taikos.

Japonas Ryuichi Sakamoto puikiai žinomas melomanams ir kinomanams. Jo kultinė melodija iš „Merry Christmas Mr Lawrence“, kuriame vaidino ir pats Sakamoto, manau, girdėta net tiems, kurie nežino, kas buvo kūrėjas ir kokiam tikslui buvo skirta.

„Ryuichi Sakamoto: Coda“ siekiama pristatyti visą kompozitoriaus portretą, tačiau visuma gavosi kiek kapota, apribota temomis apie Sakamoto karjeros kelią, socialines-politines pažiūras ir dabarties aktualijas, tačiau tas nenuoseklumas suteikia savito vitališkumo, leidžia dokumentinį filmą priimti kaip atskirą meno kūrinį, režisieriaus Stephen Nomura Schible išsikeltą ir įveiktą iššūkį. Siužetas nesilaiko griežtos chronologijos, tai nuo čia ir dabar peršoka į praeitį, į kūrėjo karjeros pradžią, tai vėl grįžta į nūdieną, kurioje susiduriama su esaties skaiduliais, tačiau tas šokčiojimas nuostabiai suvaldytas.

Toliau skaityti RYUICHI SAKAMOTO: CODA (rež. Stephen Nomura Schible, 2017)

[tv series:] RAISED BY WOLVES (2020 – 2022)

Į nežinomą planetą nusileidžia kosminis laivas, iš kurio išlipusi androidų pora ruošiasi svetimame, atšiauriame pasaulyje pradėti naują žmonių civilizaciją, su naujais adomais ir ievomis, su nauju Kūrėju, pranašu ir tikėjimu.

Su tokiu siužetu žiūrovą pasitinka „Raised by Wolves“ („Užauginti vilkų“), naujasis HBO serialas. Visai nieko idėja, kuri galėjo virsti šnipštu, jeigu ne puikus jos išpildymas. Neįtikėtinai stipri, futuristinės mokslinės fantastikos prisodrinta pirmoji serija sugriebia ir nepaleidžia, nori tokios visumos kuo daugiau, čia ir dabar. Nes su kokybiškos mokslinės fantastikos filmais ir serialais visada buvo ir yra gyva bėda, trūkumas, idėjų badas ir taip toliau. O „Raised by Wolves“ demonstruoja netikėtai aukštą lygį, be to prie pirmųjų dviejų serijų režisieriaus vairo stovėjo Ridley Scott’as. Taip, tas pats. Iš jo vėliau šturvalą perima šiojo sūnus Luke’as ir kiti, negirdėti serialinio lygio veikėjai. Visgi negalima teigti, kad po dviejų serijų būtų pastebimas serialo vizualinis kokybės smukimas. Tikrai ne. Tik pradinės serijos pateikia tiek peno akims, kad vėliau sunku jau kuo ir benustebinti, tad atrodo, kad sulig kiekviena tolimesne serija kūrėjams vis sunkiau sekasi išlaikyti įžanginę jėgą ir prasideda gumos tempimas. Atsiranda vis daugiau plepalų, statiško veiksmo, pasišaudymų, veikėjų niekur nevedančių tarpusavio rietenų ir siužeto posūkių. Bene prasčiausias sumanymas prie nuostabios dirbtinio intelekto sci-fi (vietomis virstančios negailestingu siaubo žanru) pridėti religinę „balsų galvose“ liniją. Tai labai atsiduoda Franko Herberto „Kopa“, nubraukia dalį įdomumo, verčia žiūrovą padūsauti. Dviprasmiškai nustebina ir, kažkur iš „Alien“ istorijų nugvelbta, pabaiga – tiek sumanymu, tiek tuo, kad vienas gyvas padaras tapo nepavaldus gravitacijos dėsniui.  Toliau skaityti [tv series:] RAISED BY WOLVES (2020 – 2022)

WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai“

1983-aisiais profesorius Larsas Gyllenstenas pristatydamas literatūros Nobelio laureatą Williamą Goldingą į apdovanojimo ceremoniją susirinkusiems postringavo, kad šio rašytojo knygos jaudina ir įtraukia, kad jas galima skaityti su malonumu ir joms nereikia ypatingų pastangų. Deja, negalėčiau taip besąlygiškai atsiliepti apie antrąjį rašytojo romaną „Paveldėtojai“ (The Inheritors, 1955), išleistą metai po garsiojo „Musių valdovo“. Taip, ir šis romanas patvirtina, kad tai literatūros meistro rankų darbas, bet jo skaitymas pareikalauja pastangų ir iki kabinančio įsitraukimo tenka nužingsniuoti nemenką kelią. „Paveldėtojus“ drąsiai galima įtraukti į sąrašą knygų, kurios paauglius atgraso nuo bet kokio skaitymo, panašiai kaip mūsų mokyklose buvusios, o gal ir tebesančios, privalomos novelės apie lietuviško kaimo dirvos priešaušrio metu skleidžiamą alsavimą.

