Visi įrašai, kuriuos paskelbė redakcija

flashback: Berlinale 2012

Kadras iš filmo HEMEL

Berlinalė tolsta šį kartą, atrodo, per greitai, tad, kol ji galutinai netapo tik praėjusio gyvenimo prisiminimais, ir „Kino pavasaris“ neužtemdė visų minčių, dalinuosi.

Atrodo, vis sunkiau įbristi į tą pačią upę, ir iš Berlinalės grįžti su mintimi, kad pamatei TĄ filmą. Žmonės kalba, kad su amžiumi daraisi vis išrankesnis. Panašu, kad tai tiesa: naivumą išstumia žinojimas, ko nori, t. y. „prasmingai“ išnaudoti laiką, nes juk jo dabar nebėra, o filmų daug, pažinčių irgi… Panašu ir tai, kad mes tikimės vis išgyventi katarsį, kurį turėtų sukelti tik tam tikro pobūdžio / emocijos / estetikos filmas. Dėl to ir aš vis pasiduodu norui pritarti kolegoms akredituotiesiems, kad „nebėra čia ko žiūrėti“… Bet vėlgi, upė jau nutekėjo, tad belieka tik skaičiuoti viščiukus.

Panašu, kad kinas kinta, todėl kinta ir tai, ką mums serviruoja Berlinalė, turint galvoje, kad kino festivalis – tai naujausių pasaulio kinematografijos tendencijų lakmusas. Žinoma, tai neprasidėjo nei vakar, nei su pirmąja šių metų Berlinalės diena, bet tai vis ryškėja…

Atrodo, festivalio filmuose vis dažniau analizuojamos kadaise ar ne taip seniai padarytos klaidos. Filmai apie karinius–politinius konfliktus, kurių šiais metais apstu: realius (nuo 1937 m. japonų invazijos į Nankiną Zhang Yimo filme The Flowers Of War / Jin líng Shi San Chai iki Angelinos Jolie romantizuoto, ir gal kiek per daug satūruoto Balkanų konflikto filme In The Land Of Blood And Honey) ir pramanyti: suomių mokslinė fantastika apie piktuosius nacius iš tamsiosios Mėnulio pusės filme The Iron Sky ar Tsui Hark 3D filmas Flying Swords Of Dragon Gate apie skraidančiuosius durklus ir nemariuosius jų šeimininkus.

Berlinalėje ir šiais metais parodyta nemažai queer filmų. Vieni jų ir toliau maloniai žaidžia žanrais (pvz. My Mommy Is Coming), o kiti konvencionalumu neatsilieka nuo daugumos konkursinių filmų ir darosi tokie pat nuobodūs (ar, kalbant nuosaikiau, labiau tinkami rekreacijai „po sunkios darbo dienos“), kaip ir bet kuris ilgai praktikuojamas konvencionalumas.

Filmų geografija išlieka ta pati, t. y. visa-aprėpianti. Čia ir toliau mylimas Tolimųjų Rytų kinas, tačiau tarp Trijų didžiųjų banginių (Kinijos, Japonijos ir Pietų Korėjos) galima pamatyti ir beveik visai nepažįstamo kino iš Kambodžos, Vietnamo. O jei žiūrėtume, kokios bangos kyla, tai akivaizdžiai būtų arabų šalių kinas.

Tokios būtų mintys.

O filmai, kuriuos mačiau ir kuriuos norėčiau parekomenduoti, jei kada pro šalį slystų galimybė juos pamatyti, apačioje:

Savo šių metų TO filmo etiketę klijuočiau olandų režisierės Sachos Polak filmui Hemel. Filmas kalba apie artimus, kartais net perdėm intymius tėvo ir dukros santykius; nepuritonišką seksualumą; šiuolaikinę kartą, gyvenančią akimirka. Filmas apdovanotas, ir ne veltu.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=-eJ4tPIEJCk

Jayne Mansfield’s Car – dar vienas puikus Billio Bobo Thortono filmas, šįkart analizuojantis šeimos ir šalies (patriotiškumo?) vertybes 7-o deš. pb. , maloniai ironizuojantis. Belsiu į medį, kad būtų parodytas Lietuvoje. Įrodymas, kad ir konkursinėje programoje gali būti dėmesio vertų filmų.
http://www.critic.de/film/jayne-mansfields-car-3520/trailer/
http://www.critic.de/film/jayne-mansfields-car-3520/trailer/

Golden Slumbers / Le sommeil d’or (Rež: Davy Chou) – khmerų kilmės Prancūzijoje gimusio režisieriaus bandymas bent fragmentiškai atkurti Kambodžos kinematografijos istoriją, didžia dalimi sunaikintą raudonųjų khmerų. Vis dar šildo vaizdinys, kaip žmonės „prie žemės“ atpasakoja siužetus filmų, kurių jau nebėra. Rekomenduojama sinefilams su lakia vaizduote.
http://vimeo.com/16495276

Parade / Parada (Rež: Srđan Dragojević) – referuoja į pirmąjį gėjų paradą Belgrade. Labai supaprastintas (kartais gal net per daug) požiūris į homoseksualumą, nors gal tai ir būdas masėms kalbėti apie marginalias temas. Berods, kažkam antrinu, bet rekomenduojama besidomintiems Petro Gražulio išsišokimais. Beje, filmą bus galima pamatyti ir „Kino pavasaryje“.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=g3qv-OkIo6s

Iron Lady (Rež. Phyllida Lloyd) – apie Didžiosios Britanijos premjerę Margaret Thatcher. Filmo faktų autentiškumas kvestionuojamas, bet vertinantiems kiną, o ne istorijos pamokų medžiagą, Meryl Streep – nuostabi.

http://vimeo.com/33589865

Iron Sky (Rež.: Timo Vuorensola) suomių mokslinės fantastikos komedija apie tai, kaip dalis nacių 1945 m. pabėga į tamsiąją Mėnulio pusę, o 2018 metais grįžta užimti Žemės. Tema nuperka, tik truputėlį gaila, kad iki pabaigos pritrūksta kvapo.
http://www.ironsky.net

Marley (Rež: Kevin Macdonald) – išsamus visų mūsų rastamanų krikšatėvio Bobo portretas.
http://thefilmstage.com/trailer/kevin-macdonalds-marley-u-k-trailer/

Mėgstantiems trash estetikos queer tematikos filmus rekomneduoju Bugis Street Redux (Rež: Yonfan) – vaizduojantis vienos 7-ojo deš. Singapūro gatvės transeksual(i)ų gyvenimą, pilną meilės ilgesio… pervaidintas, pilnas „karalienių“ (queen), kalbančių medinėmis frazėmis, ir jų emocijų. Rekomenduojama gurmanams.
http://vimeo.com/37577435

Tęsiant queer temą: Among Men – Gay in East Germany / Unter Männern – Schwul in der DDR (Rež: Markus Stein, Ringo Rösener) – dokumentinis filmas, gan fragmentiškai, tačiau informatyviai ir spalvingai vaizduojantis Rytų Vokietijoje gyvenusius gėjus, kur, kaip ir „pas mus“, seksualumas (juo labiau homoseksualumas) „neegzistavo“.

Mommy is Coming (Rež. Cheryl Dunye) – pilnas rožinės spalvos queer filmas apie bendrąsias nebesugebėjimo įsipareigoti vieniems santykiams problemas (tematika bendra ir hetero- ir homoseksulaiems santykiams). Gaivi trash komedija.
http://www.clipfish.de/special/kino-trailer/video/3737306/mommy-is-coming-trailer-englisch/ (S)

Rodė ten ir dokumentinį filmą apie Mariną Abramović – vieną iš labiausiai lauktų ir labiausiai nuvylusių filmų. Televizinė dokumentika. Jokiu būdu nepradėkite pažinties su Marina nuo šio filmo, jei ne prie širdies graudulį spaudžiantis, pseudo-intymus montažas.

Tekstas / Text by: Giedrė Simanauskaitė

Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai 2012“: dienoraštis / apžvalga.

Karščio banga / APRÈS LE SUD (rež. Jean-Jacques Jauffret) [2011]

Rodymas ne iš kino juostos (rengėjai to ir neslepia), bet iš Blu-ray laikenos nėra didžiausia šios juostos problema. Blogiau, kad režisierius gražiai manipuliuodamas įvykių chronologija, kelių žmonių gyvenimus parodo taip, jog ilgainiui atsiveria iš pradžių nematyti ryšiai tarp jų dėl ko istorija tampa vis įdomesne ir vis labiau įtraukia. Deja, kaip ilgainiui aiškėja, bepigu tau taip žaisti, jeigu neplanuoji gale viso to surišti į vieną mazgą. Filmo pabaigoje režisierius savo herojus „nustebina“ laikinumo elementu, bet dėl to filmą like’inti labai sunku – įvedus laikinumo elementą į ir šiaip netikėtais likimo vingiais neperpildytą istoriją lieka tik forma be turinio ir filmas be įspūdžio, peno mintims. O pradžia buvo visai žadanti… Toliau skaityti Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai 2012“: dienoraštis / apžvalga.

Geriausi metų vynai pagal www.vynai.com [2011]

Kaskart viešojoje erdvėje užsimenant alkoholį, susimąstom ar tik neteks atsakyti už savo žodžius prieš VTAKT’ą, bet tebūnie – problema juk ne alkoholyje, bet jo vartojimo kultūroje (ar tiksliau – jos nebuvime?), o vynai.com kolektyvas prisideda prie jos atsiradimo. Tad daug netuščiažodžiaudami perduodam žodį autoriams (po tekstu rasite ir nuorodą į kitą – 2011 M. PROGINIŲ VYNŲ IKI 100 LT – top’ą.

Šiemet, išlaikydami tradiciją, skelbiame mūsų nepriklausomų degustacijų metu ir platesnio domėjimosi pagrindu surikiuotą geriausių 2011 m. vynų 30-uką, remdamiesi vyno skonio ir kvapo raiškos, kompleksiškumo, potencialo ir „sugebėjimo nustebinti gerąja prasme“ kriterijais. 2011 metais, pirkdami ir bendradarbiaudami su didele dalimi vyno platintųjų, iš kurių, kaip dauguma vyno žurnalistų visame pasaulyje, gaudavome vynus degustacijoms, paragavome kelis šimtus naujai į Lietuvą įvežtų vynų. Absoliučiai visų „naujienų“ Lietuvos vynų rinkos padangėje patikrinti nepavyko, tačiau konsultacijų ir tikslingų bei niekieno neįtakojamų ragavimų metu, esame įsitikinę, atrinkome puikius ir šiek tiek mažiau puikius vynus, kurie tiktų ir prie šventinio stalo, ir į rūsį-vyno saugyklą. 2011 metais įsitvirtinome Facebooko ir Twitterio socialiniuose tinklapiuose, kuriuose mūsų gerbėjų skaičius išaugo virš 700. Ačiū Jums už komentarus ir „patikiukus“ („like“)! Šiuose tinklapiuose skelbėme naujienas apie gerus vynus, aplankytus restoranus, renginius bei svečias šalis. Vynai.com puslapiuose galėjote paskaityti apie susitikimus su vyndariais, taip pat radote interviu su pačiu Robertu Parkeriu, vyno pasaulio ekscelencija, ar Ispanijos žymūnu Victoru de la Serna. Tariame ačiū visiems mūsų skaitytojams, kritikams ir pasiūlymų teikėjams, tiems, kurie mus visada palaikė, nepamiršo ir liko geranoriškai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Mes tai labai vertiname ir tai mus „veža“ dar labiau prisidėti prie vyno kultūros plėtros Lietuvoje. Pradėjome 1998 m. ir nežadame sustoti. Su artėjančiomis šv. Kalėdomis ir Naujaisiais 2012 metais! Toliau skaityti Geriausi metų vynai pagal www.vynai.com [2011]

[interviu:] Wild Beasts: naujausias Coldplay albumas – katastrofa.

Kai šiais laikais kalba pasisuka apie britiškos roko muzikos autentiką ir išskirtinumą, vardinant pastarojo penkmečio Didžiosios Britanijos roko scenos atributus, Kendalio trijulė „Wild Beasts“ tiesiog negali būti nepaminėta. Treji metai – trys studijiniai albumai, kritikų liaupsės, su niekuo nesumaišomas išskirtinis muzikinis skambesys, vieta „Mercury“ nominantų sąraše, nebylus ir švelniai pamišęs požiūris į muzikos rinką… ir tai – tik keletas apibūdinimų, kuriais galima pradėti pasakojimą apie kolektyvą, kuris šiemet išleido nuostabų albumą „Smother“.

