Temos Archyvai: Anonsai. Naujienos

TOP 10: ką verta pamatyti festivalyje POSITIVUS 2017

Susitikimo vietos pakeisti negalima. Taip, mes vėl ten šiemet planuojame vykti. Festivalio direktorius Girts Majors žada atsinaujinimą, bet konkrečių kortų neatskleidžia. Nors ką ten daug skleisti – dviračio iš naujo neišrasi. Muzikos festivalis su bet kokia koncepcija liks renginiu, kuriame privalo skambėti muzika. Ir, nors G. paskutiniais metais vis labiau pabrėžia tai, jog į Positivus labiau vyksta dėl vietos ir kompanijos, o ne dėl muzikos, festivalyje ir šiemet yra ką paklausyti. Štai jums dešimt muzikinių priežasčių, kurios ir šiemet tos susitikimo vietos neverčia keisti.

KAMASI WASHINGTON

Šio amerikiečio jaunosios kartos džiazmeno pavardės festivalis didelėmis raidėmis nereklamuoja, bet man tai yra vienas maloniausių ir netikėčiausių šiųmečio festivalio atlikėjų. Prieš porą metų šis saksofonistas išleido jau epiniu tapusiu albumą „The Epic“, kuriame tiek visko gero, kad iki šiol jaučiuosi dar nespėjęs suvirškinti. Taip, „Positivus“ su džiazu draugauja sunkiai ir kiek nemaloniai nuteikia septinta pasirodymo valanda, bet tai fantastiškai lengva proga pamatyti šį jauną, bet jau spėjusį pasižymėti muzikantą, kurio kaina vėliau tik kils. Toliau skaityti TOP 10: ką verta pamatyti festivalyje POSITIVUS 2017

Neįprasto formato spektaklis pristatys jaudinančių istorijų rinkinį

Dažnas teatro žiūrovas privengia interaktyviais vadinamų spektaklių, nes nemėgsta, kai pažeidžiama jo asmeninė erdvė. Spektaklio „8 minutės“ kūrėjai teigia radę būdą, kaip priartėti prie žiūrovo ir priversti jį atsidurti spektaklio herojų kailyje išvengiant tiesioginio interaktyvumo, prisilietimų ir kalbinimų. Lapkričio 23 ir 24 dieną šis spektaklis pirmą kartą bus pristatytas „Menų spaustuvėje.“ Tai – antroji jaunųjų menininkų programos „Debiutų scena‘16“ premjera.

Vos keturiasdešimt žiūrovų vienam rodymui priimančioje spektaklio erdvėje penki aktoriai pristatys viena su kita persipinančių istorijų tinklą. Istorijų, kurių nežinodami, dažnai nuteisiame jas nešiojančius šalia esančius žmones. Anot režisierės Sigitos Pikturnaitės, „kiekvienas žmogus ar kiekviena šeima turi savo gyvenimo istoriją, įvykį, tragediją. Tačiau kiekvienam atrodo, kad būtent jo drama yra pati didžiausia ir likimas nuskriaudė tik jį. Tik pasidomėjus, apsidairius aplink ir įsigilinus į aplink mus esančių žmonių istorijas, supranti, kad visi vienaip ar kitaip yra „pažymėti“ likimo – kažkieno mama mirė nuo vėžio, ta šeima prarado kūdikį, tavo geros draugės brolis nusižudė, o tu viso šito net nežinojai.“

Spektaklio kūrėjai pastebi, kad jo tema ypač svarbi šiandien, kai visuomenė susvetimėjusi, žmonėms trūksta laiko ir noro į kitų likimus pažiūrėti empatiškai, daromos skubotos išvados, gimsta patyčios ir netolerancija. Čia į pagalbą ateina teatras, padedantis išdidinti ir prieš pat akis pastatyti tas nematomas kasdienybės dramų dalis. „Labai norisi, kad publika, įsijausdama į kito likimą spektaklio metu ir po jo susimąstytų apie tai, kodėl jo kaimynas nesišypso ar kodėl „Maximos“ kasininkė atrodo pikta. Norisi, kad šioje individualistų kartoje ir laikotarpyje žmonės pastebėtų ir bent jau pamėgintų suprasti kodėl kiti žmonės yra vienokie ar kitokie. Juk pamažu vis labiau ir labiau tampame nebejautrūs kitam žmogui ir tam, kaip jis jaučiasi, kuom gyvena – svarbiausia tampa tik mūsų pačių gyvenimas.“ – teigia režisierė.
Autoriai savo darbą vadina teatro skiepais, kuriais skiepytis kviečia įvairaus amžiaus žiūrovus bei užtikrina, kad kiekvienas tarp pasakojamų istorijų suras tą, kuri jį sujaudins.

