Temos Archyvai: Įdomūs įrašai internete:

„Prie arbatos”: buhalteriniai „scenos kryžiai”

Kovo 31 dieną Menų spaustuvės diskusijų klube „Prie arbatos“ vyko pokalbis, skirtas aptarti šiųmečius „Auksinius scenos kryžius“. Jame dalyvavo komisijos nariai menotyrininkas Helmutas Šabasevičius (komisijos pirmininkas), aktorius ir režisierius Petras Mendeika, muzikologė Veronika Janatjeva, teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė ir aktorė Dalia Storyk. Į diskusiją aktyviai įsiliejo dar keletas teatro bendruomenės žmonių.

Vaidas Jauniškis. Interneto komentaruose „Auksinių scenos kryžių“ rezultatų aptarimas sukėlė tikrai daug aistrų, kaip ir realioje erdvėje. Komentarų visada būna daug, tačiau kai reikia pasisakyti gyvai, tada žmonės reaguoja įvairiai. Šiandien bandysime aptarti šių metų apdovanojimus, jų teikimo „mechanizmą“.

Vos prieš pusvalandį, visiškai atsitiktinai savo kompiuteryje aptikau dokumentą, liudijantį, jog kadaise, 2003 metų balandžio 1-ąją Kultūros ministerijoje buvo užregistruota Lietuvos teatro kritikų gildija. Jos nuostatus pasirašė ministrę Romą Žakaitienę dviem valandom pavadavusi moksleivė (kadangi tais metais balandžio 1-ąją ministrų postai dviem valandoms buvo užleisti moksleiviams). Mes kaip tik pataikėm tuo laiku ir turime tą raštą. Vėliau, tų pačių metų lapkričio 11-ąją, sekė Teatro kritikų gildijos laiškas, šį kartą – be jokių pokštų, kuriame buvo išdėstyta Tarptautinės teatro dienos minėjimų problema. Jame gildija siūlė, kad „į vertinimo komisiją narius siūlytų Teatro kritikų gildija Gildija gali siūlyti ne tik savo narius, taip būtų užtikrintas profesionalumo, atvirumo ir nepriklausomybės konkrečiam teatrui principas.“ Buvo pasiūlyta Teatro dienai „užsakyti skulptoriui [tuo metu dar nebuvo aiškus apdovanojimo pavidalas] sukurti teatro apdovanojimą „Scenos kryžius“. Visi apdovanotieji galį priklausyti Scenos kryžiaus ordinui kaip jo garbės kavalieriai“. Vėliau šis laiškas buvo svarstomas, ir, subūrus komisiją, į kurią dar buvo pakviesti Nacionalinio dramos teatro vadovai Adolfas Večerskis ir Egmontas Jansonas, pastarųjų pageidavimu nuspręsta „Scenos kryžių“ sustiprinti žodžiu „Auksinis“. Teatro dienai rengti kasmet būtų skelbiamas konkursas. Lėšos, šventei skirtos iš Kultūros ir sporto rėmimo fondo bei Kultūros ministerijos programų, būtų tikslingai skiriamos būtent šventės scenarijui ir jo vykdymui, kadangi tuo metu pati šventės ceremonija jau buvo vertinama nepatenkinamai. Būdavo geriau ar blogiau, bet visą laiką – blogai. Tai tiek istorijos.

O šiandienos diskusija yra pirmas toks atviras pasvarstymas apie patį „Auksinių scenos kryžių“ rinkimo „mechanizmą“, kaip komisija tai vykdo, tačiau tai nėra komisijos atsiskaitymas prieš visuomenę. Tiesiog būtų įdomu išgirsti pačios komisijos nuomones įvairiais klausimais bei sužinoti jos darbo specifiką. Tiesa, norėčiau paminėti, jog dalyvauti šioje diskusijoje buvo kviesti Kultūros ministerijos atstovai, konkrečiai – vyresnioji specialistė, atsakinga už teatrą Rasida Žygienė arba Profesionalaus meno skyriaus vedėja Elena Vilkienė. Cituoju jų atsakymą: „Dėkojame už kvietimą dalyvauti Jūsų organizuojamame renginyje, tačiau dėl didelio darbo krūvio atvykti negalėsime. Tikimės, kad pokalbis su komisijos nariais bus produktyvus. Kultūros ministerija visada pasiruošusi priimti pasiūlymus, ir tikimės jų sulaukti po diskusijų su teatro bendruomene. Jūsų pasiūlymams aptarti organizuosime Kultūros ministerijoje posėdį artimiausiu metu, apie kurį pranešime elektroniniu paštu“.

Taigi, pirmiausia norėčiau paklausti, kaip buvo sudaroma komisija?

Helmutas Šabasevičius. Kiekvienas sulaukė skambučio ar tiesiog pasiūlymo dalyvauti šioje komisijoje, kurį apsvarstęs priėmė vienokį ar kitokį sprendimą. Sudarymo principas yra apibrėžtas nuostatuose, prie kurių šiandien turbūt dar ne kartą grįšime. Trumpai tariant, ten minima, jog komisiją turi sudaryti teatro srities profesionalai. Manau, jog ši nuostata yra įvykdyta. O apie tai, kas pasiūlo komisijos narius, mes nesame informuoti.

Vaidas Jauniškis. Cituoju vieną interneto komentarą: „Jei teatras yra neįmanomas be žiūrovo, tai kas jį atstovauja specialistų sudarytoje komisijoje?“ Yra įvairių variantų, – tarkime, anglų „Olivier“ apdovanojimuose yra ir žiūrovų bendruomenės atstovų. Pas mus komisijoje ne tik nėra žiūrovų, tačiau sulig kiekvienais metais mažėja ir teatro kritikų. Pirmoje komisijoje buvo vien teatro kritikai ir vienas teatro profesionalas (scenografas). Vėliau teatro teatre darbuotojų vis daugėjo.

Helmutas Šabasevičius. Apskritai komisijos narių sumažėjo. Pamenu, jų būdavo vienuolika ar netgi daugiau. Anksčiau esu buvęs vienoje komisijoje, kurioje buvo galima dirbti tiesiog atskirose grupėse. Šokio srityje mes turėjome net tris narius, kurie galėjo nedalyvauti bendrame spektaklių peržiūros sraute, o žiūrėti tik tai, kas susiję su jų interesų lauku. Dabar buvome tik septyni.

Vaidas Jauniškis. O jūs sprendėte apie visas sritis ar tik savas?

Helmutas Šabasevičius. Buvo nuostata, kad mes pagal galimybės žiūrėsime visus spektaklius ir balsuosime lygiaverčiai.

Toliau kalbėsiu apie patį procesą. Iki sausio 15-osios priimamos teatrinių įstaigų paraiškos, kuriose jos siūlo pretendentus apdovanojimams. Po to komisija sudaro spektaklių lankymo grafiką, kuris apima laikotarpį iki kovo 15 d.. Per šiuos du mėnesius mes turime peržiūrėti visus pasiūlytus spektaklius. Šiemet jų buvo apie 45. Žinoma, mes žiūrėjome spektaklius ir per visą sezoną, tačiau aktyviausias darbas trunka tuos du mėnesius. Tiesa, grafikas nėra sudaromas tiksliai, kadangi dauguma teatrų repertuarą planuoja mėnesiui ir todėl negali pasakyti, ką jie rodys vasarį ar kovo pirmoje pusėje.

Po kovo 15-osios mes paprastai surengiame du posėdžius. Pirmajame aptariame, kas galėtų būti trejetukuose. Aišku, kartais būna taip, kad tiesiog nėra iš ko sudaryti trejetukų, kaip šiemet nutiko su operos ir operetės kategorijomis. Antrame posėdyje mes esame priversti labai skubiai pasakyti, kas turi tapti laureatais, kadangi, likus savaitei iki teatro dienos, reikia paruošti kryžius bei diplomus.

Vaidas Jauniškis. Kada jūs buvote pakviesti į komisiją?

Helmutas Šabasevičius. Būna įvairiai. Kai kuriems tenka „atsistatydinti“, kaip nutiko ir Julijai Skuratovai: ji tiesiog planavo savo kūrybinį gyvenimą ir suprato, jog būti komisijoje jai yra neparanku, kadangi planuoja didelį darbą teatre, už kurį galėtų būti apdovanota. Komisijos kaita nėra prognozuojama, todėl būna ir taip, jog tenka kažkam labai staigiai įsijungti į komisijos darbą. Nors paprastai komisijos nariai apie savo darbą žino iš anksto.

Grįžtant prie mechanizmo – kartais teatrai siūlo pretendentus tendencingai. Būna taip, jog, mūsų nuomone, viename spektaklyje turėtų būti išskirti kiti žmonės, nei siūlo pats teatras. Arba netgi spektaklis nebūna siūlomas nominuoti, nors yra to vertas. Mes savo protokole ministerijai pateikėme pasiūlymą leisti komisijai patiems taip pat nurodyti pretendentus, ne vien tik teatrams.

Vaidas Jauniškis. Vadinasi, jūs esate „įkalinti“ rinktis tik tai, ką siūlo teatrai?

Helmutas Šabasevičius. Tikrai taip. Jeigu iš teatro rekomenduojamo spektaklio konkrečiai vienas ar kitas aktorius nėra pasiūlytas nominuoti, mes negalima jo nominuoti.

Veronika Janatjeva. Lygiai tokia pati situacija ir su kitų sričių profesionalais – scenografais, kompozitoriais, choreografais. Jeigu jų nėra sąraše, pateiktame Kultūros ministerijai iki sausio 15 d., mes savo iniciatyva negalime jų įtraukti į svarstomų kandidatūrų sąrašą. Kaip žinome, paraiškos yra teikiamos teatrų vadovybės, o menininkai ne visada gali sutarti su vadovybe. Tokių pavyzdžių yra buvę.

Vita Mozūraitė. Norėčiau paklausti, ar vis dar tebegalioja tas principas, kad teatras gali nominuoti spektaklį tik tuo atveju, jeigu yra apie jį parašyta bent viena recenzija?

Helmutas Šabasevičius. Šiemet irgi buvo privaloma pateikti recenzijas, tačiau jos nebūtinai turėjo būti publikuotos spaudoje. Turėjome visą aplanką tiesiog pateiktų kritikų recenzijų apie vieną ar kitą rekomenduojamą įvertinti aktoriaus vaidmenį ar menininko darbą, net jeigu jos nėra publikuotos spaudoje. Tai yra gana formalus reikalavimas.

Vita Mozūraitė. O tai kas jiems tas recenzijas rašo? Tarkim, šokio? Nes realiai tuo užsiima tik du ar trys žmonės.

Helmutas Šabasevičius. Tai tie du ar trys ir rašo…

Vita Mozūraitė. Mane vienais metais tiesiog iš proto vedė prašymai rašyti recenzijas. Tiesa, tada jos turėjo būti publikuotos. Tai yra visiškas absurdas, kadangi būna ir taip, jog negali nieko gero pasakyti apie spektaklį, tačiau turi rašyti. Kai aš žinau, kad jie nori recenziją pateikti komisijai, turiu parašyti kažką pozityvaus, kad teatrai galėtų tai rekomenduoti..

Šiemet, kaip matau, komisija pagal savo veiklos sritį yra pasiskirsčiusi gana proporcingai. Kiek žinau, tai daro milžinišką įtaką balsuojant. Bent jau aš, būdama komisijoje, su tuo susidūriau.

Helmutas Šabasevičius. Na, bent jau aš tikrai nejutau kažkokių nesutarimų. Tiek trejetukai, tiek laureatai buvo išrinkti taikiai ir visų pusių sutarimu.

Šarūnė Trinkūnaitė. Pritariu Helmutui. Šiemet tikrai labai natūraliai „išsikristalizavo“ trejetukai. Kadangi esam kultūringi žmonės, todėl tiesiog pakėlėme rankas ir susiskaičiavome.

Veronika Janatjeva. Jeigu nesijauti tvirtai kažkokioje pozicijoje, pavyzdžiui, mano atveju – vertinant aktorinį meistriškumą, – visada yra galimybė susilaikyti ir, manau, ja reikia naudotis.

Audronis Imbrasas. Nebepamenu, ar tai jau buvo formalūs teatro dienos minėjimai, tačiau iš pradžių tai buvo ne ministerijos, o teatro bendruomenės šventė. Tuo metu gana aktyviai veikė Teatro sąjunga, kuri ir sumanė teikti apdovanojimus. Komisijos principas buvo aiškus – tik kritikai. Nenoriu kitų profesijų diskriminuoti, bet, mano nuomone, bėgant metams, atsirado daug vadinamojo politkorektiškumo. Tada komisijoje atsirado ir kitų profesijų žmonės. Dar vėliau atsirado tendencija, jog „kryžiai“ turi „išsivaikščioti“ po visus miestus. Čia kaip ir kiekviename mene: jeigu pradedami daryti kompromisai, tai tampa jau nebeaišku kuo. Kiek žinau, Rusijoje taip pat labiausiai orientuojamasi į teatro kritikus.

Aš manau, jog mes, kaip teatro bendruomenė, turim teisę visus šiuos dalykus konstatuoti ar keisti. Pamenu, kažkuriais metais naujai partijai perėmus dominavimą Kultūros ministerijoje, atsirado visiškai kitokia komisijos sudėtis. Buvo neskaidrių apdovanojimų. Mes žinome, kas vyko paskutinius trejus metus. Tad manau, jog sudarant komisiją būtų labai siektina jau minėto politkorektiškumo vengti.

Principas neleisti laureatui gauti apdovanojimą trejus metus yra absoliuti klaida. Tai tas pats politkorektiškumas: kad per dažnai negautų tie patys, reikia nuspręsti apdovanoti ne dažniau nei kas treji metai. Tad jeigu Koršunovas, Nekrošius ar Graužinis trejus metus iš eilės pastatytų gerus spektaklius, jų reikėtų „nepastebėti“. Tokiu atveju nebūtinai geriausias gali gauti prizą ir, kaip žinome, gauna. Tokie nelogiški sprendimai tikrai turėtų būti pakeisti.