„Paveldėtojai“ nuo pradžių nustebina skaitytoją įmurkdydami į sunkiai suvokiamą pasaulį, kuriame veikia neidentifikuojami padarai, gebantys aplinką apibūdinti per sodrią pirmykščių juslių puokštę. Vėliau supranti, kad patekai į priešistorinį pasaulį, kuriame stengiasi išlikti grupelė neandertaliečių. O tam išlikimo genui pavojų ima kelti nauja, daug karingesnė padarų rūšis – homo sapiens. Toliau skaityti WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai“

THE LOST DAUGHTER (2021, rež. Maggie Gyllenhaal)

Nuostabus filmas suaugusiems (ne dėl nuogybių čia toks epitetas) pagal Elena Ferrante to paties pavadinimo romaną, kurio lietuviškai dar neturime. Jį režisavo labiau aktorė (keliasdešimt įvairiausių vaidmenų), nei režisierė Jake‘o Gyllenhaal‘o sesuo Maggie – tai jos pirmasis ilgametražinis produktas, už kurio rezultatą ji buvo atsakinga. Maggie sprendimas sėsti į režisierės kėdę iš karto pasiteisino – „The Lost Daughter“ („Dingusi duktė“) jau nominuota trims Oskarams (už pagrindinį ir antraplanį moterų vaidmenį bei už geriausią adaptuotą scenarijų).

Ribotas biudžetas neleido įgyvendinti visų Maggie užmačių (kaip, pvz., filmavimas kino juosta), bet rezultatas visapusiškai pagirtinas.

Istorija nukelia į mažą Graikijos miestelį, kuriame atostogas prie jūros įsitaiso leisti jau brandaus amžiaus literatūros profesorė Leda (Olivia Colmas). Kelių dienų tylą ir ramybę sudrumsčia netoliese pasirodęs būrelis jaunų šeimynėlių, tarp kurių Ledos dėmesį patraukia mama su maža mergaite, iš rankų nepaleidžiančia mylimos lėlės. Matomas vaizdas ir elgesio situacijos Ledą nugramzdina į slogius prisiminimus, kuriuose atsiskleidžia ne pats maloniausias jos jaunų dienų kelias.

Toliau skaityti THE LOST DAUGHTER (2021, rež. Maggie Gyllenhaal)

MARGARET ATWOOD „Liudijimai“

Margaret Atwood, praėjus trisdešimt penkeriems metams po „Tarnaitės pasakojimo“, sugrąžina skaitytojus į Gileadą. „Liudijimai“ (orig. The Testaments, 2019) peršoka penkiolika metų į priekį ir kelių, dar tolimesnėje ateityje rastų, rankraščių forma dėlioja tolimesnius Gileado įvykius. Skaitytojas gauna tris įvykių perspektyvas: Tetos Lidijos, sutiktos ir „Tarnaitės pasakojime“, Vado namuose augančios jaunos mergaitės Agnesės ir už Gileado sienų, Kanadoje, gyvenančios paauglės Deizės. Trys moteriški likimai nuspėjamai susilieja į vieną ir ženkliai prisideda prie Gileado žlugimo.

Kokios auksarankės tos moterys.

Visi trys rankraščiai turi savą privalumą beigi įdomumą. Teta Lidija prisimena ir pačią Gileado pradžią, kaip vieną dieną ginkluoti vyrai susėmė jas, įkalino, nužmogino, ištvėrusias išbandymus pavertė tarnaitėmis ir vyriškų užmačių vykdytojomis. Vienok  moterų kastų sistema sukūrė ir lygesnes už lygias Tetas, kurios turi teisę skaityti knygas ir rašyti, kurios primena pilkąsias kardinoles, tvarkos palaikytojas, lyg bene geserites iš Franko Herberto „Kopos“, leidžiančias visiems valdytojams manyti, kad jie patys priiminėja sprendimus, tačiau išties Tetos žaidžia savus sostų žaidimus, kuriems dažnai pasiduoda ir svarbiausi Gileado Vadai. Toliau skaityti MARGARET ATWOOD „Liudijimai“

GERIAUSI 2021-ųjų FILMAI

Atrodo, kad kino pramonė po pasaulinės pandemijos jau atsigavo, susigyveno ir prisitaikė prie naujos kasdienybės. Šiemet naujo turinio buvo net per daug, tad atsirinkti net iš tų, kuriuos kiti rekomenduoja kaip vertus pamatyti, nebuvo lengva. Liūdna, kad ir šiemet neturiu vieno to filmo, kurį visiems norėtųsi brukti, kaip būtinų būtiniausią, tad sąrašo tvarka visiškai atsitiktinė.

