Temos Archyvai: Kinas

[tv series:] THE YOUNG POPE (2016 – )

There are many here among us who feel that life is but a joke
But you and I, we’ve been through that, and this is not our fate
So let us not talk falsely now, the hour is getting late.

Bob Dylan „All Along The Watchtower“

Serialai ima jau ir pabosti (dėl nesugebėjimo laiku sustoti kepti naujas serijas) ir užknisti (dėl laiko ėdimo), norimų pažiūrėti sąrašas ilgėja, o pasiūla tik didėja, nes prie įprastinės televizijos kanalų užsakymų prisijungia ir internetinės televizijos (Netflix, Amazon, Hulu ir kt.) originalūs kūriniai. Skaitmeninė globalizacija leidžia pasiekti ne tik vietinę ir anglakalbę produkciją, bet ir skandinavų, Azijos, Lotynų Amerikos kūrinius. Tad, užbaigus vieną serialą, vis sunkiau tampa apsispręsti, ką žiūrėti toliau. Bet kartais pakanka vienos pavardės, kad dvejonės dingtų.

Šiuo atveju, tai, kaip jau tikriausiai supratote, buvo kino meistras PAOLO SORRENTINO, Toliau skaityti [tv series:] THE YOUNG POPE (2016 – )

KINO PAVASARIS 2017

TEGELBSTI MUS DIEVAS / Que Dios nos perdone (2016)

Netikėtai nustebinęs ispaniškas kriminalinis trileris. Net nepamenu, kada paskutinį kartą taip šis žanras buvo prikaustęs prie ekrano. Net norisi lyginti su fantastiškuoju J. J. Campanella’o „El secreto de sus ojos“ ir, manau, kad netruksime sulaukti holivudinės šio filmo versijos.

„Tegelbsti mus Dievas“ siužetiniai rėmai nėra labai ypatingi – du policininkai, skirtingų charakterių porininkai ir serijinis žudikas, siaučiantis Madride bei galabijantis senutes – tačiau režisierius Rodrigo Sorogoyen sugebėjo tuos rėmus taip pavyzdingai nušlifuoti ir užpildyti, jog kiekviena scena gniaužia kvapą.

Savų pliusų priduoda ir pagrindiniai personažai: vienas – sunkiai suvaldantis kumščius karštakošis, kitas – ramus, švarku pasipuošęs tylenis, miknius. Drama vyksta ne tik naujos bylos tyrime, bet ir asmeniniuose gyvenimuose, kurie kartais dar slogesni nei leisgyviai senučių kūnai. Tuo priminė ir „True Detective“.

Filmas neturi optimistiškų gaidų, nestokoja žiaurumų, smurto, iškrypimų, liguistumo, tačiau ypatingas trileris toks ir turi būti. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2017

[tv series:] ŠERLOKAS / SHERLOCK (2010 – 2017 – )

 I have an international reputation. Do you have an international reputation?

Kas galėjo pagalvoti, kad ims kas ir sumodernins sero Doilio klasiką. Ogi ėmė ir sumodernino,— patys britai nufilmavo Šerloką su iPodu ir mikroskopu, nardantį po chemijos, interneto, kibernetikos ir panašias, Artūro laikais net neįsivaizdjamas, džiungles.

Smagu, kad bent kai kas nepasikeitė ir iš to galima suprasti, jog tai tas pats senas geras personažas. Taip sakant, gerai, kad iš šiandienio Šerloko kūrėjai neatėmė Londono, dvisnapės kepuraitės, smuiko, Beikerstryto su 221B ir, žinoma, svarbiausio — daktaro Vatsono.

Galima padžiūgauti ir dėl Baskervilių (tik čia jie užsikodavę slaptos karinės laboratorijos pavidalu), amžino seklio priešo Moriarčio ir kitų Konano knygose skaitytų akcentų.

Žodžiu, stebinančiu įžvalgumu pasižymintis Šerlokas blaškosi po XXI-ojo amžiaus kriminalinius užkampius, o jo parankinis veda internete blogą…

Ne, ne detektyvinės klasikos parodija tai, o visai nenuobodžiai susuktas kriminalinis detektyvas. Toliau skaityti [tv series:] ŠERLOKAS / SHERLOCK (2010 – 2017 – )

[kino teatruose:] PATERSONAS (rež. Jim Jarmusch, 2016)

Jums atrodo, kad dirbate nuobodų darbą, kad kasdienį gyvenimą užvaldžiusi besikartojanti nyki rutina ir, kad joje jau seniai bebuvo kas ypatingo – kas sukrėstų ar tiesiog priverstų širdį plakti stipriau, nei įprastai, o gal net įkvėptų kūrybai? Jei tai apie jus, tada būtinai pažiūrėkite Kanų kino festivalyje pristatytą amerikiečių nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho filmą „Patersonas“ , kuris jau spėjo būti nominuotas įvairiose kategorijose ir laimėjo daugybę tarptautinių apdovanojimų. Lietuvos kino teatruose filmo apie paprasto gyvenimo grožį premjera numatyta vasario 10-ąją.

Režisierius ir scenarijaus autorius Jarmuschas naujausiame savo kūrinyje nusikelia į Naujojo Džersio industrinį miestą Patersoną, kuriame pagrindinis herojus ta pačia pavarde kaip miesto pavadinimas dirba autobuso vairuotoju. Filme matome septynias savaitės dienas – Patersono kasdienybę, pradedant ankstyvu rytu vos pramerkus akis, pusryčiais, dieną vairuojant po miestą autobusą ir klausant keleivių pokalbių, vakare bendraujant su mergina ir baigiant dieną pasivaikščiojimu su šunimi, aplankant mėgstamą barą, kur būtina išlenkti bokalą alaus. Nors Patersono dienos viena nuo kitos nelabai kuo skiriasi, bet kiekvienoje iš jų jis atranda įkvėpimo kuriamai poezijai, gimstančiai iš tokių nekaltų detalių kaip prieš akis ant pusryčių stalo gulinčių degtukų, iš autobuso vairavimo, ką jis prilygina irimąsi per oro molekules, iš bare sutiktų įsimylėjėlių barnio ir panašių kasdienių dalykų.

Pagrindinį vaidmenį Jarmuschas patikėjo Adamui Driveriui, pasirodžiusiam brolių Coenų filme „Groja Liuvinas Deivisas“ (Inside Llewyn Davis (2013) bei praėjusiais metais pristatytame Jeffo Nicholso kūrinyje „Midnight Special“ (2016). Aktorius turėjo ne tik perskaityti daug poezijos, tačiau ir išmokti vairuoti autobusą. Atrodo, kad jo pastangos ruošiantis šiam vaidmeniui nenuėjo veltui – Driveris už vaidybą jau spėjo laimėti ne vieną apdovanojimą. Jo merginos Lauros, namų šeimininkės, planuojančios tapti miestelio keksų karaliene, country muzikos žvaigžde ir dar kažin kuo, vaidmenį atliko Irano kilmės aktorė Golshifteh Farahani.

Pasak režisieriaus, šių dienų žmonės pernelyg sulindę į išmaniųjų technologijų įrenginius, todėl nepastebi kas dedasi aplinkui, realiame gyvenime. Jarmuschas garsėja tuo, jog neturi nešiojamojo kompiuterio ir elektroninio pašto, nemėgsta naudotis telefonu, o žmonės gatvėse, prilipę prie išmaniųjų įrenginių, jį erzina. „Kartais tiems žmonėms noriu sušukti: tik pažiūrėkite – aplink jus vyksta gyvenimas!“, – prisipažįsta režisierius, o paklaustas, kodėl vengia modernių technologijų, atsako: „Nesu prieš jas, tačiau manau, jog jos surytų visą mano laiką, kurį noriu skirti rašymui, skaitymui ir filmų bei muzikos kūrimui“. Todėl ir jo herojus Patersonas, gyvendamas šiame amžiuje, neturi mobilaus telefono, o savo eilėraščius rašo ranka į slaptą užrašų knygelę.

Ekrane karts nuo karto praplaukiančios ranka rašytos eilėraščio eilutės – tik subtilus fonas, leidžiantis žiūrovui suvokti herojaus mintis, jausmus. „Patersone“ naudojami vieno mėgstamiausių Jarmuscho šiuolaikinių poetų Rono Padgetto eilėraščiai, kurie buvo specialiai sukurti šiam filmui. Poezijoje Patersonas filosofiškai ir neskubėdamas žvelgia į pasaulį, kuriame laimės yra ne ką mažiau nei rutinos. Patersonui kūryba yra tokia pati gyvenimo dalis, kaip ir jo darbas, kaip meilė merginai, savo miestui, todėl jis nemato reikalo savo eilių viešinti, neturi pretenzijų tapti garsiu poetu (priešingai nei ambicijų ir entuziazmo kupina jo mergina). Tačiau Patersonas nėra eilėdaros diletantas, domisi poezija, yra susipažinęs su Emilie Dickinson, F. Petrarkos, Williamo Carloso Williamo ir kitų žymių poetų eilėmis. Patersono poezija įpinta lygiom dalimis į gyvenimo audinį, tyliai išreikšta, bet gausiai apgyvendinta kasdienės egzistencijos, kurią sudaro jau minėta rutina (darbas, naktiniai pasivaikščiojimai su šunimi, įvykiai bare ir pan.).

Sutikime, kad pasaulyje, kuriame turime tūkstančius gyvenimo būdo guru, pasakojančių apie mažų dalykų reikšmingumą mūsų gyvenimams, filmo fabula neatrodo labai originali, bet nepaisant to, filmas gavosi puikus. Pamažu jame įžvelgi ir kitas potemes: dviejų žmonių artumą ir vienišumą, laisvalaikio kaip veidrodžio simbolį – atskleidžiantį, jog žmogų galima pažinti iš to, ką jis veikia savo malonumui, eilinio žmogaus, atliekančio „buką“ darbą, neįtikėtinai turtingą vidų.

Būtina paminėti tą meditatyvią, lyg upės vandeniu sruvenančią, filmo atmosferą, kuri sukuriama operatoriaus kameros pagalba, fiksuojančios ramiai plaukiantį Patersono autobusą miesto gatvėmis, šviesos mirgėjimus vairuotojo akyse, šypsnį lūpose, laikysenoje išreikštą santūrumą, vidinę ramybę – dalykų, kurie nedingsta net tada, kai supantis pasaulis bando herojų išmušti iš vėžių. Filmui pasirinktas eilinis, neišsiskiriantis miestas, bet režisieriaus ir operatoriaus dėka kiekvienas pro šalį praplaukiantis šaligatvis, gatvės kampas tampa nušviesti ypatingos šviesos, tokios kinematografiškai poetiškos ir tą poetiškumą bėgant kadrams ima pastebėti ne tik Patersonas, bet žiūrovas.

Jarmuschas slypi detalėse. Jis į eilinį kadrą geba įdėti tą ypatingą cinkelį, situaciją paverčiančia savita (šmaikštūs, bet gana natūralūs autobuso keleivių pokalbiai, baro šeimininko šachmatų partija prieš save patį, Patersono merginos hobis viską namie dekoruoti juodai baltais ornamentais – net ir keksiukus). Režisierius nekuria dirbtinų dramų, intrigų, jis tik lyg įžvalgus stebėtojas, savo juosta tarsi sakantis, kad kasdienėje aplinkoje ir taip pakanka medžiagos geram filmui, tik reikia mokėti ją atskleisti.

Dar – Adamo Driverio vaidyba tikrai nuostabi. Tarsi įrodanti, kad vien romiu, melancholišku, kiek mąsliu žvilgsniu žmogus gali būti visoks – linksmas, pakilus, susimąstęs, užsisvajojęs, susikaupęs, mylintis, nusiminęs, pavargęs.

„Patersonas“ primena, kad ne visada gyvenime verta apsiriboti vien tiesioginiu darbu, profesija, kad kartais verta paieškoti malonių širdžiai dalykų, kurie užpildytų kasdienybės spragas kitokiomis spalvomis, suteikiančiomis gyvenimui naujos prasmės. Tai paprastas filmas, bet tikrai ne prastas. Gal ne toks įsimenantis kaip jo ankstesni darbai „Išgyvena tik mylintys“, „Šuo vaiduoklis“, „Paslaptingas traukinys“, „Kava ir cigaretės“, bet pats žiūrėjimo procesas tikrai suteikia nemažai malonumo ir sukelia minčių, liekančių ir po seanso.

 

G.eriausi 2016 metų filmai

Nauji filmai darosi vis labiau nuspėjami ir teikiantys įspūdį, kad viskas jau kažkur matyta. Tačiau ir tarp naujųjų buvo tokių, kurie kirto per smegenis ir leido sakyti, kad kino menas vis dar turi galios paveikti žmogų.