Dauguma komisijos narių paprastai vistiek stebi spektaklius visus metus, tad galbūt reikėtų tai tiesiog įforminti. Žinau keletą atvejų, kada trupės per tuos du mėnesius tiesiog nerado kada ir kur parodyti savo spektaklio, todėl jie niekur nefigūravo, jų niekas nepamatė ir nevertino. Ar jie būtų gavę apdovanojimą, ar nebūtų – tai jau kita tema. Tiesiog fiziškai „neįsitenkama“. Kokiu tikslu sumanyti tokie apribojimai, man sunku suvokti.

Toliau – apie teatrų kandidatų siūlymus. Tikrai yra atvejų, kada vadovybė neteikė menininko kandidatūros apdovanojimams, kadangi paprasčiausiai sezono metu susipyko. Reikėtų du dalykus suvesti į vieną: gali teikti teatro vadovybė, tačiau komisija taip pat turi teisę pastebėti ir nominuoti. Vėlgi – tam tiesiog reikia pakeisti nuostatus, ir tai nėra sudėtinga.

Antrus metus esu (toliau tikriausiai nebebūsiu) Teatrų ir koncertinių organizacijų taryboje prie Kultūros ministerijos. Tai yra tam tikras fiktyvus organas, kuris pagal įstatymą turėtų vertinti visų teatrų veiklą. Kaip tai yra daroma? Tarybos nariai gauna daug popieriaus lapų, kuriuose surašyta, ką ir kiek kartų teatras parodė per visą sezoną. Tarybos nariai toli gražu ne viską matė, tačiau turi vertinti. Teoriškai jų sprendimas netgi turėtų lemti teatrų finansavimą. Kaip mes galime vertinti? Iš kur aš galiu žinoti, kaip atrodo tie dvidešimt spektaklių Klaipėdoje? Tai yra neįmanoma. Todėl tokiam sprendimui būtų labai sveika „Auksinių scenos kryžių“ komisiją bei pastarąją tarybą laikinai suvienyti.

Helmutas Šabasevičius. Tada reikėtų keisti ir spektaklių pristatymo apdovanojimams sistemą. Turėtų būti peržiūrimi apskritai visi spektakliai, kokie buvo sukurti Lietuvoje per tuos metus. Stipriai padaugėtų spektaklių.

Goda Dapšytė. Kadangi atstovauju institucijai, kuri gali teikti kandidatus apdovanojimams – Scenos meno kūrėjų asociacijai, ir praktiškai ji atsako už visą nepriklausomą sceną, galiu pasakyti, jog dabartinė teikimo tvarka riboja komisijos pasirinkimo laisvę. Ne visi teatrai yra pripažįstami profesionaliais, nepriklausomai nuo to, kokio profesionalumo yra jų kūryba. Dalis jų tiesiog nenori savo pavadinime turėti žodžio „teatras“. Ir tokiems tiesiog užkertamas kelias į apdovanojimus. Dažnai jaunimo trupės net nežino, kur kreiptis, kad jie būtų įtraukti tarp kandidatų. Kartais jie tiesiog pasimeta tarp dokumentų, kuriuos jiems reikia užpildyti. Pati tvarka yra komplikuota. Tada tiesiog teikiame visus iš eilės. Ir visų jų darbus sužiūrėti yra sunku, kadangi nepriklausomas trupes skaičiuojame jau gal dešimtimis.

Šįmet vienas iš spektaklių nebuvo siūlytas tik dėl to, jog tuo metu nebuvo rodomas. Jo premjera įvyko dar 2010 m., tad 2011-ųjų apdovanojimams jo teikti taip pat negalėsime. Vieną kartą nebespėji, antrą kartą nebepavyks. Aš ir dauguma mūsų asociacijos narių tikrai būtume už tai, kad spektakliai būtų stebimi visus metus.

Vaidas Jauniškis. Maždaug prieš šešetą metų, kai aš buvau komisijoje, mes žiūrėdavome spektaklius iki kovo 15-osios, ir tuo metu nebuvo jokių reikalavimų dėl pristatymų ar rekomendacijų. Komisija buvo absoliučiai laisva rinktis. „Metai“ tuo metu buvo sezonas – iki teatro dienos. Dabar skaičiuojame kalendoriniais metais, iki gruodžio pabaigos. Kuris variantas komisijos nariams būtų priimtinesnis?

Petras Mendeika. Man atrodo, reikėtų teikimą skaldyti į dvi dalis. Pirmą dalį galėtume stebėti iki gruodžio pabaigos, o antroji dalis – spektakliai, pastatyti po Naujųjų metų, iki Teatro dienos.

Dabar, sezonui baigiantis, praėjus Teatro dienai, dažnai tekdavo nusivilti negavus pakvietimo į kai kuriuos teatrus. Tiesiog atsakydavo, jog nėra vietų. Ir ką jiems pasakyti tokiu atveju?

Bet norėčiau pasisakyti sklaidos klausimu. Jeigu spektaklis gauna apdovanojimą, manau, jis turėtų gauti teisę nemokamai pasirodyti didžiausiose Lietuvos scenose. Tai būtų tam tikras paskatinimas teatrui. Galų gale, tai būtų duoklė mokesčių mokėtojams, nes teatrą išlaiko visi, ne tik vilniečiai ar Klaipėda. Mažesnio miesto teatras galėtų gauti teisę į sceną Vilniuje. Manau, jog tai neturėtų būti sudėtinga. Finansiškai ministerija nenukentėtų, nes tai yra jų teatrai ir salės.

Veronika Janatjeva. Vaidai, norėčiau tau užduoti klausimą. Tada, kai buvai komisijoje ir jūs nebuvote varžomi jokių siūlymų, jūs pažiūrėdavote absoliučiai visus spektaklius? Ar vis dėlto kažkaip rinkdavotės?

Vaidas Jauniškis. Be abejo, kažkiek neišvengiamai rinkdavomės.

Veronika Janatjeva. Tada ta principinė nuostata, jog žiūrime viską, negalioja.

Vaidas Jauniškis. Bet ir dabar jūs negalite žiūrėti visko. Gal netgi iš tų pasiūlytų nepamatote visko. Kažkuriais metais buvo iškilusi problema, kada pradėjo teikti siūlymus tie vadinamieji profesionalūs teatrai: Kelmės, Alytaus bei kiti. Tada vienai komisijai iškilo klausimas, ar važiuoti ten ir nepamatyti kažko kito, nes grafikas pakankamai tirštas. Aišku, kad mes kažko tikrai nepamatydavome, bet visada yra žmonės tame mieste, kuriais tu gali pasitikėti ir paklausti jų nuomonės. Geras darbas niekaip neprapuola, apie jį kalbama. Ir tekdavo pamatyti 50-60 spektaklių per sezoną.

Audronis Imbrasas. Kiekviename mieste yra bent po vieną ar du teatro srities žmones, kurie tikrai profesionaliai dirba. Jie nebūtinai turi būti komisijoje. Tai gali būti tiesiog kolegos, su kuriais galima pasitarti. Toks tinklas egzistuoja, ir, matyt, komisija tariasi su jais, kai to reikia.

Norėčiau atsakyti Petrui dėl sklaidos. Pinigų yra, tačiau nėra kanalų, kuriais jie būtų nukreipiami. Jeigu būtų sklaidos politika, spektakliai ir taip pasiektų kitų miestų sales. Nebūtinai tik tie, kurie buvo nominuoti. Dabar, kai tokios politikos nėra, būtų gerai, jeigu nors tie geriausieji apvažiuotų Lietuvos miestus. Kita vertus, ne visi teatrai yra vien ministerijos. Dalis erdvių priklauso miestų savivaldybėms. Bet kokiu atveju, jeigu valdžios organai norėtų spręsti šią problemą, ją būtų galima išspręsti.

Goda Dapšytė. Mes nuolat kalbame apie blogąją ministeriją, tačiau ne visiškai aišku, ką ji šioje istorijoje veikia. Tai, jog Kultūros ministerija organizuoja „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus, bendrame kontekste yra kiek keista. Kiek žinau, muzikų apdovanojimus organizuoja ne ministerija?

Veronika Janatjeva. Ne. Kompozitorių sąjunga. Tai pačios bendruomenės iniciatyva, todėl suvaržymų iš karto sumažėja.

Goda Dapšytė. Apribojimai, kuriuos mes gauname iš ministerijos, yra tarsi užmokestis už taip pat jų dėka atsiradusį finansinį komfortą. Klausimas, kas šiandien yra svarbiau.

Veronika Janatjeva. Bet finansai devalvuoja apdovanojimą, nes tai yra laikoma pašalpa. Visi kriterijai yra ne juridiniai ar įstatyminiai, o tiesiog buhalteriniai. Mums nuolatos būdavo anonimiškai sakoma: „auditas to neleistų“, „audito išvados tokios, jog Lietuvos pilietis negali gauti kitų mokesčių mokėtojų lėšomis finansuojamos premijos dažniau nei kas trejis metus“.

Goda Dapšytė. Kitaip tariant, audito išvados įtakoja „Auksinių scenos kryžių“ teikimo rezultatus?

Veronika Janatjeva. Taip.

Audronis Imbrasas. Valstybės kontrolė, vaizdžiai tariant, jau trejus metus terorizuoja šį sektorių. Čia yra tik dar vienas to audito pavyzdys. Kiek aš kalbėjausi akis į akį su auditoriais (paprastai jie šito labai vengia), tai jie neišlaiko paprasčiausio penkių minučių pokalbio. Jie tiesiog neturi argumentų, išskyrus vienintelį, kad po VEKS-o mes visi vagiame. Siūlau konstruktyvų dalyką: jūs, komisija, ir mes, teatrinių ir koncertinių organizacijų taryba, rašykim bendrą raštą, kuriame išdėstysim atitinkamus punktus. Tada valstybės kontrolė tegul paaiškina, kodėl tik kas trejus metus galima teikti apdovanojimą. Kas čia per čempionatas?

Vaidas Jauniškis. Ar būtent šiais buhalteriniais suvaržymais remiantis buvo nuspręsta šiemet nominuoti ne geriausią režisierių, o geriausią spektaklį?

Helmutas Šabasevičius. Būtent dėl to.

Vaidas Jauniškis. Nors tai yra visiškai skirtingos kategorijos.

Veronika Janatjeva. Tokios nominacijos, kaip „geriausias spektaklis“, iš viso nėra. Mes ją sugalvojome.

Vita Mozūraitė. Kai aš buvau komisijoje, tai vis pasitaikydavo atvejų, kada nebūdavo nominuoti tinkamo choreografo ar šokėjo. Kiekvieną kartą klausdavome ministerijos: galbūt būtų galima panaikinti tą nominaciją tais metais? Atsakydavo, jog remiantis nuostatais, to daryti negalima. Bet taip devalvuojamas pats apdovanojimas. „Scenos kryžius“ kiekvienais metais yra absoliučiai nelygiavertis.

Julijus Lozoraitis. Jeigu galima, norėčiau pasakyti keletą samprotavimų. Visų pirma – pasakyti komplimentą šių metų komisijai, kuri nustebino mane gerąja prasme. Nariai, skirstydami apdovanojimus, tuo pagrindė ir savo reputaciją. Su tuo juos ir sveikinu.

Norėčiau pasakyti savo pastebėjimą, ką būtų galima pakeisti, išsaugant pačią apdovanojimų esmę. Visų pirma – trejetukai. Juk žinome, kad kartais trejetukai skelbiami tik tam, kad būtų trys. Esu kalbėjęs su keletu aktorių bei režisierių. Dažnai būna aišku, kas gaus apdovanojimą, o kiti du – tarsi dėl kompanijos. Bet yra toks paradoksas: tie, kurie trejetuke yra „dėl kompanijos“, paskutinę naktį šventai įtiki, kad būtent jie gaus tą apdovanojimą, nes toks šansas būna vieną kartą gyvenime. Rezultatas – trauma dviems žmonėms.

Antra – apie pinigus. Greta apdovanojimo gaunama ir piniginė premija. Kalbėjau su vienu aktoriumi, kuris negavo apdovanojimo, tačiau, kaip supratau, labai tikėjosi. Aš jam sakau, jog pinigai ir garbė yra visiškai skirtingi dalykai. O jis man ir atsako: „Ne, tu neteisus. Pinigai yra labai svarbu“. Reikėtų šiuos du dalykus kažkaip atskirti.

Dalia Storyk. Dėl trejetukų prieštaraučiau. Buvo tokių atvejų, kai mes iki paskutinės akimirkos nežinojome, kas laimės. Tikrai negalima sakyti, jog kiti du buvo tik ramsčiai. Kartais būna labai ryškus lyderis, bet daugumoje trejetukų buvo tolygūs vardai.

Veronika Janatjeva. Būna tokių metų, kada net penki žmonės yra verti būti nominuoti. Šiuo atveju mes esame ribojami, tačiau neaišku dėl ko.

Helmutas Šabasevičius. Apie tai kalbėjome ir ministerijoje. Manęs klausė – galbūt visai nereikėtų skelbti nominantų, o tiesiog Teatro dieną paskelbti laureatus. Bet, pasitarę tarpusavyje, nusprendėme šiemet dar nekeisti šios tradicijos.

Petras Mendeika. Trejetukus reikėtų skelbti žymiai anksčiau, kad būtų galima juos aptarti visuomenėje. Kritikai galėtų parašyti atsiliepimus. Galėtų būti tam bent mėnuo laiko.

Vita Mozūraitė. Bet jeigu trejetukus paskelbtų prieš mėnesį, kaip visuomenė juos aptartų? Internete pasipeštų ir tiek, o komisija vistiek liktų su savo nuomonėmis. Tarp interneto komentatorių keletas žmonių tikrai matę daug spektaklių ir adekvačiai diskutuoja, tačiau anaiptol ne visi. Tad ar verta leisti visuomenei diskutuoti visą mėnesį? Nematau prasmės.

Audronis Imbrasas. Jeigu skelbtų likus mėnesiui, tada pasipiltų užsakomieji straipsniai, kuriuose būtų rašoma, kad vienas yra toks, o kitas – kitoks, susitaręs su kažkuo, pinigus išleido ne taip, kaip dera.

Veronika Janatjeva. O gal derėtų skirti tam tikrą erdvę, pavyzdžiui, Menų faktūroje, lietis žiūrovų aistroms ir po to teikti publikos favoritų nominaciją?

Jonas Tertelis. Tada nugalėtų tas teatras, kuris turi geresnį programuotoją.

Vaidas Jauniškis. Visgi ši diskusija būtų prasta be rezultato, nes jau keleri metai kaip kalbame ir piktinamės ar tiesiog gūžčiojame. Todėl ekspromtu apsitarę prieš pat diskusiją mes – šalia jau „Kryžių“ komisijos surašyto protokolo – taip pat siūlome nusiųsti laišką ar kreipimąsi į Kultūros ministrą. Išdėstantį čia aptartas problemas ir rekomendacijas bei siūlydami susitikti ir spręsti jas su tais, kurie šiandien negalėjo ateiti. Nors esu įsitikinęs, kad ministerijos atstovai čia tiesiog turėjo dalyvauti pagal savo darbo pareigas, – jei ministerija rūpinasi kultūra, ji turi stebėti jos gyvenimą, o pati ne laukti raštų ir laiškų. Tai – per vieną susitikimą išsprendžiamas klausimas, ir tikimės, kad tas susitikimas įvyks.

Parengė Aurimas Minsevičius

Menų faktūra

2010 metų verstinės knygos. Ekspertus kalbina JURGITA MIKUTYTĖ

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga antrus metus rengia Metų verstinės knygos rinkimus. Projekto tikslas – padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams atsirinkti reikšmingus pasaulio literatūros kūrinius, skatinti skaitymą. Sykiu siekiama pristatyti ir populiarinti grožinės literatūros vertėjo profesiją. LLVS ekspertai – dr. Dalia Zabielaitė, Jurga Katkuvienė, Giedrė Kazlauskaitė, dr. Manfredas Žvirgždas, Rasa Drazdauskienė – iš visų 2010 m. išleistų grožinių verstinių knygų atrinko šešias. Apie šiais metais rekomenduojamas knygas ekspertus kalbina Jurgita Mikutytė.


Jurgita Mikutytė: Iš Nacionalinės bibliotekos gavome dar trumpesnį 2010 m. verstinių knygų sąrašą nei 2009 metų. Kokį įspūdį susidarėte apie pastaruosius leidybinius metus? Ar buvo apskritai iš ko rinktis?

Giedrė  Kazlauskaitė. Kalbu kaip paprasta vartotoja – ateini į knygyną, matai naujienas, knygas, sumestas į stirtas, blizgančius viršelius. Orientuotis imi tada, kai atkreipi dėmesį: štai čia yra geras vertėjas, susigraibai informaciją iš laikraščių, interneto, iš skaitančių bičiulių, – tada tarsi ir pamatai, kad rinktis yra iš ko. Bet iš pirmo žvilgsnio nesimato nieko. Geros knygos paskęsta blizgančių viršelių kaugėje. Net profesionalui sunku pamatyti, kur jos yra.

Jurga Katkuvienė. Taip, šiemet sąrašas buvo mažesnis. Todėl greičiau išsirinkome svarstytinas knygas – tas, dėl kurių pradėjome ginčytis ir iš kurių rinkome aktualesnes, įdomesnes knygas. Net ir ilgasis sąrašas šiemet nėra toks jau ilgas. Knygų, išties vertų dėmesio, nėra labai daug. Pernai turėjom apie 40 knygų, į kurias jau privalėjom atkreipti dėmesį, iš kurių rinkomės, dabar jų buvo tikrai mažiau.

J.M. Ar buvo sunku išrinkti trumpąjį sąrašą? Ar labai skyrėsi nuomonės – dėl kurių knygų labiausiai ginčytasi? Ką galime pasakyti apie jų meninę vertę, ar galime palyginti?


J.K. Šešetuko knygos tikrai nėra lygiavertės. Jos skiriasi ir tematika, ir kalbos pobūdžiu, kai kurios – ir žanru. Tačiau jos visos atitinka geram literatūros kūriniui keliamus kriterijus.

G.K. Man lyderiai buvo Herta Müller ir Grahamas Swiftas.


J.K. H. Müller knyga „Amo sūpuoklės“ ir man buvo neginčytina lyderė, nes vertinga ne tik tematika, bet ir kalbos kokybė. Už tai ji ir gavo Nobelio premiją 2009 m. – už savo žodžio galią. Ir, man atrodo, šioje knygoje – ir Antano Gailiaus vertime – tas labai aiškiai matoma. Ši knyga sukėlė turbūt mažiausiai ekspertų ginčų.

G.K. Kita vertus, gavusiųjų Nobelio premiją buvo ir daugiau… Nobelio premija tikrai neįpareigoja atiduoti visų laurų.

Dalia Zabielaitė. Taip, apdovanotųjų Nobeliu buvo ir daugiau – Orhanas Pamukas, José Saramago. Bet H. Müller išskyrėme iš visų kitų. Tas romanas vertingas ir dėl puikios vertimo kokybės. Juk šis kriterijus Metų verstinės knygos projekte yra gan svarbus. Nes, atrinkinėdami knygas, pastebėjome ir tokių atvejų, kai vertimai buvo silpnoki. O juk H. Müller ypatingą poetinę prozą išversti turbūt nėra labai lengva ir paprasta.

G.K. Mes ginčijomės dėl Elif Shafak „Stambulo pavainikės“ ir Kadero Abdolah „Mečetės namų“.


Rasa Drazdauskienė. Taip, „Stambulo pavainikė“. Tai vienas iš tų kūrinių, kurių vertę įrodys laikas, bet tai – viena iš knygų, kokių Lietuvoje nerašoma ir verčiama nelabai daug. Jos labai stipriai susijusios su tikrove, tam tikru laiku, vieta ir tam tikromis problemomis. Ir sykiu nėra publicistinės. Publicizmu jos kaltinti negalima, gal nebent lengvumu ir – šiek tiek – parodomuoju populizmu, nors vėlgi nepasakyčiau, kad tai didelis trūkumas. Man ši knyga įdomi kaip pavyzdys, kaip literatūroje gali būti perteikiamos kasdienės realijos. Kokią išliekamąją vertę ji turi – pažiūrėsime, bet problemos įdomios, įdomiai iškeltos, patrauklūs charakteriai ir pats pasakojimas – na, gal ir su išlygomis, ne taip kaip H. Müller knyga, bet šešetuko ji tikrai verta.


Manfredas Žvirgždas. Aš taip pat sutikčiau, kad E. Shafak „Stambulo pavainikė“ yra verta būti šiame sąraše. Dėmesio centre – dabarties momentas, nors nesivaikoma dirbtinių aktualijų, suformuotų žiniasklaidos, pasitelkiami pasakų, mitų motyvai, turkų ir armėnų kulinarinių tradicijų „metakalba“ – visa tai labai gražiai suderinta. Man regis, skaitytojo susidomėjimą turėtų žadinti ir romano stilius, dialogai, aiški, bet nebanali siužeto linija. Aišku, galima prikišti, kad Vakarų ir Rytų priešprieša šiek tiek dirbtinai forsuojama, bet iš esmės knyga turi išliekamąją vertę.


G.K. Bet taip išgyrus „Stambulo pavainikę“, kyla klausimas – kodėl nekalbame ir apie O. Pamuko „Nekaltybės muziejų“? Juk viskas, kas paminėta, tinka ir jam.


M.Ž. Pamukas turi daug privalumų. Bet jame pernelyg aiškiai akcentuojamas literatūriškumas…


R.D. Būtent!


M.Ž. …sekama Marceliu Proustu, Jamesu Joyce’u, moderniąja XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Vakarų klasika. Ir tai kartais stabdo siužeto plėtotę.


J.K. Pernai O. Pamukas gavo vertingą įvertinimą – skaitytojai „Stambulą“ išrinko metų verstine knyga. Ir šįkart buvau labai nusivylusi jo pataikavimu skaitytojams, pristatant egzotiškos Turkijos gyvenimo peripetijas. Kontrastas tarp jo knygų – knygos apie Stambulą ir šios meilės istorijos – nuvylė. Atrodo, kad jis gali ir geriau.

Šiuo atveju K. Abdolah „Mečetės namai“, kurią irgi įtraukėme į šešetuką, būtų labai panaši – autorius emigravęs iš Irano, rašo apie tam tikro laikotarpio iraniečių šeimos gyvenimą, istorines ir asmenines peripetijas. Jo tikslas taip pat yra supažindinti, pats to neslepia: jam šie įvykiai skaudūs, aktualūs, ir jis nori tai pasakyti pasauliui. Bet klausimas – kokiu kodu tai bandoma padaryti? „Mečetės namuose“ egzotiškumas nėra specialiai brukamas. Net kalbos stilius, forma parenkami pagal surų rašymą. Man tai tikrai atrodo žymiai „šviežiau“, suprantamiau, įdomiau nei O. Pamuko „muilo operinė“ meilės istorija.


R.D. Toks akivaizdus Rytų ir Vakarų konfliktas. Vienas mėgina būti vakarietiškesnis nei yra, kitas – rytietiškesnis. Rašoma apie Iraną klasikine forma, pagal suras ir t. t. – ar tai nėra perdėtas pataikavimas Vakarų skaitytojui?


J.K. Taip, orientacijos į vakarietišką skaitytoją jis ir neneigia. Juolab kad ir rašo olandų, o ne gimtąja kalba! Bet klausimas, ar tu rašai žinodamas, kokius stereotipus turi vakarietis, norėdamas juos demaskuoti, ar rašai tiesiog pasakodamas…


R.D. Gal tai lemia nuoširdumas?


J.K. Gal nuoširdumas, gal motyvacija…


G.K. O Ugo Riccarelli’o „Tobulas skausmas“? Man jis pasirodė kiek retrogradiškas, t. y. senamadiškas, parašytas klasikiniu būdu – viskas pernelyg tvarkinga. Pavyzdžiui, Philipo Rotho „Apmaudas“ – kur kas „šviežesnė“, drąsesnė knyga.


M.Ž. Pirmiausia pakeri „Tobulo skausmo“ stilius. Toks poetinis kalbėjimas prozoje lietuviui yra gana artimas ir savas, bet lietuviai rašytojai dažnai juo piktnaudžiauja. Šios knygos siužetas aiškus ir ryškus, o XIX–XX a. klasikinės prozos mokykla dar nėra pasenusi, ji verta atgimimo. Praktiškai visos mūsų atrinktos knygos yra gana toli nuo postmodernizmo ir eksperimentavimo. Ir šis prozos modelis man pasirodė gana gyvybingas. Ši knyga – giminės pasakojimo pavyzdys, nuosekli istorija be jokių eksperimentų – su visais visuomeniniais, politiniais, šeimos įvykiais ir giliuoju mitologiniu podirviu. Manau, kad knyga tikrai yra vientisa ir verta įtraukti į sąrašą.


J.K. Ji turbūt ne vienam skaitytojui primins Garcíos Gabrielio Márquezo „Šimtą metų vienatvės“. Kadangi magiškasis realizmas iš literatūros kanono tikrai nesitraukia, itališkas jo variantas nekliudys skaityti šios knygos. Ypač įdomi antroji knygos dalis, kurios ašis – pagrindinė herojė. Man ją skaityti buvo tiesiog tobula.


D.Z. Jurgos minėtas magiškasis realizmas čia labai gražiai susietas su istoriniu žanru. Istorinė plotmė yra labai gyva, labai tikroviška, magiškajam realizmui suteikia sodraus tikroviškumo atspalvį. Tuo šis romanas ir unikalus, išsiskiriantis iš kitų šešetuko knygų, kurios daugiau yra klasikinio romano, klasikinio realizmo atgimimas.


J.K. O Philippe’o Claudelio „Pilkosios sielos“ ir Grahamo Swifto „Vandenų žemė“ man pasirodė gana panašios. Labai apibendrintai galima pasakyti, kad jos abi vynioja detektyvinę intrigą, žingsnis po žingsnio artėdamos prie visiškai netikėtos atomazgos, todėl abu romanus perskaičiau panašiai. Mane nustebino abiejų knygų kinematografiškumas, piešiamas aplinkos vaizdas, turintis labai paveikią nuotaiką. Tik „Vandenų žemė“ gal kiek spalvingesnė.


D.Z. Na, „Pilkosios sielos“ įdomios tuo, kad rašytojas labai gražiai sujungia detektyvo ir istorinio romano žanrus, o detektyvine intriga gražiai žaidžiama iki pat pabaigos. Bet tai nėra detektyvas mums suprantamiausia, įprasta prasme; jis vyksta žmogaus dramų, o ne detektyvinių sąmokslų ar nuotykių plotmėje. Labai gražiai, pasitelkiant detektyvą, gilinamasi į amžinas žmogaus gyvenimo ir sielos problemas. Labai taupus stilius – nedaugžodžiaujant spalvingai kalbama apie rimtus dalykus. Galime sakyti, kad šiame romane vaizduojama ir tamsioji gyvenimo pusė. Bet kartu tai, ką Ph. Claudelis daro, yra svaru ir pamatuota – gyvenimas tamsus, bet toje tamsoje yra ir šviesių, gražių dalykų. Visa tai ir „užkabina“ šiame kompaktiškame, glaustame ir kartu dinamiškame romane.


G.K. Ačiū Dievui, kad šiame romane yra šiek tiek grotesko, kuris gelbėja nuo niūrumo. Išryškėja ironiškų detalių, kurios ištraukia siužetą iš nevilties, tragizmo ir palaiko skaitymo intrigą. O G. Swiftas man iš tikrųjų patiko. Tai grynai britiška knyga, su labai įdomiu siužetu, įvairiais persipynimais ir ekstremaliomis temomis – kraujomaiša, nelegalūs santykiai, abortas ir panašiai. Visa tai gan švelniai, subtiliai įpinama į sustingusį Rytų Anglijos gyvenimą. Ir, aišku, L. Jonušio gražiai išversta. Pats pasakojimo stilius labai poetiškas, su originalia introspekcija, aliuzijomis į pasaulio istoriją. Šis romanas toks pat stilingas ir įtraukiantis, kaip ir H. Müller „Amo sūpuoklės“. Man jis – antroje šio šešetuko vietoje.


J.M. Sudarėme ir „ilgąjį“ sąrašą iš knygų, nepatekusių į šešetuką, bet vis tiek vertų skaitytojų dėmesio. Kokios tai knygos?


