Visi įrašai, kuriuos paskelbė Povilas Sabaliauskas

THURSTON MOORE – Demolished Thoughts [Matador; 2011]

Sunku būtų surasti kitą grupę, kuri savo laiku būtų išspardžiusi tiek daug šiknų kiek – nepabijokim to žodžio – legendiniai Sonic Youth. Devintajame dešimtmetyje jie buvo tikra JAV altenatyviosios scenos pažiba, podovanojo triukšmo mėgėjams tokius neužmirštamus darbus kaip EVOL, Sister ir Daydream Nation. Jų stilius su niekuom nesupainiojamas, o jų muzikos tiesiog privalu paklausyti kiekvienam elektrinių gitarų garsų gerbėjui. Grupės nariai parako vis dar turi. Tai įrodo ne tik jų vis dar puikūs gyvi pasirodymai, bet ir naujasis jos de facto lyderio solinis albumas Demolished Thoughts.

Jeigu ir šįkart iš Thurston‘o Moore‘o tikėsitės kažko trankaus ir triukšmingo, gausite nusivilti. Šiame albume jis rodo save tokį, kokio Sonic Youth įrašuose tikriausiai nebuvote girdėję. Demolished Thoughts stilių teisingiausiai apibūdintų apibrėžimas „akustinis rokas“. Toliau skaityti THURSTON MOORE – Demolished Thoughts [Matador; 2011]

error1
fb-share-icon0

OKKERVIL RIVER – I Am Very Far [Jagjaguwar; 2011]

Paveikus dalykas ta rusų literatūra. Prisipažinsiu neteko man skaityti nieko, ką būtų parašiusi Tatjana Tolstoja, bet jeigu ji turi bent jau penktadalį savo garsiojo bendrapavardžio talento, tai man nelieka nieko kito kaip tik pasitaisyti. Teksasiečių kompanija Okkervil River T. Tolstoją jau skaitė ir ne tik, kad skaitė, bet ir vieno jos apsakymo pavadinimu pakrikštijo savo grupę, kuri štai išleido savo šeštąjį albumą I Am Very Far.

Šis įrašas man kažkuo primena kažkada jau aprašytą Kurt Vile darbą. Ne, abiejų stiliaus skirtumas gan ženklus. Okkervil River skambesys gerokai įvairesnis, turtingesnis, žodžiai literatūriškesni. Tačiau muzikos atmosfera labai panaši. Tai tiesiog labai kokybiška, solidi indie roko grupė. O I Am Very Far – tikrų tikriausias žanro perliukas. Klausantis tiesiog neįmanoma nesišypsoti. Čia sutelpa ir romantika, ir melancholija, ir linksmumas, ir pretenzijos į epiškumą. Viskas daroma labai apgalvotai, sofistikuotai. Toliau skaityti OKKERVIL RIVER – I Am Very Far [Jagjaguwar; 2011]

error1
fb-share-icon0

EXPLOSIONS IN THE SKY – Take Care, Take Care, Take Care [2011]

Kartais taip gera įsimesti į savo winamp’ą kokį gerą post-rock’o albumą. Tokį, kuriame būtų tiesiog muzika, neapkrauta bereikalingais žodžiais ar per dideliu noru įtikti. Grupės, muzikuojančios šiuo stiliumi, paprastai kuria instrumentines kompozicijas skirtas klausytojams, kuriems muzika yra svarbiau už žodžius, o užkabinantys priedainiai toli gražu nėra būtinas atributas. Explosions in the Sky pavadinimą jau seniai galima rašyti tame pačiame sakinyje su tokiais grandais kaip Tortoise, Mogwai ar Godspeed You, Black Emperor!. Savo nepriekaištingą reputaciją jie dar sykį pateisina su naujausiu savo įrašu Take Care, Take Care, Take Care.

Explosions in the Sky ketveriukė nuo didelės dalies post-rock’o grupių skiriasi tuo, kad savo muzikoje dažniausiai apsieina tik su tradiciniais instrumentais – būgnais, gitaromis ir bosu (jį irgi įsijungia ne visada). Jokios elektronikos, jokių styginių aranžuočių. Tačiau nepaisant to jie sugeba savo kompozicijas paversti išties epiškais kūriniais. Regis, dažniausiai naudojama tokia pati schema: pradedama tylesne gitaros lija, Toliau skaityti EXPLOSIONS IN THE SKY – Take Care, Take Care, Take Care [2011]

error1
fb-share-icon0

GANG GANG DANCE – Eye Contact [4AD; 2011]

Keistas dalykas. Geri albumai paprastai pasižymi tuo, kad po pirmo klausymo paprastai palieka tik susidomėjimą, norą pasikapstyti giliau, o ne aiškų ir tiesmuką „vau!“. Todėl amerikiečių eksperimentatorių Gang Gang Dance naujasis darbas man buvo kažkas labai keisto. Jis veikia visiškai atvirkščiai nei įprasta. Iš pradžių parbloškia savo be galo smagaus triukšmo smūgiu, o po to tarsi išsikvepia, taip sukeldamas dvejones, kad gal kažką ne taip supratai ar praleidai. Tačiau apie viską iš eilės.

Jeigu ir yra kokia grupė, kurią galima vykusiai palyginti su Animal Collective, tai, ko gero, būtų būtent Gang Gang Dance. Pašėlę ritmai, rėkiančios, klykiančios sintezatorių melodijos, keistai skambančios gitaros, išmoningai parinkti sample‘ai ir t.t. kažkuo primena Strawberry Jam laikų „gyvūnų kolektyvą“. Tačiau tuo pat metu Gang Gang Dance yra ir Toliau skaityti GANG GANG DANCE – Eye Contact [4AD; 2011]

error1
fb-share-icon0

FLEET FOXES – Helplessness Blues [Sub pop; 2011]

So now I‘m older than my mother and father when they had their daughter.“ – uždainuoja Robin‘as Pecknold‘as atidarančiosios „Montezuma“ pradžioje. Antrasis Fleet Foxes albumas sugražina mums šį Sietlo dabar jau šešetuką šiek tiek pasikeitusį, užaugusį, ne tik išsaugojusį visas gerąsias savo savybes, už kurias ir buvo taip pamilti, bet ir patobulėjusį, ambicingesnį, epiškesnį. Tiesiog geresnį.

2008-aisiais grupė debiutavo su Sun Giant EP ir Self-Titled. Tokio organiško skambesio, harmoningų vokalų ir sunkiai apbūdinamos, sakytum pasakiškos, atmosferos pasaulis nebuvo girdėjęs nuo Toliau skaityti FLEET FOXES – Helplessness Blues [Sub pop; 2011]

error1
fb-share-icon0

PANDA BEAR – Tomboy [Paw Tracks; 2011]

Noah Lennox‘u, pasauliui prisistatančiu Panda Bear pseudonimu, tikrai visada buvo galima pasikliauti. Tiek kaip Animal Collective dalis, tiek kaip solo atlikėjas jis taip ir nesugebėjo sukurti albumo, kurį, net ir visiško įžūlumo apimtas, galėtum pavadinti prastu. 2007-ųjų Person Pitch iš vis buvo tikras perlas, kvepėjęs vasara, jūra ir gaiviu oru, ir pelnytai patekęs į pačių geriausių dešimtmečio albumų sąrašus. Jame Lennox‘as derindamas sample‘us, sintezatorius ir gitaras, vargiai skambančias kaip gitaros, sukūrė su niekuo nepalyginamą psichodelikos ir elektronikos mišinį, stebinantį savo organiškumu ir gyvybe. Tačiau nuo jo pasirodymo štai praėjo jau beveik ketveri metai, per kuriuos Panda spėjo ne tik sudalyvauti dar vieno šedevro – Merriweather Post Pavillion – kūrime, bet ir įrašyti ketvirtąjį savo solinį darbą. Toliau skaityti PANDA BEAR – Tomboy [Paw Tracks; 2011]

error1
fb-share-icon0

BURIAL – Street Halo EP [Hyperdub; 2011]

Paslaptingasis, anonimiškasis [įterpti savo sugalvotus sinonimus] Burial (tikroji pavardė lyg ir yra Will Bevan) 2007-aisiais padovanojo pasauliui savo šedevrą Untrue, kuriame meistriškai ištrynė kone visas ribas tarp dubstep‘o, avantgardo ir ambient. Ir ne tik tarp šių trijų žanrų. Visas albumas niekaip nepasidavė kokiai griežtesnei klasifikacijai. Jis tiesiog buvo toks, koks buvo. Unikalus.

O tada Burial ėmė ir nutilo. Ketverius metus jo aktyvumas muzikiniame pasaulyje buvo minimalus. Gal jis pats susiprato, kad reikia neskubėti ir išlaukti, nes Untrue šešėlis galėjo kaip reikiant užtemdyti naujus bandymus? Gal priežastys buvo ir kitos. Toliau skaityti BURIAL – Street Halo EP [Hyperdub; 2011]

error1
fb-share-icon0

KURT VILE – Smoke Ring For My Halo [Matador; 2011]

Indie scena pasižymi tokiu cikliškumu: kažkuriuo metu ji visai priartėja prie mainstream‘o, netgi su juo susilieja, o tada vėl susitraukia, nes buvęs indie jau nebebūna indie… Man regis, dabar kaip tik ir esame tokioje išsipūtimo fazėje. Pogrindžio dvasia beveik išnyko, nepriklausomybės vertybę vis dažniau keičia populiarumo vaikymasis. Todėl taip malonu šiais laikais išgirsti naują tikrai gerą, tikrai indie albumą. Būtent tokį ir įrašė Kurt Vile.

Smoke Ring For My Halo leidžia prisiminti tą, jau beveik spėtą pamiršti, lo-fi dvasią, kurią taip meistriškai ištobulino tokios grupės kaip Guided By Voices ar The Microphones. Visos dainos šiame albume lyg ir įrašytos gana prastai: Toliau skaityti KURT VILE – Smoke Ring For My Halo [Matador; 2011]

error1
fb-share-icon0