Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

GERIAUSI 2019-ųjų FILMAI

Vaizdo transliuotojams internetu (Netflix, Amazon, HBO) pradėjus kurti savo originalius filmus, kino situacija ima panašėti į muzikos rinką, kur prieinama pasiūla čia ir dabar darosi nebeaprėpiama, o nauji rinkos žaidėjai (Disney+, WarnerMedia ir kiti) konkurenciją bei apsukas, tikėtina, dar padidins. Tai veda prie to, jog nauji filmai, kad ir kritikų išliaupsinti, tampa tik vienadieniu triukšmu kino istorijoje, kuri velnias žino, kuo gresia pavirsti. Tad ir žemiau išvardinti filmai yra tokie, dėl kurių vienkartinio poveikio garantuočiau, bet dėl noro pažiūrėti antrą ar daugiau kartų galvos neguldyčiau. Bet šiandieninis gyvenimo tempas toks, kad ir vieną kartą pažiūrėti filmą stinga laiko, tad tikiuosi, kad šis sąrašas laiką sutaupys, o ne iššvaistys.

GIVE ME LIBERTY (2019)


Viena socialinio darbuotojo, vairuojančio mikriuką ir vežančio neįgaliuosius, diena duoda daug juoko ir tiek pat ašarų šitame ilgam nepasimirštamame filme. Nė sekundės ramybės, statikos. Tiesiog kvėpuoji ta nesibaigiančia kelione, gaudai kiekvieną dialogo frazę ir bandai suprasti, ar čia vaidinama, ar viskas vyksta iš tiesų. Viena vertus, „Give me Liberty“ aptinkame tą „Intouchables“ receptūrą, kur humoras bando įsisprausti į neįgaliųjų (ligotų, senų žmonių) erdvę, todėl viskas atrodo jautriau, kitoniškiau, negu standartiniu atveju, tačiau tai vis dar veikia. Savų pliusų suteikia ir Rusijoje gimusio režisieriaus Kirillo Mikhanovsky’io pasirinkta dokumentinė stilistika bei kūrėjui gerai pažįstami personažai ir jų kultūrinė terpė. JAV gyvenantys socialistinių šalių emigrantai su savomis nerašytomis tradicijomis priešpastatomi amerikietiškai, griežtai viską reglamentuojančiai sistemai, kuri anksčiau ar vėliau pasiduoda tiesiog žmogiškoms moralės normoms, o ateiviai tampa kovotojais jau už amerikietišką laisvę. Filmas duoda daug temų, potemių, šiek tiek „nepatogaus“, bet kartu ir žiūroviško kino, o viską vainikuoja nuostabiu Bon Iver „Holocene“, kuriame galima rasti Milvokį, katro gatvėse ir buvo nufilmuotas „Give me Liberty“. Pažiūrėkite būtinai.  Toliau skaityti GERIAUSI 2019-ųjų FILMAI

error1
fb-share-icon0

KOBO ABE „Kengūros sąsiuvinis“

Dėmesys savo aprangai, o ne žmonėms byloja apie atsiribojimą ir vienatvę.

Kai norisi kažko originalaus, neįprasto ir ne iš vakarietiškų kraštų, Kōbō Abe yra tinkamiausias pasirinkimas. Gaila tik, kad lietuviškai šio unikalaus rašytojo teturime keturis kūrinius, kurių vėliausiai leidyklos „Versus Aureus“ 2005-aisiais išleistas, jau amžinaatilsės profesorės Galinos Baužytės-Čepinskienės išverstas romanas „Kengūros sąsiuvinis“.

Literatūros eksperimentatorius jau pačioje kūrinio pradžioje supažindina su stebinančiu veikėju, kuriam vieną dieną ant kojų ima augti ridikėliai. Vyriškis nedelsdamas nuskuba į dermatologo kliniką, kurioje ir prasideda herojaus neįtikėtina kelionė nežinia kur ir kodėl. Toliau skaityti KOBO ABE „Kengūros sąsiuvinis“

error1
fb-share-icon0

[tv series:] NARCOS (2015 – 2017), NARCOS: MEXICO (2018 –

I am Pablo Emilio Escobar Gaviria

Vienas ryškiausių, kur ten vienas – pats ryškiausias 2015-ųjų kriminalinis serialas apie realią asmenybę – Kolumbijos narkobaroną Pablo Escobarą, kuris kino kamerų dėmesio nusipelno ne pirmą kartą („Eskobaras: kruvinas rojus“ (2014), „Blow“ (2001), dokumentiniai „The True Story of Killing Pablo“ (2002) ir „Sins of My Father“ (2009)), o įvairių šiandienos Lotynų Amerikos narkotikų kartelių vadai tik svajoja apie Escobaro turėtą galią ir šlovę.

