BAKCHANTĖS (rež. Gintaras Varnas)

Prekybos centro „Akropolis“ vaizdai ir šiukšlių krūvos – štai kaip atėjusiuosius pamatyti antikinės Euripido tragedijos „Bakchantės“ pasitinka Gintaro Varno režisuotas spektaklis. Tragediją, vaizduojančią žmogaus ir dievo susitikimą, kerštą ir siautulingus bakchančių šėliojimus režisierius Varnas sumaišo su šiuolaikinei visuomenei aktualia ekologijos, vartotojiškumo problematika. Taip gimsta šiuolaikinis Dioniso sugrįžimo į Tėbus mitas.

Euripido tragedijos pagrindiniais akcentais galima įvardinti net keletą susivijusių klausimų – keršto, paklūsimo dievui ir tradicijai, dievų negailestingumo. O ką su „Bakchantėmis“ padaro režisierius Varnas? Kruopščiai ir tiesmukai atpasakoja mito siužetą, prikišdamas modernybę visais įmanomais pavidalais. Štai Tėbų piliečiai žiūrovui pasirodo šiuolaikinių žmonių apdarais. Gaila tik, kad vienas iš pagrindinių personažų Pentėjas ir jo pavaldiniai lakiniais batais nenoromis primena stileivas gansgterius, bakchantės vizualiai pernelyg margos ir pankiškai nenatūralios, o reperiais aprengti Vytautas Rumšas (Teiresijas) ir Juozas Budraitis (Kadmas) tampa graudžiai komiškais personažais.

Žiūrovo juslės spektaklio metu ištisai dirginamos vaizdais (pvz., skerdžiamas kupranugario, nafta aplipusių paukščių), jaudinama garsais. Tik kad po tuo slypi akivaizdžios, suvirškintos žinutės. Atrodo, kad siekiama maksimaliai išnaudoti visus galimus scenos efektus. Bet klausimas, ar to reikia, ar tai nepadaro spektaklio trivialu, o žiūrovas nepaliekamas neišmanėlio vietoje? Nebėra paslėptų prasmių, erdvės pagalvoti, įsijausti, interpretuoti.

Pentėjo ir Dioniso susitikimo istorija taip ir važiuoja ištisas dvi spektaklio valandas: drungnos bakchantės ką nors pabumba, Pentėjas parėkauja, efektingai griūva Pentėjo rūmai-„Akropolis“. Šį bėgantį traukinį pagyvina įdomus ir išties vykęs režisieriaus sprendimas leisti Dionisą vaizduoti trims asmenims: kalbantysis Dionisas yra aktorius Martynas Nedzinskas, šokantysis – Kipras Chlebinskas, o dainuojančiuoju Dionisu tapo Viktoras Gerasimovas. Visi trys – puikūs, jų pasirodymai verti dėmesio.

Ir štai, po dviejų valandų pabodusio laukimo pagaliau pasirodo teatras ir išryškėja graikiškoji tragedija: pritamsintame fone Agavė ir Kadmas skausmingai kalbasi apie jų giminę ištikusią nelaimę. Ir taip, tai yra, deja, viena iš nedaugelio scenų, kurių verta laukti „Bakchantėse“. Scena, kurioje žiūrovo nesistengiama užmušti, priblokšti ir sudirginti bene visais įmanomais būdais. Scena, kurioje pagaliau dirba aktorinis meistriškumas. Žinoma, puikiai savo vaidmenis išpildė tiek ir minėtieji trys Dionisai, tiek ir Pentėjo personažą įkūnijęs Marius Repšys, bei Kadmą vaidinęs Budraitis. Tik kartais visos įkyrios scenos dekoracijos, „Akropolio“ projekcija trukdė išryškėti personažams.

Euripido „Bakchančių“ tragedija – motina Agavė, apimta šėlo, savo rankomis sudrasko sūnų Pentėją, paslapčia stebintį bakchantes. Bet kodėl šios vietos neparodo režisierius? Kur dingo bakchantiškasis šėlas, siautulys? Dramatiškiausia tragedijos vieta skubiai atpasakojama vieno iš Pentėjo pavaldinių.

Jokiu būdu nesiūlau nurašyti spektaklio. Tik labai pasiilgstu bakchančių – gyvų, tikrų, energingų, apsvaigusių.

Foto: D. Matvejevas

fb-share-icon

4 komentarai apie “BAKCHANTĖS (rež. Gintaras Varnas)

  1. Atrodo, būsiu praleidusi labai fainą spektaklį… Aha, dėl Varno „Bakchančių” šiek tiek keista, nes atrodo labai akivaizdu, kad bakchantės turi būti tokios pašėlusios ir be jų to siautulio spektaklis toks gan prėskas gavosi.

    1. Cirkai visiški:) Atrodo, kad „delfinariumas” visai nebeturi apie ką rašyt…

Komentuoti: Indrė A. Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.