Solidus „Victoria Apollo” teatras Bon Iver apšildančią Sarah Siskind pasitiko pustušte žiūrovų sale. „Rūžava” suknelė ir didžiulis elektro-akustinis „Gibsonas” ant jos pečių atrodė kiek keistai juokingai, balsas kažkuo priminė Alanis Morissette. Nepaisant to mergina ant scenos darė tai, kuo tikėjo, ir nors man asmeniškai lempinis gitaros garsas patiko labiau nei skardus vokalas, bendram kontekste viskas atrodė neblogai – rodės visi išgyvena Bon Iver laukimo akimirkas.

Pertraukos metu salė prisipildė sausakimšai ir Bon Iver pasirodė visiškoje tamsoje; šiek tiek su nerimu prisiminiau anksčiau kažkieno išsakytas abejones jų koncertų kokybe, tačiau jas malšino šalia esantis garso valdymo tiltas, kuris atrodė išties įspūdingai. Viskas prasidėjo trumpa instrumentine uvertiūra, „Flume” ir viena po kitos albumo „For Emma, forever ago” dainos.

[youtube XCpbFbG6G7U]

Jeigu reikėtų nusakyti keturių vaikinų atliekamą muziką vienu žodžiu, tai būtų – subtilumas – jų koncertinės atmosferos pamatas. Rodėsi, jog visa kas vyksta ant scenos – kaip svarbus ritualas – kiekvienas mušamųjų dūžis Toliau skaityti BON IVER @ Victoria Apollo. →

Keiptaunas, Kirstenbosch botanikos sodas; lapkričio 23, priešpaskutinė atostogų diena. 5:30 vakaro. Čia lankėmės prieš savaitę, kai sužinojom, kad kiekvieną sekmadienį grojama gyvai – nelabai domimės – kas, tiesiog važiuojam į koncertą. Atvykus netrunkam pastebėti būreliais iš visų pusių plaukiančius žmones, nešinus plastikiniais maišeliais su gėrimais ir maistu. Gavę bilietus sužinom, kad matysim „Zebra & Giraffe“ – neaišku, kokio žanro, sudėties – pasirodymą. Ką gi, tikimės išgirsti afrikietiško folko, galbūt džiazo arba abiejų mišinio.

Bekeliaujant sodo takeliais link scenos išgirstu klavišinių „sumažintą“ akordą ir pamanau: „bus džiazas“, bet akordas pereina į ritmiškos, pasikartojančios natos melodiją ir po jos trankiai, kartu su būgnais ir bosu įstoja gitarų rifai – „va tau zebrai ir žirafos…“ – pamanau. Įeinam į puikios žolės aikštelę ir prieš mus stoja nuostabus vaizdas: debesų užkloti kalnai ir jų žalioj papėdėj scena, o prieš ją aukštyn“amfiteatru“ susėdę žmonės – geresnės vietos koncertui natūralioje aplinkoje neįsivaizduoju. Surandam savo lopinėlį žemės prisėsti, išsitraukiam skurdžius (palyginti su aplinkiniais) užkandžius, stebim koncertą. Po keleto dainų netoliese užmatau vienišą vyruką, sėdintį prie prekystalio su krūva parduodamais CD. Prieinu, paklausiu apie grupę, sužinau, jog susikūrė prieš 3 mėnesius, Toliau skaityti Rokas ir Afrikoje rokas: „ZEBRA & GIRAFFE“ @ Kirstenbosch Newlands. →

1995 m. Amerikos blues žanro muzikinėje erdvėje pasirodo pirmas Kenny Wayne Shepherd albumas „Ledbetter Heights“. Jaunas gitaristas (18) muzikuoti pradėjo būdamas 7-erių, praktikuodamas Muddy Waters grojimo manierą. Vaikinas tiesiog užaugo bliuzinėje aplinkoje, nuo 13 metų grojo scenoje kartu su senais „bliuzmenais“ šio muzikos stiliaus sostinėje New Orleane.

Įtakotas tokių bliuzo „žvaigždžių“ kaip Steve Ray Vaughan, Albert King, Slash, Robert Cray, K.W. Shepherd suformavo savitą bliuz-roko grojimo stilių, pasižymintį žemais dažniais: baritoninis vokalas, žemo tono gitara. Kitaip tariant K.W. Shepherd skamba žemai, stipriai ir masyviai. Sunku aprašyti bliuzo stiliaus muziką, kuri gyvuoja daugiau negu 100 metų, ir yra apibrėžta gan griežtų harmoninių standartų, tačiau K.W. Shepherd groja tikrą bliuzą ir atlieka tai labai gerai. Kalbant atvirai, bliuzo albumai komercinėse radijo stotyse ir perkamiausių „chartuose“ Amerikoje niekada „nesijausdavo“ kaip namie, tačiau K.W. Shepherd atvejis buvo nelyginant sprogimas įskaitant ir porą Grammy nominacijų. Toliau skaityti Šių dienų bliuzas: KENNY WAYNE SHEPHERD. →