Visi įrašai, kuriuos paskelbė paulius.rymeikis

Namų kino teatras: Like Crazy (rež. Drake Doremus) [2011]

Vienu sakiniu: Išdrįsti paleisti ar padaryti viską, jog atstumas nutruktų?

„Kino pavasaryje” šiemet laukia nemaža porcija, kaip patys organizatoriai įvardina, JAV nepriklausomo kino perliukų, bet „Like Crazy” nepatenka tarp jų, kas yra puiki proga parekomenduoti jį namų kino teatro rubrikoje. Apšilimui.

„Sundance” festivalyje gavęs didįjį žiuri priza draminio filmo kategorijoje ir pelnęs specialųjį žiuri prizą geriausios aktorės kategorijoje Felicity Jones, „Like Crazy” yra kažkur netoli „Blue Valentine” ir „Before Sunset, Sunrise” dvilogijos. Prie vieno arčiau dvasia, prie kito – betarpiškumu. Toliau skaityti Namų kino teatras: Like Crazy (rež. Drake Doremus) [2011]

Namų kino teatras: Win Win (rež. Thomas McCarthy) [2011]

Vienu sakiniu: gyvenime yra gražesnių bei svarbesnių dalykų už pinigus.

Po „Sideways” Paul Giamatti ilgam sėdo į mano mylimiausių aktorių sąrašą. Paprastas, su barzdele ir į casual kelnes sukištais marškinukais, jis geriausiai tiktų prie alaus butelio ir hamburgerio vaizduoti emocionalų, gyvenimą bandantį susitvarkyti (žemesnių nei) vidutinių pajamų amerikietį. Žmogus jis paprastas, tačiau asmenybė – neeilinė. Ir čia jau sunku pasakyti ar jam atitenkantys herojai būna tokie įdomūs, ar jis tik tokius renkasi, ar gi – juos tokiais padaro.

„Win Win” jo vaidinamas Mike Flaherty personažas sunkiai verčiasi privačia teisine praktika ir tuo pačiu dar vakarais treniruoja paauglių imtynininkų komandą, kurios beviltiškumas atrodo lyg sukurtas užpildyti šūdinėjančią finansinę situaciją. Bet viskas staiga, jeigu ne gerėja, tai bent jau ima keistis: atsiranda klientas, kurį galima ištraukti iš valstybės nagų ir pasisavinti už globą skiriamus pinigus; iš kažkur pasirodantis jo anūkas, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra buvęs vienu geriausių savo amžiaus imtynininkų; paskui anūką atsivelkanti jo motina. Reikalai tai gerėja, tai komplikuojasi, tačiau niekada nenusileidžia iki neįmanomų situacijų. „Win Win” gerumas yra ne jo originalume, bet atlikime – nuo personažų, iki dialogų, situacijų bei vaidybos. Tu neverki dėl vykstančios dramos ir isteriškai nesijuoki iš komiškų situacijų, tačiau visa taip tikra, jog belieka tik mėgautis.

Thomas McCarthy nepadarė jausmingo „Titaniko”, tad „Win Win” gali praplaukti pro kinomanų radarus, tačiau tai nepakeis fakto, jog tai viena geresnių ir gražesnių praėjusių metų juostų. Tai, kad filmo įkvėpta gimė viena geriausių „The National” dainų „Think You Can Wait” (skambanti titruose), taip pat šį bei tą sako. Toliau skaityti Namų kino teatras: Win Win (rež. Thomas McCarthy) [2011]