J. Vaitkus LNDT pristatys APREIŠKIMĄ MARIJAI

Spalio 29 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmoji šio sezono Didžiosios salės premjera „Apreiškimas Marijai“. Spektaklį pagal prancūzų dramaturgo, diplomato ir poeto, šešis kartus nominuoto Nobelio premijai Paulio Claudelio kūrinį stato režisierius Jonas Vaitkus. „Kiekvienas žmogus patiria nušvitimus. Jis kartais gali juos pražiopsoti, manydamas, kad tai eiliniai nesusipratimai ar iškritimai iš nusibrėžto tikslinio kelio. Nušvitimas – nebūtinai pašvaistė. Tai sugrįžimas prie efemeriškumo, trapumo ir kartu visuotinumo, visaamžiškumo. Jeigu žmogų tai šiek tiek užkabina, jis pradeda jausti, vadinasi, jis gyvas, vadinasi, jis suvokia save šiame pasaulyje“, – sako režisierius.

Neviltis virsta viltimi
Pagrindinė dramos veikėja yra Violena, o pagrindinė tema – Violenos pasiaukojimas, susitapatinimas su Kristumi per jo žmogiškąjį atjautos pavidalą: bučinys, kurį ji skiria raupsuotajam, yra sąmoningas kančios ir pasiaukojimo pasirinkimas. Visas Paulio Claudelio tekstas liudija jo gilų tragedijos, kančios ir blogio misterijos suvokimą, dėl kurio neviltis virsta viltimi. Spektaklį Jonas Vaitkus stato su trimis aktorių sudėtimis. „Apreiškimas Marijai“ kuriamas LNDT bendradarbiaujant su Lietuvos rusų dramos teatru.
„Dramoje „Apreiškimas Marijai“ veikia individualybės. Žmonės, kurie labai aiškiai gyvena ir veikia. Mes regime to gyvenimo ir žmonių tarpusavio sąveikos rezultatą. Kai žmogus persisotina šlamšto ir organizmas jau nebepriima juslių „maisto“, tuomet jis sustoja. Ar pats organizmas pristabdo, ar nelaimė, ar liga, bet tik tuomet, kai ateina krizė, žmogus gali tai patirti. Ir tik tuomet reikia bandyti skaityti, bandyti gilintis į tokius kūrinius kaip „Apreiškimas Marijai“. Kiekviena moteris, kuri supranta, kas yra vaiko gimimas, kuri sugeba jausti ir suvokti protu ir širdimi, kuo ji yra stipri ir ką ji reiškia šitame gyvenime, šitoje gyvasties eigoje, gali būti prilyginta Marijai“, – sako režisierius.
Scenografas V. Narbutas: „Pjesė labai graži, nors iš pradžių jaučiau atmetimą“
Spektaklio scenografas – pirmą kartą su J. Vaitkumi dirbantis, šiemet nacionalinei meno ir kultūros premijai nominuotas Vytautas Narbutas sako, kad ši Paulio Claudelio pjesė labai graži, nors iš pradžių jam pasirodė nesuprantama: „Kai pradėjau skaityti viduje kažkas atmetė šią pjesę. Po to kuo toliau skaičiau, tuo labiau ji įtraukė. Dvasinė kelionė labai „atsiskambėjo“ mano sieloje. Joje yra jautruma ir kalbėjimas apie du pasaulius: gyvenimą ir anapusinį. Norėjosi ir scenografijoje parodyti harmoniją ir disonansą tarp šių dviejų pasaulių. Su J. Vaitkumi buvo tikrai įdomu dirbti. Gal jam nebuvo lengva, nes atvežiau tris scenografijos variantus ir jis savaitę rinkosi. Jis labai jautrus. Ir, kas nedažnai pasitaiko tarp režisierių, labai domisi meno istorija ir artefaktais. Kiek teko dalyvauti repeticijose, buvo įdomu stebėti, kaip jis dirba, kaip analizuoja medžiagą.“

A. Storpirštis: „Dirbti su Vaitkumi buvo mano svajonė“
Vieną pagrindinių vaidmenų kuriantis aktorius Ainis Storpirštis irgi pirmą kartą dirba su režisieriumi Jonu Vaitkumi: „Kartais labai keistas jausmas apima, nors prieš metus nepažinojau Vaitkaus, dabar atrodo, jog labai seniai jį pažįstu. Matyt, taip yra dėl panašių vertybių, dėl panašaus požiūrio į darbą, į šeimą. Mano svajonė buvo padirbėti su Jonu Vaitkumi vienoje scenoje, ir esu labai dėkingas ir Jonui, ir gyvenimui, ir Claudeliui, kad tai įvyko. Taip pat esu labai laimingas, kad pasirinkta Claudelio medžiaga. Jis ypatingas ne tuo, kad kalba apie dvasią, bet kad jo pjesėje veikiantys žmonės sugeba tą dvasią įvardinti. Tai, ką jie kalba, yra jų dvasios atspindys. Beje, pirmą kartą kai skaičiau pjesę, jaučiausi labai panašiai kaip Vytautas Narbutas – labai juokiausi, maniau, kad ta krikščioniška poetika yra komedija. Paklausiau režisieriaus, ar statys komediją, jis atsakė, kad ne, tai buvo labai gėda. O dabar beskaitant iš pradžių atrodo, kad skaitai personažą, vėliau nepajunti, kaip tai virsta realiu gyvenimu, kuriuo gali patikėti, į kurį nori „įlipti“ ir kuriuo nori plaukti link neišvengiamos pabaigos, kuri yra parašyta. Claudelis susikoncentruoja į realų gyvenimą, jis teigia, kad jis yra būtinas, jis turi prasmę, jis būtinas įvykti stebuklui. Tai patį tave kelia, žadina meilę ir žmogiškumą.“

