Visi įrašai, kuriuos paskelbė Tadas Valatkevičius

Roll the Dice – Roll the Dice [2010, Digitalis]

“Roll the Dice” – tai dviejų švedų – Peder Mannerfelt and Malcolm Pardon duetas, sujungęs savo žinias ir išleidęs bendrą, tokiu pačiu pavadinimu, darbą. Mannerfelt mums gali būti geriau žinomas kaip prisidėjęs prie „Fever Ray“ albumo kūrimo, tuo tarpu Pardon – daugiau dirba su muzikos takelių  filmams ir televizijos projektams kūrimu.

Rezultatas gavosi iš ties įspūdingas. Pasitelkę į pagalbą tik sintezatorių ir pianiną (nieko daugiau – jokios būgnų mašinos ar kompiuterinio apdorojimo. Liko tyras, analoginis garsas), šie švedai sukonstravo puikų, kruopštų, be galo detalų minimalistinį darbą (nesunkiai rasime sąsajų su „Emeralds“ ir „Oneohtrix Point Never“ projektais). Albumas gavosi gilus, reikalaujantis daugiau dėmesio bei kruopštesnės perklausos. Besikartojantys ritmai bei garsai albume sudėlioti ir išreikšti taip, kad tikrai sukaustys jūsų dėmesį (priešingu atveju, šį darbą atmesite jau po pirmo kūrinio perklausos :)). Visi kūriniai kuriantys įtampą – garsas tolygiai stiprėja bemaž kiekviename iš jų. Peder Mannerfelt and Malcolm Pardon pasigriebia vieną ritmą, garsą, ar nuotaiką ir nepaleidžia ištisą kūrinio laiką, juos tik tobulindami, šiek tiek iškraipydami, pridedant keletą naujų garselių, ar sustiprinant jau prieš tai girdėtus. Kad ir šis albumo preliudas: Toliau skaityti Roll the Dice – Roll the Dice [2010, Digitalis]

G.eriausi 2009 metų albumai [pagal tadas.v]

Metams pasibaigus, pamaniau reikėtų sutverti geriausių 2009 metų albumų topą. Sutikčiau su teiginiu, jog praėjusieji metai buvo muzikaliai „sotūs“ – rinktis tikrai buvo iš ko (susidaro vaizdas, jog šiais laikais kuria kas tik netingi). Dar kartą apžvelgdamas visus 2009 – ųjų metų albumus padariau išvadą, jog dauguma kūrinių melancholiški, kiek niūroki, kartais svajingi, tamsūs. Ramūs metai. Žinau vieną: atradimais tikrai nesigailiu.Nusprendžiau nereitinguoti penkiolikos „išrinktųjų“ (na nebent išskirčiau pirmąjį penketą). Tiesiog paminėsiu labiausiai klausytus, išmylėtus, apkalbėtus albumus. Viliuosi, kad šis mano sąrašiukas atliks ir muzikinio eksporto rolę – gal ką nors patinkančio atrasite ir Jūs. Taigi: Toliau skaityti G.eriausi 2009 metų albumai [pagal tadas.v]

Aufgang – Aufgang [2009, Infiné]

картинка, оставленная пользователемNeseniai g-taške skaitėme apie „Whitetree“ projektą. Autorius taikliai pastebėjo: „Dar vienas gražiausias šių metų albumas.“ Aš norėčiau pristatyti nieko nenusileidžiančią dar vieną pianino, mušamųjų ir elektronikos sintezę: tai trio iš Prancūzijos „Aufgang“. Francesco Tristano, prancūzų modernistas, pianino virtuozas, išleidęs ne vieną studijinį albumą nuostabios pianino pasakos, aplink save sutelkęs tikrai ne kuklų gerbėjų ratą visame pasaulyje. Kiti du „Aufgang“ nariai – Rami Khalifé (antras pianinas) ir Aymeric Westrich (mušamieji, elektronika) – kartu su Tristano studijavo vienoje prestižiškiausių pasaulyje -Juilliard  konservatorijoje.

Elektronikos ir klasikinės muzikos „bendradarbiavimo“ pavyzdžių muzikiniame pasaulyje rasime ne vieną: tai švedas David Wenngren‘as (Geriau žinomas kaip „Library Tapes“), kiek niūresnės kito švedo Tommy Jansen‘o („Elegi“) muzikinės dėlionės, Alva Noto bei Ryuichi Sakamoto duetas ir daugelis kitų. Tačiau „Aufgang“ albumo žaismingumas, pianino skambėjimo štrichai daro jį ypatingu. Jei „Whitetree“ darbą galime talpinti į „ramaus vakaro muzikos“ rėmus, tai „Aufgang“ – priešingai. Du pianinai čia trenkia milžiniška jėga, o mušamieji ir elektronikos garsai prideda albumui greitą ir energingą ritmą. Vienintelis lėtas kūrinys albume (galime vadinti išimtimi) – Prélude du passé“. Tačiau kiti likę aštuoni – kupini aštraus pianino skambesio (tipiškas Tristano kūrybos braižas), kuris kartu su techno stilių primenančiais elektroniniais ritmais bei mušamaisiais daro albumą labai gyvu. Toliau skaityti Aufgang – Aufgang [2009, Infiné]

Jónsi & Alex – Riceboy Sleeps [2009, Parlophone].

