Visi įrašai, kuriuos paskelbė Agnė Patackaitė

Namų k/t.: „Into Temptation” (rež.: Patrick Coyle, 2009m.)


Vienu sakiniu: neblogas holivudinis produktas.

Apie: pas kunigėlį atbėgusi kūningoji moteriškė (vaid.: Kristin Chenoweth) prisipažįsta, kad žudysis, ir pabėga. Nieko nelaukęs, doruolis (o gal ir ne) kunigėlis (Jeremy Sisto) pasileidžia į josios paieškas.

Kodėl žiūrėti? Na nors iš pradžių reikėjo priprasti prie gerietį bevaidinančio J. Sisto (bent man geriausiai pažįstamo iš serialo „Six Feet Under“) amplua, bet visai neblogai susidorojo su jam tekusia našta. Didžių dvasios opų neatvėrė, gal kiek per teigiamas, bet vis dėlto. Sugebėjimas patraukliai parodyti nepatrauklius dalykus (pvz.: netikinčiam – bažnyčią), aišku, jau grynai Holivudo mokykla, bet vis tiek neblogai. Įmesta šiek ironijos, bajeriukų, išlaikyta siužeto intriga – patiko. Toliau skaityti Namų k/t.: „Into Temptation” (rež.: Patrick Coyle, 2009m.)

Namų k/t.: „Tetro“(rež.: Francis Ford Coppola, 2009m.)


Vienu sakiniu: temperamentinga, gražu.

Apie: Berniokas atkeliauja nekviestas pas vyresnįjį brolį, kuris išsižadėjęs savo buvusio gyvenimo, pradedant vardu ir baigiant viso gyvenimo kūryba, bet dialogas pamažu mezgasi ir aiškėja įvairių niuansėlių.

Kodėl žiūrėti? Pirmiausiai, tobulas vaizdas. Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas kadras lyg iš atviruko (atviruko sąvoka… na, žinoma, atvirukai ne proginiai, labiau, tarkim, meniški), kiekviena smulkmena apgalvota:šešėliai, kampai. Vaizdo dinamiką papildo sprendimas išreikšti veikėjų būseną, kad praeitis valdo dabartį, nes pastaroji svarbesnė, ryškesnė: praeitį nufilmuoti spalvotai, o dabartį – ne. Praeitis eina kartu, sudarydami vientisą, psichologinę būseną atskleidžiantį vaizdą, kurį papildo siurrealistinės šokio ir teatro vizijos. Toliau skaityti Namų k/t.: „Tetro“(rež.: Francis Ford Coppola, 2009m.)

Namų k/t.: „Is Anybody There?“ (rež.: John Crowley, 2008m.)

Vienu sakiniu: Mirtis vaiko akimis.Seno ir jauno tandemas.

Apie: Edward’o tėvai namuose įkūrė senelių namus, kuriuose ne tik visi miršta, bet ir vyksta savotiškas „povandeninių“intrigų kupinas gyvenimas. Kol berniuko tėvai šokinėja aplink švelniai pamišusius senukus, mažasis klausosi slapta įrašytų paskutinių senukų apsidūsėjimų, domisi vaiduokliais, pomirtiniu gyvenimu. Atsiradus vyresniam draugui, jie bando vienas kitą pracheerinti, neleisti nusižudyti ir neužsimiršti pseudo anapusiniame gyvenime.

Kodėl žiūrėti? Mano ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas “Is anybody there?” Trečiasis didžiajame ekrane šio neprasto režisieriaus darbas, kurį siunčiausi su didelėm viltim, kad bus bent jau neprastesnis už itin gerą „Boy A“.

J. Crowley nėra koks tai didis novatorius, jis nesiekia šokiruoti, neužpila įtampa. Bet lengvai ir šiltai, su nepaprastu jautrumu pasakodamas istoriją, paverčia ją atpažįstama… Ir net palieka vietos apmąstymams. Simpatija britui Caine‘ui, kurios motyvacija ir taip, manau, aiški („The Cider House Rules”, “The Quiet American”, “Sleuth”), kitaip tariant, du punktai, teikiantys vilčių.

 

Namų k/t.: „Shrink“(rež.: Jonas Pate, 2009m.)

Vienu sakiniu: užprogramuota būti geru.

Apie: būna pasitaiko, jog ir psichologai turi savo didelių problemų, tokių didelių, kad neina nei sau, nei kitiems pasakyti „viskas bus gerai“. Taip nutiko Henry Carter (Kevin Spacey) –sveikai ekcentriškam įžymybių psichiatrui, kuris, priešingai negu jo, taip pat ekcentriški, pacientai, nesistengia nieko pakeisti ir leidžia sau lengvai kristi. Būdai, kuriais gydė kitus, jam dabar pasirodo visiškai neveiksmingi, kai taikomi jam pačiam.