V. Anužis: tai spektaklis apie esmę
Pagrindinį Ano Verkoro vaidmenį kuriantis Vytautas Anužis, dažnai vaidina Jono Vaitkaus spektakliuose ir sako, kad tokių spektaklių kaip „Apreiškimas Marijai“ pastaruoju metu pasitaiko vis rečiau. „Visos režisieriaus paieškos man yra artimos ir, atrodo, labai vertingos. Dabar labai daug beverčių dalykų šitame teatro laike. Socialinis teatras užkeltas ant altoriaus, jam meldžiamasi. O man atrodo, kad socialiniame teatre sprendimai yra seklūs ir neduodantys atsakymų. Nei politiniame nei socialiniame teatre neatrasi paskatinimų ieškoti toliau. Bet teatras, kalbantis apie egzistencines problemas, kurios niekad neišsprendžiamos, yra konstruktyvaus kelio nuoroda. Vaidinti, jeigu tai nekabina pačios esmės: kodėl mes čia gyvename, kaip gyvename, nelabai ir norisi. Šis kūrinys, man atrodo, nėra įmintas iki galo. Jame yra daug neatsakytų dalykų. Iš „Apreiškimo Marijai“ tekstų yra ko mokytis ir pačiam bandyti siekti bei pasiekti savyje, kad nemeluotum. Ne vien kaip dirbantis prie šio vaidmens, bet kad ir pats galėtum keistis“, – sako aktorius Vytautas Anužis. Jis prisiminė, kad prieš kuriant šį spektaklį buvo keistų sutapimų. Jonas Vaitkus norėjo šią pjesę rusiškai statyti Lietuvos rusų dramos teatre, apie tai Anužis užsiminė savo studentams. Vienas jų – Marius Meilūnas pasakė, kad pjesė yra ir į lietuvių kalbą išversta. Buvo susisiekta su vertėja Genovaite Dručkute, vertimas užbaigtas, o galiausiai viskas virto lietuvišku spektakliu. Marius Meilūnas dabar pats vaidina spektaklyje: „Aš nežinau, kas bus, kai viskas pasibaigs, nes ta medžiaga labai įtraukia. Eini gatve ir citatos skamba.“

