Prieš 16 metų profesionalus boksininkas R. Lordas Ostine, Teksaso valstijoje, atidarė sporto salę, kuri veikia iki šiol.
„Bokso salė“ – nėra jokia metafora ar gili mintis tarp eilučių, o iš tiesų visas 91 minučių, išskyrus kelis kadrus su urbanistiniu miesto kraštovaizdžiu, daugiau nieko nerodo, kaip tik bokso salę ir straksinčius, su savimi besiboksuojančius (taip, išties, iš šono panašu į kokią nors sunkią psichikos ligą) bei įvairiausio kalibro pratimus bedarančius žmones. Tiesa, jie tarpusavyje dar šnekteli kartais, pavyzdžiui, pasiskundžia, kaip sunku, turint šeimą, darbą, kasdien bėgiojant dar ir boksuotis. Bet jie palaiko vienas kitą, ragina siekti savo tikslų.
Akylas kameros dėmesys buvo moterų judėjimo klausimui, suprask, paneigė stereotipą, kad moterys nesiboksuoja. Netiesa, rodos, 68 m. moteris „greičio kriaušę“ talžo geriau negu daugelis R. Lordo treniruojamų profesionalų. Taip pat bokso salė labai toleruoja kūdikius, nes ten daug spalvų ir šviesų, o vaikams tai patinka.
Ne, aišku, viskas nebuvo taip blogai tik, kad tas laikas nepaprastai sulėtėjo, o ir pratimai kartotis pradėjo… Nepakako vienos pagrindinės „bokso su žmogišku veidu“ idėjos. Didžiausia problema – nebuvo kur nors vedančio ir išvedančio pasakojimo linijos. Pati pabaiga dar labiau sutvirtino iki tol augusį „o tai kas iš to?“įspūdį. Bet boksuotis norėčiau išmokti ir jau žinau, nuo ko galima būtų pradėti.
http://www.imdb.com/title/tt1653827/