G.K. Jurga minėjo, kad U. Riccarelli’o romanas yra magiškojo realizmo atšvaitas, o man Philipo Rotho „Apmaudas“ yra šiek J. D. Salingerio atšvaitas. Autentiškas atšvaitas, ne epigonizmas. Tai jauno žmogaus knyga su labai gražia ateistine linija. Tai literatūroje pasitaiko retai – paprastai religinės temos būna ideologinės, labai įtemptos, o čia ateizmas reiškiamas kaip reta niuansuotai. Todėl šią lektūrą itin siūlyčiau į dievoiešką pasinėrusiems jaunuoliams, siejantiems save su ateistais.


J.K. O mane nustebino, kad nemažai ilgojo sąrašo romanų buvo lygiaverčių. Nebūtinai labai neįprasti, bet įdomūs skaityti. Pvz., Jaceko Dehnelio „Lialė“. Labai džiaugiausi šia knyga – jau antri metai džiaugiuosi išversta lenkų literatūra. Pernai trumpajame sąraše buvo Wiesławo Myśliwskio „Traktatas apie pupelių gliaudymą“. Man „Lialė“ darkart patvirtino, kad lenkai turi aiškią, tvirtą rašymo tradiciją. J. Dehnelis – jaunesnės kartos rašytojas, W. Myśliwskis – vyresnės, bet jie tęsia, kuria vieną liniją.

Dar džiaugiuosi Serhijo Žadano knyga „Anarchy in the UKR“ – nors viršelyje parašyta, kad tai esė knyga, pats autorius ją vadina romanu. Puikiai parašytas sovietinės Ukrainos realybės, tikrovės, atmosferos, išgyvenimų dokumentas, liudijimas. Jis man atrodo mums artimas, suteikiantis atpažinimo, lyginimo su savomis patirtimis džiaugsmo ir malonumo. Labai geras Vytauto Dekšnio vertimas. Taip pat jau minėtas Ph. Rotho „Apmaudas“ – puiki, verta dėmesio knyga. Visos šios knygos tam tikra prasme buvo ant ribos – dėl jų ginčijomės, vieniems labai patiko, kiti vertino skeptiškiau.


J.M. Kaip ir Milorado Pavićiaus „Chazarų žodynas“ – ne kiekvieno skoniui, bet yra žmonių, kurie jį labai vertina…


J.K. …čia svarbus vertimas – knygoj labai daug kalbos žaismo.


R.D. Taip, reikia kalbėti apie du kriterijus – svarbi ne tik meninė vertė, bet ir vertimas. Kad ir Arto Paasilinnos romane „Kaukiantis malūnininkas“. A. Paasilinnos gerbėjų Lietuvoje tikrai yra, išleidžiama nebe pirma jo knyga. Atpažįstamas autoriaus stilius, humoras. „Kaukiantis malūnininkas“ ypač žavus tuo, kad, prisidengęs netašyto, visiškai kaimiško pasakotojo kauke A. Paasilinna aptarinėja visai ne netašytus, o subtilius dalykus. Visuomenėje nepritampančio žmogaus tragizmas – suomių mėgstamas, kraštutinis tragizmas jų kūryboje persiverčia į komizmą ir taip pat sėkmingai grįžta atgal. Knyga daug gilesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, o iš pirmo žvilgsnio ji atrodo tiesiog labai simpatiška. Ir čia pabrėžčiau tikrai gerą vertimą, nes tas kaimiškas, ūkiškas realijas tikrai ne taip lengva perteikti šiuolaikiniam vertėjui.

Kita ilgojo sąrašo knyga – Andreï’aus Makine’o „Moteris, kuri laukė“. Kaip reta skaidrus romanas, nors turintis ir naivumo. Bet tai kompensuoja pasakojimo svajingumas – tai A. Makine’ui itin būdinga, jis pasakoja prisiminimus kaip per miglą, peržengdamas laiko ir vietos barjerą. „Moteris, kuri laukė“ – vienas romanų, kuriuos nėra sunku skaityti. Jis – apie jausmus, o apie tai rašyti nėra lengva, nors visai reikalinga.


M.Ž. Ir dar – apie Harry’o Mulischo „Zygfridą“. Tai pernai miręs olandų literatūros klasikas, vienas žymiausių Olandijos rašytojų. Romane aktualizuojama, atrodytų, nusibodusi Hitlerio tema, bet rašytojas sugeba ties popso riba balansuojančią temą ištempti iki filosofinio matmens, kartu kurdamas įtaigų trilerį – yra ne tik peno apmąstymams, bet ir įtempto siužeto, nuolatinių istorinių aliuzijų. Istorija pasakojama netikėtai, įvedant šiek tiek mistikos, pateikiant intelektualiai.


D.Z. Tai gana kompaktiškas romanas. Pasakojama juk ne tik apie Hitlerį – pirmoje knygos dalyje kalbama apie rašytoją, atvykstantį į Vieną pristatyti vieno savo romanų. H. Mulischas pasako labai daug dalykų – ir apie romano veikėjo rašytojo, ir apie Hitlerio gyvenimą. Pasako savitai, nuo šviesios aristokratiškos nuotaikos, kuri supa veikėją rašytoją, pakopa po pakopos leisdamasis žemyn į tamsias Hitlerio valdas. Keičiasi ir stilius, ir pasakojimo nuotaika. Tai – gana vykęs romanas. Galų gale, kas gi dabar skaito tas storas knygas – o tokios glaustos knygos ir gilios, ir patrauklios.


J.K. Taip, įdomu, kad Hitleris – neišsemiama tema. Šis fenomenas vis traukia žmones.


J.M. Ar buvo garsių autorių kūrinių, kurie nepateisino lūkesčių? Arba užsienyje labai populiarių naujų vardų, kurie nepadarė įspūdžio?


G.K. Pavyzdžiui, José Saramago – „plastmasinis“.


J.K. Tikėjimo tiesų ginčai ir dialogai – banalūs. Na, kaip autorius jis turi labai stiprią „rašymo ranką“, kalbos galią. Tai jaučiama ir jo „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“, ypač pradžioje – gal kiek Thomo Manno stilius, sodrus, gilus pasakojimas. Bet kritikos neatlaiko jo problematika, velnio ir Dievo susitikimas, dialogas, kuris neaišku kodėl yra plėtojamas. Pasakyti, kad šalia velnio visada yra Dievas – neužtenka.


G.K. Šis romanas man lyg kokia ekranizacija, kaip Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“. Dar atmetėme Woody Alleną – jo knyga „Diagnozė: nepakaltinamas“ labai padrika. Atskirai, pvz., laikraštyje, tie fragmentai atrodo gerai, bet kaip vientisa knyga – nelabai.


J.K. Kaip intelektualiniai anekdotai. Skaitai, įdomu. Bet kai humoro mechanizmą perpranti, žinai, kas bus toliau, kaip galiausiai išsispręs paradoksas, – nebeįdomu. Anekdotus jis pasakoja gerai, bet tai nėra sukrečiantys literatūros „perliukai“.


R.D. Kita neįtraukta knyga – Murielės Barbery „Ežio elegancija“, užsienyje labai populiari, verčiama. Beje, komiškai atrodo tos pačios autorės „Gurmanizacija“ – gal 30 puslapių mažulytė knyga, kurioje gurmaniškumui suteikiamas filosofinis pagrindas. Man buvo įdomu pažiūrėti, kaip lietuviškame kontekste atrodys „Ežio elegancija“ – ir, ko gero, tarp kitų knygų ji išmėginimo neišlaiko. Ne vien todėl, kad vietomis nekaip išversta. Didelei miniai skirtos filosofijos banalumas ypač išryškėja tada, kai ją perkeli į kitą kultūrą. Iš literatūriškos, elegantiškos, prancūziškos erdvės tekstą perkėlus į racionalesnę, kalbėjimo grožis kiek nublanksta ir atsiveria tai, kas mažiau patrauklu.


M.Ž. Ten daug prancūziškų, specifinių paryžietiškų realijų.


R.D. Būtent – ne tiek bendrai prancūziškų, kiek specifiškai paryžietiškų. Pati socialinė situacija yra paryžietiška – viduriniosios klasės buržuazinė šeima, vaikų, tėvų gyvenimai.


M.Ž. Tai labai sociologizuotas romanas apie tai, kaip atskiros visuomenės klasės sugyvena ar nesugyvena kartu, kaip viena klasė mėgdžioja kitą. Gal iš dalies tai net marksistinis romanas su socialinio tyrimo užmoju.


J.K. Nemažai ginčų sukėlė bulgarų autoriaus Georgijaus Gospodinovo „Natūralus romanas“. Man knyga patiko: taikliai įvykdomas įdomus kūrinio sumanymas – sudaryti romaną vien iš romanų pradžių, kalbančių tarsi apie nieką, o kartu tarsi ir apie tam tikrą gyvenimo tarpsnį, meilės, santykių krizes. Mane sužavėjo postmodernistinis užtaisas, kurio mes jau lyg ir prisisotinę, bet šiuo atveju jis visai tinkamas. Nors būtent dėl šio romano kilo didelis ekspertų ginčas. Labai įdomu, kad lietuviškai išleistas toks bulgarų autorius, dėl kurio galima ginčytis, „suremti ietis“.


G.K. Man jis neatrodo ypač vertingas ar stebuklingas, bet sąrašo kontekste jis gaivesnis, novatoriškesnis už visus klasikinius romanus. Mane žavi leidyklos drąsa išleisti Rytų Europos autoriaus romano vertimą. Be to, knyga lengvai skaitoma – be kankinimosi, turbūt net žmogui, nemėgstančiam skaityti.


D.Z. Taip, šios knygos paprastumas yra patrauklus – čia galėtume savęs klausti, ar visos vertingos knygos būtinai turi būti sudėtingos, ar paprasta knyga negali būti vertinga?


M.Ž. G. Gospodinovui būdingas pasakojimo fragmentiškumas, gal kiek primenantis Sigitą Parulskį – rašoma tarsi nežinant, kas iš to išeis. Autobiografiškumas paperka skaitytoją, herojaus sutapatinimas su autoriumi iš pradžių atrodo natūralus, bet vėliau ima erzinti – veikėjas nori pateikti savo skyrybų istoriją kaip universalią, visiems reikšmingą, o taip nėra.


J.M. Man atrodo, kad toks rašymas seniai nuvalkiotas, nes jau tiek prirašyta postmodernių romanų pradžių…


J.K. Bet vis tiek svarbu pažymėti, ką minėjo Giedrė – kad leidykla ryžosi spausdinti jau gal ir pavėluotą postmodernizmo knygą, jaunesnio bulgarų autoriaus. Aš džiaugiuosi leidėjų drąsa leisti tokias knygas šalia kitų, komercinių. Ji skirta labiau išprususiam skaitytojui, galinčiam ne tik atpažinti postmodernizmo kodą, bet ir žengti žingsnį toliau – pasvarstyti jo teigiamybes, neigiamybes, palyginti, pasidžiaugti, praplėsti savo literatūrinį akiratį.


J.M. Ar buvo tokių knygų, kurias sugadino prastas vertimas? Koks įspūdis apie praėjusiais metais išleistų knygų vertimus?


D.Z. Kai kada galima vertimą įvertinti nelyginant su originalu – kai tekstas dėl vertimo kalbos nepaskaitomas. O jei palygintum su originalu, galbūt pamatytum dar kitų, subtilesnių dalykų. Tokių knygų buvo. Čia reikėtų paminėti Liudmilos Ulickajos „Medėją ir jos vaikus“. Kliuvo šio romano vertimas ir redagavimas, yra palikta rusiškų konstrukcijų. Man gaila šios knygos, nes jei ne vertimas – gal ji būtų kuriame nors sąraše, nes turinys tikrai vertas dėmesio. Kita, jau minėta, knyga – M. Barbery „Ežio elegancija“, kurios vertimas irgi ne iš geriausių. Dar – Hanso Josefo Ortheilio „Troškimas meilės“. Garsaus vokiečių rašytojo sudėtinga knyga – autorius žaidžia muzikinėmis struktūromis, sudėtingomis sintaksinėmis konstrukcijomis. O išversta tarsi „kampuotai“, jau iš pat pradžių vertimas trukdo skaityti knygą.


J.M. O klasikos sąrašas? Ar šiais laikais, kai skaitytojai tiek mažai perka, leidėjai ryžosi naujiems laiko patikrintų kūrinių leidimams?


J. K.
Mano galva, klasikos sąrašas išėjo visai nemažas ir neblogas, nors trumpesnis nei pernai. Ypač džiaugiuosi Eliaso Canetti’o knyga „Išgelbėtas liežuvis“, ir tikiuosi, kad sulauksime ir kitų dviejų šios trilogijos dalių. Tokios knygos – atgaiva skaitytojui. Taip pat – Imre Kertészas. Tai vengrų klasikas, Nobelio premijos laureatas, beje, taip pat rašęs apie lagerį, tik šįkart – vokiečių Aušvico koncentracijos stovyklą. Tai įdomi knyga, įdomus susitikimas su vengrų literatūra. Ir, žinoma, klasikos sąrašą papildantys Evelyno Waugh „Sugrįžimas į Braidshedą“ ir „Vargingi kūnai“. Šios knygos anglakalbės literatūros mėgėjams turbūt žinomos, bet kitiems – malonus atradimas.


J.M. Nustebino ir F. Dostojevskio anksčiau į lietuvių kalbą neverstų kūrinių leidimas.

G.K. Turbūt ir George’o Orwello knyga „Katalonijai pagerbti: atsiminimai“ reikėtų pasidžiaugti… Man patiko ir Calderónas, lengvai skaičiau, o ir gražiai išleistas. O lyderis, be abejo, yra E. Canetti’s.


J.K. Dar įdomu, kad šiais metais į klasikos sąrašą įtraukėme Alfonso Nykos-Niliūno vertimus – rinktinę „Poezija iš svetur“.

R.D. Apie Sigito Gedos verstą knygą „Dieviškoji komedija. Skaistykla“ bus įvairių nuomonių ir įsitikinimų. Bus manančių, kad visa Dante’s Alighierio trilogija, versta Aleksio Churgino, liks kanonu, nors jai galima daug ką prikišti. Šiems S. Gedos vertimams galbūt galima prikišti kitus dalykus, bet pats faktas, kad į lietuvių kalbą jau antrą kartą išverstas šis pasaulinės literatūros kūrinys, yra vienareikšmiškai geras.


J.K. Taip, čia jau artėjama prie pasaulinių standartų, nes, kaip žinia, klasika turėtų būti naujai verčiama bent kas dvidešimt metų.


R.D. Tai leidžia laisviau kvėpuoti ir citatų rinkėjams. Ir, tikėkimės, čia dar ne pabaiga…


J.K. Dėmesio dar reikalauja Fernando Pessoa poezijos rinktinės vertimas – džiugu, nes tai pirmoji rimta pažintis su autoriumi, tačiau knygos dar laukia rimtas vertimo įvertinimas.


M.Ž. Kaip ir A. Nykos-Niliūno vertimai. Atkreiptinas dėmesys į jų istorinį kontekstą. Penktas, šeštas, septintas praėjusio amžiaus dešimtmečiai, egzodo situacija – išeivijoje gyvenantis rašytojas naudojasi savo kalbos, išsivežtos iš Lietuvos, resursais. Jo vertimas – tam tikros vertimo istorijos dokumentas, ir nereikėtų jo vertinti šiandieniais vertimo kokybės kriterijais.

J.K. Turime ir grynos klasikos, kurios vardai įtvirtinti šimtmečių. Bet turime ir Irène’s Némirovsky „Prancūzišką siuitą“, patekusią į kitų laiko išbandymus atlaikiusių knygų sąrašą.


D.Z. Taip, čia įdomus atvejis. Vardas nežinomas kaip kitų klasikos sąrašo autorių, bet taip yra todėl, kad Lietuvoje jis dar neatrastas. Užsienyje, gimtojoje Prancūzijoje, rašytoja gerai žinoma. Įdomu tai, kad ji – žydų kilmės. Žydų literatūrą kartais net ir sunku priskirti kuriai nors valstybei, tai keliaujantys, emigruojantys rašytojai, ir todėl prie vienos ar kitos valstybės klasikos jie sunkiai pritampa. Tačiau rašytojai talentingi. Šis romanas taip pat atrastas tik XXI a., nors parašytas 1941–1942 m. su labai įdomia istorija. Jis laikomas pirmuoju romanu apie Antrąjį pasaulinį karą – ir vertingas, ir įdomus.

_________________

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kviečia dalyvauti Metų verstinės knygos rinkimuose: skaityti ir balsuoti tinklapyje www.llvs.lt už vertingiausią 2010 m. šiuolaikinę verstinę knygą.

Literatūra ir menas

Savito teatro filosofas siūlo ieškoti savęs

Milda Brukštutė

Nuotaika: režisierius ir aktorius B.Šarka neįprastais scenos kūriniais žiūrovus palydi į poetinę kelionę.

Klaipėdietis Benas Šarka sostinėje pristatė naują spektaklį japonišku pavadinimu „Vabi sabi vasabi“. „Panašiai kalbėjo ir mano močiutė, ji klausdavo: „Kas tu esi per asaba?“ – sakė aktorius ir režisierius. „Menų spaustuvėje“ judesio spektaklį „Vabi sabi vasabi“ parodžiusiam B.Šarkai visos kalbos yra panašios.

„Yra daugybė kalbų. Tikrai nepasakyčiau, kad japonų man yra kuo nors artimesnė. Lygiai tokie patys gali būti ir žemaitiški žodžiai“, – šypsojosi B.Šarka. Šis 47 metų kūrėjas tituluojamas avangardinio teatro filosofu, kurio traktatas – spektaklis.

„Vabi sabi vasabi“ – bežodis judesio spektaklis. Tai savotiška provokacija išsišluoti mintis, pamiršti tai, ko prikimšo į galvas kultūra, ir atsidėti savęs paieškai.

– Spektaklyje yra labai daug simbolių. Kaip jie atsiranda? – paklausiau naująjį spektaklį režisavusio ir jame vaidinusio B.Šarkos.

– Man atrodo, kad nereikėtų galvoti apie simbolius. Manau, kad tai yra kalba, tinkanti ir tiems, kurie jos nesupranta.

Spektaklyje teksto nėra, tiktai ženklai. Tie ženklai tave veda, paklaidina, vėliau vėl sugrąžina. Einama tam tikros poezijos link. Man poezija yra ne tik tai, kas užrašyta. Ji egzistuoja savaime, be mūsų. Aš paprasčiausiai šnekuosi. Susirinkus žiūrovams pašnekesys gali vykti ir be žodžių.

– Tačiau kartais jūsų spektakliuose būna ir žodžių.

– Kaip ir gyvenime. Kai norisi tylėti – tyli, kai norisi kalbėti – kalbi.

– Dažnai vaidinate atvirose erdvėse. Kuo tai skiriasi nuo vaidinimo uždaroje patalpoje?

– Lauke dirbti sunkiau. Kartais stogas reikalingas. Net galima klausti, ar teatras gali būti be stogo? Stogas ir sienos – savotiškas apsidraudimas, juodos spalvos sienos veikia kaip maskuotė. Be to, kai yra stogas, į vidų nepatenka triukšmas, sniegas arba lietus.

– Kodėl dažniausiai kuriate monospektaklius?

– Todėl, kad samdyti aktorius – labai brangu. Ypač pastaruoju metu, kai visus prispaudė panašūs nepritekliai. Gal vėl samdysiuosi aktorius, kai prisigrybausiu pinigų, kurių juk pilna…

Panašiai galima klausti, kodėl „Žalgiryje“ žaidžia juodaodžiai? Juk todėl, kad klubas turi pinigų jų nusipirkti. Menas ir sportas – labai panašūs. Jei trupė turi pinigų, ji gali pasisamdyti aktorių.

– Žiūrint jūsų spektaklius atrodo, kad daiktai – tarsi jūsų partneriai. Koks jūsų santykis su jais?

– Daiktas yra ženklas. Baltame lape susidaro kažkokia ženklų konfigūracija. Gali laišką parašyti net nesuprantama brūkšniukų kalba, tai bus tas pat. Kitaip tariant, stengiuosi iš bet ko kurti kokį nors pasaulį. Nors aš netyrinėju, kaip ateina idėja – ji ateina, ir viskas.

Lygiai taip pat jau negaliu mesti kurti spektaklių, nors racionaliai mąstant ši veikla – jau nebe darbas. Šiais laikais užsiimti vadinamuoju menu – labai didelė prabanga.

– Spektaklyje „Kiaurai“ naudojate pjūklą, šiame – peilius. Kodėl renkatės tokius aštrius daiktus?

– Tai toks teatrinis žaidimas. Man labai patinka skylės. Jeigu yra skylė, vadinasi, į ją galima ką nors įkišti. Peilis spektaklyje juk tampa viskuo. Vienu metu jis yra peilis, o paskui – jau nebe. Būna bukas, būna ir aštrus. Juk ir mes kartais būname lyg peilis. Net yra posakis „nuo visko atbukau“. Kita vertus, kai esi „aštrus“, juk nesigiri: „Aš dabar toks aštrus, kad visi nuo manęs net laksto į šonus.“

Tačiau į klausimą, kodėl aš tuo užsiimu, net sau negaliu atsakyti iki galo. Gal, kaip ir poetai pasakytų, esu tik tam tikras transliuotojas. Juk daug kam gali pasirodyti, kad šiame mano spektaklyje tik kažkoks prietranka šokinėja, kažką transliuoja, ir tiek. Kai nebetransliuos, gal jau nebebus trenktas. Svarbiausia, kad ateitų žiūrovų ir pirktų bilietus.

– Kaip įsivaizduojate savo žiūrovus?

– Galiu įsivaizduoti tiktai tuos žiūrovus, kuriuos pažįstu ir kuriuos pakviečiu į savo spektaklį. Bet tų, kurie į spektaklį perka bilietus, neįsivaizduoju. Čia jau nuo manęs nepriklauso. Kartais man atrodo, kad tai, ką darau, yra nesąmonė. Jeigu į mano spektaklį suplūstų daugybė žmonių, pagalvočiau, kad kažką darau ne taip. Kol jų nėra daug, tol viskas gerai.

B.Šarka šiuo metu yra turbūt vienintelis Lietuvoje aiškiai išreikšto alternatyviojo teatro atstovas. 1988 m. Klaipėdoje įkūręs Gliukų teatrą jis dar kurį laiką dalijosi kitokio teatro vėliava su V.Vaičiūnaitės gatvės reginių teatru „Miraklis“, A.Mažono pantomimos teatru „A“, bet vėliau liko bene vienintelis, nuosekliai atstovaujantis šiai teatro sričiai Lietuvoje.

Jo teatras remiasi hepeningo, akcijos principais, bet drauge tai gerai apgalvota improvizacija, tiksli drama, kurioje žiūrovai kviečiami pasitelkti savo asociacijas ir įeiti į B.Šarkos fantazijų lauką.

Stulbina B.Šarkos aplankytų festivalių skaičius – jau 64. Jis atstovavo Lietuvai įvairiuose alternatyvių ar postdraminių krypčių festivaliuose Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Kroatijoje, kitose šalyse.

Sakoma, kad svita suvaidina karalių. Tuomet Lietuvos teatras galėtų būti „apkaltintas“, kad suvaidina Beną Šarką. Savo kūryba išsiskiriantis menininkas dažnai mistifikuojamas, aplink jį kuriama kažkokia paslapties aura, beje, dažniausiai labai paprastais būdais, pavyzdžiui, tylint. Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti apie jo kūrybą pasirodžiusias publikacijas. Tad ir pokalbį pradėjau (o vėliau supratau, kad geriau bus likti tik klausytoja) nuo klausimo, ar negaila, kad (tikriausiai) niekas neparašys ir apie naujausią kūrinį „Vabi Sabi Vasabi“?

Benas Šarka: Vadinasi, taip ir turi būti. Tikėtis, norėti, laukti, – tai atima mintis. Yra tylūs dalykai, yra žmonių, kurie daro dirbinius iš medžio, bet tyli, niekam nerodo. Vadinti tai galima kaip nori: jo laime, nelaime, liga, depresija… Jis kažkur pasislėpęs sėdi, skaptuoja, kitas ateis, pasakys, kad gražu, kad reiktų parodyti, o jam – nesvarbu, nereikia. (S. I: Vadinasi, svarbiausia – kūrybos procesas?) Aš net nežinau, kas…

[…] Žmonės šiais laikais labai mėgsta viską sudėti į muziejus, viską, kas, jų nuomone, nyksta. Čiabuviai (kad ir Amerikos indėnai) gali ateiti į muziejų, rasti jame savo pavogtą kaukę ir čia pat prie jos pradėti melstis. O aplinka visa dirbtinė, stiklai… Ir visur vyksta tas pats, pavyzdžiui, Sibire. Nors daugelyje kultūrų tai yra tabu – išnešti iš savos aplinkos daiktą, kad ir kokį būgnelį, nes jis tarp tų stiklų atrodys jau visai kitaip, praras savo gyvybę, – bet niekam tai nerūpi, niekas net neklausia.

Žmogaus pažinimas yra regimybė. Kad ir interviu… Visa tai skirta tam, kad informaciją pateiktumėte regima forma…. Toks pažinimas yra destruktyvus.

[…] Daiktas ir mintis iš esmės nesiskiria. Aišku, kad mintis yra nepagaunama, greičiausia. Savaime atrandi, nežinodamas, nes yra kitoks, neišprotautas žinojimas… Visa tai turi būti panešama. Juk nepagausi laukinio arklio plikomis rankomis, yra tam skirta virvė – lasas. Taip ir čia, visus daiktus pirmiausia turiu susidėti, turiu atrasti kažką kita. Nėra taisyklės, jog padarysi ir bus. Gali būti, kad tuo pat metu ir sukursi nepriklausomai nuo nieko. O tie daiktai… Aš nerepetuoju. Žinai, kad to paties nepakartosi, nes gali tik kartoti. Ims, dings kažkoks jautrumas, ir viskas sugrius.

[…] Apie patį pajautimą. Mes dabar esame daugiau stebėtojai, tie mūsų ritualai – Užgavėnės, Trys Karaliai ar panašiai – jie lygiai taip pat nesvarbūs, nuvertėję, likę tik dėl tos pačios regimybės, nors dar ir nepakišti muziejuje po stiklu. Žmogaus atmintis labai trumpa, beprotiškai trumpa… Kad ir visos Testamente aprašytos istorijos apie Dovydą, Saliamoną, atrodo, viskas turi būti aišku, bet staiga – neatitinka datos, pasirodo, kad kai kurie miestai buvo pastatyti vėliau, nei minima įvykiuose… Pamiršta. Gal dėl to ir rašyta, kad nebūtų pamiršta. O juk tai buvo ne taip seniai, jau ir ledynmetis praėjęs, ir jokio didžiojo kraustymosi nebuvo… Tada tai žmonės eidavo, viską palikdavo, nesvarbu buvo, o čia sugebėjo pamiršti, kada gimsta tėvynės samprata.

[…] Dažnai stebiu, kaip kiti nori būti pastebėti, išgirsti, juk taip? Kiekvienas rašo tam, kad būtų perskaitytas. Kad ir kiekvienas pokalbis, nors einama tik į vieną žmogų. Bet reikia išmokti atsikratyti šitų savo norų. Norai yra baisu… Kažką turi, – norisi dar daugiau. Man užtenka (žinoma, norisi daugiau nei vieno) kokių dešimties žiūrovų… Ir aš einu į tą patį dialogą, į teatrą kaip dialogą. Kai tai pasiseka – džiaugiesi, kai ne – mažiau ar… Dažnokai išeini iki galo nepažiūrėjęs spektaklio, vadinasi, tavęs ten niekas ne(su)laikė.

[…] Dabar silpniausia grandis teatre yra pirkimo-pardavimo elementas. Tas pats kaip su krepšiniu – staiga viskas pasikeičia, ta pati komanda jau tampa kita, nes jei turi pinigų, kiekvieną, bet kurį nusipirksi. Taip ir su aktoriais: paimsiu, nusipirksiu dar tris gerus, ir jie man padės. Tas bendrumo jausmas teatre… kai matai, kad kažkas gimsta natūraliai. Bet tokie nuostabūs periodai nebūna ilgi. Staiga kažkas išsibalansuoja. Yra daug istorijų apie tuos spektaklio gimimus, legendų, o paskui keičiasi vienas, kitas, trečias aktorius, spektaklis kinta, ir nebelieka kažko. Gal ir gerai, kad neberodomi kai kurie, pavyzdžiui, Jaunimo teatro spektakliai. Galbūt tai ir reiškia, kad reikia laiku pabaigti, netempti.