A. Ravdo: „Tikiu, kad gyventi ateiname ne šiaip sau“
Kita Vytauto Anužio mokinė Agnieška Ravdo kuria dėl kitų pasiaukojusios Violenos vaidmenį ir sako: „Man labai svarbus šis spektaklis tuo, kad gali pergalvoti gyvenimą. Kol esi jaunas, kiekvienas tau perša skirtingas nuomones, kaip reikėtų gyventi. Stuburas ima svyruoti. Claudelis sustatė viską į savo vėžes. Žmogus ateina į gyvenimą ne šiaip sau. Dabar peršama nuomonė, kad žmogus ateina gyventi sau, dėl savo malonumų, o aš labai tikiu, kad mes ateiname su kažkokia užduotimi. Todėl labai svarbu surasti savo kelią. Claudelis dar kartą parodo, kad privalome gyventi vieni dėl kitų. Kaip gražu tarnauti dėl kitų, mylėti kitą žmogų ir gyvenimą. Tai ne vien malonumas, bet ir milžiniška valia. Mano personažas – Violena – savo gyvenimu ir veiksmais įrodo meilę ir tikėjimą. To turėtume kiekvienas stiebtis ir siekti.“
Nelė Savičenko ir Dalia Michelevičiūtė kuria Motinos vaidmenį. Pasak Dalios Michelevičiūtės režisierius Jonas Vaitkus, kompozitorius Algirdas Martinaitis ir visi kiti šio spektaklio kūrėjai į teatrą grąžina transcendentinį matmenį. „Klausimai, kuriuos keliame gyvenime, arba problemos, su kuriomis susiduriame, apsiriboja materialybės horizontu. Mes matome ir rodome labiausiai sukrečiančius blogio aspektus, mirties ir nevilties ženklus. O pasauliui, kad nepultų į neviltį, reikia grožio. Jis nepavaldus laikui, jungia kartas ir įgalina jas bendrauti žavėjimusi. Šio spektaklio kūrėjai man yra to grožio sergėtojai“, – sako Dalia Michelevičiūtė.
Spektaklyje taip pat vaidina Pijus Narijauskas, Petras Šimonis, Mantas Barvičius, Marius Meilūnas, Gabrielė Ladygaitė, Iveta Raulynaitė, Elzė Gudavičiūtė, Gabija Urniežiūtė, Giedrė Kederytė, Šarūnas Puidokas, Skomantas Duoplys, Naubertas Jasinskas, Vaidas Bartušas, Jolanta Dapkūnaitė, Skomantas Duoplys, Naubertas Jasinskas, Emilija Jaujininkaitė, Giedrė Kederytė, Ieva Labanauskaitė, Gabrielė Ladygaitė, Rasa Rapalytė, Iveta Raulynaitytė. „Apreiškimo Marijai“ kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė su Vaitkumi dirba jau antrą kartą – 2013 m. jis sukūrė kostiumus LNDT spektakliui „Atžalynas“. Spektaklio kompozitorius – Algirdas Martinaitis, vaizdo projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis.
Spektaklyje Vokalo vaidmenį atlieka profesionalus kontratenoras Vaidas Bartušas, pasirodyti „Apreiškime Marijai“ jį pakvietė kompozitorius Algirdas Martinaitis. „Šis spektaklis man tikrai yra apreiškimas. Tiek švytėjimo, tiek teigiamų emocijų nesu pajutęs. Didžiausias darbas vyksta už scenos, persirengimo kambariuose, koridoriuose. Tarpusavio santykiai, aktoriai ten ruošiasi. Tai labai gražu. Jaučiasi rūpestis ir meilė. Kadangi režisieriui labai svarbus žmogiškumo faktorius, tai pasijaučia per visą komandą. Čia labai svarbu rūpestis ir pagarba. Šis spektaklis yra mano ideologija, tai kuo aš norėčiau būti.“

Spektaklio „Apreiškimas Marijai“ premjera – spalio 29, 30 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.

Užupio dramos teatre – komedijos premjera „Vienarankis iš Spokano“

Užupio dramos teatras pirmą kartą Lietuvoje pristato spektaklį pagal Martin McDonagh pjesę „Vienarankis iš Spokano“. Lietuvoje buvo pastatytos dvi dramaturgo pjesės, tačiau ši statoma pirmą kartą. M. McDonagh yra vienas populiariausių šiuolaikinių dramaturgų ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jo pjesės statomos garsiausiuose pasaulio teatruose – Londono West End ar Niujorko Brodvėjuje. M. McDonagh kūryba jau dabar kardinaliai keičia šiuolaikinės dramaturgijos sampratą, jis neatstovauja jokiai teatro kūrybos krypčiai.

Dramaturgą labiausiai įkvėpė H. Pinter. Jau dabar M. McDonagh lyginamas su žymiausiais šiuolaikinio teatro revoliucionieriais dramaturgais S. Kane, M. Rawenhill, M. Crimp, C. McPerson, J. Butterworthu ir vadinamas mūsų laikų V. Šekspyru. M. McDonagh savo pjesėmis verčia abejoti moralinėmis normomis. Jis meta iššūkį nusistovėjusiam supratimui, ką galima ir ką privaloma rodyti scenoje. Tai jokiai krypčiai nepriklausantis XXI a. sensacijų teatras.

Trumpai apie siužetą

Pagrindinis spektaklio veikėjas Vienarankis prarado gyvenimo džiaugsmą, kai gauja blogiukų nusitempė jį ant traukinio bėgių, o riedantis traukinys jam nupjovė plaštaką. O skaudžiausia tai, kad gauja pamojo Vienarankiui jo paties rankos plaštaka. Vienarankis pažadėjo sau – jei liks gyvas, pašvęs savo likusį gyvenimą, kad susigrąžintų prarastą ranką. Už rankos radimąVienarankis siūlo solidžią premiją. Veiksmas prasideda, kai norėdami pasipelnyti narkotikų dileriai bando apgauti Vienarankį, atnešdami jam iš muziejaus pavogtą aborigeno ranką. Tačiau Vienarankis ne iš tų, kuriuos galima pykdyti. Jis – nesukalbamas, užsispyręs, nenuspėjamas, gąsdinantis.

Užupio dramos teatro spektaklis „Vienarankis iš Spokano“ – aštrių pojučių ir ekstremalių situacijų mėgėjams.

Kūrybinė grupė
Režisierė: Rita Urbonavičiūtė.
Aktoriai: Linas Barauskas, Saulius Čėpla, Donata Kielaitė, Povilas Liubinas.