„Narcos“ kūrėjai koncentruojasi į Pablo šlovės piko metus, laiką, kai politikai, policija, teismai, iš JAV atvykę specialieji agentai ir kariuomenė arba sėdėjo Escobaro kišenėje, arba buvo bejėgiai prieš Kolumbiją ir visą Ameriką apraizgiusį narkobarono tinklą. O Escobarui visos priemonės tikslui pasiekti buvo tinkamos.

Nuo pat pirmųjų serijų, Toliau skaityti [tv series:] NARCOS (2015 – 2017), NARCOS: MEXICO (2018 –

error1
fb-share-icon0

TRENT DALTON „Berniukas nuryja visatą“

– Aš geras žmogus. Bet kartu ir blogas. O tokie yra visi žmonės, vaikeli. Visi mes turim šiek tiek gerų ir šiek tiek blogų savybių. Sunkiausia išmokti visada būti geram ir niekada nebūti blogam. Kai kam pavyksta. Daugumai ne.

Įvairiais „geriausiųjų“ epitetais aplipdytas australo Trento Daltono debiutinis romanas „Berniukas nuryja visatą“ (Boy Swallows Universe) pernai tapo literatūrine sensacija Australijoje, o šiemet jau turime jį lietuviškai, išverstą Povilo Gasiulio, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Paties autoriaus neeilinės vaikystės įkvėptas pusiau autobiografinis kūrinys nukelia į devintojo dešimtmečio Brisbano priemiestį. Šiame Australijos uostamiestyje gyvena trylikametis knygos herojus Ilajus Belas, kuris ir tampa neįtikėtinos istorijos pasakoriumi. Ilajaus brolis Ogastas nekalba, bet autistiškai pirštu ore rašo tam tikrus, lemtingus aplinkiniams žodžius, pavyzdžiui, tavo galas negyva mėlyna karetaitė. Ilajaus mama – narkomanė, kurią jos sugyventinis, narkotikų platintojas, užrakinęs savaitei kambaryje sugeba išgydyti nuo priklausomybės kvaišalams. Ilajui tėvą atstoja ir geriausiu draugu esti ne kartą nusikaltęs ir ne kartą iš kalėjimo pabėgęs, paskutinį kartą už nužudymą nuteistasis vardu Plonis, kuris sako, kad skaitymas yra geriausias būdas pabėgti nuo tikrovės, o jis pagarsėjęs bėglys, pabėgdavęs neįtikėtinais būdais, Ilajaus tėvas – užkietėjęs, į unitazą nepataikantis alkoholikas, kasdien geriantis, rūkantis ir be perstojo skaitantis knygas. Tokia marga kompanija ir aplinka, kurioje tikrai netrūksta smurto, patyčių, nusikalstamumo, bet Ilajus yra berniukas, kuris kuria vaivorykštę, kuris daug visko skaito, kuris stengiasi visada būti geras ir niekada nebūti blogas. Tik ne visada jam taip pavyksta. Ypač po to, kai gerbiamas miesto verslininkas, valdantis miesto narkotikų prekybą, nužudo Ilajaus patėvį, į kalėjimą pasiunčia jo mamą, o abu brolius socialinės tarnybos atiduoda auginti metų metus nematytam alkoholikui tėvui. Tai įkvepia Ilajų pavogti vandenyną, įkąsti vorui, užkariauti mėnulį ir kitiems žygdarbiams. Toliau skaityti TRENT DALTON „Berniukas nuryja visatą“

error1
fb-share-icon0

DONNA LEON „Mirtis La Fenice teatre“

Amerikietė rašytoja Donna Leon sukūrė žymiausią literatūrinį personažą, gimusį, gyvenantį ir dirbantį Venecijoje – komisarą Guido Brunetį. Paradoksas, tačiau vietinių, venecijiečių, apie tai geriau nesiteirauti, nes pačios autorės sprendimu knygų apie Brunetį itališkai nėra. Pikti liežuviai skalambija, kad Leon, nors ir daug laiko praleidusi Venecijoje, vis gi negali savęs laikyti itale ir savo kūriniuose yra padariusi ne vieną klaidą, dėl kurios grynakraujai italai, ypač venecijiečiai, galėtų ją nulinčiuoti.

Mums pasisekė labiau nei italams ir mes jau turime lietuviškai devynis Leon kriminalinius romanus, kuriuos išleido „Charibdė“. Pirmoji serijos knyga Mirtis La Fenice teatre supažindina skaitytoją su komisaru Brunečiu, kuriam paskiriama svarbi byla – pasaulyje žymaus dirigento nunuodijimas per operos pertrauką, pačios įžymybės persirengimo kambaryje. Jokių svetimų pirštų antspaudų ant kavos puodelio, jokių pašalinių pėdsakų, jokių liudininkų. Tad Brunetis supranta, kad atsakymus gali suteikti tik mirusiojo asmenybės pažinimas, jo artimiausieji žmonės ir, žinoma, pramogų pasaulio neatsiejamas palydovas – gandai, paskalos ir kitos įžymybės, kurių Venecijoje nestinga.