Grupė „Wild Beasts“ (nuotr. grupės archyvo)

Laukinių pabaisų muzika netelpa į paprasčiausio indie roko apibrėžties rėmus. Tai vientisas subtilios muzikos derinys, kuriame galima atrasti ne tik indie ar art roko, bet ir dream pop garsų. Jungtinės Karalystės alternatyvios muzikos vėliavą nešančios pabaisos tapo neatsiejama britų muzikos scenos dalimi, be kurios XXI amžius tiesiog negali (ir, neabejotinai, negalės) būti įsivaizduojamas.

Neneigsiu – esu muzikinis britofilas. Šalies, kuri pasauliu padovanojo „The Beatles“, „Pink Floyd“, „Oasis“, „Blur“ ir dar visą tuziną nuostabių atlikėjų, muzikos sceną seku jau labai seniai. Todėl vien tik suvokęs, kad turėsiu išskirtinę progą pakalbinti „Wild Beasts“ lyderį Haydeną Thorpe, susimąstau ir pagalvoju, ar aš iš tiesų nesapnuoju… Mano gyvenime „Wild Beasts“ – tai šiandieninės britų roko kultūros vėliavnešiai. Tai muzikinis unikumas, priverčiantis širdį plakti kur kas smarkiau vien tik išgėrus pirmąjį jo gurkšnį.

Beje, pokalbio su Haydenu priešistorę esu aprašęs koncerto Hamburge recenzijoje. Būtent ten (po „pabaisų“ pasirodymo) susipažinau su grupės lyderiu, kuris prižadėjo duoti išskirtinį interviu manoMUZIKAI (o tuo pačiu ir visai Lietuvai). Taigi, praėjo beveik mėnuo nuo vieno nuostabiausių šių metų muzikinio įvykio, kai lietingą besibaigiančio rudens popietę sutartu laiku paskambinau Haydenui. Beveik valandą laiko šnekėjomės apie viską: apie šiemetinę „Mercury“ apdovanojimų neviltį, apie kūrybinį „Wild Beasts“ potencialą, apie grupės tikslus, koncertinį turą ir… naujausią „Coldplay“ albumą „Mylo Xyloto“. Toliau skaityti [interviu:] Wild Beasts: naujausias Coldplay albumas – katastrofa.

Džiazuojančios Vėlinės. Ar taip kada buvo?


Buvo, – 1980 m. lapkričio 1, 2 d. nuvilnijo pirmasis Birštono džiazo festivalis. Tokio didžiulio kultūrinio reiškinio trisdešimtmetį žymintys metai pasibaigė taip ir nesulaukę deramo dėmesio. O juk festivalis, prasidėjęs 1980 m. Vėlinių dienomis, o nuo 1982 m. vykstantis poriniais metais paskutinį kovo savaitgalį, tapo ne tik Lietuvos džiazo Meka, bet ir keitė keleto kartų likimus, atverdamas Laisvės ir Dvasingumo horizontus.

Apie Birštono džiazo festivalį žino visi bent kiek besidomintys muzika, daug informacijos galima rasti festivalio internetiniame puslapyje, tačiau niekur nerasi paaiškinimo kodėl būtent šis festivalis taip traukia klausytojus ir atlikėjus.

Šimtai klausytojų galėtų papasakoti unikalias istorijas bei savąsias festivalių versijas, atradimus Muzikoje ir Gyvenime …

Lietuvių džiazo muzikantams festivalis lyg gimti namai – visada visi stengiasi sugrįžti į šią sceną ir salę, prisiminti debiutų ar pirmųjų pasirodymų jaudulį, pristatyti naujas programas, susitikti su kolegomis, bendraminčiais ir, aišku, išgirsti naujus jaunuosius talentus. Čia visada laukiami visi …

Taigi kalbinu Zigmą Vileikį, Birštono kultūros centro direktorių. Žmogų, kukliai vadinantį save festivalio organizatorium. Toliau skaityti Džiazuojančios Vėlinės. Ar taip kada buvo?

Interviu su režisiere Rita Urbonavičiūte apie premjerinį spektaklį pagal J.Ivanauskaitės pjesę „Bomba, arba Ariel“

Rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė mums paliko įvairiapusį kūrybos lobyną, atspausdintą knygose, eksponuotą parodose. Tačiau draminiai kūriniai, laukiantys savo atgimimo scenoje, statomi itin retai. Šiemet lapkritį minėsime 50-ąsias iškilios lietuvių rašytojos gimimo metines. Ta proga Užupio teatras rengia projektą „In memoriam. Jurga Ivanauskaitė“ ir pirmą kartą teatro scenoje pristato spektaklį – J. Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel“. Kalbiname spektaklio režisierę Ritą Urbonavičiūtę.