Po “Med Sud I Eyrum Vid Spilum Endalaust” albumo, retas kuris, bent šiek tiek besidomintis muzika, nežino grupės iš Islandijos Sigur Ros. Rašant apie šią grupę, visgi asmeniškumų išvengti nepavyks. Tai turbūt didžiausią kada nors palikusį įspūdį grupė. Tačiau visgi, čia aš – ne apie Sigur Rós.

Knyga virtusi muzika. Taip galima apibūdinti bendrą Sigur Rós vokalisto Jónsi Birgisson ir jo draugo Alex Somers muzikinį projektą. Pastarasis sukūrė daugelio Sigur Rós albumų viršelių dizainą (bene sėkmingiausias jo darbas – albumo „Takk…” viršelis). Taigi, nesuklysiu teigdamas, kad kad šio albumo ištakų visgi galime ieškoti Sigur Rós‘uose. „Riceboy Sleeps” – gamtos muzika, tobulai atspindinti tai ką žmonės šiais laikais vadina ambientu. Toliau skaityti Jónsi & Alex – Riceboy Sleeps [2009, Parlophone].

Pearl Jam – Backspacer [2009, Monkeywrench Records]

Dar ir dabar, su dideliu pasigėrėjimu žiuriu Pearl Jam koncertą „Pinkpop“ festivalyje 1992 metais, kuriame šie vyrukai, scenoje kartais elgdamiesi kaip tikri bepročiai (žinoma, gerąja prasme), su didele energija atlieka savo pačius seniausius kūrinius; kuriame grupės vokalistas Eddie Vedder‘is nuo filmavimo kameros stovo iš velnias žino kokio aukščio neria tiesiai į minią; kuriame Pearl Jam – dar neseniai prasimušusi „grunge“ grupė iš Sietlo, 1991 metais savo debiutiniu albumu „Ten“, pardavimų skaičiumi įstengusi aplenkti Nirvana šedevrą „Nevermind“, ir taip užsitikrinusi pasaulinę šlovę. Ir taip jau beveik 20 metų. Nuo minėto „Pinkpop“ koncerto laikų iki dabar nemažai kas pasikeitė: „PJ“ išleido visą eilę albumų, sulaukusių dažniausiai teigiamų vertinimų, grupė išgyveno ne vieną savo kūrybos periodų (kas atsispindi albumuose), pelnė milžinišką šlovę pasauliniu mastu (antrojo albumo „Vs“. jau per pirmąją savaitę po išleidimo buvo parduotos 950378 kopijos visame pasaulyje), įtakojo ne vieną roko grupę ir spėjo tris kartus pakeisti savo būgnininką. Galų gale ir „grunge“ stiliaus nebeliko. Šįmet jie sugrįžta su savo devintuoju albumu – „Backspacer“, kuris nors ir yra pats trumpiausias (bendra albumo trukmė – 36 minutės), tačiau manau – vienas brandžiausių grupės darbų. Toliau skaityti Pearl Jam – Backspacer [2009, Monkeywrench Records]

Dienos daina: Fever Ray – “Stranger Than Kindness”.

„Fever Ray“ slapyvardžiu pasivadinusi „The Knife“ grupės vokalistė Karin Dreijer Andersson, atrodo vis dar kupina idėjų. Šįkart ji nustebino su Nick Cave’o koveriu Stranger Than Kindness“, kuris oficialiai bus išleistas, lapkričio 24 d. pasirodysiančiame „Fever Ray“ trijų diskų leidime.

Klipo režisierius – Andreas Nilsson,  jau dirbęs su ankstesniais „Fever Ray“ video klipais. Naujojo jo darbo rezultatas išliko toks pats – niūrus, tamsus, bauginantis, mistiškas.  Baltai išdažytas Karin veidas, apleistas namas, paslaptingi pašaliniai, lūkuriuojantys šešėliuose. Neabejoju – bus tikrai spooky.  Tai šiurpins, žavės, ir dar kartą neleis suabejoti Karin genialumu.

Fever Ray – Fever Ray [2009, Rabid Records]

“Fever Ray” manau nereikėtų pristatyti kaip naujieną. Albumas išleistas 2009 kovo mėnesį. Tačiau nuo tada šis grupės „The Knife” narės Karin Dreijer Andersson solo projektas nenustoja suktis mano grotuve. Todėl pamaniau, kodėl gi neatidavus „Fever Ray” duoklę ir neparašius apie jį čia? Taigi, tie kurie žino šį albumą gali negaišti brangaus laiko ir neskaityti, kam tai naujiena – susipažinkite.

„The Knife” albumų „Deep Cuts” bei „Silent Shout” singlai tapo hitais visame pasaulyje. Grupės unikalus „popsas” (taip jie patys apibūdina savo kūrybą, nors tai skamba be galo keistai), bei reti koncertai, išsiskiriantys savo audiovizualika bei aklina tamsa verčia jais žavėtis ir laukti daugiau ir daugiau. Toliau skaityti Fever Ray – Fever Ray [2009, Rabid Records]