Vilniaus mažajame teatre prasidėjo XIX a. pradžios romantiko Alfredo de Musset pjesės „Fantazijus“ repeticjos. Pjesės vertėja Akvilė Melkūnaitė pasidalino savo mintimis apie autorių ir jo kūrinį „Fantazijus“, kurį ji išvertė Vilniaus mažojo teatro užsakymu.

Kaip sekėsi versti pjesę, parašytą beveik prieš du šimtus metų?
Iš pradžių būgštavau, maniau, jog bus labai daug senovinių žodžių ir specifinių realijų, kurių nesuprasiu. Nors pjesė parašyta XIX amžiuje, tačiau neturi jokio pelėsio apnašo. „Fantazijaus“ labai graži kalba, sodrūs monologai, šmaikštūs dialogai. Humoras nepasenęs. Versdama galvojau, kad įdomu bus aktoriams vaidinti, ieškojau Fantazijaus prototipų tikrovėje.
Versti man buvo ir atradimas, ir malonumas. Alfredo de Musset kalba – labai išpuoselėta, gausu filosofinių pasisakymų, o klasikinis autoriaus išsilavinimas tiesiog spinduliuoja. Svarbiausia buvo nieko nesugriauti, nesugadinti. Verčiant pjesę, o ir skaitant ją – viena akis verkia, kita – juokiasi.

Pagrindinį Fantazijaus vaidmenį režisierė patikėjo aktoriui Martynui Nedzinskui. Ar Fantazijus yra savotiškas paties autoriaus Alfredo de Musset prototipas?
Taip. Jis tarsi dviguba asmenybė: ilgisi meilės ir ją visiškai neigia, ilgisi tikėjimo ir visiškai jį neigia. Fantazijus – ir cinikas, ir labai sentimentalus. Neįtikėtinai intelektualus personažas. Jis vaidina Karaliaus juokdarį. Ir jį vaidindamas pasako labai daug įžvalgų apie gyvenimą, žmogaus prigimtį. Apie jausmus. Tai – nusivylusio ir kažko labai šviesaus besiilginčio žmogaus portretas.

Ką galėtumėte papasakoti apie pjesės autorių Alfredą de Musset?
Alfredas de Musset (1810 – 1857) – tikro romantiko pavyzdys. Jis gimė pasiturinčioje šeimoje, turėjo puikų klasikinį išsilavinimą. Alfredo tėvas buvo garsaus filosofo Ž.Ž. Ruso leidėjas. O sūnus blaškėsi – studijavo ir teisę, ir mediciną, ir menus (piešimą, muziką). Ne veltui Artūras Rembo jį kritikavo, sakydamas, kad „šis veltėdis angelas mūsų kartai yra keturiolika sykių atgrasus“.
Prancūzų rašytojo ir poeto Šarlio Nodjė dėka, septyniolikmetis Alfredas pateko į literatūros ratelį. Ten susipažino su rašytoju Viktoru Hugo, poetu Alfonsu de Lamartinu, tapytoju Eženu Delakrua. Pripažinimo kaip rašytojas sulaukė būdamas 22, kai po tėvo mirties parašė poemą „Rola“ apie savo kartą ir tikėjimo netekimą. Alfredo de Musset autoportretas yra romane „Amžiaus sūnaus išpažintis“, kur aprašytas jo audringas romanas su Žorž Sand. Šis romanas 1968 m. yra išverstas ir į lietuvių kalbą (vertė Aldona Merkytė). Lietuvių kalba yra ir keletas jo apsakymų.

Kuo pjesė „Fantazijus“ aktuali šiandien?
Tai drąsi ir trumpa komedija (jau vien tai pas mus aktualu šaltuoju metu – komedija!) apie ciniką, šmaikštuolį, norintį „nuveikti kažką didingo”, nerandantį ramybės. Jo vaizduotė (Fantazijus!) ir drąsa padeda jam rasti būdą nuveikti kažką didingesnio ir susitaikyti su savim, taip pranokti nuobodulį, nors ir sodriai laistomą vynu, lošimą, skolų vengimą ir grąžinimą. Paralelių su lietuviškom aktualijom galima surasti daug: nuo kyšininkavimo istorijų, pažeidžiamų politikų iki pokemonų medžioklės (ėjimas nuotykių į kitą realybę?), bet tos paralelės nebūtinos, o ir per smulkios, buitiškos – komedija daug stipresnė. Manau ir tikiuosi, suteiks tikrą teatro džiaugsmą. Dirba išradinga komanda, – labai įdomu, kas bus.

Ko palinkėtumėt šiai išradingai komandai režisierei Gabrielei Tuminaitei ir aktoriams: Arvydui Dapšiui, Daumantui Ciuniui, Tomui Stirnai, Tomui Kliukui, Martynui Nedzinskui, Kirilui Glušajevui, Vainiui Sodeikai, Jokūbui Bareikiui, Mantui Zemleckui, Agnei Šataitei ir Elžbietai Latėnaitei?
Palinkėčiau daug juoko. Juoko kaip priešnuodžio tam liūdesiui, kurio kupina šita pjesė. Kad spektaklio nenusvertų ta tamsioji pusė, neužtemdytų joje esančios šviesios ir humoro. Palinkėčiau kūrybos džiaugsmo repetuojant.
„Fantazijaus“ eskizas numatytas rugsėjo 18d. Vilniaus mažojo teatro kūrybinėje erdvėje „Kvartalas“ (Labdarių g. 3 C).

Pjesės „Fantazijus“ vertėją Akvilę Melkūnaitę kalbino Rūta Jakimauskienė

Šiuolaikinis cirkas po truputį įsigyvena Vilniaus Senamiestyje – paskutinėmis vasaros dienomis Menų spaustuvėje prasidėjusi Naujojo cirko savaitgalio edukacinė programa įgauna pagreitį, jau pristatyti cirko dramaturgijos dirbtuvių rezultatai. Antradienį, rugsėjo 6 dieną, prancūzų trupės “Cie BAM” rokenrolo koncertas-spektaklis atidarys vienuoliktąjį festivalį, truksiantį iki pat sekmadienio.