Užupio dramos teatro kūrybinė grupė kviečia į premjerą

2016 m.  lapkričio 10 d. 19 val. ir gruodžio 1 d. 19 val.
Teatro saloje (S. Stanevičiaus g.24)
PREMJERA TAUJĖNŲ DVARE lapkričio 6 d. 16 val.

Bilietus platina bilietai.lt ir teatrai.lt.

Daugiau informacijos ir bilietų rezervacija:
Tel. +370 614 43997
El. paštu uzupisdramosteatras@gmail.com

www.uzupioteatras.lt

Šokio festivalyje „Aura 26“ – pasaulinė žvaigždė iš Izraelio Sharon Eyal

Spalio 6-9 dienomis Kaune jau dvidešimt šeštąjį kartą užvirs šiuolaikinio šokio mėgėjų kraujas. Pasaulinėje šokio padangėje švytinčios žvaigždės organizatorių pastangomis kasmet pasiekia ir Kauną.

Casualties-of-Fate_photo-by-Colleen-Cooke-1260x1008
Šių metų festivalio „Aura 26“ programoje reikšmingiausia vieta atitenka Izraelio choreografei Sharon Eyal. Šokio pasaulyje Sharon Eyal vardas kalba pats už save. Kūrėja yra pelniusi daugybę apdovanojimų, nuo 2008 metų ji remiama Izraelio kultūrinio meistriškumo fondo.
Choreografės Sharon Eyal ir jos gyvenimo bei scenos partnerio Gai Beharo duetas jau eilę metų garsiai skamba meno pasaulyje, o poros bendradarbiavimo kulminacija tapo trupės L-E-V įkūrimas 2013 metais.
Kaip teigia Sharon Eyal, dirbti su atskirais atlikėjais ar projektais – sudėtinga. Kūryba – ilgas ir nevienadienis procesas, tad norėjosi turėti savo trupę, žmones, su kuriais gali nerti gilyn – tiek žmogiškąja, tiek kūrybine prasme. Tik taip dirbant gali pasiekti maksimalų pasitenkinimą tuo rezultatu, kurio link judi.


Festivalio „Aura 26“ metu, spalio 8 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre publika išvys du trupės L-E-V darbus: „Sara“ ir „Kiaulė žudikė“, kurie pripildyti stulbinamos aistros ir begalinio subtilumo. Kaip ir kiti trupės darbai, šie spektakliai užburia unikaliu judesio žodynu, kuris tiesiog nepanašus į jokių kitų kūrėjų darbus. Šokėjai juda taip, tarsi jie būtų iš kitos kultūros ar civilizacijos, turintys savitą vaizdinių pasaulį ir savitus prisiminimus.
Įkvėpimą choreografė randa visame kame: vaikuose, meilėje, kasdienybėje, visame supančiame pasaulyje. Pasak kūrėjos, judesys kyla iš vidaus: jis tarsi visų sugromulotų patirčių lydinys, išeinantis į paviršių per kūno kalbą. „Kūryba – tai, kas ateina iš „vidurių“, o ne išmąstytų sprendimų keliu“, – teigia Sharon Eyal.

Svarbi kiekviena detalė.
Sharon Eyal preciziškai žvelgia į kiekvieną detalę. Choreografė įsitikinusi, kad viskas, kas mus supa – įtakoja ir veikia. Ne atsitiktinai kūrėjos darbuose naudojami minimalistiniai kostiumai. Kuomet naudojama mažiau audinių, spalvų, daugiau vietos lieka jausmui.
Choreografei svarbiausia yra asmuo ir jo širdis, todėl ji naudoja kostiumus, kurie yra tarsi antroji oda ir neužgožia arba nesukuria naujos asmenybės. Neatsargios detalės atsiradimas gali sugriauti judesį, išblaškyti žiūrovo dėmesį. „Kuomet kostiumai minimalistiniai, žiūrovas gauna „netto“ judesį“, – sako Sharon Eyal.
Sharon Eyal pastatymai stebina neįtikėtinai švariu, tiksliu, preciziškai nupoliruotu judesiu. Judesys auginamas mažyčiais žingsneliais, kol pasiekia savo kulminaciją. Šokis pripildytas stebinančių judesio elementų, tokių savitų ir tokių specifinių, būdingų tik šiai choreografei. Kiekviename Sharon Eyal spektaklyje, švenčiama kūno, įsiklausančio į save, pergalė.
Festivalio „Aura 26“ programoje – taip pat spektakliai, sukurti garsių pastarojo meto kūrėjų ir šokėjų iš Meksikos, JAV, Pietų Korėjos, Japonijos, Vietnamo, Izraelio ir Lietuvos. Publika turės galimybę pamatyti ir garsių publikos ovacijų lydimą Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Godos“. Šių metų festivalis dedikuojamas išraiškos šokio Lietuvoje pradininkei Danutei Nasvytytei, tad festivalio atidarymo vakarą specialiai sukurtame projekte „Labirintas“, plevens ir šios asmenybės dvasia.