Kodėl žiūrėti? Labai nesmagu taip pradėti sakinį, tačiau, visi žinome, kokie amerikiečiai yra teisuoliški bei dramatiškai didaktiški. Tai va šito čia nėra. Nėra susikoncentruojama į tai, kad gydytojas rūko žolę bei kitaip svaiginasi. Ir tai, kad jis leidžia laiką su savo dileriu ( Jesus – vaid.: Jesse Plemons), čia neatrodo taip pigiai, kaip galėtų, vien dėl meistriškos vaidybos. Vieni charakteriai yra daugiau antiherojai ( pacientai : Holden (vaid.: Robin Williams) – nesąmoningai prašo Toliau skaityti Namų k/t.: „Shrink“(rež.: Jonas Pate, 2009m.)

Namų k/t.: „Disgrace” (rež.: Steve Jacobs, 2008m.).

Vienu sakiniu: keistuolis filmas.

Apie: kur skaičiau, ten rašo, jog pagal to paties pavadinimo knygą apie Pietų Afrikos degradaciją ir moralinį nuosmūkį… Bet aš taip nepasakyčiau… Pasakyčiau, kad viskas daug globaliau.

Taigi. Afrika. Gan pašlemėkiškas dėstytojas paįvairinimui suvedžioja vieną savo studenčių, „romanui“ iškilus į viešumą, kyla mažumėlę skandaliukas, bet kadangi visa situacija jam per daug menka, jog rūpėtų, jis, ciniškai burbtelėjęs kažką žurnalistams, susipakuoja daiktus ir išvažiuoja pas savo dukterį, į jos trobelę kažkur laukymėj. O štai ten vyksta žiaurūs dalykai…

Intriga: ją išprievartauja trys vyrai, ji pastoja, be abejo, vaiką ruošiasi gimdyti, horizonte pasirodo vienas iš prievartautojų, o ji jį vadina irgi vaiku… ir praktiškai susituoktų su juo, jei būtų vyresnis… Čia kuriam žemynui būdingas toks elgesys? Toliau skaityti Namų k/t.: „Disgrace” (rež.: Steve Jacobs, 2008m.).

Namų k/t:“Away we go“ (rež.: Sam Mendes, 2009m.)


Vienu sakiniu: švelnus parėjimas nuo plebėjiškai saulėtų vakarų prie šaltesnių su pledukais.

Apie: Keistuoliška (jis savaime keistas ir nelabai normalus, ji kiek nuovokesnė, bet nė už ką nesutinka tekėti, tai irgi kelia klausimą, ar ji gali būti normali (džiaukas), jie neturi „normalių“ namų, išvis, teturi vienas kitą (pfi) ir ne pirmo ( o maždaug antro) šviežumo pora pasišauna susirasti naujus namus ir naują miestą sau ir savo būsimam kūdikiui.

Intriga: Naujausias Sam Mendes darbas (nuoširdžiai tikiu, jog nėra nemačiusiųjų „American beauty“ ir vėliau sekusių „Road to perdition“, „Revoliutionary road“), bet šis filmas visai kitoks, jis „Comedy/Drama“ žanro (šaltinis: imdb.com).

Kodėl žiūrėti? Iš principo prisibijau komedijų, tai yra, jų vengiu, bet šįkart, pakerėta režisieriaus pavardės, nesusilaikiau, ir nenusivyliau. Tiesa, iš pradžių šiek tiek kausto įtarumas: ar tik neteks čia greit išjungti tai (turiu galvoje epizodą, kai jie pietauja su tėvais), bet ilgainiui pasirodo išganinga ironija, blaivaus proto šešėliai, kurie leidžia šiai porai daugiau ar mažiau adekvačiai reaguoti į kitas šeimas : motiną, besityčiojančią iš visų, o ypač iš savo vaikų, šiuolaikinį, sveiką gyvenimo būdą propaguojančią mamulę, kuri bijo vaikiškų vežimėlių, nes jie atitolina vaikus nuo jų tėvų, bet turi naujausio modelio automobilį. Kitaip tariant – paradoksai.

Sam Mendes kūryboje veikia tam tikras socialinis angažavimas, kuris, viena vertus, leidžia pasakyti daugiau, negu kad yra rodoma, bet, antra vertus, dažnai tokie ketinimai balansuoja tarp per įkyrios didaktikos, kuri ima darytis nebeskani. „Away we go“, retsykiais išpuola per tą ribą, bet netampa filmu vaikam apie vaikus, kas yra, žinoma, tik gerai.

Kodėl nežiūrėti? „Away we go“ iš tikrųjų yra miksas tiek skirtingų temų tiek iš dalies skirtingų tų temų interpretacijų, dėl to, sakykim, nukenčia pretenzijos laikyki konkrečiai šį filmą „aukštuoju kinu“. O ir pats žanras to neleistų.

