Į Vilnių atvyksta “Dead Can Dance” įkūrėjas Brendan Perry.
Balandžio 3-ąją Vilniuje, Kongresų rūmuose savo naują albumą “Ark” pristatys grupės “Dead Can Dance” siela ir įkūrėjas Brendanas Perry su grupe.
“Dead Can Dance” iš viso išleido devynis albumus įskaitant koncertinį video albumą. Kai santykiai tarp Brendano ir vokalistės Lisos Gerard pradėjo byrėti, abipusiu sutarimu buvo nuspręsta, kad jų muzikinis bendradarbiavimas kaip “Dead Can Dance” baigėsi. Abudu pradėjo solines muzikines karjeras. Brendan Perry išleido solinį albumą “The Eye Of The Hunter”, kuriame buvo išlaikytas šaltas, “ano pasaulio” Dead Can Dance skambesys.
2005 m. Brendanas ir Lisa trumpam atkūrė “Dead Can Dance” paskutiniam atsisveikinimo turui. Lietuvos melomanai turėjo progą pamatyti stebuklingą ir užburiantį šio turo koncertą Rygos Operos Teatre.
Vasario mėnesį pasirodys jau antrasis solinis Brendan Perry albumas “Ark” kurį galėsime įvertinti ir mes. Skaityti toliau…
The Fall @ Oxford Academy, 2009 m. lapkritis 15d.
Mark E. Smith turi NME „Godlike“ genius apdovanojimą, ir jei jį galima iš jo atimti ar jei jis pats įmestų jį į Temzę nuo aukščiausio Londono tilto, talento iš šio žmogaus neatimsi. Net jei užvakar scenoje dėl pažeistos motorikos jis vos laikesi ant kojų ir net jei jo žvilgsnis jau tuščias, o akių vokai nusvirę žemyn, net jei jis greičiau primena gyvą lavoną, jis vis dar yra tikrosios alternatyvos tėvas. Tas pats odinis švarkas, per ilgos iš kažkokio kostiumo iškomplektuotos kelnės ir pernelyg jaunatviški sportbačiai. Nieko tokio, tai – the Fall. O The Fall niekada negaliojo jokie „nauji trendai“. Jie patys yra tendencija, kryptis ir reiškinys. Skaityti toliau…
Hugh Cornwell @ New York, Vilnius 2009 10 15.
Jei tik būčiau atsidūręs šiame koncerte prieš penkiolika metų…būtumėte turėję atlupti mane nuo scenos ir padėti surinkti viską, kad išbyrėjo iš mano atlapo stalčiaus. Sutikite, dviejų metrų atstumu matyti žmogų, kuris anuomet atrodė kaip tolimas ir realybėje neegzistuojantis kumyras…jausmas nei šioks, nei toks. Kur aš? Kas aš? Kada aš?
Faktas yra tas, kad tokiems The Stranglers kūriniams kaip Peaches, Walk On By, Hanging Around, Golden Brown, No More Heroes, Duchess, Down In The Sewer, Always The Sun ir Nice‘n‘Sleazy jokia solinė Hugh Cornwell kūryba neprilygs. Šios dainos yra post punk etalonai. Šedevrai. Tą supratome tiek mes, tą vakarą nedrąsiai siautę jaukioje New Yourk klubo salėje, tiek Hugh Cornwell maigantis savo nudrožtą juodą gitarą. Tad solinės kūrybos dainos į koncerto pabaigą buvo vis dažniau keičiamos laiko patikrintais „Smaugikų“ hitais. Skaityti toliau…
Nouvelle Vague @ New York, Vilnius 2009 10 12
Nors publikoje dominavo merginos, o ir mums atiduotas Love Will Tear Us Apart priedainis skambėjo kaip moksleivių mergaičių choras, tačiau net ir moteriškoji publikos pusė užvertusi galvas stebėjo kaip siautulingoji Nadeah sklaidėsi po New York klubo balkonų atbrailas. Nesigėdydama nei suplėšytų kojinių nei visų grožybių kurios atsiskleidė iš po lengvos juodos suknelės. Nagi, merginos, prisipažinkit, kad su šia vokaliste galėtumėte ne tik latte prašmatnioje vyninėje išgerti. Mano draugas prisimindamas kelių metų senumo Nouvelle Vague pasirodymą Dubline sakė, kad tada tai buvo ne koncertas, bet orgija scenoje. Kažkas panašaus vyko ir lietingą antradienio vakarą Vilniuje. Skaityti toliau…
Nostalgija: Swans „The burning world“ [1989, MCA Records, UK]
Man šio albumo istorija siekia 1994 – uosius metus, kuomet pirmą kartą viešėjau Anglijoje, dar tada tik pradedančioje tapti naujosios lietuvių kartos emigrantų meka. Tuomet atsitiktinai pataikiau į kažkokį nuobodaus ir pilko priemiesčio „blusų“ turgelį, kuriame kauštelėjęs dėdė pardavinėjo rankšluosčius ir kompaktinius diskus.
Pasirinkau šį albumą „nostalgijos“ rubrikai dėl kelių priežasčių: Pirma, anuomet Swans klausėsi nedaugelis melomanų, tuo tarpu autobuse, kuriuo vykome į kelionę, kartu važiavo ir mergaitė Živilė, kurios „Walkmane“ sukosi kitas Swans albumas. Jokiu būdu nebūčiau pamanęs, kad kažkas ir kažkur. Štai taip. Paprastai. Kokiu žaviu atsitiktinumu tai bevadinčiau, Živilės ir mano keliai išsiskyrė, į Maskvą vėliau man buvo nepakeliui. Antra, tai bene labiausiai klausytojui „draugiškas“ Swans albumas, kurį įmanoma išklausyti visą ir paspausti „repeat“. Ir galiausiai, trečia – tai „juodų“ gyvenimo periodų garso takelis, lydėjęs nuo tylaus ir ramaus liūdesio iki vienišų apsvaigusių desperacijų. Skaityti toliau…
Interviu: ŠARŪNAS MAČIULIS apie sugrįžimą, muziką ir demoną – alkoholį.
Su Šaru susitinkame šviesų trečiadienio rytą ir įsitaisome lauko kavinėje prie pat Vilnelės. Apsimiegojęs padavėjas, tušti staliukai, šalia plaukianti upė ir vaiskus vasaros dangus. Tikrai nesitikėjau, kad Šaras į susitikimą ateis įsispraudęs į juodą nudrengtą fraką, užsimovęs apkarpytas odines pirštines ir gal net nešinas gitara. Žmogus, su kurio sveikinuosi, greičiau primena turistą ar atsipalaidavusį vilnietį: šortai, marškinėliai, maskuojanti liemenė, tamsūs akiniai ir paprastas, į solidų amžių kopiančio vyro aksesuaras – skrybėlė. Tikras Lietuvos roko atsargos karininkas. Tikrai nesitikėjau, kad vienuoliktą ryto Šaras, kaip pridera tikram rokeriui, užsisakys neįskaitinį alaus bokalą dienai pradėti. Jis paprašo vaisinės arbatos, o aš, kiek sudvejoju, užsimiršęs atsiklausti ar galiu rūkyti. Tik nesitikėjau dar vieno – jog beveik dvi mūsų pokalbio valandos prabėgs kaip trumpas pleptelėjimas ir, kad mėlynoje mano diktofono kasetėje Sony EF-90 neliks tuščios vietos.
Jau netrukus, rugpjūčio 7-8 d., „Poliarizuoti Stiklai“ gros „Tamsta“ festivalyje. Pasak Šaro tai bus didžiausias viešas grupės pasirodymas per paskutinius, 7-8 metus. Tik neatsistosi scenoje ir nepasakysi - va čia aš, – svarsto Šaras. Reikia tą atgimimą-sugrįžimą padaryti visai kitos kokybės lygmenyje. Yra net toks posakis – kartais geriau nepamatyti jaunystės stabo, kad juo netyčia nenusiviltum. Panašiai kažkada jaučiausi per Alice Cooper koncertą Vilniuje. Tada buvo toks ažiotažas, bet per koncertą viskas atrodė taip sakant… „nedo-zashybys“. Skaityti toliau…
VOODOO RHYTHM įrašai – muzika vakarėliui sugadinti.
Toks užrašas puikuojasi ant Šveicarijos įrašų kompanijos Voodoo Rhythm išleistų plokštelių. Tai yra viena tų mažų muzikos leidybos organizacijų, kurios produkciją galima pirkti lengva ranka, prieš tai neklausius albumų. Žinau žmonių kurie taip daro su 4AD, Rough Trade ar kitomis, jau kultinius prekės ženklus turinčiomis kompanijomis. Ir nelygu artistas.
Pasirinkau trumpai pristatyti šios kompanijos produkciją dėl kelių priežasčių. Pirmoji yra ta, jog prieš trejus metus du artistai, besiglaudžiantys po Voodoo Rhythm stogu lankėsi bei grojo Vilniuje. Tai šveicaras Reverend Beat Man (užmuškite mane, bet jis kažkuo primena Adolfo Hitlerio muzikinius bandymus, jei pastarasis būtų bandęs, žinoma) ir prancūzas King Automatic (žmogus –orkestras, sugebantis įrodyti, kad balaganui sukelti nereikia girtų suomių apsiginklavusių gitaromis kompanijos). Neužmirštamas reginys bei garsas. Šie abu vyrukai užsiropštę ant Cafe De Paris baro ir pasistatę ten savo arsenalą, tuomet nukėlė užeigos stogą. Skaityti toliau…
Lengvam vasaros klausymui: Nouvelle Vague „3”.