www.dancefestival.lt
Bilietus platina tiketa.lt

Spalio 12 d. pirmą kartą Lietuvoje, Šv. Kotrynos bažnyčioje koncertuos duetas Hang Massive (Didžioji Britanija/Švedija)

Hang Massive – drąsiai improvizuojantys stiprūs profesionalai, subtiliai jaučiantys erdvės energetiką, gebantys įtraukti klausytojus į teigiamas vibracijas. Šių vaikinų muzika įdomi tiek mažesnių susiėjimų žmonėms, tiek ir tiems, kurie jau seniai pamilo hang’ą, tiek ir jo sekėjams, kaip Didžiojoje Mados savaitėje Milane.

Hang’as – muzikos instrumentas, gimęs jau XXI amžiuje, tačiau iš senų senovės turintis savo garso atmintį. Pasak legendos, hang’as gyvavo jau prieš kelis tūkstantmečius, tačiau jo magiško skambesio paslaptis ilgiems metams buvo prarasta ir tik 2000 metais hang’as buvo atrastas iš naujo.

Šio instrumento skambesys gali priminti ir arfą, ir vargonus, ir fortepijoną, ir gitarą, ir varpelius ar netgi žmogaus balsą. Hang būgnas, dar vadinamas rankinis būgnas, iš išorės primena skraidančią ateivių lėkštę, o išgauti garsą iš jo galima įvairiais būdais: groti pirštų galiukais, delnu arba jo kraštu. Šis unikalus mušamasis muzikos instrumentas susideda iš dviejų metalinių pusrutulių, o svarbiausia, kad nėra jokių taisyklių, kaip su juo groti. Viskas ko reikia, tai rankos ir meilė muzikai.

Hang Massive duetas jau pakerėjo visą Europą ir Ameriką. Danny Cudd ir Markus Offbeat jau šešis metus groja drauge ir sėkmingai gastroliuoja po visą pasaulį. Šiais metais išleistas ilgai lauktas naujas albumas, nauji Hang Massive projektai su pasaulinėmis scenos žvaigždėmis kiekvienoje šalyje sulaukia savo klausytojų. Drauge su grupe auga ir pasirodymų apimtis.

Spalio 12 d. Vilniuje vyksiantis koncertas yra turo, pristatančio naują albumą, dalis.

Bilietus galima įsigyti www.Bilietai.lt

Raudonojo Kryžiaus ligoninėje vyks LNDT ir OKT premjera apie pabėgėlius

Rugsėjo 29, 30 dienomis bus pristatyta bendra Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir OKT / Vilniaus miesto teatro premjera apie pabėgėlius – „Eglė žalčių karalienė“, rež. Oskaras Koršunovas. Spektaklis-akcija vyks netradicinėje erdvėje – Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Bilietus į šį spektaklį-akciją galima įsigyti nuo rugsėjo 20 dienos. Perkant specialų bilietą už 15 eurų, 5 eurai bus pervedami Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai, kuri surinktas lėšas panaudos nuo karo ir persekiojimų bėgančių žmonių būtiniausioms reikmėms patenkinti. Be šių specialių bilietų, prekyboje bus ir įprastiniai – už 10 eurų.
77-ajam sezonui Lietuvos nacionalinis dramos teatras pasirinko šūkį „Treniruok ir sielą“. Visi šiame sezone dirbsiantys režisieriai buvo paprašyti pasirinkti simbolinį sielos organą, labiausiai atitinkantį kertinę kuriamo spektaklio mintį. Su spektakliu „Eglė žalčių karalienė“ žiūrovai yra kviečiami išjudinti savo atjautą. Šis spektaklis išsiskiria ne tik aktualia, daug diskusijų Lietuvoje keliančia pabėgėlių tema, bet ir netradicine spektaklio rodymo vieta – spektaklio veiksmas vienu metu vyks keliose Raudonojo Kryžiaus ligoninės erdvėse.
Naujausias Oskaro Koršunovo darbas yra įkvėptas austrų rašytojos Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“, atskleidžiančios 2013 m. įvykius Austrijoje. 2013-ųjų sausį 70 prieglobsčio prašytojų užėmė vieną iš Austrijos sostinės Vienos bažnyčių. Tik tam, kad atkreiptų visuomenės ir valdžios dėmesį į jų padėtį. Toks protestas buvo nukreiptas prieš nežmoniškas sąlygas šalia Vienos įkurtoje pabėgėlių stovykloje: jie reikalavo geresnių vertėjų, leidimo dirbti, galimybės jų vaikams lankyti mokyklą ir galiausiai sustabdyti savotišką tradiciją kone kasdien keisti vidaus taisykles stovykloje. Daugumai jų deportavimas atgal į gimtąją šalį reiškė viena – mirtį. Deja, daugelis jų buvo deportuoti iš Austrijos jau kitą vasarą.

