„Karantinas” – toks knygos pavadinimas lyg ir leidžia galvoti, kad tai bus kažkas apie šių dienų pasaulinę pandemiją, bet šiame romane, parašytame dar 1992-aisiais, australas Greg‘as Egan‘as pristato visiškai fantastišką situaciją – netolimoje ateityje vieną dieną dingsta visos žvaigždės. Saulės sistema nesuvokiamu būdu tampa įkalinta tamsiame burbule, atskirta nuo likusios galaktikos ir visatos, lyg uždaryta į kosminį karantiną.
Bet gyvenimas bežvaigždžiame ateities pasaulyje teka į priekį, technologinė pažanga leidžia žmonėms savo smegenis prijungti prie įvairiausių modų, programų, kurios papildo žmogaus smegenis ir suteikia papildomų galimybių. Taip, kaip dabar programėles įsidiegiame į telefonus, taip ateityje galėsime į save.
Tokiame pasaulyje mūsų istorijos pasakotojas Nikas, buvęs policininkas, gauna pelningą užduotį – surasti be jokio pėdsako iš mokslinio instituto dingusią merginą. Tada prasideda: hakeriai, nano- ir normalūs robotai, tapatybių ir kūno parametrų falsifikavimas, antikristo ir apokalipsės belaukiantys sektantai bei kitos įdomybės. Toliau skaityti GREG EGAN „Karantinas”
/images/books/17119/1465563585_img0048-001.jpg)
Kartais norisi, o ir reikia atsipalaidavimui kokio neįpareigojančio skaitalo, kuris leidžia greitai versti puslapius ir kurį laiką pagyventi literatūriniame pasaulyje, tam puikiai tinka kriminaliniai trileriai, kur koks superherojus mena įvairiausias mįsles, kovoja už teisybę, padeda nuskriaustiesiems ir panašiai. Toks yra brito Lee Child‘o sukurtas personažas Džekas Ryčeris, apie kurį jau parašyta daugiau negu dvidešimt knygų ir susukti du filmai. Lietuviškai turime keturių knygų vertimus, apie kuriuos čia ir trumpai papasakosiu.
Kinijos mokslinės fantastikos rašytojas Liu Cixin sukūrė fantastišką reiškinį – jo romanas „Trijų kūnų problema” buvo pirmasis Azijos rašytojo kūrinys, įvertintas Hugo apdovanojimu ir Nebula nominacija. Galima sakyti išdaužė ilgai uždarytas duris, už kurių, kaip ir galima buvo tikėtis, slypi ne vienas literatūrinis atradimas. Žinoma, to, matyt, nebūtų buvę be kito rašytojo ir vertėjo, Ken Liu, kuris 2014-aisiais išvertė „Trijų kūnų problemą” į anglų kalbą ir atkreipė visų sci-fi fanų dėmesį. Be minėtųjų romanas buvo nominuotas Locus, John W. Campbell ir Prometheus apdovanojimams. Ir pagaliau „kitų knygų” bei vertėjo-rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto, dėka galime šią knygą skaityti lietuviškai.
Ramūnas Cicėnas, „Tumo kodekse” suvaidinęs patį Tumą, filmo pabaigoje sako, kad „prieš pradedant filmuoti, aš visiškai kitaip įsivaizdavau Vaižgantą”. Jam antrinant, turiu pasakyti, kad aš visiškai kitaip įsivaizdavau ir patį filmą, kuris man tapo vienu didžiausių lietuviško kino atradimų ir netikėtumų gerąja prasme. Nesitikėjau iš „Tumo kodekso” nė trečdalio gauto malonumo ir įdomumo. Tiek kino prasme, tiek žinių apie Vaižgantą. Pastarasis su savo „kaimo” tekstais, pažintais iš mokyklos laikų buvo jau visam uždarytas ir nurašytas vienoje sunkioje skrynioje su Žemaite, Simonaityte, Krėve ir kitais. O pažiūrėti sugundė Rolando Kazlo pavardė aktorių sąraše bei tai, kad tai gerai žinomo muzikanto Eimanto Belicko režisūrinis debiutas.
Tokį retorinį klausimą knygoje „Tai pakeis viską” (orig. This Will Change Everything: Ideas That Will Shape the Future, 2009) užduoda Brian‘as Eno‘as ir sako, kad viską pakeis nuojauta, kad reikalai blogės. Po kelerių metų kaip nuogąstavimo patvirtinimas pasirodė Naomi Klein knyga „Tai viską keičia: kapitalizmas prieš klimatą” (orig. This Changes Everything: Capitalism vs. the Climate, 2014) ir parodė, kaip tie reikalai pablogėjo. Pablogėjo ir vis blogėja taip, kad Klein drąsiai galėjo knyga pavadinti „Tai viską pakeitė”./images/books/1499087/1589893802_Svetimas.jpg)
Vienas paskutiniųjų Amerikos siaubo literatūros meistro Stepheno Kingo romanas „Svetimas” (orig. The Outsider), už Atlanto pasirodęs 2018-iaisiais, jau kviečia imti ir skaityti lietuviškai. Imu, skaitau, ir, reikia pasakyti, kad nei perdėm dėl to graužiausi, nei per daug džiaugiausi.
Vienas iš tų filmų, kuriuos būtina pamatyti kiekvienam kinomanui. Žinoma, tikras kino mylėtojas turi tokių filmų ne vieną dešimtį, bet vis tiek didžiąją laiko dalį žiūri komercinę, ne didžiausios meninės vertės produkciją, kuri leidžia tuo pačiu neatitrūkti nuo telefono. Tiesą sakant, lindimas į telefoną jau tampa filmo vertinimo matu. Tai štai – per „Čigonų laiką” (orig. „Dom za vesanje”, en. „Time of the Gypsies”) telefoninis gyvenimas dingsta visiškai ir tu pasineri į, atrodo, pramanų pripūstą čigonų gyvenimą. Tokį iš serijos, kai vaikystėje tėvai vaikus gąsdindavo, jog, jei neklausysi, tai ateis čigonai, tave pagrobs ir parduos.
Pirmasis knygos sakinys. Pirmoji pastraipa, puslapis, skyrelis. Viskas gerai atpažįstama ir suprantama. Tai tas pats, ko ir reikėjo. Senas geras. Kultinis. Einšteininis. Ir visoks dar toks. Kurtas Vonnegutas, kuris daugiau negu prieš pusamžį pamatė, kad žmonija savo begaline kvailybe mūsų vienintelius namus varo į negrįžtamą pražūtį, ir bandė savais tekstais atkreipti dėmesį į tas, planetą žudančias, piktžaizdes. Tai sričiai priskirtinas ir dar 1963-iaisiais pasirodęs romanas „Katės lopšys” (orig, „Cat’s Cradle”), kuris po pasaulį paskleidė naują religiją – bokononizmą.