Visi įrašai, kuriuos paskelbė redakcija

flashback: Spektaklis „BALTA DROBULĖ” (rež. Jonas Jurašas)

Spektaklio pagal vieną geriausių, o kai kurių teigimu — geriausią lietuvių romaną „Balta drobulė“ (autorius — Antanas Škėma) premjera Kauno valstybiniame dramos teatre įvyko 2012 m. spalio 12 d. Spektaklio režisierius — Jonas Jurašas. Dailininkai — Gintaras Makarevičius (scenovaizdis) bei Jolanta Rimkutė (kostiumai); kompozitorius — Linas Rimša. Šis spektaklis susilaukė nemažai dėmesio. Jo premjera vyko iškart po Kauno valstybinio teatro renovavimo darbų, šis spektaklis — vienas reikšmingiausių šių metų kultūrinių įvykių, nes tai pirmas kartas, kai romanas „Balta drobulė“ perkeliamas į sceną. Tai buvo savotiškas iššūkis: J. Jurašas sako, jog knygos kalba kur kas labiau tinka kinui nei teatrui; tai akivaizdu, todėl, ko gero, ne vienam buvo smalsu, kaip knygos pasakojimas atrodys perkeltas į sceną. Režisierius taip pat mano, kad spektaklis nėra vien knygos turinio atkartojimas. Jis sako, kad pagrindinis herojus yra šiuolaikinis žmogus, jo problemos — nūdienos žmogaus problemas. A. Garšvos išgyvenimai taip pat labai panašūs į J. Jurašo; juos sieja emigracijos patirtis. Toliau skaityti flashback: Spektaklis „BALTA DROBULĖ” (rež. Jonas Jurašas)

„Sirenų” organizatorių kreipimasis į visuomenę

Lietuvos menininkai, kultūros atstovai, intelektualai ir už žodžio laisvę pasisakantys piliečiai yra kviečiami pasirašyti kreipimąsi į Lietuvos politikus ir dvasininkus dėl ažiotažo, susijusio su Romeo Castellucci spektakliu „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją”. Prašome pasidalinti su asmenimis, kurie norėtų pasisakyti prieš meno cenzūravimą, žodžio laisvės suvaržymus. Norintys pasirašyti turėtų siųsti savo vardą, pavardę bei profesiją arba susisiekti nurodytais kontaktais iki spalio 4 d. 23val: salne.buciute@gmail.com / +37060774733.

KREIPIMOSI TEKSTAS:

Kreipimasis į Lietuvos politikus, dvasininkus, menininkus ir visą visuomenę

Mes, žemiau pasirašiusieji, protestuojame prieš bet kokią cenzūrą mene. Ažiotažas dėl tariamo religinės nesantaikos kurstymo tarptautinio teatrų festivalio „Sirenos“ režisieriaus Romeo Castellucci spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją” yra sukeltas dirbtinai nemačius spektaklio ir remiantis nuogirdomis. Nesutinkame, kad demokratinės valstybės institucijos, Seimas sankcionuotų meno kūrinius ir neteisėtai ribotų kūrybos laisvę.
Pasitikime Sirenų festivalio organizatoriais, pasitikime menininkais, neturinčiais pasipelnymo tikslų.

Pasitikime 20-čia didžiausių Europos teatro festivalių, kuriuose Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ jau buvo vaidinamas.

Pasisakome už menininko teisę būti laisvam ir reikštis tokiomis meno formomis, kurios jam būtinos. Pripažįstame, kad vienintelė menininko pareiga yra kurti meną, netampantį politinių, socialinių ar religinių manipuliacijų įrankiu.

Galima uždrausti vieną ar kitą spektaklį, filmą, knygą, bet neįmanoma uždrausti žmogui galvoti ir jausti, ginčytis netgi ir su Dievu , neįmanoma uždrausti ieškoti būties prasmės. Juk menas visų pirma ir kalba apie žmogiškuosius jausmus, nuopuolius ir prisikėlimą.

Tikimės, kad valdžios atstovai neprimes mums savo požiūrio, kaip vertinti vieną ar kitą meno kūrinį, nesuvaržys Lietuvos piliečio laisvę pačiam spręsti apie meno kūrinį. Uždrausti, sankcionuoti meno kalbą ir meno formas – nykiausia, kas galėtų atsitikti mūsų šalyje.

Mums gali būti nepriimtini, svetimi meno išraiškos būdai, gali provokuoti, žeisti ar erzinti meno kalba. Rašykime, kalbėkime apie tai, nesutikime, ginčykimės.

Drausti meną?.. Tai uždrausti patį žmogų. Nesutinkame, jog Lietuvoje būtų įteisinta meno kontrolė.

Romeo Castellucci: jie neturi teisės uždrausti kitiems laisviems piliečiams žiūrėti to, ką jie nori


Primygtinai rekomenduojame – ypatingai nemačiusiems spektaklio – paskaityti spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ režisieriaus mintis apie situaciją Lietuvoje ir pasaulyje, kalbant apie spektaklį ir jo recepciją.

