Temos Archyvai: Kinas

[tv series:] RAISED BY WOLVES (2020 – )

Į nežinomą planetą nusileidžia kosminis laivas, iš kurio išlipusi androidų pora ruošiasi svetimame, atšiauriame pasaulyje pradėti naują žmonių civilizaciją, su naujais adomais ir ievomis, su nauju Kūrėju, pranašu ir tikėjimu.

Su tokiu siužetu žiūrovą pasitinka „Raised by Wolves“ („Užauginti vilkų“), naujasis HBO serialas. Visai nieko idėja, kuri galėjo virsti šnipštu, jeigu ne puikus jos išpildymas. Neįtikėtinai stipri, futuristinės mokslinės fantastikos prisodrinta pirmoji serija sugriebia ir nepaleidžia, nori tokios visumos kuo daugiau, čia ir dabar. Nes su kokybiškos mokslinės fantastikos filmais ir serialais visada buvo ir yra gyva bėda, trūkumas, idėjų badas ir taip toliau. O „Raised by Wolves“ demonstruoja netikėtai aukštą lygį, be to prie pirmųjų dviejų serijų režisieriaus vairo stovėjo Ridley Scott’as. Taip, tas pats. Iš jo vėliau šturvalą perima šiojo sūnus Luke’as ir kiti, negirdėti serialinio lygio veikėjai. Visgi negalima teigti, kad po dviejų serijų būtų pastebimas serialo vizualinis kokybės smukimas. Tikrai ne. Tik pradinės serijos pateikia tiek peno akims, kad vėliau sunku jau kuo ir benustebinti, tad atrodo, kad sulig kiekviena tolimesne serija kūrėjams vis sunkiau sekasi išlaikyti įžanginę jėgą ir prasideda gumos tempimas. Atsiranda vis daugiau plepalų, statiško veiksmo, pasišaudymų, veikėjų niekur nevedančių tarpusavio rietenų ir siužeto posūkių. Bene prasčiausias sumanymas prie nuostabios dirbtinio intelekto sci-fi (vietomis virstančios negailestingu siaubo žanru) pridėti religinę „balsų galvose“ liniją. Tai labai atsiduoda Franko Herberto „Kopa“, nubraukia dalį įdomumo, verčia žiūrovą padūsauti. Dviprasmiškai nustebina ir, kažkur iš „Alien“ istorijų nugvelbta, pabaiga – tiek sumanymu, tiek tuo, kad vienas gyvas padaras tapo nepavaldus gravitacijos dėsniui.  Toliau skaityti [tv series:] RAISED BY WOLVES (2020 – )

TUMO KODEKSAS (2018, rež. Eimantas Belickas)

Ramūnas Cicėnas, „Tumo kodekse“ suvaidinęs patį Tumą, filmo pabaigoje sako, kad „prieš pradedant filmuoti, aš visiškai kitaip įsivaizdavau Vaižgantą“. Jam antrinant, turiu pasakyti, kad aš visiškai kitaip įsivaizdavau ir patį filmą, kuris man tapo vienu didžiausių lietuviško kino atradimų ir netikėtumų gerąja prasme. Nesitikėjau iš „Tumo kodekso“ nė trečdalio gauto malonumo ir įdomumo. Tiek kino prasme, tiek žinių apie Vaižgantą. Pastarasis su savo „kaimo“ tekstais, pažintais iš mokyklos laikų buvo jau visam uždarytas ir nurašytas vienoje sunkioje skrynioje su Žemaite, Simonaityte, Krėve ir kitais.  O pažiūrėti sugundė Rolando Kazlo pavardė aktorių sąraše bei tai, kad tai gerai žinomo muzikanto Eimanto Belicko režisūrinis debiutas.

Nuo pat filmo pradžių Cicėnas, skaitydamas Vaižganto testamentą, užduoda nelauktai pozityvų ir gyvą toną, kuris neišnyksta viso filmo metu. Toliau skaityti TUMO KODEKSAS (2018, rež. Eimantas Belickas)

ČIGONŲ LAIKAS (1988, rež. Emir Kusturica)

Vienas iš tų filmų, kuriuos būtina pamatyti kiekvienam kinomanui. Žinoma, tikras kino mylėtojas turi tokių filmų ne vieną dešimtį, bet vis tiek didžiąją laiko dalį žiūri komercinę, ne didžiausios meninės vertės produkciją, kuri leidžia tuo pačiu neatitrūkti nuo telefono. Tiesą sakant, lindimas į telefoną jau tampa filmo vertinimo matu. Tai štai – per „Čigonų laiką“ (orig. „Dom za vesanje“, en. „Time of the Gypsies“) telefoninis gyvenimas dingsta visiškai ir tu pasineri į, atrodo, pramanų pripūstą čigonų gyvenimą. Tokį iš serijos, kai vaikystėje tėvai vaikus gąsdindavo, jog, jei neklausysi, tai ateis čigonai, tave pagrobs ir parduos.

Dar buvo (ir tebėra) gajus polinkis čigonus charakterizuoti kaip suktus, linkstančius nusikalsti, apgauti, vogti, apsirėdyti parodant visus turimus „auksus“, kurių kontrolinis būtinai turi spindėti iš burnos. Vyras nešioja auskarus (prisiminkime, kad „Tados Blindos“ Karmeną), moteris – ūsuota, plaukus slepia po skara, o kojas – po ilgais sijonais, visi geria (ne tik per Vėlines ant kapų), net vaikai svaiginasi ir rūko, o po to, išsikeikęs, išsidarkęs visas taboras šoka beprotiškai magiškame šėlsme. Visą tą stereotipizuotą čigoną, jo aplinką bei kultūrą Kusturica perkelė į ekraną. Su unikalia čigoniška šnekta, neprofesionaliais aktoriais, todėl taip sunku čia suprasti, kur vaidyba, režisūra, o kur dokumentika, kur veikėjai vykdo scenarijų, o kur patys valdo kamerą ir kūrėjus. O viską apjungė  Marquez’o plunksnos vertu magiškuoju realizmu, kurio nėra filme daug – tik šiek tiek vieno veikėjo telekinezės, kuri tarp taboro kasdienybės lieka vos pastebima ir žiūrovo priskirtina tai mistikai, kuri tave verčia pasiduoti ir ištiesti turguje pristojusiai čigonėlei savo gyvenimo linijas. Toliau skaityti ČIGONŲ LAIKAS (1988, rež. Emir Kusturica)

[tv series:] NARCOS (2015 – 2017), NARCOS: MEXICO (2018 – 2020

I am Pablo Emilio Escobar Gaviria

Vienas ryškiausių, kur ten vienas – pats ryškiausias 2015-ųjų kriminalinis serialas apie realią asmenybę – Kolumbijos narkobaroną Pablo Escobarą, kuris kino kamerų dėmesio nusipelno ne pirmą kartą („Eskobaras: kruvinas rojus“ (2014), „Blow“ (2001), dokumentiniai „The True Story of Killing Pablo“ (2002) ir „Sins of My Father“ (2009)), o įvairių šiandienos Lotynų Amerikos narkotikų kartelių vadai tik svajoja apie Escobaro turėtą galią ir šlovę.

„Narcos“ kūrėjai koncentruojasi į Pablo šlovės piko metus, laiką, kai politikai, policija, teismai, iš JAV atvykę specialieji agentai ir kariuomenė arba sėdėjo Escobaro kišenėje, arba buvo bejėgiai prieš Kolumbiją ir visą Ameriką apraizgiusį narkobarono tinklą. O Escobarui visos priemonės tikslui pasiekti buvo tinkamos.

Nuo pat pirmųjų serijų, Toliau skaityti [tv series:] NARCOS (2015 – 2017), NARCOS: MEXICO (2018 – 2020

[tv series:] BETTER CALL SAUL (2015-2020-)

file_20141121162000

Po „Breaking Bad“ Vince’as Gilliganas ginklų nesudėjo ir nusprendė pašaudyti ta pačia kryptimi – ėmėsi kurti „Breaking Bad“ spin-off‘ą, kuriame pagrindinėje rolėje darbuojasi Walteriui White’ui pinigus plauti padėjęs advokatas Saulas Goodmanas.