Jei tiesiate ranką į savo fonoteką ir vaiskią vasaros dieną ieškote paklausyti ko nors gaivaus bei lengvo, šis albumas bus kaip tik. Žinoma, jei neturite išankstinių nuostatų prieš originalių muzikos kūrinių perdirbinėtojus. Pritariu, kad dalis jų yra neverti dėmesio, kiti gi kartais nustelbia pačius autorius. Tačiau man prie širdies yra tie, kurie puikiai pažįstamą kūrinį padaro kitaip. Ir Nouvelle Vague patenka į šią kategoriją.
Tai yra jau trečiasis šio tarpatautinio komercinio projekto albumas, kurį kaip jau įprasta, sudaro išimtinai aštuntojo – devintojo praeito amžiaus dešimtmečio post punk kūrinių perdirbiniai. Daugelį jų nelengva atpažinti, juolab kadaise agresyvius ar žemus vyriškus vokalus dabar yra pakeitę mielų ir „imamų“ prancūzaičių balsai, o geležines gitaras ir būgnų kalimą – jaukūs akustiniai instrumentai. Sakysite – nuobodi ir jau daug kartų girdėta formulė, tačiau šis produktas puikiai paruoštas vartojimui – vientisa melancholiška nuotaika, ramiai plaukiantys ritmai ir, pasikartosiu, žavūs, net seksualūs, tarsi iš septyniasdešimtųjų metų filmų nužengusių aktorių vokalai. Skaityti toliau…
1398 žodžiai apie Positivus 2009.
Foto: Delfi.lv
Suprantu visus, kurie vengia muzikos festivalių dėl gausios minios, laisvo ir nevaržomo svečių elgesio, kalnų šiukšlių bei kitų nepatogumų. Lenkiu galvą prieš tuos, kurie dėl neįkainojamo laiko ar tikėdamiesi sutaupyti latą kitą, pasiryžta statyti palapines prie pat pėsčiųjų tako, kur per dieną ir naktį pro šalį praūžia tūkstančiai žmonių. Turėdamas galvoje Positivus festivalį galiu tik pagirti šį jau trečius metus iš eilės vykstantį jaukų renginį, kurio metu galima puikiai suderinti ir poilsį, ir muziką. Tiesa, galbūt teks paaukoti vieną kitą grupę ar atlikėją, tačiau kol gulėsi įsikandęs smilgą šiltoje pušų atokaitoje, galėsi būti tikras, kad išsilaikysi ant kojų per vėlyvą pagrindinių artistų siautulį.
Nors iki prie Estijos sienos įsikūrusios festivalio vietos yra beveik „ranka paduoti“, norint suspėti į Peter Doherty ar Prata Vetra pasirodymą, buvome priversti „minti“ gerokai virš leistino greičio limito. Ir nors kelias pakankamai platus, teko mažų mažiausiai rizikuoti pakliūti nedraugiškai Latvijos policijai į rankas. Toks beprotiškas skubėjimas neatsipirko – bandymas įvažiuoti į Salacgriva miestelį baigėsi dar kažkur laukuose – bene keturis kilometrus priekyje driekėsi automobilių spūstis. Tad metėme automobilius ir nukulniavome pėsti. Vargu ar galima kaltinti organizatorius ir policiją – šiemet į šį mažą ir jaukų pajūrio miestelį sugužėjo, kaip skelbiama, beveik 25 tūkstančiai žmonių, o tai yra dvigubai daugiau nei pernai. Ir galiausiai – argi liūdėsi dėl tokių smulkmenų kaip neišgirsta daina ar pavargusios kojos, juk šalia geri draugai, lengvi pokalbiai, vėstantis vakarėjančio pajūrio oras ir mintys, jos kažkur toli toli. Skaityti toliau…
Viktoro Cojaus garbei@ Vilnius, Artistai, 2009-07-09
Netrukus, rugpjūčio 15 dieną minėsime Viktoro Cojaus mirties metines. Prieš devyniolika metų, ankstyvą rytą, jo vairuojamas „Moskvič“ lėkdamas, kaip minima, 130 km/h greičiu rėžėsi į autobusą. Autokatastrofa įvyko Rygos priemiestyje. Laimei, Viktoras Cojus automobilyje buvo vienas (atsitiktinumo dėka su juo nevažiavo sūnus Saša), nes liudininkų teigimu iš automobilio neliko nieko, o Viktoro palaikai buvo palaidoti uždarame karste.
Po dviejų dienų, rugpjūčio 17 d. Komsomolskaya Pravda rašė:
Mūsų nacijai ir jauniems žmonėms Viktoras Cojus reiškė daugiau nei bet kuris politikas, garsenybė ar artistas. Tai dėl to, kad jis niekada nemelavo ir visada buvo savimi. Viktoras Cojus yra vienintelis roko atlikėjas, kurio įvaizdis atitiko tikrąjį jo gyvenimą. Jis gyveno taip, apie ką ir dainavo. Jis yra tikras roko herojus.
Vargu ar yra kitokie žodžiai, Skaityti toliau…