Mano atveju niekas nieko nepasakys. Bet aš visuomet taikausi prie aplinkos. Daug ko nepadarau, norėčiau to ar ano, norėčiau, kad čia būtų vienaip ar kitaip… Bet ateini į aplinką ir joje turi susitvarkyti. Žinoma, visada galėčiau turėti atsarginį variantą – laukinę aplinką, joje galėčiau daryti viską, ką sumanęs, o kam įdomu, tas susirastų, ateitų, žiūrėtų. Aš daug būnu lauke, gamtoje, nes tai yra tokia pati aplinka, – ne teatras, ne civilizacija. Dekoracijų nereikia, pati žemė skleidžia bangas, anksčiau žmonės galėdavo kalbėtis ne tik vieni su kitais, bet ir su aplinka.

[…] Žiūrovai nesiskiria, tik va, jei atsidurtum aplinkoje, kuri yra visiškai svetima, tiek kalba, tiek kultūra, tada jau viskas priklausytų nuo tavo vidinės jėgos, kad ir kaip ją įvardytum. Tada gali būti ir trys valandos veiksmo, kuriame vienintelė tavo kalba būtų kūnas ir pajautimas. Taip mes vėl grįžtume į tuos laikus, į primityvią kalbą, prie to, kas visiems suvokiama.

[…] Šokyje viskas yra papasakojama be žodžių, visa istorija. O istorijos, mitai visose kultūrose yra panašūs. Visos istorijos papasakotos. Iš esmės visos pasakos yra degradavę mitai. Kai aš veikiu, aš esu čia ir dabar, taikausi prie aplinkos, ar tai būtų scena, ar smėlynas. Viskas konkretu tik tiek, koks yra sąlytis. Yra pjesės, jų autoriai, bet išeini po spektaklio ir supranti, kad žodžių konkretumo nebėra, yra tik migla, nuotrupos, tačiau prisimeni materiją, susilietimą su ja. Scenoje pats žmogus yra ženklas.

[…] Viskas, kas vyksta, yra svarbu. Ypač jei tiki. Pavyzdžiui, sėdi du tibetiečiai ir skleidžia vibracijas, kad apramintų kalno dvasią… Viskas labai paprasta. Žmogaus kūne yra trilijonai tarpusavyje susijusių ląstelių, todėl mes ir esame gyvi, lygiai taip pat ir pasaulis, kuriame kiekvienas iš mūsų esame ląstelė, ir kiekvienas savo veiksmu darome įtaką pasauliui. Ar tai būtų dabartiniai įvykiai Egipte, ar tai, kas istorijoje buvo anksčiau, – viskas persiduoda, nelieka be atgarsio, datos sutampa. Žemė yra vienas kūnas, taip pat kaip ir mes, kurie esame jos proto dalis. Žmogus kartais vis bando savo žmogišku protu suvokti Dievą… Neįmanoma. Reikia atsikratyti žmogiško proto, o kaip – nežinai. Dabartiniai rėmai, tabu, vadinamoji kultūra, ji susiskaldžiusi, ir, atrodo, neša daugiau destrukcijos.

[…] Aš galiu kalbėti tik apie labai materialius dalykus. Apskritai, tai, ką aš kalbu, yra niekai. Mūsų pasaulyje labai daug žodžių, iš kur ir atsiranda nereikšmingumas.

Parengė Sigita Ivaškaitė

lrytas.lt, 7md.lt

DALIA ZABIELAITĖ. Užsienio literatūros vertimų metai

Lietuvoje jau antrą kartą rengiami Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos inicijuoti Metų verstinės knygos rinkimai. Projektas dar palyginti naujas, pradėtas rengti vėliau nei Lietuvoje jau išpopuliarėję lietuviškos Metų knygos rinkimai. Metų verstinės knygos rinkimų projektas ne mažiau reikšmingas nei lietuviškos knygos rinkimai. Abiejų šių projektų tikslas panašus – padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams, švietimo institucijoms atsirinkti vertingus šiuolaikinės literatūros kūrinius, skatinti skaitymą. Tik vienu atveju – lietuvių autorių, o kitu – užsienio. Kitaip nei lietuviškos Metų knygos rinkimuose, užsienio knygos rinkimų projekte aprėpiama platesnio laikotarpio literatūra: į šiuolaikinės literatūros kategoriją čia patenka grožinė literatūra (suaugusiųjų proza, dramaturgija, poezija, literatūrinė eseistika), užsienio autorių sukurta per pastaruosius tris dešimtmečius. Iš šios pasaulio literatūros vertėjai, literatūros kritikai, remdamiesi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengtais bibliografiniais duomenimis, renka per pastaruosius vienus metus Lietuvoje išleistas dėmesio vertas šiuolaikines užsienio grožines knygas (plačiau apie Metų verstinės knygos rinkimų projektą žr. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos tinklalapyje www.llvs.lt). Toliau skaityti DALIA ZABIELAITĖ. Užsienio literatūros vertimų metai

Menas be kompromisų. Kristinos Savickienės pokalbis su Dicku Idmanu

Neseniai Lietuvoje viešėjęs Dickas Idmanas – vienas garsiausių Suomijos aktorių, per 34 metus trunkančią karjerą sukūręs daugybę vaidmenų teatre ir kine, režisavęs nemažai spektaklių ir su meile dėstantis Suomijos teatro akademijoje. Nenustygstantis vietoje, žibančiomis akimis aktorius gali vaizdžiai papasakoti ir apie tris teatrus, kuriuos įkūrė drauge su bendraminčiais, ir apie gyvenimo aistrą – teatrą vaikams, ir apie darbą su lietuvių režisieriumi Cezariu Graužiniu, kurį pats atsikvietė į Suomiją prieš dešimt metų. Veržlumu ir jaunyste spinduliuojantis menininkas sakosi esąs labai senamadiškas ir kukliai priduria, kad būtent todėl jo, kaip menininko, pozicija – be jokių kompromisų.

Kada savo gyvenime atradote teatrą?

Tai buvo ankstyvoje vaikystėje – mano šviesios atminties tėtis buvo aktorius, o aš, galima sakyti, augau scenoje. To meto senamadiškame Suomijos teatre aktoriai naudodavo labai daug grimo, todėl mano atmintyje tie scenos žmonės įstrigo kaip išsipaišę keistuoliai. Prisimenu, kad pats nusprendžiau tapti aktoriumi labai anksti – kai man buvo 14. Nors dažniausiai paaugliai maištauja prieš teatrą ir tik vėliau jį iš naujo atranda, man taip nebuvo. Aš niekam nesakiau, kad stosiu į teatro mokyklą, ir tik tada, kai priėmė, visiems pranešiau.

Dabar pats turiu tris sūnus – du iš jų aktoriai, o trečiasis – scenografas. Mano žmona irgi aktorė. Todėl visada pabrėžiu, kad namuose mes kalbame tik apie merginas ir futbolą.

O jūsų sūnus irgi teatras patraukė anksti?

Ne, buvo etapai, kai jie teatro nemėgo. Kai pirmasis stojo į Teatro akademiją 2001 m., dirbau joje ir buvau tarybos pirmininkas. Nusprendžiau, kad bus teisinga palikti akademiją.Taip ir padariau. Antrasis sūnus baigė pernai, ir tai man atvėrė duris grįžti į akademiją.

Ar Suomijoje to reikalauja įstatymas?

Ne, tokio įstatymo nėra. Tokį sprendimą padiktavo mano paties etika. Be to, tuo metu aš labai norėjau grįžti į sceną, vėl vaidinti. Tad sprendimas buvo lengvas.

O kol dėstėte akademijoje, neturėjote galimybių vaidinti?

Ateidamas dirbti į akademiją, aš pasakiau sau, kad nuo šiol dirbsiu kitų labui. Todėl į sceną pats tuo metu stengiausi nelipti.

O kaip bus dabar, antrajam sūnui baigus akademiją? Vėl atsižadėsite scenos?

Praeitų metų gruodį išėjau iš „Viirus“ teatro, kuriame dirbau iki tol. Ir nuo sausio pirmosios vėl dirbu akademijoje.

O kaip aktorystė?

Neplanuoju jai skirti daug laiko. Spektaklis „Pabaik kaip Bekhamas“, su kuriuo šiuo metu esu Lietuvoje, yra tik išimtis. Iš pat pradžių kurdami šį spektaklį su Cezariu galvojome apie festivalių ir užsienio šalių auditoriją, todėl spektaklis – anglų kalba. Manau, jei kelis kartus per metus šį spektaklį išvežtume į užsienį, to tikrai pakaktų, ir galėčiau tai suderinti su dėstymu. Penkerius metus tikrai ketinu atsidėti rimtam darbui akademijoje, o siūlymų filmuotis kine ar vaidinti teatre planuoju atsisakyti.

Kodėl jūsų nuostata šiuo klausimu tokia kategoriška?

Kaip dėstytojas, kaip pedagogas jaučiu atsakomybę už savo studentus. Galbūt galima derinti abi veiklas, bet, mano asmenine nuomone, geriausiai yra visiškai atsidėti darbui, kurį pasirenki.

Ko gero, Suomijoje, panašiai kaip Lietuvoje, nedažnas aktorius gali sau leisti atsiduoti tik vienai, mėgiamiausiai veiklai?

Aš dar mokydamasis sau pasakiau, kad studijuoju aktorystės meną ne tam, kad paskui naudočiau jį reklamuodamas kokias nors prekes. Tai mano asmeninė nuostata. Be abejo, dauguma aktorių tai daro. Aš taip pat kartais filmuojuosi kine, kartais – ir televizijoje, bet, žinoma, mano padėtis man leidžia rinktis. Kai baigiau studijas 1977 m., visiems aktoriams buvo tik vienas kelias – įsidarbinti teatre. Kiekvienas teatras tada turėjo savo trupę, ir jei į ją patekdavai, turėdavai darbą iki gyvenimo galo. Tačiau viskas pasikeitė. Tuomet sutartys su aktoriais būdavo dvejiems metams, bet jos būdavo nuolat pratęsiamos. Jei tuo metu kas nors save vadindavo „laisvai samdomu“, tai paprasčiausiai reiškė, kad jis – bedarbis. O dabar Suomijoje nuolatinės teatrų trupės yra labai mažos, o laisvai samdomi aktoriai sudaro didelę kiekvieno pastatymo dalį. Jie gali pasirašyti sutartį vienam spektakliui arba terminuotą – pusmečiui, metams ar panašiai.

Žinoma, tokia struktūra suteikia daugiau laisvės aktoriams plėsti savo veiklą – jie ne tik vaidina, bet ir dėsto, filmuojasi TV laidose, kine. Tik iš kino aktorius Suomijoje negali išgyventi, nes filmų pas mus nėra statoma daug. O akademija pas mus vis dar ruošia aktorius teatrui.

Ar Suomijoje daugėja teatro aktorių, dirbančių televizijoje?

Ne, nepasakyčiau. Žinoma, televizija sudaro didelę dalį pramogų rinkos, ir visada joje darbuojasi nemažai aktorių – serialuose, laidose. Tačiau nemanau, kad tas skaičius didėja. Mano jaunystės laikais populiarus buvo televizijos teatras ir radijo teatras, tačiau dabar tai jau seniena. O dėl televizijos – yra toks suomiškas pasakymas „žinomas iš televizijos“, bet tai visai ne komplimentas. Nes televizija gamina daug šlamšto.

Kaip manote, ar sprendimas eiti į televiziją labiau susijęs su finansine menininko padėtimi, ar su jo vertybėmis?

Manau, kad suomių aktoriai neretai yra išlepinti, nes mes turime darbo. Galbūt kitose šalyse finansinė pusė yra svarbesnė. O Suomijoje, sakyčiau, tai yra asmeninis sprendimas. Televizija nemoka labai didelių honorarų. Filmuose vaidindami aktoriai tikrai neblogai uždirba, tačiau filmų nedaug. Ko gero, šie sprendimai priklauso nuo to, kaip pats aktorius formuluoja, kas jam yra vaidyba. Šiuo klausimu aš esu labai senamadiškas. Man šešiasdešimt metų ir man rūpi rimti dalykai.

Būtent dėl to man buvo labai įdomu dirbti su Cezariu. Vaidinau septyniuose jo spektakliuose. Ir po kiekvieno pastatymo vėl imdavau laukti naujo. Suomijos teatro psichologinis realizmas man buvo įkyrėjęs iki kaklo. O Cezaris visai kitaip jautė ir matė teatrą.

Ar lengvai priėmėte kitaip mąstantį, jaunesnį režisierių, kuris atkeliavo kažkur iš Lietuvos kurti teatro suomiams?

Žinote, viskas prasidėjo 1998 m., kai dirbau akademijoje ir mes su studentais važiavome į studentų festivalį Malmėje, Švedijoje. Ten pamačiau Cezario spektaklį, sukurtą su Malmės aukštosios teatro mokyklos studentais. Tai buvo Brechto „Būgnai naktį“. Spektaklis man paliko didžiulį įspūdį. Kaip vėliau juokaudavome su Cezariu, neiškenčiau net iki spektaklio pabaigos – puoliau ieškoti Cezario ir iš karto pasiūliau jam atvykti į Suomiją. Su mūsų akademijos studentais jis po poros metų pastatė Kafkos „Procesą“. Tai buvo mūsų pirmasis kontaktas. Prabėgus dar dvejiems metams, suvaidinau ir pats jo spektaklyje – „Makbete“, kurį sukūrėme kaip nepriklausomą projektą Farerų salose.

O dėl Cezario amžiaus… Visą laiką buvau supamas jaunesnių žmonių, todėl manęs tai neglumino. Paskui, kai Cezaris ėmė dirbti „Viirus“ teatre, buvo nuostabus kūrybinis etapas, kai sukūrėme du mano širdžiai labai mielus spektaklius – „No Return“ ir „Kaligula“. Dabar yra ir „Beckhamas“.
O kokie buvo pirmieji darbo su Cezariu įspūdžiai?

Kai pradėjome dirbti, Cezaris vis dar buvo labai rusiškos mokyklos atstovas, naudojo aktorius kaip kareivius savo meninėje armijoje. Jis buvo nepalenkiamas, bet tuo pačiu labai įdomus – su juo dirbti buvo didelis iššūkis. Pats Cezaris pripažįsta, kad darbas Suomijoje jam padarė didelę įtaką, nes „Viirus“ teatras yra pats demokratiškiausias Suomijos teatras, kur kiekvienas gali pasakyti savo nuomonę apie viską.

