BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS 2049 / BLADE RUNNER 2049 (rež. Denis Villeneuve, 2017)

You’ve never seen a miracle.

Denisas Villeneuve’as pakartojo tai, ką Jamesui Cameronui pavyko padaryti su kultiniu T2 – t.y. sukūrė už originalą geresnį tęsinį. Kino istorijoje tai nėra dažnas reiškinys, tad kol dar filmą galima pamatyti dideliame ekrane, tai ir reikėtų padaryti, nes rezultatas viršijo visus asmeninius lūkesčius. Tiesą sakant, tie lūkesčiai nebuvo baisiai dideli, nes Ridley Scotto „Bėgantį skustuvo ašmenimis“ niekada nelaikiau šedevru – taip, futuristinis pasaulis tuomet buvo nupieštas įspūdingai (tas įspūdis lieka ir žiūrint šį 1982-ųjų gaminį šiandien), tačiau personažų atskleidimas ir sekama istorija visai neimponuoja ir kelia labiau nuobodulį negu intrigą, nekalbant jau apie galėjimą sugretinti su Philipo K. Dicko kūrinio psichologizmu ir įtaiga.

O štai kanadietis Villeneuve’as jau ne pirmą kartą įrodo, kad kine geba atskleisti veikėjų smegenų ir sielos užkaborius – be šitų dedamųjų bet koks mokslinės fantastikos filmas virsta plastikiniu dvimačiu komiksu, kuris leidžia būti sklaidomas taukinais pirštais ir nebūtinai skaitant visus dialogus. Jeigu filmas turi žmogiškos dvasios gelmės, tai specialieji efektai lieka antrame plane – tik kaip dekoracija esmės įrėminimui. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ būtent tokia – nors ir replikantiška – gelme griebia žiūrovą už paširdžių, įtraukia į 2049-ųjų futuristinį pasaulį ir nepaleidžia veik tris valandas.

Po filmo mąstau ir matau, kad siužetas neturi ypatingų siurprizų, vystymas, posūkiai, struktūra esti aiškūs ir nekelia galvaskaudžio, kai kurie išrišimai jau buvo nuspėjami eigoje, o ir pabaiga – gan simboliškai šabloniška, tačiau visas tas paprastumas yra įdomus ir tai yra tik rėmai, į kuriuos režisierius, scenaristai ir kiti komandos nariai sustatė nepakartojamą vizualų įtraukiantį spektaklį. Kiekviena scena išgryninta ir nušlifuota lyg brangakmenis, tartum apsidraudžiant, jog jeigu žiūrovui bus maža siužeto eigos, jis galės seilę varvinti į ekrane matomą ateities pasaulį, kurio visus ypatumus pirmu žiūrėjimu vargu ar įmanoma aprėpti.

„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ koncentruojasi į vieną veikėją, replikantą K, dirbantį policininku, kurį vaidina Ryanas Goslingas, Taip, tai ne pats geriausias pasirinkimas, nes dailaus veido aktorius neypatingai tinka savam personažui ir ne visada įtikina sava vaidyba, kuri šiuo atveju reikalauja labiau nevaidinti, išlikti bejausmiu, bet režisierius lyg tai matydamas geba Goslingą parodyti iš nugaros taip, kad matoma kūno poza pasako daugiau negu jo veidas. Visai kitas reikalas su filmo antraeiliais personažais: nors ir nedaug eterio užėmęs Jaredas Leto parodė aukščiausią klasę – žinoma, tam padėjo ir jo vaidinamas pikantiškas personažas, aprūpintas ypatingais techniniais papildymais; šauniai su role susitvarkė ir „Kortų namelio“ žvaigždė Robin Wright bei nostalgijos aurą paskleidęs Harrisonas Fordas.