Paaiškinti ar apibrėžti šiuolaikinį cirką jo nemačiusiems, ko gero, neįmanoma. Vienuoliktajame festivalyje pasirodysiantys artistai patys vengia apibrėžimų ir teigia, jog cirko mene praverčia bet kokia patirtis. “Stengiuosi savo profesiją ir kasdienybę praturtinti viskuo, kas mane verčia šypsotis”, sako “Cia BAM” narys akrobatas William Thomas ir vardina savo įkvėpimo šaltinius: kovų menai, medžio drožinėjimas, virinimas, buvimas gamtoje, meditacija… Tuo tarpu rugsėjo 9-10 dienomis pasirodysiančio vokiečių projekto “Overhead Project” narys Tim Behren cirką pristato kaip patirtį ir kaip formą, tinkamiausią akrobatų dueto idėjoms išreikšti: “Ir tai nebūtinai turi būti grynas cirkas. Mes tai vadiname ir šokiu, ir imtynėmis.”

Švedija šiuo metu yra viena Europos lyderių šiuolaikinio cirko srityje ir šįmet Naujojo cirko savaitgalis pristatys du visiškai skirtingus švedų darbus. Rugsėjo 7 dieną žiūrovai kviečiami stebėti spektaklio-mokslinio tyrimo “Extreme Symbiosis”, gimusio akrobatams analizuojant savo darbo – pasirodymų bei kasdieninių treniruočių – ir gyvenimo būdo principus. Spektaklio kūrėjai Henrik Agger ir Louise von Euler Bjurholm kartu dirba jau 14 metų, drauge mokėsi Valstybinėje Maskvos cirko mokykloje bei iki šiol dirba legendinėje švedų cirko trupėje „Cirkus Cirkör“, prie kurios įkūrimo prisidėjo ir pats Henrik. Antrasis švedų pasirodymas – festivalį uždarysiantis trupės Svalbard spektaklis “All Genius All Idiot”, vienas ryškiausių pastarųjų metų Šiaurės Europoje sukurtų cirko pasirodymų. Kūrėjai ironiškai, o kartais ir sarkastiškai kvies publiką mąstyti apie ribą tarp genijaus ir idioto – kas mus daro vienais, o kas – kitais? Ar iš tiesų žmogus=intelektas, gyvulys=instinktai?

Šeštadienio popietę greta užsienio svečių žiūrovai galės išvysti ir lietuvių pasirodymą – Vokietijoje besimokantys Aleksandras Lempertas ir Dolita Bubnytė Kišeninėje salėje pristatys eskizą, gimusį susitikus cirko artistams ir eksperimentinės muzikos kūrėjams. Festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė džiaugiasi, jog vis daugiau šiuolaikiniu cirku besidominčių lietuvių užsienyje mokosi iš savo srities profesionalų, kelia savo lygį, dalyvauja vietiniame kultūriniame gyvenime ir, svarbiausia, grįžta į Lietuvą tuo pasidalinti su žiūrovais bei įkvėpti kitų jaunų žmonių mokytis cirko disciplinų.

Naujojo cirko savaitgalis’16 vyks rugsėjo 6-11 dienomis Menų spaustuvėje. Bilietus platina Tiketa.

Rugsėjo 2-4 d. Vilnių sudrebins ir bičiuliškai sutelks didžiausias miesto festivalis “Sostinės dienos”. Šventės didieji renginiai, kaip įprasta, vyks Katedros aikštėje – jau paskelbtos pirmųjų dviejų dienų pagrindinės žvaigždės: rugsėjo 2-sios vakarą uraganinį pasirodymą surengs garsieji „reivo” vėliavnešiai “Digitalism”, o rugsėjo 3 d. didžiulį viso vakaro koncertą surengs Andrius Mamontovas su grupe. Na, o sekmadienį, rugsėjo 4 dieną, „Sostinės dienas“ Katedros aikštėje vainikuos legendinė „Jazzanova“. Viso pasaulio melomanų širdis užkariavusi grupė ruošiasi pradžiuginti vilniečius ir miesto svečius savo koncertu pačioje sostinės širdyje. Su grupe Vilniuje pasirodys ir nuolatinis grupės partneris bei sceninis lyderis – ekstravagantiškasis JAV vokalistas Paul Randolph. Moderniu skambesiu, šokių muzikos ir nu-jazz, chillout, Latin jazz, house bei kitų stilių sinteze išgarsėjusios „Jazzanovos“ koncertą „Sostinės dienų” proga bus galima išgirsti nemokamai.
Intensyviai po festivalius, koncertų sales ir klubus gastroliuojantis kolektyvas iš Berlyno muzikos gurmanų yra vertinamas už talentą derinti nuolatines kūrybines paieškas ir puikiai atpažįstamą grupės stilistiką. Šešių didžėjų ir prodiuserių kolektyvo kūryba – lyg gyvas nuostabios stilių samplaikos pavyzdys. „Jazzanova“ muzika įkaitina orą šokių aikštelėse ir priverčia judėti minias gerbėjų, tačiau grupės sukauptame solidžiame kompozicijų sąraše gausu ir ramesnių ritmų bei lyriškesnių melodijų. Jų kūrybą seka tiek elektroninės šokių muzikos, tiek džiazo bei chillout gerbėjai.
Pernai savo veiklos 15 metų sukaktį minėjęs kolektyvas per šį laiką leidosi į ne vieną drąsų eksperimentą. Pavyzdžiui, kartu su garsiuoju juodaodžiu vokalistu Paulu Randolphu grupė surengė jau daugiau kaip 250 koncertų visame pasaulyje. „Jazzanova LIVE feat. Paul Randolph” išsiplėtė net iki devynių kolektyvo narių ir tapo vieni laukiamiausių svečių elektroninės muzikos bei džiazo festivaliuose. Užkrečianti energija, bekompromisis profesionalumas ir užburiantys muzikiniai eksperimentai – tai, kas paverčia kiekvieną „Jazzanova“ koncertą ypatingu.
1995 m. Berlyne įkurto kolektyvo „Jazzanova“ branduolį sudaro didžėjai ir prodiuseriai Alexanderis Barckas, Claasas Brieleris, Roskowas Kretschmannas, Stefanas Leiseringas, Axelis Reinemeris bei Jürgenas von Knoblauchas. Pirmojo pripažinimo sulaukė 1997-aisiais, kai BBC diskžokėjas Gillesas Pettersonas savo programoje paleido pirmąjį kolektyvo kūrinį „Fedime’s Flight”. Paskui kompanija ėmėsi remiksų projektų, kurie vėliau išleisti albumu „The Remixes 1997-2000”. 2002 m. pasirodė debiutinis kolektyvo albumas „In Between“, dar po šešerių metų išleistas „Of All The Things“. Ėmus bendradarbiauti su vokalistu iš Detroito P. Randolphu pasirodė trečiasis albumas „Funkhaus Studio Sessions“.
„Sostinės dienas 2016“ vainikuosiantis „Jazzanova LIVE feat. Paul Randolph” koncertas Katedros aikštėje vyks rugsėjo 4 d. po 20 val.
Nuorodos:




https://www.youtube.com/watch?v=FGlcddqFGPs

„Sostinės dienos 2016” vyks rugsėjo 2–4 dienomis. Visi renginiai nemokami. Daugiau informacijos ir festivalio programa www.sostinesdienos.lt

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šį rudenį vyks jau keturioliktą kartą. Šiemet lapkričio 3-20 d. į kino sales Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose kviesiantis festivalis, visus metus aktyviai keliavęs po reikšmingiausius Europos kino renginius, žiūrovams ir vėl pasiūlys daugiau šimtą daugiausiai dėmesio, simpatijų ir kalbų sulaukusių filmų peržiūrų.

14-ioliktoji „Scanorama“ naują sezoną pasitinka ne tik jau kruopščiai sudėliota filmų programa, bet ir pakeitusi savo įvaizdį. Šiemet festivalis atnaujino savo logotipą, ji sukūrė dizainerė Indrė Klimaitė. Jis pirmą kartą viešai bus pristatytas šį ketvirtadienį, rugpjūčio 18 d., Kauno kino centro „Romuva“ projekte „Lauko kinas“, kuriame bus rodomas vienas populiariausių pernai metų „Scanoramos“ filmų – norvegiška sutbili komedija „Prieš gamtą“ (Out of Nature, 2014).

„Su nauju logotipu verčiame naują festivalio istorijos puslapį. Šie metai ir mums, ir festivalio žiūrovams atneš daug naujienų, todėl naują sezoną nusprendėme pasitikti atsinaujinę ir pristatyti šiek tiek pakitusį festivalio įvaizdį bei logotipą“, – apie festivalio naujienas pasakoja „Scanoramos“ vykdančioji direktorė Aušra Simanavičiūtė.

„Naujas festivalio įvaizdis į „Scanoramos“ gyvenimą įpūs šviežio oro, tačiau vienas dalykas liks nepakitęs – „Scanorama“ ir toliau rodys tik itin kruopščiai ir atsakingai atrinktus filmus“, – jai pritaria ir „Scanoramos“ direktorė bei meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Visa šių metų filmų programa bus paskelbta kiek vėliau, bet jau dabar „Scanoramos“ organizatoriai pristato keletą iškiliausių filmų, kurios žiūrovai pamatys šių metų festivalyje.

Vienas jų – šiemet Kanų kino festivalyje už geriausią scenarijų ir geriausią aktoriaus darbą apdovanotas naujausias santykių meistro, garsaus iraniečio Asghar Farhadžio filmas „Komivojažierius“ (The Salesman, 2016). Drama atskleidžia jaudinančius poros santykius, kai žmonės yra priversti palikti griūvančius namus ir ieškoti naujo prieglobsčio. Asghar Farhadžis ne naujokas „Scanoramoje“ – jo puikus kūrinys „Praeitis“ buvo vienu populiariausių 2013-ųjų metų festivalio filmu.

„Scanoramos“ žiūrovai pamatys ir šiemet Berlyno kino festivalyje „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą įvertintą prancūzų režisierės Mia Hansen Love filmą „Ateitis“ (Things to Come, 2016). Moters jausmą dramą, šeimą palikus vyrui, personažo lūpomis perteiks žavioji aktorė Isabelle Huppert.

Skamdinavišką kiną reprezentuos bene populiariausias šių metų švedų filmas, naujausias režisierės Hannes Holm darbas „Gyveno kartą Uvė“ (A Man Named Ove, 2015). Filmas sukurtas pagal tarptautinį Fredriko Backmano bestselerį, išverstą ir į lietuvių kalbą. Tai nieko nemėgstančio senuko Uvės istorija, kai ramią, bet nuobodžią jo kasdienybę sudrumsčia į kaimynystę atsikrausčiusi jauna šeima.

Šiemet Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 3–20 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Rugsėjo 3 d., „PIANO LT“ vasaros terasoje pristatoma premjera Lietuvoje – elektro-folk misterija „Saulės dukros”. Vilniaus publiką pamalonins išskirtinis renginys, kuriame susijungs elektroninė muzika, 3D vaizdo projekcijos ir šokantis merginų choras.

Paklausta, kas įkvėpė sukurti tokį negirdėtą reiškinį, kaip elektro-folk misterija, idėjos autorė ir kompozitorė Vilija Mažintaitė atvirauja: „Du dalykai – meilė Lietuvos folklorui ir choro „Viva” merginos. Iš lietuviškų ir baltų papročių semiuosi energijos, kurios dėka rašau šiuolaikinę muziką. Žinoma, „Viva” choras – dėmesio vertas reiškinys. Skirtingų profesijų atstovės, turinčios muzikinį išsilavinimą ir solidžią dainavimo patirtį, dainuoja tik tai, kas joms yra miela ir patrauklu. „Viva” choristėms bet kokia muzika neįtiksi. Jos pačios žino, kas gali būti įdomu išsilavinusiam ir reikliam klausytojui.”