Be abejo, per dešimt metų mūsų bendro darbo dėsniai labai pasikeitė. Mes tapome draugais, galime eiti vis giliau ir giliau, dirbti kartu pasidarė lengviau, nors mėgaujamės vienas kitam mesdami iššūkius.

Žinote, mes Suomijoje neturime daug gerų režisierių su didelėmis ambicijomis. Režisierius yra daugiau komandos lyderis. O su Cezariu buvo kitaip. Galėjome juo visiškai pasitikėti, nes žinojome, kad net priėję akligatvį, sulauksime iš jo nuostabaus sprendimo. Jo naujų idėjų galerija, vaizduotės talpyklė išties yra bekraštė.

Tai Cezario vadovaujamas kūrybinis procesas buvo abipusiai įdomus ir naudingas?

O taip! Nors svarbiausia yra tai, kad spektaklio kūryba yra rimtas dalykas, net jei tai atrodo kaip žaidimas, net jei kurdami žaidžiame. Man, kaip aktoriui, geriausi mokytojai yra vaikai ir gyvūnai. Nes jie nesididžiuoja intelektu, jų išraiška yra gana primityvi, ir jie turi pozityvų ego.

Darbas vaikų teatre – tai dar viena jūsų aistra?

Dar savo karjeros pradžioje supratau, kad darbas su vaikų auditorija yra labai sunkus, varginantis, bet jis man duoda labai daug. Jau tada sau pasakiau, kad niekada nenustosiu kūręs vaikams. Man patinka žaisti su vaikais, bendrauti su jais – tikiuosi, suprasite mane teisingai – primityviomis formomis. Visą praeitą rudenį važinėjau po Suomijos darželius, vaidindamas spektaklius vaikams. Neretai tekdavo keltis 4 val. ryto, vienam tamsoje dardėti kelias valandas į kokį kaimelį, paskui ruošti spektakliui sceną ir rekvizitą, lėles.

Kodėl tai darėte vienas?

Man patinka dirbti su vaikais vienam. Be abejo, esu kūręs, režisavęs ir spektaklius vaikams su kitais aktoriais. Tačiau savęs režisieriumi nelaikau. Esu tik kartais parežisuojantis aktorius. Kai su vaikais esu vienas, galiu jaustis lygiavertis. Kai esame keliese, tarpusavy viską aptarinėjame, sprendžiame. O kai esu vienas, atsisėdu per pietus prie kokio penkiamečio, mes kartu valgome mėsos kukulius ir sprendžiame rimtus klausimus. Tai mane labai praturtina.

Ar jūsų įsteigtas plaukiojantis „Archipelago“ teatras taip pat skirtas vaikams?

„Archipelago“ teatras veikia tik vasarą – mes keliaujame po Suomijos salas ir rodome spektaklius. Visiems, ne tik vaikams. „Archipelagas“ veikia nuo 1969 m. – įsteigėme jį kartu su kolegomis, o pastarąjį dešimtmetį bendradarbiaujame su teatro akademija – baigę antrą kursą studentai veža savo spektaklius į gastroles salose. Per mėnesį jie parodo apie 20 spektaklių, kiekvieną vis kitoje saloje. Tai nelengva, bet gera mokykla pradedantiems aktoriams. Daugiausiai vaidiname ne teatruose, o mažuose kultūros centriukuose.

Viename pokalbyje minėjote, kad bėgant laikui didėja atotrūkis tarp jūsų asmeninio teatro suvokimo ir to, ką tikisi išvysti žiūrovas. Kitaip tariant, publika vis mažiau nori analizuoti rimtas temas teatre, jiems užtenka paviršutiniškos pramogos, o jums norisi gylio.

Taip, tą atotrūkį bandau visaip mažinti. Tačiau kiekvienas spektaklis turi būti įdomus nors vienam auditorijos sluoksniui, nes kitaip neverta jį kurti. Jei publika labai konservatyvi , turi prie jos derintis, bet tuo pačiu norisi džiaugtis ir savo darbu, daryti kuo geriau. Aš manau, kad net jei 90 procentų repertuaro yra pramoginio turinio, 10 procentų teatro produkcijos turi būti atsvara tam. Ir aš, kaip aktorius, kuriu tuos 10 procentų. Ir tikiuosi, kad tai nepasikeis.

Tačiau šiuo metu vėl atsiduosite dėstymui. Ar nebuvo gaila palikti „Viirus“ teatrą, kurį įsteigėte drauge su bendraminčiais?

„Viirus“ įkūrėme 1987 m.. Norėjome sukurti teatrą, kuriame jaunimas kurtų jaunimui. Aš pats jau tada nebuvau jaunas, todėl stengiausi būti šalia ir pagelbėti jaunimui savo patirtimi. „Viirus“ aktoriumi tapau tik 2007 m., tuo pat metu, kai prie mūsų prisijungė Cezaris. Vos įsikūrę, buvome labai įvertinti – valstybė skyrė ilgalaikę paramą šiam teatrui, kuriančiam švediškai kalbančiai auditorijai. Tai buvo neįtikėtina, tiesiog stebuklas, nes tokia parama skiriama labai retai.

Tačiau prieš keletą metų visi kartu nusprendėme, kad laikas atiduoti teatrą jaunajai kartai. Turėjome išsikelti iš senų patalpų, ilgai ieškojome naujų, jas remontavome ir štai, dabar, „Viirus“ jau vėl veikia, tik jo trupė – visai nauja, jauni aktoriai, kurie vėl kurs jaunimui. Mes vadiname tai „Viirus – antrąja karta“. Manau, nusprendėme teisingai. Beje, neplanuotai nutiko, kad naujojoje trupėje vaidina ir mano sūnus.

2005 m. buvote apdovanotas prestižine nacionaline premija – už „bekompromisę menininko poziciją“. Kokia yra jūsų pozicija, nepasiduodanti kompromisams?

Kai buvau studentas, visoje Europoje pūtė kairuoliški politiniai vėjai, tad ir aš esu tų vėjų vaikas. Dabartis mus pastato prieš naujovišką buržuazinę visuomenę, o aš ginu savo senuosius įsitikinimus. Tarkime, jei pasirašau kontraktą su kokiu nors dideliu teatru, iš karto įtraukiu punktą: atsisakau vaidinti miuzikluose.

Ko dar atsisakote?

Reklamų. Televizijos laidų, kurios yra grynai pramoginės. Aš ne juokdarys. Bet aš neatsisakau dirbti teatro administracijoje, dėstyti. Ir būdamas scenoje labai mėgstu humorą. Tik niekada nepritariu buvimui scenoje, jei to tikslas – pademonstruoti aktorinį meistriškumą. Tarkime, aš labai ilgai priešinausi Cezario idėjai statyti monospektaklį, nes neretai monospektakliai virsta aktorinių gebėjimų demonstracija. Pradinė spektaklio mintis buvo atskleisti visos Beckhamų šeimos gyvenimą, kuriame aš būčiau įkūnijęs Viktoriją. Bet dėl įvairių aplinkybių liko du pasirinkimai: monospektaklis arba nieko. Paaiškinau Cezariui, kad manęs visai nedomina one-man-show (angl. vieno žmogaus pasirodymas). Bet jis mane įkalbėjo. Ir dabar aš džiaugiuosi, kad spektaklis gimė, nes jaučiu, kad pasakoju istoriją, kuri man pačiam yra labai svarbi.

Ar tiesa, kad sukėlėte skandalą Helsinkyje, atėjęs atsiimti apdovanojimo su raudona klouno nosimi?

Ne, ne, tai nebuvo skandalas. Tiesiog situacijose, kurios atrodo labai rimtos ir oficialios, noriu pabrėžti, kad esu viso labo tik menininkas. Tą nosį naudojau ne kartą savo gyvenime, itin rimtomis progomis. O tąkart, užsidėjęs nosį, gražiai padėkojau už premiją, visai neketinau kelti skandalo ar iš ko nors tyčiotis. Žinoma, dažniausiai žmonės nesideda raudonų nosių atsiimdami premijas, bet man tai buvo tiesiog smagus reikalas, ir nemanau, kad tai galėjo ką nors užgauti. Perfrazuojant Shakespeare´o „Makbetą“, esu kaip tas komediantas, „kurs jam skirtą laiką papostringauja scenoj, pasimaivo, išeina ir nutyla amžinai“. Manau, kad ta nosis pabrėžia mano esmę ir … kuklumą.

Kalbėjosi Kristina Savickienė

(Menu faktūra)

Leidyklos “Kitos knygos” leidėjas G.Baranauskas: “Mūsų skaitytojas – jaunas, apsiskaitęs, ieškantis naujų idėjų kairuolis – Lietuvoje nyksta”

Prieš septynerius metus įsikūrusios leidyklos “Kitos knygos” vadovai buvo išsikėlę, jų žodžiais, ambicingą planą – leisti kontroversišką, kontrkultūrinę literatūrą, kurios niekas kitas Lietuvoje neleido, ir taip pasipriešinti “rinkos diktatui”. Kone miniatiūrinėse leidyklos patalpose įsikūręs leidėjas Gediminas Baranauskas pripažįsta, kad per šiuos metus šonai buvo aplamdyti, kartais buvo sunku kvėpuoti, bet leidykla gyva ir toliau leidžia literatūros enfant terrible.
Skaityti toliau.

Eimuntas Nekrošius Maskvoje atėmė iš Kaligulos valdovo statusą

Prieš savaitę Maskvos Nacijų teatras dukart suvaidino Eimunto Nekrošiaus režisuotą premjerą – Albert´o Camus dramą „Kaligula“. Pagrindinį jos herojų įkūnijo garsus aktorius Jevgenijus Mironovas.

Žurnalistai, pranešdami apie „Kaligulą“, ėmėsi skaičiuoti: tiek prabangių automobilių „aplink teatrą, ir dar tokį nemadingą pastatą, seniai nematėme“. Mat „Kaligulos“ premjerą Nacijų teatras vaidino buvusiuose Elektros lempučių gamyklos kultūros rūmuose prie Jauzos upės, nes teatro pastatas rekonstruojamas.

Tačiau ir rūmai prie Jauzos – „vos trys metro stotelės nuo Kremliaus“, anot reklamos, yra grandiozinis, modernus ir populiarus Maskvos kultūros centras, turintis daugiau nei šimtmečio istoriją.

VIP svečių antplūdis

Nacijų teatrui vadovauja aktorius J.Mironovas, „Kaliguloje“ vaidinantis „išprotėjusį imperatorių su sadistiniais polinkiais“. Kaligulos mylimąją Cezoniją vaidina Marija Mironova, aktoriaus bendrapavardė. Abu jie ypač traukia teatro publiką.

Žurnalistai vardijo, kokie „VIP svečiai“ susirinko į E.Nekrošiaus premjerą. „Pagal brangius kostiumus iškart atpažinsi sėkmingai dirbančius vadybininkus, pagal šalikus – žmones iš kūrybinės bohemos, – dėstė „Moskovskij komsomolec“. – Penktoje eilėje įsitaisė Ala Pugačiova su Maksimu Galkinu, beje, visiškai paprastai apsirengę. Ložėje – vokiečių teatro lyderis Thomas Ostermeieris.“

Svarbiausi teatro įvykiai

Laikraščio „Izvestija“ teatro apžvalgininkė Marina Davydova įžvelgia pagrindinių Maskvos scenos įvykių kryptingumą, prasidėjusį latvių režisieriaus Alvio Hermanio spektakliu „Šukšino apsakymai“ Nacijų teatre.

Po to buvo Rimo Tumino „Dėdė Vania“ J.Vachtangovo teatre, dabar – E.Nekrošiaus „Kaligula“. Svarbiausius spektaklius Rusijoje sukuria režisieriai nuo Baltijos.

„Nekrošius faktiškai atėmė iš Kaligulos valdovo statusą, – rašo M.Davydova. – Pavadinti vietą, kurioje vyksta spektaklio veiksmas, imperatoriaus rūmais liežuvis neapsiverčia. Tai tiesiog vieta kažkur pasaulyje – su būda šuniui, tvora, šiferiu.“

Spektaklio scenografiją sukūrė Marius Nekrošius, kostiumus – Nadežda Gultiajeva.

Anot teatrologės, minėtos vietos gyventojų nepavadintum patricijais, nes jie aprengti „kaip valstiečiai, kaip nakvynės namų gyventojai iš Maksimo Gorkio pjesės „Dugne“, bet ne kaip valstybės vyrai“.

Tik karščiuojanti vaizduotė

M.Davydovos nuomone, J.Mironovo Kaligula, palaidojęs savo mylimą seserį Druzilą, bando įveikti mirties baimę, naikindamas savyje tai, kas žmogiška.

Bet tai, kas žmogiška, pasirodo, yra stipriau už polėkį siekti neįmanomo: „Ir Mironovas iš tiesų didingai vaidina šitą laisvos dvasios kovą su tuo, kas žemiška.“

„Paprastai režisieriai, statydami „Kaligulą“, priverčia antrojo plano vaidmenų atlikėjus įkūnyti siaubą, užguitumą, padlaižiavimą, – pažymėjo M.Davydova. – Bet E.Nekrošiaus spektaklyje visa mirties bausmių, žiaurumo, artimųjų žudymo istorija, atrodo, įvyksta tik protagonisto sąmonėje, jo karščiuojančioje vaizduotėje.

Bet kokiu atveju visi, kuriuos jis siunčia žudyti ar persekioja, lyg niekur nieko vaikšto aplinkui. Ir netgi Mucijaus žmonos išprievartavimas – pjesėje Kaligula tai daro vyro akivaizdoje – čia irgi įvyksta tik herojaus vaizduotėje, bet vis tiek išryškina Mucijaus bailumą.