„Better Call Saul“ grįžta gerą dešimtmetį atgal iki „Breaking Bad“ įvykių ir susikoncentruoja į Saulą, garsioje teisininkų firmoje dirbantį dokumentų išnešiotoją, kuris turi didelių ambicijų tapti firmos partneriu, juolab, kad vienu tokiu yra Saulo brolis. Nežinau, kaip iš tiesų yra Amerikoje – ar galima teisininko išsilavinimą įgyti studijuojant paštu ir po to būti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėju, bet, matyt, Amerikoje daug kas įmanoma. Tad ir Saulas gavęs tokį diplomą imasi savarankiškos advokatūros, smulkių reikaliukų, artimų sukčiavimui, o dažniausiai – gina tuos, kurie neišgali samdyti advokato, o už juos mokas valstybė. Bet Saulas turi didelių lūkesčių…  Toliau skaityti [tv series:] BETTER CALL SAUL (2015-2020-)

[tv series] NUOSTABIOJI PONIA MAISEL (2017 – )

Nežinau, kaip čia susiklostė, kad „Nuostabiąją ponią Maisel“ („The Marvelous Mrs. Maisel“) atradau tik šiemet, nors jis jau pradėtas rodytas 2017-aisiais ir jau yra sukurti trys sezonai. Serialas, kuris apdovanotas gausia krūva Emmy (pirmasis komedijinis serialas pelnęs Emmy), Auksinių gaublių ir kitais vertingais apdovanojimais už geriausią serialą, komediją, aktorių vaidybą ir t.t., Lietuvoje dar nerodytas.

Miriam Maisel yra jauna, aukštesnės klasės žydų-amerikiečių namų šeimininkė, gyvenanti Aukštutiniame Vestsaide. Jos gyvenimas atrodo tobulas – verslininkas vyras, du mieli vaikučiai, prabangūs namai ir šalia gyvenantys tėvai, padedantys prižiūrėti vaikus, kai jaunieji tėveliai vakarais leidžiasi nuotykiams į barus, kuriuose Maisel vyras Džoelis išbandinėja komiko karjerą. Miriam labai žavisi savo vyru ir pati stengiasi būti tobula žmona. Tačiau vieną dieną sužino, kad visi vyro juokeliai, kurie jai taip patiko ir kuriuos jis viešumoje pasakodavo lyg savuosius, yra nukopijuoti nuo garsių komikų. Lyg to būtų maža, nuostabusis vyrelis prisipažįsta, kad kelis mėnesius turi romaniūkštį su savo sekretore ir išeina su ja gyventi. Štai taip per vieną vakarą sugriūva Maisel tobulas jos gyvenimas, tiksliau – graži jo iliuzija ir ši, padauginusi alkoholio, užsuka į ta patį barą, kuriame juokelius pasakodavo jos vyras. Čia ji ekspromtu užlipa ant scenos ir pasičiupusi mikrofoną ima pasakoti ironiškus juokelius apie savo „idealų“ gyvenimą. Nors pirmasis jos stand-up‘as buvo kiek aštrokas ir su netikėta pabaiga, už kurią ją areštuoja policija, tačiau publika liko apžavėta ir Maisel pradeda naują gyvenimo etapą – be vyro, bet su darbo paieškomis ir komikės karjeros pradžia Grinvič Villige‘o baruose. Toliau skaityti [tv series] NUOSTABIOJI PONIA MAISEL (2017 – )

KINO PAVASARIS 2020

Prieš. Matyt, šių metų kino festivalis „Kino pavasaris“ įeis į istoriją. Visgi tai pirmas kartas, kai festivalis visa apimtimi skirtas žiūrovams, neiškeliantiems kojos iš namų. Sunku pasakyti, kiek šis sprendimas pasiteisins. Žinoma, kažkiek leis organizatoriams sumažinti nuostolius, kiek – paaiškės po dviejų savaičių. Filmų žiūrėjimas namie nėra tas pats, kas kino salėje. Ne tik dėl didesnio ekrano, bet labiau dėl to jausmo, kai užgesta šviesos ir tu atsiduri filme, be internetų, kalbų, virtuvės už kelių žingsnių, kitų nuo vaizdo atitraukiančių trukdžių. Liūdna, kad aptrupėjo ir festivalio programa – nebeliko kelių puikių filmų (pvz., nuostabaus vizualumo „Waves“, kuriam, žinoma, reiktų kino teatro, siaubingojo „The Lighthouse“ ir kt.), bet tikėkimės, kad organizatoriai dar sugebės programą papildyti, o dabar žiūrime, ką turime.

Po. Po dviejų savaičių: oficialiai festivalis po tiek laiko baigiasi, nors šleifas dar velkasi daug ilgiau – bus filmų, kurių rodymas pratęstas kelias dienas, bus filmų, kurie bus rodomi ilgai ir nuobodžiai, bus tokių, kurie pasirodys tik kai atsidarys kino teatrai (jei atsidarys). Suprantama, jog „Kino pavasario“ organizatoriams persiorientuoti į namų kino festivalį reikėjo veik per vieną naktį, tad galima atleisti kainodaros stagnaciją (vienoda kaina už filmą, abonementų, skatinančiųjų akcijų nebuvimas ir pan.). Tikiu, kad ir prasidėjus festivaliui dar buvo daug nežinomųjų, ar pavyks susitarti dėl filmo rodymo interneto platformoje ar ne, kuriam laikui ir pan.