BANGINIŲ SKERDIKAS / Китобой / The Whaler Boy (2020)
Režisierius ir scenaristas Filipas Jurjevas po ypač nusisekusio diplominio darbo „Песни механической рыбы“ (kurį galite pažiūrėti Youtube), veik septynerius metus kūrė savo ilgo metro debiutą ir rezultatas gavosi labiau negu geras. „Banginių skerdikas“ nukelia į atšiauriąją Čiukčiją, nuo kur Maskva atrodo nepasiekiamai tolima, daug tolimesnė, negu tik sąsiauriu nutolusi Amerikos Aliaska, į kurią ne vienas bando patekti. Bandys tai padaryti ir filmo herojus, gyvenantis pajūryje ir dirbantis banginių medžiotoju, kaip ir dauguma atokaus kaimo gyventojų. Nuožmią vietinių kasdienybę praskaidrina tik alkoholis ir neseniai atsiradęs internetas. Kameros centre esantys du draugai paaugliai taip į savo gyvenimą įsileidžia vieną internetinių sekso kambarių žvaigždę, kuri ir inspiruoja judviejų gyvenimo pokyčius.
„Banginių skerdikas“ talpina savyje daug temų (nuo aplinkosaugos iki pornografijos įtakos paaugliams) ir nuotaikų (nuo nuotykinės komedijos iki slogios socialinės dramos), tad kiekvienas žiūrovas ras sau aktualią liniją. Viskas meistriškai apjungta nuostabia kinematografija, kuri suderina ir tundros pirmapradiškumą, ir paskutinį kvapą išleidžiančių banginių kraują, ir intymias buities scenas, ir amerikietišką pornografiją. O kur dar nuostabus garso takelis, leidęs iš naujo atrasti „Rockin’ Back Inside My Heart“, ir tas faktas, kad pagrindinius vaidmenis atliko neprofesionalūs aktoriai – vietiniai miestelio gyventojai. Tad visuma tikrai alsuoja autentika ir leidžia patikėti kiekvienu kadru. Ir ta autentika čia visai kitokia, negu matoma maskvietiškuose filmuose.

Toliau skaityti GERIAUSI 2021-ųjų FILMAI

HARLAN COBEN „Vinas“

Kas skaitė Harlan’o Coben’o knygų seriją (kurios „Jotemai“ niekaip nepavyksta išleisti nuo iki) apie sporto agentą Mironą Bolitarą tikrai žino, kas toks yra Vinzoras Hornas Lokvudas Trečiasis, vadinamas trumpiniu Vinas. Jis lyg Bolitaro koziris ar iš dangaus nukritęs angelas sargas nuolat ištraukia šį iš pavojingiausių situacijų, tuo pačiu išlieka vienu paslaptingiausiu ir smalsumą žaidinančių Coben’o knygų personažu. Tad gauti romaną, kuriame visas dėmesys sutelktas vien į Viną, buvo sena Bolitaro serijos gerbėjų svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Juolab, kad Bolitaro serijos knygos jau senokai tapo šabloninėmis, nors vis dar visai noriai sutinkamos kaip lengvo turinio kūryba, kurioje jau žinai, ką gausi ir ko pritrūks.
„Vine“ („Win“, 2020) fabulos vairą perima Vinas, kuris kiek per dažnai reikalus sprendžia smurtiniais veiksmais, bet šiaip yra nepataisomas puošeiva, per daug tobulų žandikaulių savininkas, nepralenkiamas kontaktinės kovos meistras, elitinis turtingas viengungis, egocentriškas lovos galiūnas, visų kitų galų meistras ir geriausias Mirono Bolitaro draugas, save įsivertinantis „Argi truputėlį nesu panašus į Betmeną?“.

Toliau skaityti HARLAN COBEN „Vinas“

Geriausi 2021 m. lietuviškos muzikos albumai

Kaip dabar pamenu, FC Baseball atėjo pas mane su „Už krašto„, kuri mane, beprotiškai skubantį, tuo momentu automobilyje sudribino atgal į sėdynę, privertė išjungti variklį, užsidėti visad ant kaklo kabančias ausines ir pakartoti dar keliskart tą Tautvydo pažadą, kad viskas čia man. Po to kurį laiką buvo tyla – kol vinilas „Luna“ atkeliavo ir prilipo prie mano slipmato. Taip „Luna“ tapo labiausiai šiemet nuklausytu albumu. Ir ne tik iš lietuviškųjų atlikėjų. Kurį laiką dar varžėsi su Kings of Convenience, bet galop užgožė ir šįjį. Kartu su antrąją dalimi – albumu „Vorai“, kuris šito įrašo pavadinime „albumą“ pakeitė į „albumai“.

Prieš sėsdamas apie tai paporinti kompiuterio ekranui, galvojau, kad išdėstysiu įžvalgas apie skirtumus nuo Junior A, kad FC Baseball pranašumas yra tas, tiesiog, dainavimas, kurio stinga daugumai kitų dainų skaitytojų, kad veža buitiškai grajauskiškas poetiškumas, kuriame gelmę randa tiek Plungė, tiek degantis Vilnius… kad… kad… Bet galiausiai nusprendžiau nueiti lengvesniu keliu ir įklijuoti tiesiog kitų klausytojų komentarus iš Youtube, kuriems visiškai pritariu. Toliau skaityti Geriausi 2021 m. lietuviškos muzikos albumai