Nurimus Sirenų sukeltoms audroms buvo gera išvysti kažką, kas išties pripildo manąsias vidines ertmes ir plyšius aviečių kisieliumi-esencija, kažin ką nuoširdaus ir viliojančio, poetiško, mįslingo ir paprasto tuo pat metu, kažką nauja arba sena, bet kitaip.

Nesuvirpino mano dūšios (post)moderniškasis intelektualizuotas Vakarų teatras (čia kalbant tiek apie Sirenų svečius, tiek apie Liublianoj vykusį „Bunker festival”). Gal visa bėda mano kaimietiškoje prigimtyje… Jai reikia žemės, džiūstančio šieno kvapčių, rūko, to nuoširdaus ir kartu apgailėtino santykio su pačiu savimi, poezija, (ne)scena ir žiūrovu.

Beno Šarkos monospektaklis pagal Gintaro Grajausko poeziją ir prozą „A Gu Gu” mažytėje Menų Spaustuvės kišeninėje salėje bent trumpam pravaikė mano rudeninę depresiją. Ir tikrai ne dėl to, jog Benas buvo užsitempęs komiko kaukę – tokią skylėtą ir pragraužtą. O dėl to nuoširdumo pergyvenimų ir išgyvenimų, kurie slypėjo po n kartų ištartais monologais bei režisūriniais-aktoriniais-scenografiniais sprendimais. Sigitas Geda yra rašęs, jog poezijos esmė – per subjektyvumą perteikti universalybę. Manau, jog tai ir yra spektaklio žvejybinis kabliukas: Benas, (ne)kalbantis apie savo meilę, pasimetimą, liūdesį, troškulį, stoką ir ilgesį, leidžia tai patirti ir žiūrovui.

Spektaklyje veikia (su)dužę vyno buteliai, kupranugaris, karalius Elvis Presley, medinis arkliukas, pasaulis, poezija, erdvė ir gražus laikas, kurio, anot Šarkos, mes turime daug, o jis vis gražyn ir gražyn… Taip pat ir pats Benas, pučiantis šlangą, vyno butelį, grojantis konservų dėžutėmis, tyla ir nutylėjimais, žaidžiantis mylimosios pėdų pirštais, mokantis kaip (ne)gyventi.

Žavi Beno ir daiktų-objektų santykis. Jis kaip iliuzionistas tuos senus, nusidėvėjusius daiktus paverčia paskirais personažais, kurie pripildo visą sceną.

Nieko nežinantiems apie B. Šarkos kūrybą reikėtų tarstelti, jog šiame spektaklyje-akte nerasite nei tradicinio-trafaretinio siužeto, konflikto, didingų dekoracijų ar kitų aksesuarų. Nenagrinėjamos čia ir kiekvienam išsilavinusiam vakariečiui aktualios religinės, politinės, homoseksualizmo ar emigracijos, imigracijos temos. „A Gu Gu” – poetinis anachronizmas šiame vaizdais bei lingvistika paremtame pasaulyje (apokaliptinis sakinys – kaip kad ir pridera pabaigai).

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos