Visi įrašai, kuriuos paskelbė Eglė Sabalinkaitė

Eglė Sabalinkaitė

Man patinka galvoti apie tai, ką matau ir girdžiu. Galvoju nuolat, dėl to kartais sunku susišnekėti su aplinkiniais:)

Namų k/t: Плюс один / Plius vienas (Rež. Оксана Бычкова)

Filmas buvo rodytas Skalvijoje, 2008 m. spalio pabaigoje vykusiose Naujojo Rusijos kino dienose. G-taške apie tai buvo užsiminta, bet jei kas dar nematėte (ar jau primiršote) – mano rekomendacija.

Vienu sakiniu: naujas ukrainietės Oksanos Byčkovos kūrinys – 2008 metais išleistas romantiškas/linksmas/smagus/kiek naivus/mielas/nemoralizuojantis/kūrybingas filmas apie išankstines nuostatas, žmones užsispyrėlius, tarnautojus, kvailiotojus ir šiaip, daugmaž tokius kaip mes.

Apie: savo idėja filmas iš tiesų yra paprastas. Jis apie moterį. Ir, aišku, vyrą. O paskui apie kūrybingus žmones, apie aplinką, kuri išlaisvina tam tikras mūsų emocijas, kuri paskatina elgtis taip, kaip nesame pratę. Trumpai tariant, filmas yra apie tai, kaip vienas, sakykime, „tarnybinis“, susitikimas šauniai (teigiamai, įkvėpiančiai) paveikė du žmones. Toliau skaityti Namų k/t: Плюс один / Plius vienas (Rež. Оксана Бычкова)

Gonzo kinas.


Iš tiesų, nežinau ar kinas gali būti „gonzo”, tačiau jis apie patrakusį amerikietį, kuris sukūrė tokį rašymo būdą. Apie tą, kuris mokykloje kėlė rūpesčių (kaip čia geriau išvertus „trouble maker”?), vėliau nuolat pykdavosi su darbdaviais, vartojo daug įvairių narkotikų, keletą metų praleido ant motociklo su „Pragaro angelais” (Hells Angels) ir tikrino amerikietišką svajonę tiek kūryboje, tiek gyvenime. Ir dar šis filmas apie tą, kuris supratęs, kad ir taip per ilgai gyveno, nusišovė prieš tai suprojektavęs ne tik monumentą sau, bet ir visas laidotuves. Toliau skaityti Gonzo kinas.

Mėnuo Juodaragis 2008: Muzika ir burtai @ Zaraso sala.

Vienuoliktus metus skaičiuojantis baltiškos/pagoniškos muzikos ir kultūros festivalis „Mėnuo Juodaragis” šiemet kerėjo muzika.

Gal ir nekeista, tačiau jau daugelį metų nuo baltiškos idėjos nenukrypstantis festivalis ir vėl išliko nuoseklus, sąžiningas sau, atidavė duoklę įvairios muzikos mėgėjams, nesiblaškė ieškodamas naujovių, patrauklumo, etc. Ir gerai. Nes iš tiesų smagu žinoti, kur važiuoji. Žinoti, kad ne tik išgirsi šį bei tą įdomaus, bet, svarbiausia, susitiksi daug gerų žmonių, kuriems nereikia triukų, pokštų, x hektarų užimančių skalbyklų ar įvairių šalių virtuvės. Bent jau tol, kol vyks Menuo Juodaragis.

Prieš važiuodama prisiminiau ankstesnius festivalius, iš kurių dažniausiai likdavo po vieną atlikėją, kuris tuosyk sužavėjo. Kadais, kai renginys vyko Sudeikiuose, muzikinius įpročius sujaukė Zpoan Vtenz, kitą kartą pralinksmino latvių metalistai Sky Forger, vėliau – Romowe Rikoito. Dar kitais metais atsimenu tryptines su DJAndroid (tada gal dar ne shranz) muzika. Paskui buvo didelė muzikinių prisiminimų pauzė, nors festivaliuose dalyvavau, tačiau kažko jiems (ar man) trūko. Iki pernykščių metų, po kurių gerųjų patyrimų prisiminimuose liko iš tiesų linksmas, charizmatiškas, atviras ir tt tt – Allerseelen vedlys.

Festivalio pradžią ir eigą kur kas plačiau galima atsekti oficialiame tinklalapyje (www.mjr.lt), na, o apie šių metų muziką ir burtus drįstu pasakyti tai… Toliau skaityti Mėnuo Juodaragis 2008: Muzika ir burtai @ Zaraso sala.

Patti Smith: kinas pankų mamytės garbei.

Patti – septintą dešimtį einanti grubių veido bruožų amerikietė, kuri iš ties vadinama pankų krikštamote. Daugiausia tokią ją galima matyti 2008 m. pristatomame S. Sebring‘o dokumentiniame filme „Patti Smith: Dream of Life”. Pavadinimas tyčioms ar ne sutampa su 1988 m. išleisto disko pavadinimu. Filmas nėra konkrečiai apie tuos metus ar tą įrašą. Gal tiesiog tas „Dream of Life” visapusiškai įprasmina heroję, kuri gyvena savo svajonių gyvenimą, kurios gyvenimas kažkieno svajonės ir taip tolyn.

Filmas iš tiesų sukurptas labai gražus ir įdomus dėl to, jog galima pamatyti gana daug archyvinių kadrų (tiek iš koncertų, tiek iš daugmaž asmeninio gyvenimo), taip pat įterpti jos pačios pamąstymai apie praeitį ir dabartį, draugus ir įkvėpėjus (tokius kaip William S. Burroughs ar Allen Ginsberg). Beje, čia į jos kūrybą galima pradėt žiūrėti kiek kitaip, jei esi skaitęs minėto Burroughs‘o novelę „Wild Boys: A Book of The Dead”, kurio veikėjas Jimmy ir jo patyrimai (tiesą pasakius, knygoje tokio nepamenu, bet net jei jo ir nebūtų, ten vis tiek yra pakankamai pašėlusių berniukų, kurie galėtų būti Jimmy) įkvėpė ne tik sukurti dainą bet ir iš esmės plačiai iliustruoja jos „laukiniškumą”. Toliau skaityti Patti Smith: kinas pankų mamytės garbei.

Kino portretai: Renata Litvinova.

Rusai sako, kad jei ji būtų amerikietė, būtų Madonna. Pasakojimas apie šią damą jau senai kirbėjo galvoje, labiausiai dėl to, kad būdama 40 metų amžiaus, savo (ir kitų) filmuose žavi moteriškumo spinduliavimu, ekscentriška išvaizda ir labai savotiška laikysena. Tuo galit įsitikint patys:

[youtube BXsJq5wTZdc]

Daugelis jos sukurtų vaidmenų – tokių savaip nukvaišusių moteriškių, kurios iš, dėl ir vietoj meilės keliauja, skraido, vilioja, galabija… Ir vis tiek myli. Taip, daugelis sukurtų vaidmenų savo (bet gi nėra jos filmo, kuriame pati nevaidintų) ir kitų filmuose – suicidiniai, isteriški arba apatiški, tiksliau, viskas kartu. Bet, sakytum, filmas juk ne nuo vieno aktoriaus priklauso, tačiau, žiūrint į Litvinovą, kiti tarsi pranyksta šešėliuose. Toliau skaityti Kino portretai: Renata Litvinova.

Anonsas: pora dienų ir viena naktis Anime džiaugsmų Kaune.

Kauną netolimoje ateityje padrebins, manau, visai įdomus ir dėmesio vertas Anime Nights renginys (balandžio 18 – 19).

Kaip sako patys festivalio rengėjai – anime yra paslaptis daugeliui lietuvaičių, o „Anime Nights” yra atviras visiems, norintiems susipažinti su unikaliu Japonijos paveldu ir ne tik”. Taigi, įdomu yra tai, jog tikrai itin retai plačiuosiuose ekranuose matomus anime stubuklus (ir ne tik) šį kartą bus galima stebėti „Romuvos” kino teatre.

