Visi įrašai, kuriuos paskelbė Agnė Patackaitė

Namų kino teatras: „Nadero ir Siminos išsiskyrimas“ (rež. Asghar Farhadi, 2011 m.)

Dviem Oskarams (ir daug kitų nominacijų bei laimėjimų) nominuota* iraniečių drama „Nadero ir Siminos išsiskyrimas“ (angl. „A Separation“, orgin. „Jodaeiye Nader az Simin“, režisierius Asghar Farhadi) – vienas iš rimtesnių pastarojo meto kino perliukų.

Kiekviena kultūra turi savo kodą ir tam tikrą savo „priėjimo“ kainą, todėl, norint ją pažinti iš arčiau, reikia, visų pirma kad ir kaip tai būtų sunku, su tuo susitaikyti. Tačiau „Išsiskyrimas“ – itin meistriškai lengvai parodo iš tiesų neįtikėtinai sudėtingus dalykus, kaip tai, kas atrodo taip paprasta ir aišku, iš tikrųjų nėra nei paprasta, nei aišku. Apskritai pats „absoliučios tiesos“ nebuvimo faktas čia tarsi pražysta gražiausiais blogio žiedais, kai visi yra dėl ko nors kalti, nors kaltininkų – nė vieno, o štai aukų – daugiau negu reikia. Kaip nėra visiems tinkančio ir optimalaus sprendimo, nes, ką bepasirinktum, kažkas nukentės, o kova už būvį juk ne visada reiškia akistatą: tik arba aš, arba jie, nes mūsų sprendimai veikia ir mums artimus žmones.

„Išsiskyrimas“ – preciziškai estetiškas, vizualiai skoningas, o dramatiškas – tik tiek, kiek reikia. Nepaisant ganėtinai lėto vystymo tempo, neverčia nuobodžiauti dėl dinamiško ir nuoseklaus scenarijaus, o kuriamų veikėjų paveikslai – smulkmeniškai motyvuoti ir psichologiškai pagrįsti. Kita vertus, tai nėra iš tų filmų, kurie taip įtraukia, kad po peržiūros dar ilgai negali iš jo „išeiti“ ir nuo jo pabėgti, tačiau, turint galvoje 2011-ųjų kino tendencijas – jau labai neblogai.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=B2Sswx_vrWk

* – p.s. sekmadienį „A Separation“ buvo įvertintas Oskaru kaip geriausias filmas užsienio kalba.

[kino teatre:] „Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“ („L‘Amour Fou“, rež.: Pierre Thoretton, 2010 m.)


Žinau, kad taip negalima, bet, kai perskaičiau šio filmo anotaciją, piktdžiugiškai sukrizenau. Kol Lietuvoje homofobija yra įaugusi tiesiog iki kaulų smegenų ir absoliučiai kiekvienas turi nuomonę šiuo „klausimu“, turbūt ir visi filmai, paremti dviejų tos pačios lyties asmenų meile, tampa mažyte provokacija. Deja. Toliau skaityti [kino teatre:] „Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“ („L‘Amour Fou“, rež.: Pierre Thoretton, 2010 m.)

VDFF2011: „Mano reinkarnacija“ (rež.: Jennifer Fox, 2010 m.) / „Komunos vaikai“ (rež.: Juliane Grossheim, 2009 m.)

„Komunos vaikai“ („Die Kinder vom Friedrichshof“, rež.: Juliane Grossheim, 2009 m.)

Save, kaip suprantu, menininku laikantis Ottas Muehlas Austrijoje įkūrė keletą komunų (kaip paaiškėjo pabaigoje – ir iki šiol jas steigia), kuriose buvo propaguojama labai savotiška ideologija, palietusi ne vienos kartos žmones.

„Komunos vaikai“ – tai autobiografinis penkių jaunų žmonių pasakojimas apie savo gyvenimą Friedrichshofo komunoje.

Nedaug ką išmanau apie komunas, bet pagal idėją jos turėtų būti paremtos visa apimančiu net tik bendruomeniškumo (bendras turtas, atsakomybė, pagalba ir t.t.) santykiu, bet ir, svarbiausia, laisvės principo (kai vieno laisvė neturi pažeisti kito laisvės) bei autoritetų ir ypač hierarchijos nebuvimo. Bet Ottas akivaizdžiai turėjo savitą komunos įsivaizdavimą, kuriame svarbiausias elementas buvo jis pats, sėdintis odiniame fotelyje ir teisiantis. Tam tikra prasme galima žavėtis, kaip šis veikėjas sugebėjo padaryti iš savęs tokį kultą, kad iš kelių (ar tik ne iš 30 moterų ir Otto) žmonių bendruomenė išaugo iki 600 „narių“ skaičiaus, bestatančio sau „barakus“. Toliau skaityti VDFF2011: „Mano reinkarnacija“ (rež.: Jennifer Fox, 2010 m.) / „Komunos vaikai“ (rež.: Juliane Grossheim, 2009 m.)

VDFF 2011 pristato: „Šis tas apie Gruziją“ („Something about Georgia“, rež.: Nino Kirtadzé, 2010 m.)


Gruzija – valstybė, dydžiu ir istorinėmis aplinkybėmis turinti nemažai panašumų su Lietuva. Nors Sovietų Sąjunga žlugo dar 1991 m., tačiau kai kurie „didžiosios meškos“ politiniai žaidimai bei kiti blogi įpročiai nesiliauja bujoti iki šiol. Todėl, kai 2008 metų rugpjūtį pasiekė žinia apie karą tarp Rusijos ir Gruzijos, manau, didžioji dalis postkomunistinių valstybių sunerimo ne tik iš solidarumo. Toliau skaityti VDFF 2011 pristato: „Šis tas apie Gruziją“ („Something about Georgia“, rež.: Nino Kirtadzé, 2010 m.)

VDFF2011 pristato: Bokso salė / Boxing Gym (Rež. Frederick Wiseman) [2010]


Prieš 16 metų profesionalus boksininkas R. Lordas Ostine, Teksaso valstijoje, atidarė sporto salę, kuri veikia iki šiol.

„Bokso salė“ – nėra jokia metafora ar gili mintis tarp eilučių, o iš tiesų visas 91 minučių, išskyrus kelis kadrus su urbanistiniu miesto kraštovaizdžiu, daugiau nieko nerodo, kaip tik bokso salę ir straksinčius, su savimi besiboksuojančius (taip, išties, iš šono panašu į kokią nors sunkią psichikos ligą) bei įvairiausio kalibro pratimus bedarančius žmones. Tiesa, jie tarpusavyje dar šnekteli kartais, pavyzdžiui, pasiskundžia, kaip sunku, turint šeimą, darbą, kasdien bėgiojant dar ir boksuotis. Bet jie palaiko vienas kitą, ragina siekti savo tikslų. Toliau skaityti VDFF2011 pristato: Bokso salė / Boxing Gym (Rež. Frederick Wiseman) [2010]

Lietuvos k/t.: „Das Weisse Band“ (rež.: Michael Haneke, 2009m.).

Vienu sakiniu: Naujausias Michael Haneke darbas (kurį nuo 2010 11 26 rodo „Skalvija“).

Apie: norėtųsi pradėti: „visos laimingos šeimos panašios – kiekviena šeima nelaiminga savaip“. Naivus ir pragmatiškas mokytojas pasakoja apie miestelio gyvenimą prieš karą, kuriame ima dėtis keisti, tragiški nutikimai, tačiau kaltininkai nerandami. Gyvenimas nesustoja, šeimų gyvenimai toliau eina savo, kartais iškrypusia bei amoralia vaga, po apylinkes ir toliau blaškosi vaikų gauja.