Kūrėjai dalinasi renginio idėja: „Šia misterija siekėme atskleisti moters savasties darną. Kiekviena moteris ieško to savojo aukso vidurio tarp šeimos ir karjeros, balansuoja tarp poreikio išreikšti save ir noro aprūpinti dėmesiu artimuosius. „Saulės dukros” atsiliepia į moters ir visuomenės suinteresuotumą atrasti vidinį balansą tarp asmeninių norų, bei neišvengiamų reikmių. Misterijoje, pasitelkiant muzikos, vaizdo ir šokio sintezę, į vieną sujungiama tai kas nauja (elektronika) ir tai, kas atėję iš amžių glūdumų (folkloras). Taip siekiama padėti žiūrovui atrasti stabilumą kasdienybėje ir siekti vidinės darnos. „

Įdomu tai, kad choras „Viva” dar aukščiau kelia chorinės muzikos kartelę, nes misterijoje „Saulės dukros” choristės dainavimą jungia su judesiu. Choreografiją pasirodymui stato renginio režisierius Andrius Pulkauninkas: „Kertinis šio kūrinio aspektas yra įtraukianti muzika. Nuo jos atsispiriama kaip nuo tramplino mąstant apie judėjimą scenoje ir taip sukuriamas judesys, kuris vizualiai dar labiau paryškina kiekvienos kūrinio dalies epizodo prasmę.”

Elektro-folk misterija „Saulės dukros” – tai daugiaplanis kūrinys, susidedantis iš viena kitą vejančių muzikinių temų, simbolizuojančių saulės patekėjimą, dienos darbus, saulėlydį, sidabrinio mėnulio pasirodymą ir paslaptingas nakties šokių apeigas. Tokiu būdu parodoma saulės, kaip šviesos skleidėjos reikšmė, bei atskleidžiama mistiška saulės ir mėnulio ciklų harmonija.

Elektroninės muzikos dalies elektro-folk renginiui kūrėjas, Andrius Laucevičius neslepia šypsenos: „Džiaugiuosi galimybe sudalyvauti kūrybiniame procese. Nuolat komunikuojame su kompozitore, deriname skambėjimo niuansus. Vilija parašė muziką chorui su pritarimu, o aš aranžuoju instrumentinę elektroninės muzikos dalį. Taip gauname visai netikėtą, išskirtinio skambėjimo darnią sintezę.”

Renginys vyks Piano.lt vasaros terasoje, tad klausytojai turės galimybę gėrėtis vaizdo projekcijomis ant buvusio Pranciškonų vienuolyno pastato sienų. Vizualios instaliacijos susijungs su šokiu ir muzika, bei sukurs ypatingą potyrį misterijos žiūrovams.

Elektro-folk misterija „Saulės dukros” vyks rugsėjo 3 d., PIANO LT vasaros terasoje (Trakų g.9/1, Pranciškonų rūmų kiemas), 21 val.
Bilietus platina BILIETAI LT – Bilietai čia

Šių metų rugsėjo 6-11 dienomis Menų spaustuvėje vyks nekantriai laukiamas vienuoliktasis Naujojo cirko savaitgalis. Iki šiol netyla atgarsiai apie pernykštį jubiliejinį festivalį, pritraukusį krūvas naujų gerbėjų vis aktyviau Lietuvoje besivystančiam šiuolaikiniam cirkui. Išaugęs susidomėjusiųjų skaičius pasitvirtino ir minios žiūrovų sulaukusioje Cirko naktyje Menų spaustuvėje Kultūros nakties metu. Rugsėjį laukia dar vienas proveržis.

Šių metų festivalis greta puikios cirko kokybės neša žinią – cirkas neturi tautybės, cirkas neturi žanrų ar formų ribų. Nors, priešingai nei pernai, visos atvyksiančios trupės reziduoja tik Europos valstybėse, artistų gimtinės išsibarsčiusios keliuose žemynuose. Nepaisant to (o galbūt kaip tik dėl to) kiekvienas spektaklis kalbės apie pamatinius, kiekvienam žmogui iškylančius klausimus, padedančius pažinti save ir kitus. Geroji žinia – nors festivalis skirtas šiuolaikiniam cirkui, apie minėtas temas bus kalbama pačiais įvairiausiais žanrais ir įvairiausių scenos menų mylėtojai galės rasti sau artimą formą.

Atidarymo rokenrolas
Rugsėjo 6-ąją Naujojo cirko savaitgalį Menų spaustuvės Juodojoje salėje atidarys iš Prancūzijos atvykę „Cie BAM“ su spektakliu-koncertu „WillyGoodWood“. Gyva elektrinės gitaros muzika, rokenrolo ritmas, retro atmosfera ir švelni ironija – visa tai „Cie BAM“ priemonės, kuriomis artistai pasakoja paprasčiausias kasdienines istorijas apie neturėjimą ką veikti, apie norą pasirodyti geresniu, galiausiai – apie flirtą ir tai, kas gražaus gali iš jo išaugti. „WillyGoodWood“ metu vietoje išsėdėti bus sunku, o atsistoti ir šokti spektaklio metu draudžiama nebus.

