Žmonijai teliko keletas teorinių rezervų: klasikinė fizika, kvantinė mechanika ir vis dar embriono lygio stygų teorija. Ar toli pavyks nužengti su tais rezervais, priklauso nuo likimo.
Antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui” dalis „Tamsus miškas” pasitinka solidžiais penkiais šimtais puslapių ir iš pradžių kiek gąsdina būsimu procesu. Ir tas gąsdinimas iš pradžių tikrai vyksta (nauji veikėjai, sunkiai identifikuojami kinų vardai, gan blankus supratimas, kur link rašytojas vynioja fabulą), bet tai netrunka virsti į baimę ir liūdesį, kurį kelia vis senkantys romano puslapiai. Žodžiu, kaip ir priklauso monumentaliam kūriniui – jo genialumą demonstruoja visuma, o ne atskiri skyreliai ar puslapiai.
„Tamsus miškas” tęsia istoriją nuo ten, kur sustojo „Trijų kūnų problemoje”, tad nerekomenduotinas skaityti kaip atskira knyga. Čia iš karto išduosiu kiek siužetą ir tą ne vieno skaitytojo lūkestį – ne, ir čia dar ateiviai iš kosmoso, trisoliariečiai, Žemės dar nepasiekė. Iki to momento dar veik keturi šimtai metų, bet ruoštis reikia jau dabar. Ir žemiečiai ruošiasi, brandina planus, strategijas, tik ne viskas taip paprasta, nes ateivių šnipai-sofonai, subatominės dalelės, jau kiekviename Žemės kampelyje mato kiekvieną žmogaus veiksmą ir girdi kiekvieną žodį. Žmonijai lieka tik vienas koziris, kuris neprieinamas sofonams – mintys, melai, suktybės, veidmainiavimas – tai, kas nesuprantama ir ko nėra Trisoliario pasaulyje. Taip gimsta „Virtuozų” projektas, kurio tikslas – keturiems išrinktiesiems patikėti civilizacijos išgelbėjimą. Būdu, kurio neperprastų nei trisoliariečiai, nei pati Žmonija, o tai priverčia atvykstančiuosius imtis kitokių veiksmų. Toliau skaityti LIU CIXIN „Tamsus miškas”
Visos moterys dievina fašistą,
Keistosios literatūros žvaigždė Jeff‘as VanderMeer‘is ir jo antroji „Pietinio pakraščio” trilogijos dalis „Santaka” (orig. Authority) tęsia 
Apie šią knygą neplanavau nieko rašyti, bet jos skaitymo metu sulaukti kreivi šypsniai (po atsakymų į klausimą, ką skaitau) ir replikos iš serijos „na, ko tu dar apie tai nežinai”, privertė apsigalvoti. Taip, knygos pavadinimas „Sekso aušra” (orig. Sex at Dawn) esti gan bendro pobūdžio ir gali sukelti Cosmopolitano straipsnių lygio įspūdį ar, kad knygoje bus kažkas apie seksualumo savyje ar kitame pabudinimą. Anotacija nugarėlėje suformuoja kiek aiškesnį vaizdą: kelionė po anų laikų ir šių dienų miegamuosius, vyrų bei moterų poreikiai ir drąsi versija, kodėl mes gyvename ir mylime būtent šitaip. Ir, matyt, retas (aš pats tai padariau tik įveikęs trečdalį knygos) perskaito knygos pavadinimo antrąją dalį, išspausdintą viršelyje mažesnėmis raidėmis – „Priešistorinės modernaus seksualumo ištakos” (originalus pilnas knygos pavadinimas „Sex at Dawn: the prehistoric origins of modern sexuality”). Pastarasis pavadinimas tiksliausiai atspindi knygos turinį, bet vien toks akademinis žodžių junginys, be „sekso” ant viršelio, tikrai pritrauktų daug mažiau skaitytojų. O kad knygos turinys sudarytas ne iš moteriškų žurnalų iškarpų parodo autorių moksliniai laipsniai (ir Christopher Ryan, ir Cacilda Jetha yra mokslo daktarai) ir knygos gale surašyti dvidešimt trys puslapiai panaudotų šaltinių. Tačiau nereikia bijoti, kad „Sekso aušra” įvarys nuobodulį ir nuslopins visas galimas skaitymo aistras akademine leksika ar medicininiais ir psichologiniais terminais. Tikrai taip nebus. Tekstas aiškus, žodynas paprastas, viskas pritaikyta paprastam skaitytojui, be būtino kokio atskiro pasirengimo, su puikiu marktvenišku humoru.
„Karantinas”