Kodėl žiūrėti? „Das weisse band“ yra tarsi trijų žanrų (drama/mystery/crime) sintezė, kurių kiekvieno esminiai elementai meistriškai supinti ir atskleisti. Jie maišomi subtiliai, nebanaliai, netgi novatoriškai: jei mistika, tai ne iš serijos „o štai jis ir pabudo“ arba, jei nepabudo, tai nuspręskit patys kodėl; jei yra nusikaltimas, tai ne toks, kad kažkas kažką užvertė, ir paskui visi galvoja, kodėl užvertė; jei drama, tai ne taip, kad visi verkia, kad verktų. Kita vertus, daug erdvės interpretacijai, tad skirta, manyčiau, specifinei auditorijai, pakankamai snobiškai, bet nebijančiai brutalumo. Toliau skaityti Lietuvos k/t.: „Das Weisse Band“ (rež.: Michael Haneke, 2009m.).

Namų k/t.: „Nowhere boy“ (rež.: Sam Taylor-Wood, 2009m.)

Vienu sakiniu: keliskart pasigirdus kreipiniui „John Lennon“, supranti, jog tai filmas apie John‘ą Lennon‘ą.

Apie: juosta, pasakojanti apie dramatišką The Beatles pagrindinio nario John‘o Lennon‘o vaikystę ir jaunystę.

Kodėl žiūrėti? Nelabai ką žinau apie grupę The Beatles ir jos narių gyvenimo peripetijas, todėl „Nowhere boy“ žiūrėjau be didesnio išankstinio nusistatymo ir lūkesčių. Ir nenusivyliau. Pasirodo, žmogus turėjo sudėtingą priešistorę, kurią lėmė painūs šeimos santykiai, motina (vaid.: Anne-Marie Duff), nenorėjusi auginti, griežta, bet, žinoma, mylinti, teta (vaid.: Kristin Scott Thomas). Puikus aktorių tandemas, prieštaringa, ambivalentiška John‘o motina ir teta (nežinodamas, nepatikėtum, kad tai galėtų būti K. S. Thomas – visiškai, sakytume, jai priešingame amplua) daro puikų įspūdį. Pagirtinas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas (Aaron Johnson), tik kiek jis atspindi tikrąjį John‘ą Lennon‘ą – pasakyti negaliu. Toliau skaityti Namų k/t.: „Nowhere boy“ (rež.: Sam Taylor-Wood, 2009m.)

Namų k/t.: „A Single Man“ (rež.: Tom Ford, 2009m.)

Vienu sakiniu: likimo ironija išlenda tada, kai jokios ironijos nereikia.

Apie: apie žmogaus vienišumą, po nelaimės praradus antrąją pusę ir likus vienam. Apie tai, kai viskas pasiekta, bet nėra su kuo dalintis…. Dėstytojas, užknisęs rutina, pavargęs nuo vienatvės, planuoja nusižudyti, bet…

Kodėl žiūrėti? Blogiausias dalykas, pradėjus žiūrėti šį filmą, buvo įtarimas, jog filmas baigsis, tai yra, kad jis apskritai turi pabaigą. Nuo pat pirmo kadro dvelkiantis rafinuotumas, ženklų kalba, sąmojai, intelektualūs pokalbiai, skausmingi, bet geri, monologai… Nuostabiai perteikta nuotaika, nostalgija tam, kas jau lyg ir išėjo, bet dar nepaliko… George (Colin Flirth) draugės vaidmenį atliekanti Julianne Moore – kaip niekada įspūdinga, turbūt po ilgo laiko, būtent iš tų jos atvejų, kai būna „normali vaidyba normaliam filme“ (o ne koks nors, pvz.:„Children of men“). O Colin Flirth sukurtam vaidmeniui apibūdinti tai net nėra tinkamų epitetų – fantastika, ovacijos aukščiausiu lygiu. Toliau skaityti Namų k/t.: „A Single Man“ (rež.: Tom Ford, 2009m.)