Pavojingos tapatybės paieškos
Anot Naujojo cirko savaitgalio vadovės Gintarės Masteikaitės, viena didžiausių šių metų festivalio sėkmių – patvirtintas Prancūzijoje veikiančio dueto „El Nucleo“ atvykimas. Kolumbijoje gimę, ten prieš 14 metų drauge pradėję dirbti ir galiausiai į Europą atvykę akrobatai parodys du spektaklius, kuriuose naudodami itin aukšto lygio techniką tyrinės, kaip žmogui rasti savo vietą nuolat besikeičiančiame pasaulyje ir kaip tokiomis aplinkybėmis išlikti savimi. Rugsėjo 8 dieną bus rodomas autobiografinis spektaklis „Kas aš esu?“, 2014-aisiais dalyvavęs Avinjono teatro festivalyje, o rugsėjo 10 dieną – „Be sustojimo“, kuriame atliekami numeriai nenusileidžia „Cirque du Soleil“ akrobatų pasirodymams. „El Nucleo“ atvykimas į Lietuvą ypatingas tuo, kad dar prieš festivalį trupės pasirodymus išvys Nidos ir Klaipėdos žiūrovai.

Pildys ir fizinio teatro nišą
Turbūt labiausiai „išprotėjusiu“ 2016-ųjų metų festivalio spektakliu galima vadinti iš Švedijos atvyksiančios trupės „Svalbard” pasirodymą „All Genius All Idiot“. „Šis spektaklis – mano favoritas“, sako G.Masteikaitė, „Sekiau jo kūrybos procesą nuo pat pradžių ir žinau, kad tai, ką pamatys publika, yra aukščiausios kokybės šiuolaikinis cirkas.“ Šiais metais Adelaide Fringe apdovanojimuose Australijoje spektaklis pripažintas geriausiu cirko ir fizinio teatro spektakliu. Kūrėjai taip pat pabrėžia šiuolaikinio cirko ir fizinio teatro bei performanso sintezę spektaklyje „All Genius All Idiot”, kuriame neapsieinama be kultūrinio konteksto parodijų. Ir visa tai tam, kad būtų pabandyta atskleisti, kur yra riba tarp to, kas mus daro genijais, ir to, kas paverčia idiotais. Ar tai tas pats, kas riba tarp gyvūno ir žmogaus, instinktų ir intelekto?

Duoklė šokiui…
Iš Vokietijos atvykstančio dueto „Overhead Project“ spektakliai savo šalyje apdovanoti daugybę kartų ir sulaukę daugybės puikių atsiliepimų spaudoje. Festivalio metu bus pristatyti du spektakliai, kuriuos vienija kovos su savimi tema. „Carnival of the Body“ – tai spektaklis, kurio formoje vyrauja šokis, o cirkas pirmiausia atsispindi turinyje. Sarkazmo ir netgi juodo humoro nestokojantis kūrinys pasakoja apie vieną populiariausių amerikietiškų pramogų – imtynes, absurdišką sporto ir šou hibridą, svyruojantį tarp pramoginės tradicijos ir milijonus nešančio verslo. Patys kūrėjai vadina spektaklį „choreografišku testosteronų cirku“ ir jo pagalba eina imtynių su pačiais savimi. Kitame dueto spektaklyje nuotaika pasikeis. Dešimties minučių pasirodymas „[Kaip būti] Beveik ten“ lyriškai atskleis žmogaus blaškymąsi tarp vienatvės ir žmonių paramos siekio.
…ir dokumentikai
Pats neįprasčiausias šįmet pasirodys dueto iš Švedijos Henrik Agger ir Louise von Euler Bjurholm spektaklis „Extreme Symbiosis“. Tai – spektaklis-repeticija, kurio metu žiūrovai stebės akrobatų trenažą, kasdieninį fizinį ir psichologinį pasiruošimą, kuris būtinas kiekvienam, einančiam į sceną kurti nepaprasto įspūdžio dalykus, ir drauge rizikuojančiam sveikata ar net gyvybe. Užkulsių darbas neretai domina scenos menų mylėtojus ir čia „Extreme Symbiosis“ kūrėjai tenkina smalsumą. Supynę skirtingas medijas ir įsitikinę, jog svarbiausia cirke yra pasitikėjimas savimi ir vienas kitu, artistai sukūrė pasirodymą, kuris jiems patiems yra drauge rutina ir eksperimentas, o žiūrovams – galimybė suvokti, kas slypi už, regis, neįmanomų gebėjimų demonstracijos.

Kaip jau tapo įprasta, Naujojo cirko savaitgalis neapsiriboja vien užsienio spektaklių pristatymais. Šįmet festivalio metu bus pristatytas Vokietijoje kuriančio žonglieriaus Alekso Lemperto work in progress. Rugpjūčio 29 – rugsėjo 11 dienomis laukia ilga ir įvairiapusiška edukacinė programa, kurioje dalyvauti bus kviečiami scenos menų studentai, profesionalai bei visi besidomintys galimybėmis profesionaliai užsiimti šiuolaikiniu cirku. Taip pat festivalio metu Vilniuje vyks Baltijos – Šiaurės šalių tinklo organizuojamas seminaras, kuriame Lietuvos ir užsienio politikai, cirko kūrėjai, žurnalistai diskutuos apie regioninę, meninę ir socialinę cirko įtaką Baltijos ir Šiaurės šalims.

Daugiau informacijos apie neribotas šiuolaikinio cirko galimybes ir festivalio programą galima rasti www.menuspaustuve.lt.
Bilietus platina Tiketa.

Gerų koncertų tąsa arba dar vienas gražus Lietuvos koncertų organizatorių pasiekimas šalyje, kurioje tokie tikri atlikėjai pasirodo ne kasdien. Patvirtinta, kad švedų kultūros ramstis ir „indie folk“ muzikos žvaigždė José Gonzálezas įtraukė Vilnių į savo koncertų turą ir vasario 2 d. „Compensa” koncertų salėje surengs pirmąjį savo pasirodymą Lietuvoje. Su net 22 muzikantų orkestru „The String Theory“, kurį sudaro švedų ir vokiečių muzikų rinktinė.

Šis analogų pasaulyje neturintis styginių projektas, kurio meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas yra pripažintas vokiečių kompozitorius Nackt, padės išpildyti gyvą José Gonzálezo pasirodymo viziją. Tai bus tik antrasis toks José Gonzálezo turas su „The String Theory“ Europoje – pirmasis įvyko dar 2011 m. ir jame iš viso buvo 19 pasirodymų. Tiesa, visas koncertų turas buvo išparduotas, o Baltijos šalių šiame maršrute nebuvo.