Apie kiekvieną programos dalį kalbėt nėra prasmės, bet turiu pasakyti, kad Gekijouban Clannad ir Gekijouban Shagukan (abu išleisti 2007 m.) yra tikrai labai gražūs ir įdomūs pilnametražiai filmai. Pirmasis apie mergaitę ir berniūkštį, apie vyrų ir moterų draugystę, ir kartais visai neteisingus žmones. Shakugan yra karinga mergiotė, apie kurią buvo parašyta visa novelė ir sukurtas animacinis serialas, tačiau, žmonės kalba, filmas yra gerokai įspūdingesnis ir tikrai labiau vertas dėmesio. Ir vėlgi… kai pagalvoji apie visokių galių kupinus šių filmų herojus kino teatro ekrane… Knieti. Toliau skaityti Anonsas: pora dienų ir viena naktis Anime džiaugsmų Kaune.

I‘m not there ir kitas Bob Dylan kinas.

im_not_there_007.jpg

Bobas Dylanas, kuris, kaip ir daugelis žymių užsieniečių, tradiciškai yra beveik mūsų tautietis (seneliai iš mamos pusės – žydai, gyvenę Lietuvoje iki 1902 m., vėliau emigravę į Ameriką) yra žinomas kone kiekvienam. Tai ir įdomi bei patraukli asmenybė, ir žmogus, kurio kūryba padarė (ir vis dar daro) milžinišką įtaką muzikiniam pasauliui. Tuo buvo galima įsitikinti ir anksčiau – Bobo Dylano garbei jau yra sukurta keletas filmų, bet apie juos vėliau, nes jie ne tokie nauji kaip….

I‘m Not There (2007) – naujausias ir labiausiai į patį menininką orientuotas filmas. Jame Bobo Dylano charakterį, skirtingus gyvenimo epizodus, įvykius atskleidžia šeši skirtingi personažai. Jie įvairūs, visapusiški, jautrūs, keliautojai, ieškotojai – lengvai pamišę, bet puikiai atskleidžiantys kūrėjo asmenybę. Filmas gavo keletą “Spirit Awards” statulėlių: geriausio filmo, geriausio režisieriaus (Todd Haynes), geriausių antraplanių aktoriu apdovanojimus gavo Cate Blanchett ir Marcus Carl Franklin, komandai buvo įteiktas Roberto Altmano apdovanojimas. Tai dar ne viskas, bet ar apdovanojimai yra svarbiausia? Toliau skaityti I‘m not there ir kitas Bob Dylan kinas.

Ko dar nemačiau, bet būtų smalsu pamatyti.

Metų pabaiga nežada daug premjerų, tačiau švenčių metu, gerai pavalgius ir pasnūduriavus, o gal prieš tai ar po, norėsis pažiūrėti gero kino. Ką rodo?

mongol.jpg

Jei žinote, kur gauti, pirmiausia rekomenduoju naują (ne patį naujausią, bet naujesnis, manau, dar tik kelyje į juostą) Sergejaus Bodrovo (kuris kūrė „Seseris“, „Šizą“ ir daug kitų gerų filmų) kūrinį „Mongolas“. Filmas apie Čingis Chaną ir jo žygdarbius, apie tai, kas jis buvo prieš tapdamas didžiu užkariautojumi. Manau, gali būti įdomu. Sako, panašus į „Narsiąją širdį“, o per ją atsimenu, viena kita ašarėlė nuriedėjo [trailer‘is].

Kitas filmas – „The Killing of John Lennon“ (rež. Andrew Piddington), kuris, kaip nesunku suprast, sukurtas Mark‘o Chapman‘o žmogžudystės analizei, plačiau galite rasti čia.

Dar visai norėčiau pažiūrėti tokią ispanų dramą / trilerį „El Orfanato“ (The Orphanage), kurią kūrė Juan Antonio Bayona. Apie režisierių išsamiau papasakoti daug negaliu (iki šiol jis yra sukūręs kelis filmus ispanų kalba ir jie didesnio populiarumo Europoje nesulaukė), bet panašu, kad jam pavyko susukti neblogą ir nenuspėjamą filmą labiausiai apie tai, kaip mus, tiksliau – vieną moterį, kuri stengiasi būti gera mama, pasiveja praeities įvykiai (plačiau čia). Toliau skaityti Ko dar nemačiau, bet būtų smalsu pamatyti.