„Bomba, arba Ariel“ – vienas iš paskutiniųjų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrinių, publikuotas jau po mirties. Apie ką pasakoja ši pjesė?

Tai sukrečianti, maištinga istorija apie tikėjimą ir meilę. Visi veikėjai šiame spektaklyje yra simboliai: angelai, kunigas, jaunavedžiai, motina ir dukra. Skirtingų likimų personažai patenka į dramatišką veiksmą, vykstantį bažnyčioje. Juos visus sieja vienas bruožas – nepatirta meilė:  moters meilė, motinos meilė, dukros meilė, pasaulio meilė. Asmodėjus, Barbelo ir Samaelis vadina save puolusiais angelais. Jų personažai įkūnija pasipriešinimą visuomenės vartotojiškumui ir tą skatinančiai reklamai. Tarp veikėjų vykstantys dialogai yra tarytum mažos išpažintys, po kurių kiekvienas gauna išrišimą. Tai brandi pjesė, kurią galėjo parašyti tik tas, kas gyvenime drąsiai ieškojo, klydo ir atrado Toliau skaityti Interviu su režisiere Rita Urbonavičiūte apie premjerinį spektaklį pagal J.Ivanauskaitės pjesę „Bomba, arba Ariel“

VDFF2011 pristato: Gyvenimas per dieną (Rež. Kevin Macdonald, Natalia Andreadis) [2011]


„Gyvenimas per vieną dieną“ – Kevino Macdonaldo filmas, išsiskiriantis savo neįprasta forma. Jis sumontuotas iš atskirų atrinktų vaizdo įrašų (iš viso siųta jų buvo per 80 tūkstančių), kuriuos filmavo ir siuntė „Youtube“ vartotojai 2010-ųjų liepos 24-ają. Kitaip sakant, šis filmas – tarsi didelis eksperimentas, kurio dalyviais tapti galėjo visi norintys.

Filmas emociškai gana paveikus. Ekrane matomi gyventojai iš įvairių Žemės kampelių, nors ir turi savitus ritualus ar įpročius, tačiau visi yra labai panašūs. Lengva jausti visą žmoniją vieninjančius bendrus dalykus – laimę, meilę, baimę, skausmą, bendravimą ar tiesiog… pusryčius. Visos šios temos filme gana aiškiai suskirstytos ir atskirtos. Gal dėl to ir sukelia nuostabą/pasibaisėjimą nužudomo gyvulio scena, kuri tarsi nukrenta iš dangaus ir bent trumpam žiūrovo sąmonėje priverčia atmesti visą galima žmogiškumą. Toliau skaityti VDFF2011 pristato: Gyvenimas per dieną (Rež. Kevin Macdonald, Natalia Andreadis) [2011]

„Atviro rato“ ir „cezario grupės“ sezono naujienos

Toliau pristatinėjame Lietuvos teatrus, kurie jau spėjo pateikti būsimo sezono naujienas.  Šiandien pristatome dvi kažkuo panašias trupes: „cezario grupę“ ir teatro labaratoriją „Atviras ratas“. Dar primenam, kad jau kitą savaitę startuoja tarptautinis teatro festivalis „Sirenos 2011“.  Žmonės kalba, kad bilietų į kai kuriuos užsieno spektaklius mažai jau belikę, ypatingai į „Displace #1 La Rabbia Rossa“, kuris bus rodomas „Menų spaustuvės“ nedidelėje salėje. Tad kas planavot šiais metais nepraleisti „Sirenų“, manau pats laikas susgribti. Na, o mes tęsiame naujojo teatro sezono naujienų seriją…

„cezario grupė“

Kaip savo vaikui papasakoti apie orą, ugnį, vandenį ir žemę? Tokį uždavinį jau kuris laikas sprendė teatro “cezario grupė” režisierius Cezaris Graužinis, o šios vasaros viduryje grįžo į Lietuvą su aiškia vizija, kurią, pasak jo, “beliko su džiaugsmu įgyvendinti”.
Šįkart režisierius iš Atėnų parsivežė daug jau seniai brandintų sumanymų, kurie pagaliau bus realizuoti Lietuvoje – tiek sezono premjerų teatras “cezario grupė” neplanavo dar niekada anksčiau. Toliau skaityti „Atviro rato“ ir „cezario grupės“ sezono naujienos