„Norisi tikėti, kad su José Gonzálezo muzika esate pažįstami, jos klausote, jį mėgstate ir jam atskiro pristatymo nereikia. Šįkart skelbiam iš anksto, kad turėtumėt daugiau laiko viską susiplanuoti. Prisipažinsime, kad būtent tokį didelį koncertą su orkestru į Vilnių planavome atvežti beveik 3 metus. Tai kol kas įdomiausia metų žinia iš mūsų stovyklos. Ir dar viena proga, po Benjamino Clementine’o magijos, apsilankyti „Compensa” koncertų salėje”, – sakė muzikos agentūros „8 Days A Week” partneris Martynas Butkevičius.

José Gonzálezas yra savo šalies herojus ir labai muzikali siela. Niekad nenuviliantis, visapusiškai įdomus, mielas ir labai jaukus. Nuopelnų jam pakanka. Jis tiesiog puikus kompozitorius ir unikalus atlikėjas. Tikras švedų muzikos ambasadorius ir bene geriausias šios šalies eksportas. Jis vertas kiekvieno komplimento. Tikras, grynas ir išieškotas. Be jo Šiaurės šalių muzikos scena būtų šiek tiek kitokia.

Net šių metų „Eurovizijos“ finale Švedijos muzikos industriją pristatančiame vaizdo klipe jis buvo įvardijamas kaip vienas įdomiausių švedų atlikėju, nors su „Eurovizija“ nieko bendro neturi. Puikus balsas, savitas skambesys, įkvėpianti pasaulėžiūra, gilūs tekstai ir visa kita patirtis yra daugiau nei muzika.

Įdomu tai, kad José Gonzálezas – Lietuvos publikai jau pažįstamos švedų grupės „Little Dragon“ vokalistės Yukimi Nagano antroji pusė, biochemijos mokslų daktaras, ateistas ir vegetaras. Jo tėvai paliko Argentiną ir persikėlė gyventi į antrąjį pagal dydį Švedijos miestą ir pagrindinį šalies uostą Geterborgą. Čia gimė, užaugo ir savo dienas iki šiol leidžia buvęs metalistas José Gonzálezas, savo solinę karjerą pradėjęs dar prieš 14 metų.

Namuose įrengtoje studijoje buvo įrašytas ir praėjusiais metais išleistas paskutinis José Gonzálezo studijinis albumas „Vestiges & Claws”, kuris jam pelnė prestižinį „Impala“ apdovanojimą už geriausią metų albumą, išleistą Europoje. Tokį pat nepriklausomą apdovanojimą kiek anksčiau yra gavusios tokios muzikos pasaulio žvaigždės kaip „Caribou“, Adele ir „The XX“. Šis 10 kūrinių albumas jau trečiasis šiam visada tik pirštais su gitara grojančiam „indie folk” muzikos burtininkui. José Gonzálezas šį albumą įrašė savo jėgomis – be jokios leidybinės kompanijos ir prodiuserių pagalbos.

Daug talento, aksominis balsas, pasaulinis pripažinimas, pasiekimų lentyna, kritikų pagyros, Benno Stillerio režisuoto filmo „The Secret Life of Walter Mitty“ garso takelis, kolaboracijos su kitais kūrėjais, visų mėgstamos grupės „Junip“ etiketė ir du šios grupės albumai, Lietuvoje jau rodytas dokumentinis filmas „The Extraordinary Ordinary Life of José González“ ir kiti gražūs dalykai kuria išskirtinę José Gonzálezo istoriją ir paveikslą.

Pridėkite dar vieną už kitą geresnius „Joy Division“, „Massive Attack“, Bruce’o Springsteeno, Kylie Minogue koverius ar „The Knife“ hito „Heartbeats“ versiją. Juk prisimenate, „Sony Bravia“ reklamą, kurioje tūkstančiai spalvotų kamuoliukų sukūrė mažą stebuklą San Francisko gatvėse. Joje ir panaudotas šis visur skambantis José Gonzálezo įrašas.

Faktas, kad Lietuvoje jis seniai laukiamas. Vasario 2 d. apsibraukite raudonai ir padarykite viską, ką galite, kad pamatytumėte šį pasirodymą. Įsirašykime į José Gonzálezo biografiją ir mes.

Švedų muzikos grynuolį ir daugiasluoksnį „The String Theory“ orkestrą į Vilnių prisiviliojo muzikos agentūra „8 Days A Week”. Ši kompanija jau jums atvežė Sohn, „Rhye“, Tricky, Jaakko Eino Kalevi, J.Views ir Benjaminą Clementine’ą. Bilietais į pasirodymą „Compensa“ koncertų salėje prekiauja „Bilietų pasaulis“, jie žada brangti.

