„Blonde Redhead” su japoniškąją Kazu Makino priekyje visada smagu išgirsti. Smagu ir tai, kad su devintuoju albumu negausus kolektyvas geba pateikti šį tą naujo ir neįlipti į pigaus meinstrymo liūną.

Naujasis albumas aukščiau bambos neiššoka, tad „23” vis dar lieka man fainiausiu jųjų darbu, bet „Barragán” įveda į netikėtas minimalistinio garso, apnuoginančio Makino vokalą, erdves.

Su tituliniu „Barragan” prasidėjęs albumas kiek stebina neužtikrintumu ir kelia įspūdį, jog šis skambesys labiau tinka demonstracinėms kompozicijų versijoms, o ne galutiniam studijiniam rezultatui. Antra vertus, toks, sakyčiau vos ne The XX primenantis, muzikinis pilnas tuštumas, leidžia Makino balsui atsiskleisti naujomis spalvomis, o ir tokie katiniški paaikčiojimai, kokius sutinkame „Cat On Tin Roof”, negali nesužavėti.

Albumo asmeninės razinos: minėtoji „Cat On Tin Roof”, senus geriausius „Blonde Redhead” laikus primenanti „Defeatist Anthem (Harry & I)” ir nuostabaus tyrumo, dviem balsais pagražintas „Penultimo”.

https://www.youtube.com/watch?v=7sOnwMmJzVw