Visi įrašai, kuriuos paskelbė Tomas Mi

MADRUGADA @ Oslo Spektrum, 2019-02-02

Gera muzika, jeigu tik klausytojas skiria jai dėmesį, nukelia į kokią nors vietą ir laiką. Užplūsta jausmai, primenantys buvusias ar kuriantys naujas patirtis iš anapus. Madrugada paprastai nusviedžia kažkur į negyvenamą Norvegijos pakrantę, daužomą ledinio plieno spalvos vandenyno. Vaizdinį apie kurį rašau, puikiai iliustruoja serialo Occupied  intro su Madrugados vokalisto Sivert Hoyem daina Black And Gold.

Šaltame, sningančiame ir ištuštėjusiame Osle įvykęs trumpas grupės sugrįžimas sieloje uždegė šiaurės pašvaistę. Sniegu užverstos miesto gatvės ir šalti mūrai visu grožiu pritiko Industrial Silence albumo dvidešimtmečio paminėjimo koncertui. Apie jį Madrugada paskelbė labai netikėtai, dar pernai vasarą. Bilietai į abu Oslo koncertus išgaravo per 48 valandas, o vietos prie pat scenos išnyko akimirksniu. Tiesa, po pirmųjų dviejų koncertų namuose prasideda ir nedidelis turas Europoje. Jeigu mėgstate Madrugada ir nematėte jų gyvai, verta šokti į patogų reisą ir sulakstyti tokios patirties. Jie nepatvirtino jokių atsikūrimo planų ir nežinia, ar kada nors sulauksime naujų įrašų.

Toliau skaityti MADRUGADA @ Oslo Spektrum, 2019-02-02

Keista vaporwave ir vinilo sąjunga: septyni įdomiausi albumai


Vaporwave taip stipriai nedera su vinilo formatu, kad analoginė šios muzikos klausymo praktika tampa savotiškai žavinga. Vaporwave gimė internete apie 2010 m. ir kaip laikmeną geriausiai išnaudoja digital bei kasetes. Pastaroji medija labiausiai atitinka vaporwave akcentuojamą laikmetį – nerūpestingus aštuoniasdešimtuosius ir korporatyvinius devyniasdešimtuosius. Per savaitę Bandcampe pasirodo iki 10 naujų vaporwave albumų kasečių formate.

Vinilą klausytojas sieja su kokybišku garsu, o tuo tarpu vaporwave patiriamas kaip elektroninis lo-fi. Jeigu kada klausėte prastos kokybės MP3 arba kasetę su sugadinta juosta, tai yra vaporwave mėgstamas efektas, kuris su vinilo koncepcija turi mažai ką bendro. Vinilas yra prabangos dalykas, lyg ir įpareigojantis vartoti jį per hi-end atkūrimo sistemas, tačiau vaporwave skleidžiasi visai kitame kontinuumo gale. Apie prašmatnius atkūrimo niuansus kalba (beveik) neina.

Šiandien per mėnesį išleidžiami du-trys vaporwave vinilai. Daug jų ilgus mėnesius kaba finansavimo platformose (pavyzdžiui, Qrates), o pagrindinį darbą nuveikia trys-keturios leidybinės kompanijos iš vieno ar dviejų žmonių. Retkarčiais daugiau lėšų turintys atlikėjai (?) vinilą išsileidžia patys.  Toliau skaityti Keista vaporwave ir vinilo sąjunga: septyni įdomiausi albumai

DEVILSTONE @ Anykščiai 2018 07 12-15


Su Devilstone turiu ypatingą santykį. Ne, nepažįstu organizatorių ir nesu su festivaliu kažkaip tiesiogiai susijęs. Tai vieta – Anykščiai. Būdamas vaikas ten praleidau daug vasarų, o Dainuvos slėnis ir jo prieigos buvo mano žaidimų aikštelė. Šalia tekančioje Šventojoje žvejojau gružlius ir kuojas, o palei upę vingiuojančiuose šileliuose su seneliu rinkau uogas ir grybus. Jau tada klausiau daug muzikos per radiją ABAVA ir negalėjau nutuokti, kad slėnio miškelyje ant spirito tabletės sprogdinami statybiniai šoviniai po daugybės metų palydės mane į toje pačioje vietoje nutiksiantį Devilstone. Toliau skaityti DEVILSTONE @ Anykščiai 2018 07 12-15

VINILŲ KOLEKCININKAS: kaip ir kur pirkti vinilo plokšteles?