Reziumė: Neblogas, bet bus geresnių.

Rekomendacijos po to : žiūrint „Away we go“, kilo įvairių kino asociacijų, tendencingiau ir rimčiau išpildančių konkrečias temas: „The Savages“ – kam patinka suterštos šeimos vertybės ir sarkazmas – kaip bendravimo forma,
„Into the wild“ – kelionės, muzika, vienatvė, „Juno“ – vaikai, humoras.

httpvhd://www.youtube.com/watch?v=4mpLvUY8TUE

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…

Namų k/t: “Transsiberian ” (Rež. Brad Anderson, 2008m.).


Vienu sakiniu: Nesunkiai lengvas trileris su mažyčiais lietuvybės prieskoniais.

Apie: Amerikiečių pora, keliaudama traukiniu iš Kinijos į Rusiją, tradiciškai, sulaukia [ne]tikėtų nemalonumų ypač, kai susitinka su kita beveik amerikiečių pora.

Intriga: Larisa Kalpokaitė savo knygoje sakė, kad tai geras filmas.

Kodėl žiūrėti? Esame per mažyčiai, kad pastebėtų pasaulis, bet per dideli, kad nepastebėtume mes patys. Filmas kurtas bendradarbiaujant su Lietuvos kino studija, tad epizodiniai lietuvių pasirodymai kine visada džiugiau paveikia. Iš esmės filmas tokiam vakarui, kai nesinori saldžiausio popso, bet ir ant „valios ugdymo“ tipo filmų taip pat nuotaika neneša. Viskas čia yra gerai : neblogi aktoriai, europiniai kameros rakusai, leidžiantys ilgiau išlaikyti įtampą, mįslė „kas yra kas?“ iki pat filmo galo užkausto prie vaizduoklio. Toliau skaityti Namų k/t: “Transsiberian ” (Rež. Brad Anderson, 2008m.).

Namų k/t : „Il y a longtemps que je t’aime“ (rež.: Philippe Claudel, 2008m.)


Vienu sakiniu : Psichologiškai sunkus išbandymas tikram snobui.

Apie: Po 15metų belangėje Juliette Fontaine, kurią vaidina Kristin Scott Thomas („The English Patient“, „The Horse Whisperer“) apsigyvenus savo jaunesnės sesers šeimoje, pradeda gyventi iš naujo, ieško darbo ir kitaip adaptuojasi.

Intriga: Juliette Fontaine buvo nuteista už savo šešiamečio sūnaus nužudymą.

Kodėl žiūrėti: iš pirmo žvilgsnio apgaulingas pavadinimas ( Liet.: „Aš tave mylėjau taip ilgai“), prancūzai ir Kristin Scott – Thomas, rodos, nuteiktų romantiniam vakarui prie vyno taurės, tačiau,o, bet, pasirodo, tatai tiesiog optinė apgaulė. Nuo pirmos filmo sekundės į akį krenta dokumentiškai realistiški kadrai – galbūt bandymas parodyti, jog situacija įtikėtina bet kam, bet kada, taip pat ir visiškai neromantiška pagrindinė jo herojė – stojiška, atšiauri – kurios neina nei palaikyt, nei nekęst (čia tiem, kas mėgsta susitapatinti su filmo/knygos veikėjais) ir taip sukelia vos ne vidinį konfliktą.

Kontrastas tarp ledinės ledi Juliette ir šiltai šeimyniškos ją supančios, bet jokiu būdu ne jos, ne šeimos, kurie ją palaikė visada, o ne tik dabar, aplinkos tik paaštrina mintyse viso filmo metu besisukantį klausimą – intrigą „kodėl?… Kaip?“

Didelis filmo pliusas, jog ilgainiui viskas atsiskleidžia ne taip, kaip atrodė nuo pat pradžių – charakteriai auga palaipsniui, taip palikdami netikėtumo efektą.

„Socialinėse dokumentikose“ , kur visi labai laikosi, o paskui pratrūksta „staiga“, paprastai visą žiūrėjimą nubraukia pabaiga, bet šiuo atveju, pabaiga padaryta itin preciziškai, neperspaustai, kad pavydėtų ir pats Michael Haneke.

Kodėl nežiūrėti: Emociškai slegia toks šaltumas, neleidžia atsipalaiduot ir žiūrėt filmo, užsidėjus koją ant kojos, dialogai taupūs, bet daug pasakantys, na, o tikro happy end‘o, žinoma, nėra. Jau nekalbant apie lengvą laisvalaikio praleidimą – jo irgi nėra.

Reziumė: vertas dėmesio kino debiutas.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=YSlFhdEQFBs

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…