Taip skaitytojas mažais žingsneliais vedamas prie nusikaltimo motyvo ir tų rankų, kurios aukai į kavą įpylė cianido. Toliau skaityti DONNA LEON „Mirtis La Fenice teatre“

error1
fb-share-icon0

[tv series:] VEEP (2012 – 2019)

I’m the Vice President of the United States, you stupid little fuckers!

Cha cha cha, tik dabar, po septynių epinių sezonų, prisiruošiau paskaityti, kas, kaip, su kuo, kodėl ir panašiai. Ir, pasirodo, kad amerikietiškasis „Veep“ yra britiškos satyros „The Thick of It“ adaptacija. Abiejų versijų pagrindinis kalvis buvo Armando Iannucci’s, kuris su pagalbininkais neprastai pasirodė ir kaip ilgo metro scenaristas „In the Loop“ bei „The Death of Stalin“. Nežinau (nes nemačiau), kiek daug „Veep“ pasiėmė iš britiškojo pirmtako, bet tai ir nesvarbu, nes taip, kaip „Veep“ kūrėjai stumia ant aukščiausiojo valstybės valdymo aparato ir savo personažų, neteko niekur daugiau matyti ir girdėti. O Trumpo tapimas prezidentu tik dar labiau privertė scenaristus pasitempti – gi negali serialas būti blankesnis už realybę.

Toliau skaityti [tv series:] VEEP (2012 – 2019)

error1
fb-share-icon0

PENELOPE LIVELY „Mėnulio tigras“

– Netrukus, sako ji,- aš pradėsiu rašyti labai pretenzingą knygą. Aš rašysiu pasaulio istoriją.

Trečias kartas nemelavo. Kaire gimusios britų rašytojos Penelope Lively romanas „Mėnulio tigras“ buvo jos trečiasis romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987-aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – pernai, „Bookerio“ 50-ųjų metinių proga, buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio“ premijos sąrašą. Tąkart laurus nuskynė Michael’o Ondaatje „Anglas ligonis“, tačiau Lively kūrinys įgavo antrąjį kvėpavimą, į jį buvo galima pažvelgti iš dinamiškos šiandienos perspektyvos, o vertėja Violeta Tauragienė ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leidžia su „Mėnulio tigru“ susipažinti Lietuvos skaitytojams.

Romano fabula nesudėtinga, statiška – aštuntąjį dešimtį įpusėjusi moteriškė, Klaudija Hempton, suriesta vėžio guli ligos patale, skaičiuoja paskutines būties dienas, ją lanko artimieji ir slaugės. Klaudijos atmintis jau neatitaisomai sujaukta, kartais ji nebesuvokia, kas vyksta jos palatoje, o kas buvo prieš daugybę metų, tačiau niekas nepaneigs, jog ji prisimena labai daug. Daug istorijų – pasaulio ir asmeninių ir jos tarpusavyje be jokios chronologijos susipynusios neatsiejamais siūlais. Jau pirmuose puslapiuose ligotoji naratorė pasiteisina ir įspėja, kad nebus lengva, nes tokia ta istorija – be pradžios ir pabaigos. Toliau skaityti PENELOPE LIVELY „Mėnulio tigras“

error1
fb-share-icon0

[tv series:] BIG LITTLE LIES (2017-2019)

„Big Little Lies“ („Nekaltas melas“) iš pradžių buvo sumanytas kaip Liane Moriarty to paties pavadinimo romano (yra ir lietuviškai) ekranizacija, turinčia sutilpti į septynių dalių miniserialą. Tam pajėgas apjungė aktorių Reese Witherspoon, Nicole Kidman ir seno televizijos aso David E. Kelley, anksčiau pasižymėjusio teisinių serialų („Ally McBeal“, „Harry’s Law“) kūrime prodiusavimo kompanijos. Moterys įkūnijo pagrindines herojes, Kelley ėmėsi scenaristo rolės, o kad garsių vardų nebūtų per maža ir užmojis pateisintų ir vizualumo lūkesčius visas septynias serijas režisuoti patikėjo kanadiečiui Jean-Marc Vallee’ui („Dallas Buyers Club“, „Cafe de Flore“). Ir rezultatas gavosi tikrai superinis: laimėti 4 Auksiniai gaubliai, 8 Emmy ir dar antra tiek kitų apdovanojimų ir nominacijų. Tad ne nuostabu, kad „ant bangos“ pasirodė ir antrasis sezonas apie tų pačių herojų tolimesnius išgyvenimus, bet apie viską iš eilės.

Toliau skaityti [tv series:] BIG LITTLE LIES (2017-2019)

error1
fb-share-icon0