Jeigu namuose jau sukaupėte kelių šimtų ar tūkstančių vinilo plokštelių kolekciją, ko gero šis tekstas ne jums, nes jūs jau žinote, kur ir kaip gauti gerų bei retų įrašų.

Jeigu šiuo muzikiniu formatu pradėjote domėtis neseniai arba tik dabar atgaivinote šią aistrą, čia rasite naudingų būdų, kaip gauti įdomių įrašų savo kolekcijai. Toliau straipsnyje vinilo plokšteles vadinsiu tiesiog vinilais – taip, kaip jas vadina viso pasaulio melomanai.

Vinilai man niekada nebuvo egzotiškas muzikos įrašo formatas, nes muzika domėtis pradėjau prieš trisdešimt metų, kai man buvo dvylika. Tada kompaktiniai diskai dar tik radosi, vėliau buvo neįperkami, o paskui tapo beverčiai. Daug įrašų buvo daroma į paprastas kasetes, o šių įrašų šaltinis paprastai būdavo originali arba nebūtinai vinilo plokštelė.

Kai pradėjau dirbti ir turėjau galimybę nusipirkti kompaktinių diskų, vinilus apleidau, tačiau dabar vėl prie jų grįžau. Vinilai man nėra joks kultinis įrašo formatas, prie kurio melsčiausi ir gaudyčiau ausimis visus girdimus ir negirdimus garso dažnius. Juos kolekcionuoju iš pagarbos muzikai ir atlikėjams, siekdamas išlaikyti ją fiziniame, apčiuopiamame formate. Daugelis naujų vinilų dabar skamba kiek prasčiau negu skaitmeninės laikmenos, tačiau nekreipiu į tai dėmesio. Man labiau rūpi ne jų kokybė, bet jų įvairovė ir būdai juos įgyti. Vinilai – vienas iš mano gyvenimo džiaugsmų, kuris buvo kartu su manimi labai ilgą laiką. Toliau skaityti VINILŲ KOLEKCININKAS: kaip ir kur pirkti vinilo plokšteles?

[kai nėra ką klausyti] SYNTHWAVE: muzika apie ateitį iš praeities

Šiais roko mirties laikais, kai laiko mestų iššūkių neatlaiko net įvairios jo reinkarnacijos, poreikis ieškoti kažką apie gyvenimą (savo paties, žinoma) sakančios muzikos niekur nedingsta. Įdomūs tie greitai sužibantys, kažkur po rūsių grindimis tūnantys muzikiniai polėkiai. Vieni jų gyvuoja metus kitus ir lieka neaktualūs, kiti gi kabina deja vu jausmu – kažką viena ausim girdėjai, bet praleidai ir dabar pats metas čiupti juos už natų. Atradimo jausmas ir šviežias, net jeigu kažkur jau girdėtas muzikinis posūkis visada žavi.

Jūs nepatikėsite, bet yra metalistų, kurie klauso metalwave – susintetinto pusiau elektroninio metalo, kur gitarų agresiją keičia robotų kalimas. Paklausykite ko nors iš Master Boot Record ir pamatysite, koks „tikrųjų muzikinių vertybių“ paniekinimas ten vyksta. Muzikos žinovams skrandžio rūgštis turėtų semti kaklą, o kas jiems darytųsi klausant synthwave, negaliu prognozuoti. Bet tikiu, kad tokie elektronikos dievai kaip Vangelis ar Jonh Carpenter kai kuriais savo pasekėjais synthwave žanre tikrai didžiuotųsi. Toliau skaityti [kai nėra ką klausyti] SYNTHWAVE: muzika apie ateitį iš praeities

Nick Cave & The Bad Seeds @ Warsaw, 2017 10 24

Varšuva pakeliui į Nick Cave & The Bad Seeds Europos turo pabaigos koncertą pasitiko darganos nuojauta. Tokiam koncertui puikiai tinkantis laikas tarp rudens pabaigos ir žiemos pradžios, kai pamiršti užsidėti šaliką ir čia pat pasigaili. Kai dangus jau darosi švininis ir vėjas nebeglosto, tik mėtosi šukėm ir adatom.

Torwar sporto/koncertų arena įstatė į greitai judančias eiles, mestelėjo kelis flashbackus iš čia lankytų koncertų ir liepė daryti skausmingą pasirinkimą. Arba, kol dar įmanoma, brautis į patį priekį ir būti tikram, kad šį vakarą pabūsi viena tų rankų, kurios laikė virš publikos palinkusį Nick Cave, arba stotis atokiau ir atsiduoti muzikai nesivaikant taip laukiamo visų laikų geriausio pamokslininko prisilietimo. Toliau skaityti Nick Cave & The Bad Seeds @ Warsaw, 2017 10 24

ŠIAURĖS KRYPTIS – LEDYNAI [2017]

Šiaurės krypties plokštelė „Ledynai“ startavo tyliai, be didesnio ažiotažo, kurio pastaruoju metu sulaukia dauguma retai išleidžiamų lietuviškų vinilų. Kol kas nebuvo išpūstos word of mouth reklamos socialiniuose tinkluose, kuri paprastai nutinka išsiuntus leidinį iškiliems muzikos ekspertams. Neįvyko grandiozinis pristatymo koncertas kokioje nors madingoje erdvėje. Socialiniuose tinkluose išgirdę apie albumo išleidimą sujudo tik vos vienas kitas fanas ar muzikos kolekcionierius. Kai kurie jų, beje, net sugebėjo pasišaipyti iš „Sniego šalies“ klipo, kur greita mašina laksto didelio miesto gatvėmis.

Tokia liūdna ramybė su šiuo albumu – tarsi jis yra, o gal ir nėra. Būtent toks jausmas apima ne tik laikant jį rankose, tačiau ir klausant. Tai – itin vientisas nuotaikos bei skambesio prasme dar aštuoniasdešimtųjų pabaigoje sukurtų, bet 2017 m. iš naujo perrašytų dainų rinkinys skirtas Kristijono Vildžiūno, vieno pagrindinių Šiaurės krypties kūrėjų, filmo „Senekos diena” garso takeliui. Toliau skaityti ŠIAURĖS KRYPTIS – LEDYNAI [2017]

DEPECHE MODE @ PGE Narodowy Warsaw 2017-07-21

Depeche Mode visada buvo labai asmeniška grupė. Neleis sumeluoti milijonai fanų pasaulyje ir tie penkiasdešimt tūkstančių žmonių Varšuvoje. 1990 m. mano mokyklos draugė, kurią kviečiau į kiną VRM rūmuose (ir ji net du kartus su manimi nuėjo), davė man kasetę su Some Great Reward vienoje pusėje, o kitoje su Black Celebration.

Tada niekam nepasakojau šio akto, nes buvau didis metalistas – mano kasetiniame grotuve nuolat sukosi Kill Em‘ All ir Reign In Blood albumai. Tuometinis klausomos muzikos suvokimas ir patyrimas išgirdus Depeche Mode pakibo ant plauko ir tada aš lūžau pusiau. Ne, vis tik, į kelias dalis, nes klausiau new romantic, post punk, goth, trash ir death vienu metu. Bet Depeche Mode, kaip The Fall, New Order ir The Smiths visada buvo už-žanrinės grupės. Jie išliko kaip atskiros koncepcijos, paradigmos. Toliau skaityti DEPECHE MODE @ PGE Narodowy Warsaw 2017-07-21