Konflikto priežastis – melas

Situacija, kai norima uždrausti spektaklį, man jau yra matyta. Mes jau daug kartų susidūrėme su panašiais atvejais. Kiekvieną kartą tai vyko dėl neteisingos išankstinės nuomonės. Tą nuomonę išsakydavo žmonės net nematę spektaklio, nežinantys jo turinio. Žmonės, mosuojantys melu, paskleistu per, tarkim, dešiniųjų ar konservatyvių pažiūrių žmonių tinklaraščius, kur sakoma, kad į Jėzaus veidą mėtomi ekskrementai. O tai yra visiškai klaidinga.
Antra vertus, norint paneigti tuos gandus, pakanka tiesiog pamatyti spektaklį. Tiesa yra aiški, nėra ten jokių ekskrementų, jie nemetami į jokią pusę. Tai tėra kažkieno išradimas ir išsigalvojimas. Tie, kas blogai kalbėjo apie spektaklį, iš tiesų jo niekad nematė, nesiteikė pažiūrėti. Tai tiesiog išankstinė nuomonė. Ir galimas spektaklio uždraudimas yra cenzūra, o jos priimti nevalia. Tai kontrolės būdas, kuris yra nepriimtinas. Aš priimu kritiką, bet ne cenzūrą, išsakytą a priori. Kritiką, bet ne fašistinį būdą uždrausti laisvą išraišką.
Pirma scena yra grynai žmogiška. Senas žmogus negali sulaikyti išmatų, tai yra įprastas reiškinys šeimose ir senų žmonių gyvenimuose. Senolis, kuris netenka savo orumo – tai juk žmogiška situacija. Tai yra sunkus reginys, sunkiai priimtina tikrovė. Tačiau pereiti prie teiginio, kad yra mėtomi ekskrementai – tai jau melas, kurį aš atmetu. Tai apskritai man kelia siaubą. Man tai labai svetima.
Rinkimų įkarštyje
Suprantama, kad tai, kas vyksta dabar Lietuvoje, taip pat yra panaudojama politiniais tikslais. Tačiau visa ši situacija – nieko stebėtino. Pasitarnavo rinkimai. Kai jie vyko Prancūzijoje, kaskart buvo ištraukiamas šis skandalas. Būtent politiniais tikslais. Nes kai aš pakviečiau prieš spektaklį pasisakiusius asmenis susitikti diskusijai po spektaklio, tie žmonės net nenorėjo dalyvauti pokalbyje. Jie nenorėjo užmegzti dialogo. Tad jo ir nebuvo. Nes šiems žmonėms pernelyg patogu tiesiog pasinaudoti melu – tai auksinė proga. Kad įrodytų, jog jie yra, kad dirba ir t.t. Labai įprastas ir labai liūdnas dalykas.
Bet mes puikiai žinome, kad ši polemika, šie ginčai ideologiniais tikslais yra naudojami kaip propaganda. Mano darbo tikslas tikrai nebuvo sukelti skandalą religingų žmonių tarpe. Priešingai, tai yra apmąstymas, refleksija. Jeigu norite, religinis apmąstymas arba apmąstymas apie religiją. Tačiau spektaklį lygiai taip pat gali žiūrėti ir ateistas. Noriu pasakyti, kad tai nėra pagarbinimas. Ar maldos aktas. Tai problema, kuri iškeliama, galima sakyti, Jėzaus veido papėdėje.
Tai, jog visa šitai vyksta šiandien – visai nėra keista. Kai susvyruoja tikrumas, ekonomika nėra geroje situacijoje, religija išnyra neurozės pavidalais. Taigi, ideologiniais pavidalais. Kai religija naudojama kaip instrumentas, kaip ginklas, atsiranda tų, kas nori pasikinkyti žmonių nepasitenkinimą, baimę, nerimą ir nori nukreipti tai pseudodvasine, bloga linkme. Tai labai pavojinga. Taip, iš visko yra daroma karikatūra. Tai labai paprasta.
Spektaklį matę bažnyčios atstovai supranta ir remia
Bažnyčios atstovų, kurie atėjo pažiūrėti spektaklio, pozicija yra teigiama. Mes turime kunigų, teologų, vienuolių laiškų, spektaklio analizių… Tad kyla klausimas, kaip bažnyčios atstovų ginamas meno kūrinys gali būti laikomas profanaciniu, piktžodžiaujančiu prieš religiją? Žinoma, be tų, kurie matė, yra ir kita dalis bažnyčios, kurie piktavališkai nenori pamatyti spektaklio ir yra iš anksto nusistatę. Jie nenori pripažinti, kad tai – spektaklis, kurio turinys, na, nesakyčiau, krikščioniškas, labiau – kristologinis. Nežinau, kaip paaiškinti… Tiesiog, tai yra gyvas Dievo Sūnaus veido reginys. Suprantama, tai ne atvirukas, ne nusaldintas tikėjimo atvaizdas, tai problemiškas reginys, tačiau jokiu būdu ne prieš religiją piktžodžiaujantis spektaklis. Tai jokiu būdu nėra spektaklis, norintis užgauti kieno nors jausmus. Net priešingai.