Pareigūnas K, vykdydamas lyg ir eilinę užduotį sunaikinti senojo modelio replikantus įsivelia į nešvarią detektyvinę istoriją – būtent detektyvo elementas čia suveikia ypač intriguojančiai ir verčia gaudyti kiekvieną dialogą. Vėliau įsijungia trilerio elementai, galop virstantys į sci-fi socialinių bendruomenių pogrindinių revoliucionierių dramą, bet ryškiausiai smegenyse lieka romantiška meilės istorija. Ne bet kokia. O replikanto su virtualia mergina-programa, kurios reklaminį veidą gali sutikti už kiekvieno gatvės kampo, lyg eilinę Sony reklamą. Spike’as Jonze’as, matydamas šią viziją, turėtų nagus graužti, o Kar-Wai Wongas gali būti ramus – „2046“ lieka neperspjautas. Taigi Villeneuve’as mokosi iš geriausiųjų ir tokiu pats jau tapo.

Už nesiužetinę filmo pusę – dešimtukas su minusu. Platūs peizažai, nesibaigiančio monolitinio megapolio architektūra, vidaus interjeras gniaužia kvapą. Kaip jau minėjau, norisi ne tik sekti veiksmą, bet ir apžiūrėti visą sukurtą futuristinę aplinką, kuri verta atskiro dėmesio: nuo žmogų kiekviename žingsnyje lydimų kompiuterinių hologramų su dirbtiniu intelektu ir asmeninių skraidyklių iki daugiabučio buto įrengimo ir Jonny Walker butelio formos. Svarbiausia, jog visa tai spindi amžiumi, dvelkia dulkėmis, purvu ir ilgu naudojimu – jokio kompiuterinio sterilumo! Lyg stebėtum tikrus, jau n kartų naudotus daiktus, o ne vienam kadrui sukurtas butaforijas. Ir kaip su visu tuo dulkinumu fantastiškai kontrastuoja korporacinis sterilumas, kur futurizmas jau labiau primena „Matricos“ scenas. Žodžiu, tiek stambiaplanės milžiniškų megapolių panoramos, tiek buities detalės sukuria įtikinamą 2049-ųjų atmosferą.

Už ką minusas? Už keistokas scenas, kuriuose virš megapolių skrenda vienintelė K skraidyklė – lyg daugiau skraidančiųjų aparatų pasaulyje nebūtų. Kiek per daug atkreipiantis dėmesį buvo ir muzikinis garso takelis. Taip, tie, kino salės kėdes drebinantys, žemi dažniai puikiai dera su filmo atmosfera, tačiau buvo ir scenų, kur jie netiko, atrodė per daug dirbtini ir užgožiantys veiksmo scenos natūralius garsus.

Bet tas minusas tai tik fantastiškai kvapnios gėlės kelios nevaisingos žiedadulkės. Naujasis „Bėgikas“ turi gelmės, prasmės, atmosferą ir filosofiją, kurios klausimus jau kiti imasi šifruoti ir randa dar daugiau filme užslėptų simbolių.

Jeigu kam pritrūko daugiau sąsajų tarp 1982-ųjų, kurio veiksmas vyksta 2019-aisiais, ir šių metų filmo, tai dar yra trys trumpametražiai, kuriuos Villeneuve’o prašymu sukūrė žinomas animatorius Shinichirô Watanabe ir dar menkai kine pasižymėjęs Luke’as Scottas. Šie filmukai puikiai paaiškina, kas buvo Užtemimas, kaip vėl buvo pasiektas leidimas gaminti naują replikantų rūšį ir kaip K sužinojo vieno bėglio adresą.

Ir dar kiek paspoilinsiu: naujos replikantus gaminančios korporacijos vadovas liko gyvas, K ir Rickas Deckardas – taip pat, replikantų revoliucija neprasidėjo – visą tai veda į tai, kad bėgančiųjų skustuvo ašmenimis istorija nėra baigta, tad tikėtina, jog kažkada pasaulį išvys dar vienas filmas. Lieka tikėtis, jog jį kurs to verti asmenys.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *