Temos Archyvai: Kinas

[tv series:] RAY DONOVAN (2013–2018-)

Sužiūrėtas belaukiant ateinančių „Kortų namelio“, „Fargo“ ir „Tikrų detektyvų“ naujų sezonų. Daug nesitikėjau, tačiau pabandžius užkabino ir nepaleido.

RayDonovanPOW-1

„Showtime“ produktas, įžangine serija sumušęs televizijos tinklo žiūromumo rekordus, orientuojasi į kriminalinę dramą (ne veltui užu pagrindinio scenaristo vairo stovi Ann Biderman („NYPD Blue“, „Southland“), kuri yra gerokai nutolusi nuo policinio serialo ir savo užmoju labiau primena „Sopranus“, nei „CSI“. Tik vietoj mafijos čia veikia teisinė firma, kurios pagrindinio smogiko Rėjaus Donovano veikla neapsiriboja popierių pildymu. Turtingų ir garsių, bet nuodėmingų Holivudo žvaigždžių gelbėtojo diena gali prasidėti bandant sutvarkyti narkotikų perdozavusios prostitutės, kurią nakčiai parsivedė paparacių medžiojama įžymybė, problemėlę, o baigtis – išmušinėjant skolas pagal firmos nuolatinių klientų pavedimą. Su darbu Rėjus susitvarko, tačiau daug sunkiau jam sekasi asmeninio gyvenimo fronte, kuriame iš vienos pusės atakuoja dėmesio stokojanti žmona ir du vaikai, iš kitos – tik iš kalėjimo paleistas tėvas, kurio laisvės kaina – pagalba FTB, įkišant už grotų Rėjų. O kur dar psichologinių problemų turintys du Rėjaus broliai ir seksualinių troškimų kamuojama buvusi meilužė… Toliau skaityti [tv series:] RAY DONOVAN (2013–2018-)

[tv series:] HOUSE OF CARDS (2013-2018)

8

Kevin Spacey pastaruosius aktorystės metus skyrė veik vien serialui „House of cards“ („Kortų namelis“) ir negalima už tai ant jo pykti. Pyko nebent amerikiečiai, kuriems pagal britišką to paties pavadinimo serialą pristatęs internetinis transliuotojas „Netflix“ leido visą sezoną pamatyti vienu ypu – tapus nuo serialo priklausomam trylika valandų prie ekrano gali pareikalauti nemažai jėgų.

Aš priklausomybės neįgavau (greičiausiai dėl neseniai žiūrėto ir, mano manymu, charakteriais stipresnio „Boso“), tačiau negalima teigti, kad „House of cards“ yra pilkuma tarp masės. Ne, ši politinės korupcijos prisodrinta drama apie Amerikos politiniame elite besisukiojantį kongresmeną Francį Underwoodą žiba iš tolo ir turi būti įrašyta tarp geriausiųjų pastarojo dešimtmečio serialų. Toliau skaityti [tv series:] HOUSE OF CARDS (2013-2018)

GERIAUSI 2018-ųjų FILMAI

LAZZARO FELICE / Happy as Lazzaro (2018)

Fantastiškas kinas. Toks, kurį žiūri ir tikiesi vienokios sekančios scenos, o gauni visiškai kitokią ir dar labiau stebinančią, nei galvojai. Ir tokių posūkių šiame filme ne vienas. To magiškojo realizmo ir sunkaus smegenų jaukimo čia nėra tiek daug ir tokio tiesmukaus kaip kokiame „Ornitologe“, bet pažiūrėjus jausmas lieka panašus. Toks, lyg ką tik turėjau galimybę prisiliesti prie kažko vien protu nesuvokiamo. O jaunas dvidešimtmetis aktorius Adriano Tardiolo tapo metų atradimu.

THE RIDER (2017)

Toliau skaityti GERIAUSI 2018-ųjų FILMAI

[tv series:] BETTER CALL SAUL (2015-2018-)

file_20141121162000

Po „Breaking Bad“ Vince’as Gilliganas ginklų nesudėjo ir nusprendė pašaudyti ta pačia kryptimi – ėmėsi kurti „Breaking Bad“ spin-off‘ą, kuriame pagrindinėje rolėje darbuojasi Walteriui White’ui pinigus plauti padėjęs advokatas Saulas Goodmanas.

„Better Call Saul“ grįžta gerą dešimtmetį atgal iki „Breaking Bad“ įvykių ir susikoncentruoja į Saulą, garsioje teisininkų firmoje dirbantį dokumentų išnešiotoją, kuris turi didelių ambicijų tapti firmos partneriu, juolab, kad vienu tokiu yra Saulo brolis. Nežinau, kaip iš tiesų yra Amerikoje – ar galima teisininko išsilavinimą įgyti studijuojant paštu ir po to būti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėju, bet, matyt, Amerikoje daug kas įmanoma. Tad ir Saulas gavęs tokį diplomą imasi savarankiškos advokatūros, smulkių reikaliukų, artimų sukčiavimui, o dažniausiai – gina tuos, kurie neišgali samdyti advokato, o už juos mokas valstybė. Bet Saulas turi didelių lūkesčių…  Toliau skaityti [tv series:] BETTER CALL SAUL (2015-2018-)

GADJO DILO / THE CRAZY STRANGER (rež. Tony Gatlif, 1997)

Ant Tony’io Gatlif’o, čigoniškų šaknų prancūzų režisieriaus, užsiroviau po „Djam“ (2017), vieno geresnių šiemet matytų filmų, kuris per plauką nelaimėjo lietuviškojo „Scope 100“ (vietoj jo į kino teatrus pakliuvo „Maroko istorijos“, bet jeigu kada pasitaikys proga pamatyti, „Djam“, tai nedvejokite – labai žiūroviškas ir šiltas filmas). Bet eikime prie 1997-ųjų „Gadjo dilo“, kuris pasaulyje buvo pristatomas „The Crazy Stranger“ („Pamišęs svetimšalis“) pavadinimu.

Jaunas paryžietis Stepanas atvyksta Rumuniją. Jis ieško dainininkės, kurios įrašo kasetėje prieš mirtį nuolat klausėsi tėvas. Paieškų kelias suveda vaikiną su čigonu Izidoriumi, kuris gerokai įkaušęs prisiekia, kad pažįsta ieškomą dainininkę. Tad Stepanas lieka gyventi čigonų bendruomenėje mažame kaimelyje, kur vyrauja sava tvarka, tradicijos ir kultūra.

Nereikia pažiūrėti daug filmo, kad suprastum, jog visa esmė suksis ne apie Stepano ieškomą dainininkę, bet apie Stepaną ir Sabiną, iš Belgijos grįžusią, savo vyrą palikusią ir prancūziškai pramokusią valdingą rudaakę su metaliniu iltiniu dantimi burnoje. Nenuorama Sabina tiesmuka, kiek nusivylusi santykiais ir vyrais, bet dar nepraradusi gyvenimo džiaugsmo, noro šokti ir patirti aistrą.  Toliau skaityti GADJO DILO / THE CRAZY STRANGER (rež. Tony Gatlif, 1997)

[tv series] PARENTHOOD (2010-2015)

„Parenthood“ („Tėvystė“) tampa man serialu, dėl kurio pabaigos liūdžiu žiauriai ir jau ilgai. Gal net žiauriausiai ir ilgiausiai. Priežastis, matyt, yra paprasta – po visokių įmantrių pramoginių, politinių, kriminalinių, skraidančių drakonų ir androidų, kovojančių už savo išgyvenimą, istorijų šis šeimyninis serialas yra tikra atgaiva širdžiai.

„Parenthood“ nesistengia nustebinti neįprastais siužeto ar vizualumo vitražais, nekuria iš piršto laužtų situacijų, o tiesiog rodo vienos šeimos kasdienybę. Tokią kaip galima artimesnę realybei, kurioje vyksta tai, kas kasdien sukasi aplink mus, eilinius, ne išskirtinius šio pasaulio gyventojus. Todėl čia nesudėtinga susitapatinti su personažais, atpažinti juose save ir aplinkinius. Todėl tu tiki tuo, ką matai, ne vieną situaciją jau esi išgyvenęs ar joje sukiesi dabar, o tas tikėjimas verčia tave kartu su serialo herojais pergyventi iki ašarų ar juoktis balsu ir džiaugtis už aplankiusią sėkmę. Toliau skaityti [tv series] PARENTHOOD (2010-2015)

MAROKO ISTORIJOS / Razzia (2017, rež. Nabil Ayouch)

Kino kūrėjo Nabilo Ayoucho santykis su Maroku yra gana dviprasmiškas. Vienus jo filmus Marokas siūlo Oskarų apdovanojimams, o kitus net uždraudžia rodyti. Ta draudžiamoji Maroko valdininkų reakcija Nabilui, matyt, užgavo kažkurias kūrėjo stygas, nes naujausiuoju savo filmu „Maroko istorijos“ (Razzia) jis vėl perkelia į ekraną ne pačias gražiausias marokietiškas istorijas.