GYVATĖS APKABINIMAS / Embrace of the Serpent / El abrazo de la serpiente (2015)
Neabejotinas metų favoritas, kurį ir norisi, ir reikia išskirti. Juodai balta šamaniška kelionė per Amazonės tankumynus. Kai kas piktinasi, jog režisierius nusprendė atsisakyti spalvų ir pateikti juodai baltą vaizdą – džiunglės su spalvomis tikrai dar labiau raibintų akis, tačiau tikėtina tai leistų atitrūkti nuo pasakojamos istorijos, kuri žavi, kelia siaubą ir ilgam lieka galvoje. Toliau skaityti G.eriausi 2016 metų filmai

[tv series:] NARCOS (2015 – 2016 -)

I am Pablo Emilio Escobar Gaviria

Vienas ryškiausių, kur ten vienas – pats ryškiausias 2015-ųjų kriminalinis serialas apie realią asmenybę – Kolumbijos narkobaroną Pablo Escobarą, kuris kino kamerų dėmesio nusipelno ne pirmą kartą („Eskobaras: kruvinas rojus“ (2014), „Blow“ (2001), dokumentiniai „The True Story of Killing Pablo“ (2002) ir „Sins of My Father“ (2009)), o įvairių šiandienos Lotynų Amerikos narkotikų kartelių vadai tik svajoja apie Escobaro turėtą galią ir šlovę.

„Narcos“ kūrėjai koncentruojasi į Pablo šlovės piko metus, laiką, kai politikai, policija, teismai, iš JAV atvykę specialieji agentai ir kariuomenė arba sėdėjo Escobaro kišenėje, arba buvo bejėgiai prieš Kolumbiją ir visą Ameriką apraizgiusį narkobarono tinklą. O Escobarui visos priemonės tikslui pasiekti buvo tinkamos.

Nuo pat pirmųjų serijų, Toliau skaityti [tv series:] NARCOS (2015 – 2016 -)

PRESENTING PRINCESS SHAW (2015, rež. Ido Haar)

Šis dokumentinis filmas yra apie dabartį. Tokia, kokia ji yra, kokią ją daro socialiniai tinklai, interneto teikiamos galimybės ir žmogų, kurio problemos, tobulėjant technologijoms, lieka tokios pačios, kaip prieš dešimt ir daugiau metų.

JAV, tikrosios muzikos g-taške, Naujajame Orleane, gyvena moteris, kuriai greit keturiasdešimt, ji dirba senelių namuose prižiūrėtoja, nepasižymi kerinčiu grožiu, kenčia nuo kankinančios vienatvės ir vaikystėje patirtų psichologinių traumų, svajoja apie dainininkės karjerą, ko kai turi laisvo laiko virsta Princese Shaw, į Youtube keliančia telefonu filmuotus klipus. Į tuos visam pasauliui prieinamus vaizdo įrašus sudėtas visas Shaw gyvenimas, nuo skaudžiausių, ašarą spaudžiančių išpažinčių, gyvenimiškos patirčių, kasdienybės iki dainingų svajonių, bandomų įgyvendinti pasirodymais mėgėjiškų atlikėjų vakaruose, realybės šou atrankose, duetuose su gatvės muzikantais, ar tiesiog – vienumoje priešais telefono kamerą įdainuojant savo kūrybos dainas. Toliau skaityti PRESENTING PRINCESS SHAW (2015, rež. Ido Haar)

SCANORAMA 2016

KELIONĖ Į MĖNULĮ

Der Kommer En Dag / The Day Will Come, 2016 m., rež. Jesper W. Nielsen

Pats skaudžiausias šios Scanoramos filmas. Ir ne tik Scanoramos. Jau net nepamenu, kada priešais ekraną buvo taip sunku sulaikyti ašaras. Tu sakai sau, kad tai tik filmas, bet tai nė kiek neguodžia, nes jautiesi bejėgis prieš tai, kas vyksta ekrane.

Tikrais įvykiais paremtas filmas nušviečia septintojo dešimtmečio Danijos vaikų prieglaudų situaciją, kuri neapsiribojo alinančiu fiziniu darbu, griežta dienotvarke, fiziniu ir psichiniu smurtu, lytiniu išnaudojimu ir kitomis kankinimo priemonėmis. Į vieną tokių nužmoginimo įstaigų patenka du broliai, kuriems lemta kovoti už pačių išlikimą ir vienam už kitą. Toliau skaityti SCANORAMA 2016