Kaligulos eksperimentas su savimi atskleidžia aplinkinių esmę. Kiekvienas priverstas pažvelgti į save ir pamatyti ten klaikias bedugnes.“

Romos imperijos Hamletas

„Eimuntas Nekrošius savo spektakliuose niekada neduoda paruoštų atsakymų, – priminė teatrologė Marina Šimadina. – Jis priverčia žiūrovus dirbti taip pat įtemptai, kaip ir aktorius.“

J.Mironovo Kaligula, šios laikraščio „Trud“ autorės nuomone, „ne despotas, ne pragaro išpera ir ne pamišęs neurotikas. Šitam Kaligulai svetima ekspresija, jis kalba tyliu balsu ir iš pradžių atrodo kaip sutrikęs berniukas. Labiausiai jis kankina save, o ne kitus. Tai Nerono ir Senekos laikų Hamletas, priverstas keršyti už esamą pasaulio tvarką visiems iš eilės – dievams ir pačiam gyvenimui.“

M.Šimadina žino, kad kartais E.Nekrošius, norėdamas perteikti spektaklių herojų esmę, palygina juos su gyvūnais. Todėl Kaligulos aplinkoje ji įžiūri, kad, tarkime, imperatoriaus draugas Helikonas (Igoris Gordinas) čia – ištikimas šuo, kuriam scenoje pastatyta speciali būda. O mylimoji Cezonija (M.Mironova) teatrologei primena prijaukintą juodą šarką.

„Žinoma, M.Mironovos vaidmuo, vienas sėkmingiausių spektaklyje, nėra išsemiamas tuo animalistiniu palyginimu, – aiškino M.Šimadina. – Jos herojė, švelni ir moteriška pirmame veiksme, palengva virsta tragiška kloune, o jos akys prisipildo nevilties.“

Šiferio patvarumo dėsniai

Įdomiai imperijos rūmus iš šiferio traktavo gzt.ru teatro apžvalgininkė Olga Romancova. Ji parašė, kad „Kaliguloje“, „kaip visuose E.Nekrošiaus spektakliuose, svarbiausi yra vaizdai, sukuriami scenoje ir pasakantys kur kas daugiau negu žodžiai“.

„Viena režisieriaus sumanytų metaforų tampa šiferio lakštai, – teigia kritikė. – Iš pažiūros jie atrodo tvirti kaip betoninės sienos, bet nuo pirmo stipresnio smūgio šie skydai subyra į šipulius. Tokia pat ir tirono valdžia: ji laikosi tik tol, kol Kaligulos aplinka tiki jo jėga ir leidžia imperatoriui tvarkyti svetimus gyvenimus. O plytos simbolizuoja Kaligulos veržimąsi kažkur į viršų, į nepasiekiamą aukštį. Imperatorius, rodydamas vikrumo stebuklus, kabarojasi aukštyn per skydą, pastatytą faktiškai be atramos. Skydai sprūsta iš po kojų, skyla, virsta šukėmis.“

Palaima E.Nekrošiaus „vienuolyne“

Jevgenijus Mironovas, Maskvos Nacijų teatro vadovas ir aktorius: „Mes dirbome nuo gruodžio vidurio iki premjeros sausio pabaigoje, turėdami tik vieną laisvą dieną – sausio 1-ąją. Visą laiką buvome visi kartu Eimunto Nekrošiaus „vienuolyne“.

Labai įdomu stebėti, kaip E.Nekrošius kuria, kaip galvoja, kaip, atrodytų, iš nieko, iš paprastų judesių atsiranda spektaklis. Kiti režisieriai ir gyvenimo šurmulys išsunkia, išsiurbia kaip kokie smulkūs uodai. O bendravimas su E.Nekrošiumi įkrauna, praturtina, atveria. Norėčiau ir toliau taip dirbti ir niekada nebaigti šito darbo.“

LRYTAS.LT

Justina Jurgaitytė

[Menu faktūra]

Petras Vyšniauskas: „Man džiazo klubo kūrimas panašus į šachmatų partiją“

Vilniuje, Kauno g.3 A, visai šalia „Geležinio kablio“ klubo, praėjusių metų rudenį buvo atidarytas šiuo metu vienintelis sostinėje veikiantis džiazo muzikos klubas „Jazz kablys“, kurio iniciatorius – žinomas džiazo muzikantas, saksofonininkas, Nacionalinės premijos laureatas Petras Vyšniauskas. Apie šį klubą, jo perspektyvas, džiazo muzikos kultūrą Lietuvoje Gediminas Kajėnas kalbasi su klubo įkūrėju Petru Vyšniausku.

Esate naujojo ir šiuo metu vienintelio džiazo klubo Vilniuje iniciatorius. Kaip gimė mintis įkurti šį klubą?

Klubas „Jazz kablys“ įkurtas praėjusių metų lapkričio 4 dieną. Tokio klubo idėja gyvavo jau senai. 1977 metais visai netoli nuo dabartinio džiazo klubo buvau pakviestas groti „Gintaro“ viešbučio restorane. Ten muzikavau beveik 4 metus su kompozitoriumi Kęstučiu Antanėliu, dar 1972-aisiais Lietuvoje pastačiusiu roko operą ,,Jesus Christe Super Star“, iki šiol neprilygstamu bosinės gitaros virtuozu Vladu Lyku, fantastišku gitaristu ir kompozitoriumi Arūnu Miniumi, genialiuoju pianistu Baliu Žiūraičiu, kurį vėliau į savo ansamblį pasikvietė Dizzy Gillespie. Pirmoje dalyje visada grodavome instrumentinį džiazą, bosanovą, bliuzą, mainstream’o muziką.1982 metais muzikologas Liudas Šaltenis pakvietė mane rengti oficialius džiazo muzikos vakarus (tam buvo sudaryta ir meno taryba) „Neringos“ kavinėje. P. Vyšniausko džiazo kvartetas kituose kraštuose „prisiplėšęs“ visokių prizų, o Maskvoje vykusiame tarptautiniame džiazo konkurse apdovanotas laurais, po nepilnų dvejų metų buvo išspirtas iš „Neringos“… Taip grūdinosi džiazas.

Taigi, po 28 metų susiklosčius palankioms aplinkybėms, ponams V. ir B. Juzelskiams sutikus duoti patalpas, o muzikos ekspertui V. Vaitkui tas patalpas užpildžius instrumentais bei garso aparatūra, man nebeliko kito pasirinkimo, kaip tik sukviesti artistus ir pripildyti patalpas nuoširdžiais muzikos garsais.

Iš kur tiek drąsos imtis šios iniciatyvos tokiu metu? Juolab, kiek pamenu, iki šiol Vilniuje veikusių džiazo klubų likimai visi tragiški. Kokių galimybių šiandien yra tokiam nekomerciniam projektui gyvuoti?

Mano draugas, pasaulinio lygio grafikas, dailininkas, medalių meistras P. Repšys yra pasakęs: „Kurkite ir nieko nebijokite!“ Beveik sutinku su šia mintimi, tik esu dievobaimingas.

1983 m. buvome išvyti iš „Neringos“, nes nevykdėme ,,piatilietkos“ plano, žmonės nieko nevalgydavo, negerdavo tik klausydavosi… O reikėdavo groti po 4 valandas per dieną, 12 koncertų per 6 dienas už 120 rublių algą. Ir dabar man akyse stovi vaizdas, kai ateinu į „Neringą“ groti, o persirengimo kambarėlyje koncertiniai marškiniai ir kelnės tiesiog stovi sugipsuoti nuo išpilto prakaito per vakarykštį koncertą.

Kalbant apie mėginimą džiazo klubui išsilaikyti šiais laikais, žinoma, užduotis nėra iš lengvųjų, bet Jūs tik pasiklausykite kas jau įvyko per 3 mėnesius nuo klubo atidarymo. Muzikantai vis dar sutinka koncertuoti be jokio atlyginimo! Su tokia komanda galima kalnus nuversti, bet meno užduotis nėra griauti, o atvirkščiai – sujungti. Džiazo klubas įkurtas ne sau, o žmonėms susitikti, pasiklausyti muzikos, pabendrauti, pritraukti jaunimo. Klube planuojamos rengti edukacinės programos, susitikimų vakarai su iškiliomis asmenybėmis.

Kai man sako, kad „Jazz kablys“ įkurtas pavojingame stoties rajone, atsakau, kad mano dantys neišmušti, paakiai nespalvoti, nors gyvenu šiame rajone beveik 15 metų ir tuo tik džiaugiuosi. Kiek čia garbingų ir kilnių žmonių gyvena… Beje, klube jau lankėsi europarlamentaras prof. V. Lansbergis, Lietuvos kultūros ministras A. Gelūnas, Lietuvos kultūros atašė Rusijoje, aktorius J. Budraitis, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai, prof. O. Balakauskas, prof. B. Kutavičius, prof. J. Domarkas, prof. A. Budrys, JAV, Didžiosios Britanijos bei kitų valstybių ambasadoriai, prof. A. Bumblauskas, prof. P. Repšys, Lietuvos nacionalines filharmonijos, Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovai, prof. V. Juozapaitis, prof. V. Prudnikovas ir kt. Net prof. P. Geniušas sutiko koncertuoti, jam išskirtinėmis teisėmis buvo atvežtas baltas rojalis. Beje klube galima išgirsti vienintelius rytų Europoje „Hammond“ vargonus. Tad prastas stoties rajono garsas ataidi dar iš sovietinių laikų, kurie oficialiai pasibaigė prieš 21 metus, bet mūsų galvose yra dar likę nemažai to „brudo džiazo“.

Kokia šio klubo koncepcija? Į kokią džiazo muziką ketinate orientuotis?

Visi džiazo klubai, kurie sunyko, neturėjo ilgametės strategijos. Buvau kviečiamas į jų atidarymus, bet niekada į uždarymus…

Mūsų klube skambės plataus spektro muzika. Taip pat kartą per mėnesį rengsime pokalbius-koncertus su ryškiomis asmenybėmis ir ne vien tik iš džiazo pasaulio, nes juk improvizuoja ne tik džiazo muzikai, bet ir aktoriai, dailininkai, o ir visi gyvenantys šioje planetoje.

Kaip minėjau, muzikantų noras groti yra didžiulis. Esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, turiu visą būrį talentingų mokinių. Jiems taip pat atsiveria galimybės pasirodyti šio klubo scenoje. Visus koncertus ketiname filmuoti ir jie bus rodomi per informacinius kanalus, tad turėsime ir archyvą, kuris pamažu kaupiasi.

Ar klubo scena bus skirta daugiau Lietuvos muzikantams, užsienio atlikėjams ar bendriems tarptautiniams projektams?

Kol kas mūsų biudžetas yra lygus nuliui. Viską darome savo iniciatyva, jokio atlygio už tai negauname. Bet dvasinis pasitenkinimas nemažas. Kaip minėjau, šis klubas įkurtas ne sau, bet žmonėms. Jei žmonės ateis, klubas gyvuos, jei neateis, klubas mirs.

Klubas tik pradeda savo veiklą. Kokiu dažnumu vyks koncertai?

„Jazz kablyje“ koncertai vyksta kiekvienos savaitės trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį nuo 19 val., o po jų galima ir „jam session“ pagroti. Kartais ir aš sau leidžiu tokį malonumą.

Na, o apie klubo virtuvę pasakysiu tik tiek: per savo kaip artisto gyvenimą teko susipažinti su nemaža dalimi pasaulio šalių virtuvių – Australijos, Japonijos, Izraelio, JAV, Kanados, Europos valstybių. Teko pietauti, vakarieniauti su daugelio valstybių karaliais, prezidentais, ministrais. Buvau nustebintas Lichtenšteino princesės nuoširdumo ir paprastumo, kai ji dalyvavo mano koncerte, o po jo ir vakarienėje. Beje, ji, kaip ir Anglijos Karalienė Elžbieta II, puikiai išmano džiazo muziką. „Kad taip mūsų Prezidentė“, – pagalvojau, – būčiau laimingas“. Tad noriu pasidžiaugti, kad tokios geros virtuvės, tokio skanaus maisto kaip džiazo klube ,,Jazz kablys“ niekur nerasite. Tai yra aukščiausia klasė!

Apie artimiausius koncertus „Jazz kably“ skaitykite www.jazzkablys.lt

Kaip apskritai vertinate šiandieninę Lietuvos džiazo sceną?

Šiandien Lietuvos džiazo sceną vertinu labai gerai. Palyginus su tuo, kas vyko prieš 30 metų ir to, kas yra dabar, skirtumas milžiniškas. Kaip diena ir naktis.

Jau nebeprisimenu visų savo mokinių pavardžių… Vienas net Berklio (JAV) džiazo akademiją baigia, kiti stažuojasi Prancūzijoje, Italijoje, Olandijoje. O aš stažavausi Plungėje, prie lempinio radijo stengdamasis pagauti Amerikos balso transliuojamas džiazo laidas uždarytoje teritorijoje kurią vadino Sovietų Sąjunga. Tada mūsų gastrolės judėjo viena kryptimi – į rytus – Krasnojarskas, Jaroslavlis, Maskva, Ufa ir t. t. Šiandien –Tokijas, Niujorkas, Vankuveris, Paryžius, Londonas…Yra skirtumas?

Dabar mūsų studentai turi reikalingos literatūros ir informacijos tiek, kad jau per kraštus varva. Kadaise aš turėjau vieną vienintelę firmos „Melodija“ išleistą L. Armstrongo plokštelę, kurią sukdamas 33.5 greičiu taip nuzulinau, kad iš jos nieko neliko…Yra skirtumas?

Šiandien jaunimas gali pirkti aukščiausios klasės muzikos instrumentų. Aš galėjau groti tik su Leningrado ,,guzikų“ fabrike padarytu saksofonu ar Vokietijos Demokratinės Respublikos –„Weltklange“ firmos iš prastos skardos išlankstytu instrumentu… Yra skirtumas?

Sovietmečiu 1968 metais per stebuklą įvyko pirmasis ir paskutinis džiazo festivalis Elektrėnuose. Šiandien vyksta apie 10 džiazo festivalių. Tais laikais, jei atvažiuodavo koks užsienietis į Lietuvą, KGB neleisdavo prie jo net prisiartint. Panašų jausmą nesenai patyriau viešėdamas pasaulinėje Ekspo parodoje Šanchajuje. Anuomet užsieniečiui buvo galima iš Vilniaus tik į Trakus, ir niekur toliau, o šiandien kokie dar Trakai? – Karibai, Jamaika, Vanuatu, Trutututu ir Tratatata… Yra skirtumas?

Todėl man pikta, kad šiandien yra zyziančių, pykstančių, mykiančių… Džiaukimės. Tas džiaugsmas yra čia, būtent čia, Lietuvoje, o ne ten už kalnų, už girių ir marių.

Bernardinai.lt