Gimęs Prancūzijoje, bet ilgą laiką gyvenęs Maroke, Nabilas gerai pažįsta šios šalies skaudulius ir temas, kurios aktualios šiandienos marokiečiams. Tą fasadinį ir tikrąjį gyvenimą tikrai nesunku patirti gerą savaitę pakeliavus po šią nuostabią šalį – tai padaryti tikrai visiems rekomenduoju, nes tai nėra brangu, o kultūrinių skirtybių sukeltų įspūdžių tikrai netrūks ilgam. Maroke europinio vakarietiškumo siekiamybė jau giliai įleidusi šaknis vietinių galvose ir ten nieko nestebina nei narkomanija (asmeninė patirtis tokia, kad Marakeše kanapių nusipirkti lengviau, negu kojinių), nei alkoholio, kurio šiaip parduotuvėje nenusipirksi, vartojimas riaduose, nei moterų siekis ištrūkti iš musulmoniškų suvaržymų. Marokiečių elgesys jau seniai atitrūkęs nuo morališkai pasenusių religinių ir kultūrinių taisyklių – būtent tą Ayouchas rodo tiek savo filme apie Marakešo prostitutes „Much Loved“ (2015), tiek „Maroko istorijose“. Toliau skaityti MAROKO ISTORIJOS / Razzia (2017, rež. Nabil Ayouch)

KINO PAVASARIS 2018

KANDELARIJA / CANDELARIA (2017)

Filme vaizduojamas dviejų senukų gyvenimas, 1991-ųjų Havanos fone, kuomet po Šaltojo karo pabaigos ir Tarybų Sąjungos iširimo Kuboje įsigaliojo griežtas prekybos embargas.
Kandelarija dienomis dirba viešbučio kambarine, vakarais džiaugiasi savo keliais višteliais, auginamais kambaryje paslapčia nuo valdžios, o naktimis dainuoja restorane. Kandelarijos vyras, filme prisistatantis Viktoru Hugo, kasdien ieško būdų, kaip prasimanyti pinigų, kad netektų eilinį vakarą  srėbti vien morkų sriubą.

Vieną dieną Kandelarija tarp skalbinių randa filmavimo kamerą ir tuomet jų gyvenimas pasikeičia. Porai nusprendus kameros nebegrąžinti, šie sumano išbandyti ją filmuojant savo kasdienio gyvenimo intymius fragmentus.
Nors tikrai yra ne vienas filmas apie pagyvenusių žmonių meilę ir santykius, tačiau šitas man išsiskyrė poros žaismingumu, aktorių vaidyba, filmo scenarijumi. Rodos, iš pirmo žvilgsnio labai paprastas filmas fiksuoja ne tik poros kasdienio gyvenimo detales, bet ir subtiliai perteikia šalies socialinę, politinę situaciją, embargo padarinius, Havanos miesto atmosferą, koloritą.

Filmas rekomenduojamas po žiemos išsiilgusiems šviesos, gražių, įkvepiančių poros santykių, gebėjimo džiaugtis gyvenimu, nepaisant to, kad ne visuomet turi ką padėti vakarienei ant stalo, nepaisant to, kad gyvenimas neskyrė laimės džiaugtis vaikais, anūkais, nepaisant to, kad tave ką tik atleido iš darbo ar užklupo neišgydoma liga., nepaisant visko – švęsti gyvenimą, nes užtenka turėti vienas kitą.

Beje, mano manymu, šitas filmas turėjot būti festivalio atidarymo filmas, jis kur kas labiau, nei „Sūnaus globa“, atitinka „įkvėpimams“ kviečiantį festivalio moto.

Tekstas: J. Mandrijauskaitė Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2018