Renginys:
https://www.facebook.com/events/105561116545968/

Daugiau informacijos:
www.jose-gonzalez.com
www.facebook.com/josegonzalezmusic

Šiandien į Vilnių atvyko amerikiečių režisierius ir aktorius Cazimir Liske, kad pradėtų repetuoti Ivano Vyrypajevo pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ skaitymą. Šį skaitymą su lietuvių aktoriais Migle Polikevičiūte, Emilija Latėnaite-Beliauskiene, Dariumi Gumausku ir Martynu Nedzinsku jis pristatys birželio 22 dieną Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamuose Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymuose ’16. Nemokamas renginys vyks LNDT Studijoje, pradžia – 19 val.
Garsaus šiuolaikinio Rusijos dramaturgo Ivano Vyrypajevo kūrinyje, kurį į lietuvių kalbą išvertė LNDT dramaturgas Rolandas Rastauskas, pasakojama keturių veikėjų istorija. Trys iš jų ieškoti laimės ir nuotykių į Niujorką atvyksta iš Rytų ir Vidurio Europos, ketvirtasis – didmiesčio senbuvis, čia gimęs ir užaugęs. Kūrinys nestokoja mistikos. Depresyvi veikėjų savigrauža ir saviieška ilgainiui virsta košmaru, tačiau staiga kiekvieno jų egzistavimą pakeičia įsakmi kosminė sąmonė, apie kurią iki tol nė vienas nieko nenutuokė. Poetiškas, be galo savitas „pasakojamasis“ kūrinio stilius suteikia teatrui ir žiūrovams galimybę susipažinti su asfaltuotos megapolio kasdienybės apsuptyje gimstančiomis „pasakiškomis“ pajautomis.
Po šios pjesės skaitymo LNDT fojė (I a.) vyks aptarimas, kuriame dalyvaus režisierius Cazimir Liske ir specialiai į Vilnių atvyksiantis pjesės autorius Ivanas Vyrypajevas. Aptarimą moderuos dr. Jonas Dagys. Artėjant skaitymui Amerikoje užaugęs ir vienuolika metų Rusijoje gyvenęs Cazimir Liske sutiko papasakoti apie savo pažintį su Ivanu Vyrypajevu, kūrybą Rusijoje ir Niujorke bei pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ aktualumą šiuolaikiniam žmogui.
****
Kaip susipažinote su Ivanu Vyrypajevu, kodėl renkatės jo pjeses?
Kai pirmą kartą atvykau į Maskvą 2004 metais, rusiškai nekalbėjau. Vienas pirmųjų Maskvoje mano matytų spektaklių buvo Vyrypajevo „Deguonis“: du aktoriai (Ivanas buvo vienas jų) „juodos dėžės“ teatro salėje bėrė tekstą (rusišką!) pašėlusiu tempu, veiksmas vyko daugiau nei valandą, jį stebėjo devyniasdešimt žiūrovų. Nieko nesupratau ir maniau, kad tai siaubinga, klausiau: „O kurgi teatras? Kostiumai?“. Mano galvoje teatrališkumas buvo neatsiejamas nuo fizinės transformacijos scenoje. Vėliau po daugelio metų man paskambino Ivanas. Jau buvau baigęs vaidybos studijas, tuo metu jis statė spektaklį pagal savo pjesę ir pakvietė mane vaidinti. Tą pačią dieną prisistačiau į repeticiją, ir nuo tada nuolat bendradarbiaujame.
Mūsų patirtys labai skirtingos. Jis iš Irkutsko, Rusijos miesto prie Baikalo ežero, o aš iš JAV, iš Denverio. Kai susitikome, Ivanas jau buvo labai garsus kūrėjas, o aš buvau ką tik baigęs studijas. Negalėjau patikėti, kad iš visų žmonių jis pasirinko mane, bet manau, kad mūsų ryšį visuomet palaiko kažkokia keista intuicija, kažkokia energija, kuris mus abu traukia.
Ivanas rašo sunkiomis temomis, kurios aktualios kiekvienam šios planetos gyventojui – bet rašo jis visiems suprantama kalba, kuri nesusijusi su socialinėmis problemomis ar politika. Mano galva, jo kūryba yra tiek pat gili ir nuostabi, kiek ir lengvai suprantama. Neprivalai daug žinoti apie Rusijos kultūrą, kad suprastum jo pjeses. Jis neskiria savo kūrybos tam tikros žmonių grupės problemoms, tačiau tuo pat metu neįmanoma paneigti, kad jis tikrai yra rusų rašytojas, kuriantis savo tautiečiams.
Manau, kad gyvename tokiu metu, kai mums svarbiau nei bet kada rasti bendrus taškus, užtvirtinti tai, kas mus sieja, ir būti kartu. Neseniai skaičiau interviu su kosmonautu, kuris pasakė nuostabų dalyką: „Aš suprantu, kodėl visi pasisako už tai, kad būtų mažinamas finansavimas kosmoso tyrinėjimui – reikia spręsti problemas čia, Žemėje! Bet jei kiekvienas mūsų turėtų galimybę nuskristi į kosmosą ir pamatyti mūsų planetą iš ten, žmonės vieni su kitais imtų elgtis visiškai kitaip, ir neliktų tų problemų, apie kurias kalbame dabar“. Manau, Ivanas bando mums suteikti tą galimybę – pamatyti savo planetą iš kosmoso, tik kiek pigesniu būdu.
Kuo Vyrypajevo pjesė „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“, kurios skaitymą pristatysite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, gali būti aktuali šiandieniniam žiūrovui?
Šią pjesę pirmą kartą perskaičiau prieš kelerius metus. Iš tiesų man ją perskaitė Ivanas, viešbučio kambaryje – dar tuomet, kai ji nebuvo baigta. Kai jis nutilo, abu sėdėjome ilgai, netardami nė žodžio. Tai buvo tokia tyla, kurios metu kažkas įvyksta – nė vienas nekalbėjome, bet mūsų viduje jau vyko pokyčiai. Sėdėdamas tyloje aš dar kartą išgirdau pjesę, tik šįkart savo viduje, ir ji mane ramino: „Matai? Viskas gerai. Net jei nesupranti visko, net jei abejoji savimi ir tave supančiu pasauliu, viskas yra gerai. Net ir tada, kai tavęs nebebus, viskas vis tiek bus gerai. Viskas ir toliau bus gerai mūsų visatoje.“ Mane aplankė tas retas jausmas, kuris būna, kai staiga užsimanai, kad kas nors prisipažintų meilėje, pagelbėtų ar duotų gerą patarimą, ir nei iš šio nei iš to kažkas prieina ir duoda būtent tai, ko troškai. Ivanas parodė mums, kaip esame susiję, ir kad mūsų patirtis čia, Žemėje, yra tik maža tos sąsajos dalis.