Šis įvykis tapo atspirties tašku, paskatinusiu Elfriede Jelinek parašyti pjesę „Prašytojai“. 2016 m. birželį šios pjesės skaitymas buvo pristatytas LNDT ir šis įvykis tapo kūrybinio proceso, virtusio spektakliu-akcija, pradžia. Kūrybinei komandai repetuojant, nuo E. Jelinek teksto buvo atsispirta ir gerokai nutolta, o priartėta prie „Eglės žalčių karalienės“ mito, paįvairinti šiandieninėmis pabėgėlių priėmimo Lietuvoje reakcijų refleksijomis.
Iš lietuvių liaudies paimtas pavadinimas intriguoja, tačiau tai tikrai nebus spektaklis vaikams, priešingai – į „Eglę žalčių karalienę“ bus įleidžiami tik pilnametystės sulaukę asmenys. Režisierius Oskaras Koršunovas pateikia iki šiol negirdėtą puikiai žinomos istorijos interpretaciją: „Pirmasis legendinis atėjūnas lietuviškame folklore yra žaltys Žilvinas. Atėjo, paprašė, suktybe ir prievarta atplėšė Eglę nuo jos gimtinės. Negana to, ėmė jauniausią, mylimiausią seserį, kurios vieta sodžiuje, tarp brolių, dėdžių, ant savosios, derlingos žemės. Tai, kaip į Žaltį reagavo Eglės broliai, yra instinktyvios neapykantos užuomazga lietuviško mentaliteto formavimesi. Dabartis atliepia legendinę Eglės istoriją: dabar taip pat nekenčiame bet kokio atėjūno, net jeigu šio ir nematėme. Jų buvimas suvokiamas kaip mėginimas apgauti, užimti ir pasisavinti, o pasirodymas kursto baimę ir priešiškumą. Nūdienoje tą jaučiame anoniminio pykčio kupinoje internetinių komentarų kultūroje. Bijoti žalčio ir apsaugoti seserį Eglę – tai lietuviškos brolystės šerdis. Žaltys, atėjūnas, pabėgėlis, prašytojas – jų Europos ir pasaulio mastu mes nematome, bet jo prašymas vis tiek aidi, tačiau stebėtinai nekelia visuotinės atjautos, dažniau – priešingus jausmus. Eglės legenda tampa pretekstu pažvelgti į pirmojo atėjūno ir visų dabarties atėjūnų problemą, kurioje persipina tiek lokalios komentarų reakcijos atspindys, tiek Elfriede Jelinek globalus „Prašytojų“ kontekstas. Pro Eglės ir Žilvino legendos rėmus žvelgiame į skaudžių globalių problemų pažadintą neapykantą atėjūnams…“


Spektaklyje-akcijoje veikia jaunieji Oskaro Koršunovo aktoriai: Gediminas Rimeika, Greta Petrovskytė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Žygimantė Elena Jakštaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Eimantas Pakalka, Augustė Pociūtė, Inga Šepetkaitė, Kęstutis Cicėnas, Gailė Butvilaitė, Lukas Malinauskas, Oskar Vygonvski, Viktorija Žukauskaitė, Ignas Gužauskas, Martynas Ališaukas, Paulina Taujanskaitė, Artiom Rybakov, Taura Kvietinskaitė ir menininkė iš Rumunijos Anca Pitaru. Spektaklio dailininkai – random heroes, kompozitorius – Gintaras Sodeika, režisieriaus asistentas – Antanas Obcarskas.
LNDT ir OKT spektaklio-akcijos „Eglė žalčių karalienė“ premjera įvyks rugsėjo 29, 30 dienomis Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (įėjimas iš Radvilų g. 5). Daugiau informacijos – www.teatras.lt

Foto D.Matvejev

Vertėja Akvilė Melkūnaitė: “Verčiant komediją „Fantazijus“, viena akis verkia, kita – juokiasi“

Vilniaus mažajame teatre prasidėjo XIX a. pradžios romantiko Alfredo de Musset pjesės „Fantazijus“ repeticjos. Pjesės vertėja Akvilė Melkūnaitė pasidalino savo mintimis apie autorių ir jo kūrinį „Fantazijus“, kurį ji išvertė Vilniaus mažojo teatro užsakymu.

Kaip sekėsi versti pjesę, parašytą beveik prieš du šimtus metų?
Iš pradžių būgštavau, maniau, jog bus labai daug senovinių žodžių ir specifinių realijų, kurių nesuprasiu. Nors pjesė parašyta XIX amžiuje, tačiau neturi jokio pelėsio apnašo. „Fantazijaus“ labai graži kalba, sodrūs monologai, šmaikštūs dialogai. Humoras nepasenęs. Versdama galvojau, kad įdomu bus aktoriams vaidinti, ieškojau Fantazijaus prototipų tikrovėje.
Versti man buvo ir atradimas, ir malonumas. Alfredo de Musset kalba – labai išpuoselėta, gausu filosofinių pasisakymų, o klasikinis autoriaus išsilavinimas tiesiog spinduliuoja. Svarbiausia buvo nieko nesugriauti, nesugadinti. Verčiant pjesę, o ir skaitant ją – viena akis verkia, kita – juokiasi.

Pagrindinį Fantazijaus vaidmenį režisierė patikėjo aktoriui Martynui Nedzinskui. Ar Fantazijus yra savotiškas paties autoriaus Alfredo de Musset prototipas?
Taip. Jis tarsi dviguba asmenybė: ilgisi meilės ir ją visiškai neigia, ilgisi tikėjimo ir visiškai jį neigia. Fantazijus – ir cinikas, ir labai sentimentalus. Neįtikėtinai intelektualus personažas. Jis vaidina Karaliaus juokdarį. Ir jį vaidindamas pasako labai daug įžvalgų apie gyvenimą, žmogaus prigimtį. Apie jausmus. Tai – nusivylusio ir kažko labai šviesaus besiilginčio žmogaus portretas.

Ką galėtumėte papasakoti apie pjesės autorių Alfredą de Musset?
Alfredas de Musset (1810 – 1857) – tikro romantiko pavyzdys. Jis gimė pasiturinčioje šeimoje, turėjo puikų klasikinį išsilavinimą. Alfredo tėvas buvo garsaus filosofo Ž.Ž. Ruso leidėjas. O sūnus blaškėsi – studijavo ir teisę, ir mediciną, ir menus (piešimą, muziką). Ne veltui Artūras Rembo jį kritikavo, sakydamas, kad „šis veltėdis angelas mūsų kartai yra keturiolika sykių atgrasus“.
Prancūzų rašytojo ir poeto Šarlio Nodjė dėka, septyniolikmetis Alfredas pateko į literatūros ratelį. Ten susipažino su rašytoju Viktoru Hugo, poetu Alfonsu de Lamartinu, tapytoju Eženu Delakrua. Pripažinimo kaip rašytojas sulaukė būdamas 22, kai po tėvo mirties parašė poemą „Rola“ apie savo kartą ir tikėjimo netekimą. Alfredo de Musset autoportretas yra romane „Amžiaus sūnaus išpažintis“, kur aprašytas jo audringas romanas su Žorž Sand. Šis romanas 1968 m. yra išverstas ir į lietuvių kalbą (vertė Aldona Merkytė). Lietuvių kalba yra ir keletas jo apsakymų.

Kuo pjesė „Fantazijus“ aktuali šiandien?
Tai drąsi ir trumpa komedija (jau vien tai pas mus aktualu šaltuoju metu – komedija!) apie ciniką, šmaikštuolį, norintį „nuveikti kažką didingo“, nerandantį ramybės. Jo vaizduotė (Fantazijus!) ir drąsa padeda jam rasti būdą nuveikti kažką didingesnio ir susitaikyti su savim, taip pranokti nuobodulį, nors ir sodriai laistomą vynu, lošimą, skolų vengimą ir grąžinimą. Paralelių su lietuviškom aktualijom galima surasti daug: nuo kyšininkavimo istorijų, pažeidžiamų politikų iki pokemonų medžioklės (ėjimas nuotykių į kitą realybę?), bet tos paralelės nebūtinos, o ir per smulkios, buitiškos – komedija daug stipresnė. Manau ir tikiuosi, suteiks tikrą teatro džiaugsmą. Dirba išradinga komanda, – labai įdomu, kas bus.

Ko palinkėtumėt šiai išradingai komandai režisierei Gabrielei Tuminaitei ir aktoriams: Arvydui Dapšiui, Daumantui Ciuniui, Tomui Stirnai, Tomui Kliukui, Martynui Nedzinskui, Kirilui Glušajevui, Vainiui Sodeikai, Jokūbui Bareikiui, Mantui Zemleckui, Agnei Šataitei ir Elžbietai Latėnaitei?
Palinkėčiau daug juoko. Juoko kaip priešnuodžio tam liūdesiui, kurio kupina šita pjesė. Kad spektaklio nenusvertų ta tamsioji pusė, neužtemdytų joje esančios šviesios ir humoro. Palinkėčiau kūrybos džiaugsmo repetuojant.
„Fantazijaus“ eskizas numatytas rugsėjo 18d. Vilniaus mažojo teatro kūrybinėje erdvėje „Kvartalas“ (Labdarių g. 3 C).

Pjesės „Fantazijus“ vertėją Akvilę Melkūnaitę kalbino Rūta Jakimauskienė