Kita vertus, kas yra tikėjimas? Tikėjimas nėra tikrumas, jis minta abejonėmis. Ir Jėzus, būdamas ant kryžiaus, turėjo tą abejonę: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Tai nebuvo piktžodžiavimas. Italų filosofas Luigi Pareyson kalba apie laisvės antologiją ir, jo nuomone, netgi tikėjimo atsisakymas yra tos paradoksalios žmogaus laisvės dalis. Ir kartu – dieviškos, todėl, kad ta laisvė žmogui apskritai buvo suteikta. Taigi, net ir norint neišeitų piktžodžiauti. Tai primityvus, prietaringas tikėjimo matymas. Tokiu atveju tikėjimas virsta stadbmeldyste. Ir išvien su tuo einantys žmonės tokiu atveju tampa stabmeldžiais ir patys piktžodžiauja prieš Dievą, laikydami jį tokiu primityviu. Jie paverčia tikėjimą tokiu tikrumu, tarsi tai būtų ideologinis ginklas. Tai – manipuliavimas.
Kalbos, jog spektaklis žeidžia tikinčiųjų jausmus yra labai toli nuo to, ko aš siekiau. Neketinau nieko užgauti, man visai neįdomu būti provokatoriumi, juo būti aš nesiekiau. Apskritai, net tas žodis man yra labai svetimas, aš visiškai nenoriu provokuoti. Tarp kitko, šiame spektaklyje nėra nieko provokatyvaus šiems laikams. Taip, finale yra momentas, kai Kristaus veidas tampa juodas, užtamsėja. Ta juoda spalva, kuri teka veidu, yra rašalas. Juodas rašalas, kuris nurodo į Šventojo rašto rašalą. O jei kas nors tame įskaito kažką kito, tai yra jau ne mano interpretacija. Aš į nieką ekskrementų nemėtau.
Režisierius tiki Lietuvos žiūrovų sąmoningumu
Aš pats labai pasitikiu publikos intelektu. Ir labai tikiu žiūrovų kritiniais gebėjimais. Aš priimu kritiką, bet ne fašistinį būdą uždrausti rodyti spektaklį. Taigi, ne taip, kaip kažkas, kas laiko žiūrovus idiotais, kuriuos reikėtų apsaugoti. Aš tikiu žiūrovo atsakingumu, jo matymu. Tai yra, be abejo, probleminiai vaizdai. Jie nėra paprasti, aš pats pirmas tai pripažįstu. Tai ne šventas abrozdėlis, ne nusaldintas atvaizdas, tai nėra guodžiantis atvaizdas. Tai reginys, iškeliantis klausimus. Kaip ir kiekvienas Biblijos puslapis. Biblijoje yra upės kraujo. Tai žiauri ir sudėtinga knyga, ir reikia sugrąžinti šiai temai jos gylį, sudėtingumą. Kad tai nebūtų cukraus gabalėlis prietaringiems žmonėms
Aš tikiuosi, kad atvešiu šį spektaklį į Vilnių, antraip tai būtų įžeidimas lietuvių publikos intelektui. Aš viliuosi, kad Lietuvos publika nepriims tokios smurto prieš ją formos ir nesutiks su tuo. Jeigu kažkurie žmonės nenori matyti spektaklio, tegul jie lieka namie. Tačiau jie neturi teisės uždrausti kitiems laisviems piliečiams žiūrėti to, ką jie nori. Nes kalbant apie žmogaus teises, tai būtų žingsnis atgal. Visa tai labai baisu.
Rytoj bus kokia nors rasė, kuri neįtiks, kitą dieną – daina, paveikslas, filmas, knyga… Paskui ištisa eilė knygų ir t.t. Laisvės principas turi galioti besąlygiškai. Net jei galbūt tai kažkam atrodo nepatogu. Mes visi esame skirtingi. Ir bažnyčia turi priimti kitoniškumą savyje. Tai nėra uždaras išrinktųjų asmenų klubas. Katalikai nėra išgelbėtieji. Nėra žinoma, kas išsigelbsti. Neužtenka būti kataliku, kad būtum išgelbėtas. Tačiau jie jaučiasi, tarsi būtų privilegijuotieji, turintys tiesą savo kišenėje. Kas yra tiesa? Galėtume tęsti labai ilgai… Situacija tampa jau tikrų tikriausiu kliedesiu. Tikėkimės, pavyks susitikti ir tęsti pokalbį po spektaklio su tais, kurie jį bus matę.