Mes gyvename sudėtingu metu – mus dažnai supa agresija, apgaulė, nemalonūs garsai ir dūmai. Kai kurie žmonės jaučiasi taip, tarsi darytų kažką prieš savo valią ar priimtų sprendimus, kuriems patys nepritaria. Galbūt yra tokių žmonių kaip aš, kuriems būtų lengviau, jei jie žinotų, kad viskas yra gerai. Statau šią pjesę dėl jų.
Ko gero, pjesėje nagrinėjamos temos ir problemos jums taip pat puikiai suprantamos? Jūs gyvenate Niujorke, bet jūsų šaknys – Rytų Europoje. Kokių dar sąlyčio taškų esama?
Tiesą sakant, nemanau, kad pjesės temos yra ypatingai susijusios su Niujorku ar, tarkime, Berlynu, ar bet kuriuo kitu miestu, kuriame vyksta pjesės veiksmas. Man neteko lankytis Berlyne, o ir Ivanas Vyrypajevas, ko gero, nesitikėjo, kad jo gerbėjai nukeliaus į šias vietas tam, kad suprastų pjesę. Pjesės temos nurodo į problemas, su kuriomis susiduria žmonės bet kurioje pasaulio šalyje, nors Ivanas savo kūryboje pateikia labiau vakarietišką požiūrio tašką, kurį sąlygoja mirties baimė, didžiulis egoizmas ir, ko gero, visų svarbiausia – šiuolaikinio žmogaus baimė, kad visata (ar bent jau žemė) yra pasmerkta pražūčiai. Man, kaip amerikiečiui, šios problemos artimos, aš jas matau savyje ir savo kultūroje, skaitau apie jas naujienose. Amerikiečiai pernelyg priprato gyventi su baime, jie priima sprendimus vedami baimės. Tikiu, kad tą patį galime pasakyti ir apie Rusiją, nes pats ten gyvenau daugiau nei 11 metų. Tačiau manau, kad taip vyksta visur. Baimė – tai vienintelis nesuvokimo produktas, ji atsiranda tada, kai mes nesuvokiame pasaulio, savęs, vienas kito.
Teko girdėti, kad Jūsų vardas ir pavardė turi lietuvišką kilmę, ar tai tiesa?
Mano pilnas vardas yra Kent Cazimir Liske, bent jau toks vardas yra įrašytas mano pase. Bijau, kad mažai žinau apie Lietuvą ir apie savo šaknis, be to, nekalbu lietuviškai. Neneigsiu – galimybė apsilankyti Lietuvoje man labai patraukli, iš čia kilo mano protėviai. Mano prosenelis, kiek žinau, buvo Kazimieras Latvėnas, iš čia ir mano vardo kilmė. Jis, mano mamos senelis, atvyko į JAV XX a. pradžioje. Mano tėvo šeima buvo iš Lenkijos. Mano žmona, aktorė Polina Grishina, yra lenkė, o mūsų sūnus Oliveris gimė JAV. Tad, kaip tikri amerikiečiai, mudu su sūnumi esame imigrantai – ir iš niekur, ir iš visur. Sykį sapnavau (turbūt tai buvo košmaras), kad esu Lietuvoje, o visi mane supantys žmonės atrodė lyg mano dvyniai.
Vis dėlto Lietuvoje jūsų vardas nėra plačiai žinomas. Pasakokite Lietuvos auditorijai daugiau, kuo šiuo metu užsiimate? Esate labiau muzikantas, aktorius ar režisierius?
Man visada nejauku, kai žmonės klausia, ką veikiu. Amerikoje, kai kas nors tave pristato kaip „aktorių/ prodiuserį/ režisierių/ laisvai samdomą žurnalistą“, žmonėms tai skamba tarsi būtum bedarbis. Man gyvenime pasisekė, nes galėjau veikti ką noriu. Penkerius metus Maskvos teatre „Praktika“ dirbau režisieriumi ir aktoriumi. Daug vaidinau televizijoje ir kine Rusijoje, dėsčiau Maskvos Teatro meno mokykloje Rusijoje ir Nacionaliniame teatro institute JAV. Rašau muziką. Groju keliose muzikinėse grupėse. Vieną jų, „Sugar“, įkūrėme kartu su Ivanu. Su koncertais apvažiavome Rusiją ir Rytų Europą. Taip pat dainuoju su džiazo grupe ir rašau muziką teatro kūriniams Rusijoje, Lenkijoje, JAV.
Šiuo metu dirbu prie itin įdomaus Dantės „Dieviškosios komedijos“ pastatymo. Tai opera, poemos „Rojus“ adaptacija. Mano spektaklio versijoje bus galima sutikti šių laikų didžiuosius protus – Stepheną Hawkingą, Valentiną Tereškovą, Dalai Lamą… Dar daug ką turime nuveikti, bet ši idėja mane labai jaudina.
Manau, kad jei kas manęs paklaustų, kokioje srityje aš dirbu, sakyčiau – komunikacijos. Menas, kuris mane domina, mažiau susijęs su tam tikros estetikos ar stiliaus raiška. Mane domina, kaip rasti kontaktą su tam tikra bendruomene ar socialine energija. Tad ne pats menas yra svarbiausia, o jo komunikacinis potencialas. Mane domina supratimas ir supratimą maksimaliai didinančių meninės komunikacijos stilių ir metodų paieška. Man svarbu, kad jei turiu klausytoją ar žiūrovą, jis supranta tą impulsą, kurio vedamas aš dalinuosi šiuo kūriniu su juo. Muzika ir teatras sukuria ypač dėkingą atmosferą tokiems impulsams. O čia, Rytų Europoje, jaučiu tai kur kas stipriau nei Amerikoje – ko gero, priežasčių tam esama įvairių. Būtent tai ir laikė mane Maskvoje taip ilgai.

****
Cazimir Liske parengto Ivano Vyrypajevo pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ skaitymas birželio 22 dieną 19 val. vyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro Studijoje. Renginys nemokamas. Po skaitymo susitikimas su kūrybine skaitymo komanda, dalyvaujant ir pjesės autoriui Ivanui Vyrypajevui, vyks LNDT fojė prie Didžiosios salės, renginį moderuos dr. Jonas Dagys.