Be abejonės, ba. šiandien yra vienas šviežiausių ir įdomiausių lietuviškosios muzikos startuolių, į kurį tikrai verta investuoti. Prieš porą metų įšokęs į viešumą Benas Aleksandravičius vietinei faunai pateikė mūsuose neįprastą skambesį ir keistą tekstų kūrimo manierą. Daug gyvų ba. pasirodymų (kuriems dar yra kur tobulėti) ir skaitmeninių įrašų vainikavo vasario viduryje pristatytas albumas „Rasti / Pasiklysti”, kurį jau galima įrašyti į būtinosios išgirsti lietuviškosios muzikos sąrašus.

Prie įrašo padirbėta iš visų pusių: nuo pateikimo dizaino, pristatymo kino teatre iki muzikinio turinio. Pastarasis man rūpi labiausiai.

Albume dvylika takelių. Muzika – išieškotas indie rokas su elektroniniais efektais ir pankiškais, grunge‘iškais, noise‘iniais motyvais. Aranžuotės su vis kitokiais intro ir outro, netikėtomis pauzėmis, temų vystymais, skirtingais elektrinės gitaros efektais, vokalo kompiuterizavimu sukuria nepagaunamos dinamikos, šviežumo, gaivališkumo ir nebijojimo eksperimentuoti įspūdį. Toks jausmas, kad kiekviena nauja kompozicija buvo kuriama principu „pamirštam ką darėm, dabar viskas turi būti kitaip”. Tai žavi ir verčia suklusti, nenaudoti „Rasti / Pasiklysti” tik fonui. Tai kelia nuostabą ir norą girti jaunimą už tokį atsidėjimą muzikai, kurioje tiek įdomumo ir įvairumo.

Ausį rėžia tik „purvini” mušamieji – gal toks ir buvo užmanymas, bet jie viso albumo kontekste skamba nebrandžiausiai, „pigiausiai” ir nederančiai prie likusios įrašo „švaros” – taip ir norisi, kad jie kuo greičiau nutiltų. Tačiau viso albumo kontekste tai mažytis trūkumas.

Dabar palikime ba. muziką ramybėje ir pereikime prie svarbiausio – tekstų. Jie kiek primena Lemon Joy ankstyvąjį minčių padrikumą, bet nėra šiuo atveju svarbu, apie ką ba. dainuoja. Beno tekstams tinka Marcelio Prousto posakis, jog gražios eilės yra tuo gražesnės, kuo mažiau turi prasmės. Tik Beno eilėse tas grožis nestabilus, kintantis. Iš tų kapotų, bendros istorijos ir ryšio neturinčių frazių kiekvienas klausytojas gebės susikurti savą supratimą apie tai, ką kūrėjas norėjo pasakyti, ir tas supratimas sulig kiekvienu klausymu gali keistis – lyg tekstas būtų gyvas ir gebėtų transformuotis. Be albumo knygutės ne visada lengva suvokti dainuojamus žodžius, o tai daro ba. muziką universalią ir traukia klausytis dar ir dar kartą – kol suvoksi, iššifruosi žodžius ir, galbūt, pagausi ten paslėptus prasmių kodus.

Būtent šie – žinojimo, kad dainuojama tavo gimtąja kalba, ir lietuviško teksto nepagaunamumo – bruožai daro „Rasti / Pasiklysti” originaliu šiandieninės lietuviškos muzikos rinkoje. Tie patys bruožai sufleruoja, kad su tokia daininga, melodinga ir išieškota muzika galima startuoti ir už Lietuvos sienų – nebūtina suprasti tekstus, jog muzika tave pavergtų (tai įrodė Kent, Indochine, Héroes Del Silencio ir kiti), o „Rasti / Pasiklysti” rodo, jog galima užsienietį (turiu pavyzdžių) pavergti ir lietuviško teksto muzika. Linkiu tokio lygio visiems mūsų scenos senbuviams ir naujokams, kurie galvoja, jog english language yra kažkokia panacėja keliui į šlovę.