Temos Archyvai: Kinas

KINO PAVASARIS 2020

Matyt, šių metų kino festivalis „Kino pavasaris“ įeis į istoriją. Visgi tai pirmas kartas, kai festivalis visa apimtimi skirtas žiūrovams, neiškeliantiems kojos iš namų. Sunku pasakyti, kiek šis sprendimas pasiteisins. Žinoma, kažkiek leis organizatoriams sumažinti nuostolius, kiek – paaiškės po dviejų savaičių. Filmų žiūrėjimas namie nėra tas pats, kas kino salėje. Ne tik dėl didesnio ekrano, bet labiau dėl to jausmo, kai užgesta šviesos ir tu atsiduri filme, be internetų, kalbų, virtuvės už kelių žingsnių, kitų nuo vaizdo atitraukiančių trukdžių. Liūdna, kad aptrupėjo ir festivalio programa – nebeliko kelių puikių filmų (pvz., nuostabaus vizualumo „Waves“, kuriam, žinoma, reiktų kino teatro, siaubingojo „The Lighthouse“ ir kt.), bet tikėkimės, kad organizatoriai dar sugebės programą papildyti, o dabar žiūrime, ką turime.

PARAZITAS / Parasite / Gisaengchung

Vienas geriausių praeitų metų filmų, apie kurį daugiau čia.

ANIARA / Aniara

Mokslinės fantastikos filmas apie į Marsą iš išdegusios Žemės skrendantį kosminį laivą, kuris įvykus avarijai priverstas išleisti visą kurą ir pasiduoti tik inercijai ir gravitacijai pavaldžiai kelionės krypčiai. Taip, specialieji efektai stokoja čia didingumo, filmas nėra holivudinis blokbasteris ir visi „Interstellar“, „The Martian“ ir panašių brangenybių mylėtojai per ir po „Aniaros“ gali spjaudytis. Bet tai yra kietoji mokslinė fantastika, pagal Nobelio laureato, švedų rašytojo Harry Martinson to paties pavadinimo poemą. Taip, neapsirikau – poemą, ne prozos kūrinį, kuri lyginama su klasikiniais „Soliariu“, „Tau faktoriumi“, „2001 metų kosmine odisėja“. „Aniara“ yra panaši į minėtuosius kūrinius, kur pirmuoju smuiku griežia žmogaus psichologija, jo menkumas, priešpastatytas kosminių jėgų masiškumui, galybei ir neįveikiamumui. Mes matome sklendančiame sarkofage uždarytus keleivius ir darbuotojus, kurie susitaiko ir nesusitaiko su lemtimi, kurie tiki ir praranda tikėjimą, savitvardą, kurie netenka vilties, bet randa atgaivą naujai susikurtuose ritualuose ir santykiuose, kuriems būtinas lyderis, kuriems reikia draugų ir priešų, savęs įprasminimo, reikia užpildyti vidinę ir išorinę tuštumą, nors visa tai veda prie tų pačių kasdien valgomų dumblių. Ir tai yra tas tikrasis kosmosas, su blaškomais žmogeliais jame, o ne su šaudančia ir planetas sprogdinančia Mirties Žvaigžde.

Rimtosios fantastikos mėgėjai tikrai „Aniara“ nenusivils ir įvardins tai kaip vieną geriausių šiemet matytų sci-fi filmų. Tad tokiems ir rekomenduoju, kol dar yra šansas spėti pamatyti.  Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2020

error1
fb-share-icon0

[tv series:] ALTERED CARBON (2018-2020)

Richardo K. Morgano kiberpanko trilogiją apie Takešį Kovačą skubėjau skaityti būtent dėl to priežasties, kad Netflix pernai pranešė, jog dešimt serijų serialo „Altered Carbon“ jau ne už kalnų.

„Altered Carbon“ knyga buvo labai gera, tad su ekranizacija ilgai nedelsiau.

Naujų mokslinės fantastikos žanro serialų kasmet pasirodo ne tiek ir daug, dar mažiau – iš kyberpanko serijos. Deja, retas jų vertas didesnio dėmesio, nes arba siužetas grybauja, arba vaizdui būna pagailėta pinigų. Panaši situacija yra ir su pilnametražiniais sci-fi filmais – per metus įstringančių į galvą pakanka ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Tad ir serialui „Altered Carbon“ didelių lūkesčių nekėliau, todėl, matyt, ir labai nenuvylė.

Toliau skaityti [tv series:] ALTERED CARBON (2018-2020)

error1
fb-share-icon0

[tv series:] THE YOUNG POPE (2016) / THE NEW POPE (2019)

There are many here among us who feel that life is but a joke
But you and I, we’ve been through that, and this is not our fate
So let us not talk falsely now, the hour is getting late.

