Iš tiesų, nežinau ar kinas gali būti „gonzo”, tačiau jis apie patrakusį amerikietį, kuris sukūrė tokį rašymo būdą. Apie tą, kuris mokykloje kėlė rūpesčių (kaip čia geriau išvertus „trouble maker”?), vėliau nuolat pykdavosi su darbdaviais, vartojo daug įvairių narkotikų, keletą metų praleido ant motociklo su „Pragaro angelais” (Hells Angels) ir tikrino amerikietišką svajonę tiek kūryboje, tiek gyvenime. Ir dar šis filmas apie tą, kuris supratęs, kad ir taip per ilgai gyveno, nusišovė prieš tai suprojektavęs ne tik monumentą sau, bet ir visas laidotuves. Toliau skaityti Gonzo kinas. →

Rusai sako, kad jei ji būtų amerikietė, būtų Madonna. Pasakojimas apie šią damą jau senai kirbėjo galvoje, labiausiai dėl to, kad būdama 40 metų amžiaus, savo (ir kitų) filmuose žavi moteriškumo spinduliavimu, ekscentriška išvaizda ir labai savotiška laikysena. Tuo galit įsitikint patys:

[youtube BXsJq5wTZdc]

Daugelis jos sukurtų vaidmenų – tokių savaip nukvaišusių moteriškių, kurios iš, dėl ir vietoj meilės keliauja, skraido, vilioja, galabija… Ir vis tiek myli. Taip, daugelis sukurtų vaidmenų savo (bet gi nėra jos filmo, kuriame pati nevaidintų) ir kitų filmuose – suicidiniai, isteriški arba apatiški, tiksliau, viskas kartu. Bet, sakytum, filmas juk ne nuo vieno aktoriaus priklauso, tačiau, žiūrint į Litvinovą, kiti tarsi pranyksta šešėliuose. Toliau skaityti Kino portretai: Renata Litvinova. →

Kauną netolimoje ateityje padrebins, manau, visai įdomus ir dėmesio vertas Anime Nights renginys (balandžio 18 – 19).

Kaip sako patys festivalio rengėjai – anime yra paslaptis daugeliui lietuvaičių, o „Anime Nights” yra atviras visiems, norintiems susipažinti su unikaliu Japonijos paveldu ir ne tik”. Taigi, įdomu yra tai, jog tikrai itin retai plačiuosiuose ekranuose matomus anime stubuklus (ir ne tik) šį kartą bus galima stebėti „Romuvos” kino teatre.

Apie kiekvieną programos dalį kalbėt nėra prasmės, bet turiu pasakyti, kad Gekijouban Clannad ir Gekijouban Shagukan (abu išleisti 2007 m.) yra tikrai labai gražūs ir įdomūs pilnametražiai filmai. Pirmasis apie mergaitę ir berniūkštį, apie vyrų ir moterų draugystę, ir kartais visai neteisingus žmones. Shakugan yra karinga mergiotė, apie kurią buvo parašyta visa novelė ir sukurtas animacinis serialas, tačiau, žmonės kalba, filmas yra gerokai įspūdingesnis ir tikrai labiau vertas dėmesio. Ir vėlgi… kai pagalvoji apie visokių galių kupinus šių filmų herojus kino teatro ekrane… Knieti. Toliau skaityti Anonsas: pora dienų ir viena naktis Anime džiaugsmų Kaune. →

Bobas Dylanas, kuris, kaip ir daugelis žymių užsieniečių, tradiciškai yra beveik mūsų tautietis (seneliai iš mamos pusės – žydai, gyvenę Lietuvoje iki 1902 m., vėliau emigravę į Ameriką) yra žinomas kone kiekvienam. Tai ir įdomi bei patraukli asmenybė, ir žmogus, kurio kūryba padarė (ir vis dar daro) milžinišką įtaką muzikiniam pasauliui. Tuo buvo galima įsitikinti ir anksčiau – Bobo Dylano garbei jau yra sukurta keletas filmų, bet apie juos vėliau, nes jie ne tokie nauji kaip….

I‘m Not There (2007) – naujausias ir labiausiai į patį menininką orientuotas filmas. Jame Bobo Dylano charakterį, skirtingus gyvenimo epizodus, įvykius atskleidžia šeši skirtingi personažai. Jie įvairūs, visapusiški, jautrūs, keliautojai, ieškotojai – lengvai pamišę, bet puikiai atskleidžiantys kūrėjo asmenybę. Filmas gavo keletą “Spirit Awards” statulėlių: geriausio filmo, geriausio režisieriaus (Todd Haynes), geriausių antraplanių aktoriu apdovanojimus gavo Cate Blanchett ir Marcus Carl Franklin, komandai buvo įteiktas Roberto Altmano apdovanojimas. Tai dar ne viskas, bet ar apdovanojimai yra svarbiausia? Toliau skaityti I‘m not there ir kitas Bob Dylan kinas. →

Metų pabaiga nežada daug premjerų, tačiau švenčių metu, gerai pavalgius ir pasnūduriavus, o gal prieš tai ar po, norėsis pažiūrėti gero kino. Ką rodo?

Jei žinote, kur gauti, pirmiausia rekomenduoju naują (ne patį naujausią, bet naujesnis, manau, dar tik kelyje į juostą) Sergejaus Bodrovo (kuris kūrė „Seseris“, „Šizą“ ir daug kitų gerų filmų) kūrinį „Mongolas“. Filmas apie Čingis Chaną ir jo žygdarbius, apie tai, kas jis buvo prieš tapdamas didžiu užkariautojumi. Manau, gali būti įdomu. Sako, panašus į „Narsiąją širdį“, o per ją atsimenu, viena kita ašarėlė nuriedėjo [trailer‘is].

Kitas filmas – „The Killing of John Lennon“ (rež. Andrew Piddington), kuris, kaip nesunku suprast, sukurtas Mark‘o Chapman‘o žmogžudystės analizei, plačiau galite rasti čia.

Dar visai norėčiau pažiūrėti tokią ispanų dramą / trilerį „El Orfanato“ (The Orphanage), kurią kūrė Juan Antonio Bayona. Apie režisierių išsamiau papasakoti daug negaliu (iki šiol jis yra sukūręs kelis filmus ispanų kalba ir jie didesnio populiarumo Europoje nesulaukė), bet panašu, kad jam pavyko susukti neblogą ir nenuspėjamą filmą labiausiai apie tai, kaip mus, tiksliau – vieną moterį, kuri stengiasi būti gera mama, pasiveja praeities įvykiai (plačiau čia). Toliau skaityti Ko dar nemačiau, bet būtų smalsu pamatyti. →