Bob Dylan „All Along The Watchtower“

Serialai ima jau ir pabosti (dėl nesugebėjimo laiku sustoti kepti naujas serijas) ir užknisti (dėl laiko ėdimo), norimų pažiūrėti sąrašas ilgėja, o pasiūla tik didėja, nes prie įprastinės televizijos kanalų užsakymų prisijungia ir internetinės televizijos (Netflix, Amazon, Hulu ir kt.) originalūs kūriniai. Skaitmeninė globalizacija leidžia pasiekti ne tik vietinę ir anglakalbę produkciją, bet ir skandinavų, Azijos, Lotynų Amerikos kūrinius. Tad, užbaigus vieną serialą, vis sunkiau tampa apsispręsti, ką žiūrėti toliau. Bet kartais pakanka vienos pavardės, kad dvejonės dingtų.

Šiuo atveju, tai, kaip jau tikriausiai supratote, buvo kino meistras PAOLO SORRENTINO, Toliau skaityti [tv series:] THE YOUNG POPE (2016) / THE NEW POPE (2019)

error1
fb-share-icon0

MISS AMERICANA (2020, rež. Lana Wilson)

Į JAV muzikos žvaigždę Taylor Swift atkreipiau dėmesį po Ryan’o Adams’o „1989“, kuris yra tokio paties pavadinimo Swift albumo visų gabalų koverių rinkinys. Po to pamiršau Swift. Nežiūrint to, kad dabar jau ji turi dainų, perkopusių milijardus peržiūrų Youtube.

Apie ją priminė šiemet Netflix‘o paleistas dokumentinis filmas „Miss Americana“, kuris iš esmės yra apie Taylor Swift augimą, nuo 16-os iki 30-ties. Bet taip pat tai yra filmas apie amerikietiškojo pramogų pasaulio džiaugsmus ir vargus, kuriais gyvena ne tik Swift.

Mes matome šiandienos šimtus milijonų sekėjų turinčią socialinių tinklų ir stadionus gerbėjų sutraukiančią žvaigždę, kurios žinomumas tampa nieko vertas, kai mama suserga vėžiu. Matome jauną, dar tik kovojančią už savo karjerą mergaitę, kurią atsiimant vieną pirmųjų apdovanojimų scenos vilkas Kanye West’as viešai, prieš visą pramogų verslo grietinėlę ir televizijos žiūrovus, viena fraze geba pažeminti ir sutrypti apėmusį džiaugsmą – šio įvykio pasekmės persekioja Swift dar ne vienerius metus, o West’as iš to tik dar kartą pasišaipo, įtraukdamas Swift į dainos „Famous“ tekstą. Toliau skaityti MISS AMERICANA (2020, rež. Lana Wilson)

error1
fb-share-icon0

[tv series:] RAY DONOVAN (2013–2020)

Sužiūrėtas belaukiant ateinančių „Kortų namelio“, „Fargo“ ir „Tikrų detektyvų“ naujų sezonų. Daug nesitikėjau, tačiau pabandžius užkabino ir nepaleido.

RayDonovanPOW-1

„Showtime“ produktas, įžangine serija sumušęs televizijos tinklo žiūromumo rekordus, orientuojasi į kriminalinę dramą (ne veltui užu pagrindinio scenaristo vairo stovi Ann Biderman („NYPD Blue“, „Southland“), kuri yra gerokai nutolusi nuo policinio serialo ir savo užmoju labiau primena „Sopranus“, nei „CSI“. Tik vietoj mafijos čia veikia teisinė firma, kurios pagrindinio smogiko Rėjaus Donovano veikla neapsiriboja popierių pildymu. Turtingų ir garsių, bet nuodėmingų Holivudo žvaigždžių gelbėtojo diena gali prasidėti bandant sutvarkyti narkotikų perdozavusios prostitutės, kurią nakčiai parsivedė paparacių medžiojama įžymybė, problemėlę, o baigtis – išmušinėjant skolas pagal firmos nuolatinių klientų pavedimą. Su darbu Rėjus susitvarko, tačiau daug sunkiau jam sekasi asmeninio gyvenimo fronte, kuriame iš vienos pusės atakuoja dėmesio stokojanti žmona ir du vaikai, iš kitos – tik iš kalėjimo paleistas tėvas, kurio laisvės kaina – pagalba FTB, įkišant už grotų Rėjų. O kur dar psichologinių problemų turintys du Rėjaus broliai ir seksualinių troškimų kamuojama buvusi meilužė… Toliau skaityti [tv series:] RAY DONOVAN (2013–2020)

error1
fb-share-icon0

GERIAUSI 2019-ųjų FILMAI

Vaizdo transliuotojams internetu (Netflix, Amazon, HBO) pradėjus kurti savo originalius filmus, kino situacija ima panašėti į muzikos rinką, kur prieinama pasiūla čia ir dabar darosi nebeaprėpiama, o nauji rinkos žaidėjai (Disney+, WarnerMedia ir kiti) konkurenciją bei apsukas, tikėtina, dar padidins. Tai veda prie to, jog nauji filmai, kad ir kritikų išliaupsinti, tampa tik vienadieniu triukšmu kino istorijoje, kuri velnias žino, kuo gresia pavirsti. Tad ir žemiau išvardinti filmai yra tokie, dėl kurių vienkartinio poveikio garantuočiau, bet dėl noro pažiūrėti antrą ar daugiau kartų galvos neguldyčiau. Bet šiandieninis gyvenimo tempas toks, kad ir vieną kartą pažiūrėti filmą stinga laiko, tad tikiuosi, kad šis sąrašas laiką sutaupys, o ne iššvaistys.

GIVE ME LIBERTY (2019)


Viena socialinio darbuotojo, vairuojančio mikriuką ir vežančio neįgaliuosius, diena duoda daug juoko ir tiek pat ašarų šitame ilgam nepasimirštamame filme. Nė sekundės ramybės, statikos. Tiesiog kvėpuoji ta nesibaigiančia kelione, gaudai kiekvieną dialogo frazę ir bandai suprasti, ar čia vaidinama, ar viskas vyksta iš tiesų. Viena vertus, „Give me Liberty“ aptinkame tą „Intouchables“ receptūrą, kur humoras bando įsisprausti į neįgaliųjų (ligotų, senų žmonių) erdvę, todėl viskas atrodo jautriau, kitoniškiau, negu standartiniu atveju, tačiau tai vis dar veikia. Savų pliusų suteikia ir Rusijoje gimusio režisieriaus Kirillo Mikhanovsky’io pasirinkta dokumentinė stilistika bei kūrėjui gerai pažįstami personažai ir jų kultūrinė terpė. JAV gyvenantys socialistinių šalių emigrantai su savomis nerašytomis tradicijomis priešpastatomi amerikietiškai, griežtai viską reglamentuojančiai sistemai, kuri anksčiau ar vėliau pasiduoda tiesiog žmogiškoms moralės normoms, o ateiviai tampa kovotojais jau už amerikietišką laisvę. Filmas duoda daug temų, potemių, šiek tiek „nepatogaus“, bet kartu ir žiūroviško kino, o viską vainikuoja nuostabiu Bon Iver „Holocene“, kuriame galima rasti Milvokį, katro gatvėse ir buvo nufilmuotas „Give me Liberty“. Pažiūrėkite būtinai.  Toliau skaityti GERIAUSI 2019-ųjų FILMAI

error1
fb-share-icon0

[tv series:] NARCOS (2015 – 2017), NARCOS: MEXICO (2018 –

I am Pablo Emilio Escobar Gaviria

Vienas ryškiausių, kur ten vienas – pats ryškiausias 2015-ųjų kriminalinis serialas apie realią asmenybę – Kolumbijos narkobaroną Pablo Escobarą, kuris kino kamerų dėmesio nusipelno ne pirmą kartą („Eskobaras: kruvinas rojus“ (2014), „Blow“ (2001), dokumentiniai „The True Story of Killing Pablo“ (2002) ir „Sins of My Father“ (2009)), o įvairių šiandienos Lotynų Amerikos narkotikų kartelių vadai tik svajoja apie Escobaro turėtą galią ir šlovę.

„Narcos“ kūrėjai koncentruojasi į Pablo šlovės piko metus, laiką, kai politikai, policija, teismai, iš JAV atvykę specialieji agentai ir kariuomenė arba sėdėjo Escobaro kišenėje, arba buvo bejėgiai prieš Kolumbiją ir visą Ameriką apraizgiusį narkobarono tinklą. O Escobarui visos priemonės tikslui pasiekti buvo tinkamos.

Nuo pat pirmųjų serijų, Toliau skaityti [tv series:] NARCOS (2015 – 2017), NARCOS: MEXICO (2018 –

error1
fb-share-icon0

[tv series:] VEEP (2012 – 2019)

I’m the Vice President of the United States, you stupid little fuckers!

Cha cha cha, tik dabar, po septynių epinių sezonų, prisiruošiau paskaityti, kas, kaip, su kuo, kodėl ir panašiai. Ir, pasirodo, kad amerikietiškasis „Veep“ yra britiškos satyros „The Thick of It“ adaptacija. Abiejų versijų pagrindinis kalvis buvo Armando Iannucci’s, kuris su pagalbininkais neprastai pasirodė ir kaip ilgo metro scenaristas „In the Loop“ bei „The Death of Stalin“. Nežinau (nes nemačiau), kiek daug „Veep“ pasiėmė iš britiškojo pirmtako, bet tai ir nesvarbu, nes taip, kaip „Veep“ kūrėjai stumia ant aukščiausiojo valstybės valdymo aparato ir savo personažų, neteko niekur daugiau matyti ir girdėti. O Trumpo tapimas prezidentu tik dar labiau privertė scenaristus pasitempti – gi negali serialas būti blankesnis už realybę.

Toliau skaityti [tv series:] VEEP (2012 – 2019)

error1
fb-share-icon0