Man labiausiai trūko informatyvumo, kokius filmus apskritai bus galima pamatyti internete, kurių – ne. Tas kasdienis repertuaro plėtimas neleido suprasti, kada jau bus pasiektas „oгласите весь список“ momentas, nes tik tada žiūrovas normaliai galėjo suprasti, iš ko gali rinktis, kuriuos filmus už galimą išleisti biudžetą nori ir gali pamatyti. Kitu atveju jau per pirmąją savaitę galėjai išleisti planuojamą sumą ir antrąją savaitę tik graužti nagus, matydamas naujai atsiradusius filmus. Nepavykęs buvo ir festivalio atidarymo ir uždarymo filmų pasirinkimas – tiek „Proxima“, tiek „Matthias et Maxime“ yra vidutiniški, neypatingi, nebūtini pamatyti filmai. O kai kas iš šių filmų sprendžia apie visą festivalį…

Vienas nuostabiausių man KP dalykas yra „Eureka“ programa, kuri nėra plati, bet leidžianti tikėtis, kad ir Lietuvoje kada nors turėsime (mokslinės) fantastikos filmų festivalį. Gaila, kad šios programos trys (iš keturių) filmų buvo rodomi tik Telia TV platformoje, kuri ne visiems prieinama.  Kreivai atrodė ir A. Ramaškos verkšlenimas dar neprasidėjus festivaliui, kad bus patirti šimtatūkstantiniai nuostoliai. Ir greta to turime uždarymo dienos džiūgavimą, kad filmai pažiūrėti 55 000 kartų (palyginimui pernai kino salėse apsilankė 126 000 žiūrovų). Vienok, šaunu, kad KP greitai sureagavo, rado sprendimą ir persikėlė į internetą. Taip parodė, kad ir mūsuose įmanomas legalus, mokamas turinys, tik reikia gebėti jį parinkti, pristatyti, įkainuoti.

PARAZITAS / Parasite / Gisaengchung

Vienas geriausių praeitų metų filmų, apie kurį daugiau čia.

ANIARA / Aniara

Mokslinės fantastikos filmas apie į Marsą iš išdegusios Žemės skrendantį kosminį laivą, kuris įvykus avarijai priverstas išleisti visą kurą ir pasiduoti tik inercijai ir gravitacijai pavaldžiai kelionės krypčiai. Taip, specialieji efektai stokoja čia didingumo, filmas nėra holivudinis blokbasteris ir visi „Interstellar“, „The Martian“ ir panašių brangenybių mylėtojai per ir po „Aniaros“ gali spjaudytis. Bet tai yra kietoji mokslinė fantastika, pagal Nobelio laureato, švedų rašytojo Harry Martinson to paties pavadinimo poemą. Taip, neapsirikau – poemą, ne prozos kūrinį, kuri lyginama su klasikiniais „Soliariu“, „Tau faktoriumi“, „2001 metų kosmine odisėja“. „Aniara“ yra panaši į minėtuosius kūrinius, kur pirmuoju smuiku griežia žmogaus psichologija, jo menkumas, priešpastatytas kosminių jėgų masiškumui, galybei ir neįveikiamumui. Mes matome sklendančiame sarkofage uždarytus keleivius ir darbuotojus, kurie susitaiko ir nesusitaiko su lemtimi, kurie tiki ir praranda tikėjimą, savitvardą, kurie netenka vilties, bet randa atgaivą naujai susikurtuose ritualuose ir santykiuose, kuriems būtinas lyderis, kuriems reikia draugų ir priešų, savęs įprasminimo, reikia užpildyti vidinę ir išorinę tuštumą, nors visa tai veda prie tų pačių kasdien valgomų dumblių. Ir tai yra tas tikrasis kosmosas, su blaškomais žmogeliais jame, o ne su šaudančia ir planetas sprogdinančia Mirties Žvaigžde.

Rimtosios fantastikos mėgėjai tikrai „Aniara“ nenusivils ir įvardins tai kaip vieną geriausių šiemet matytų sci-fi filmų. Tad tokiems ir rekomenduoju, kol dar yra šansas spėti pamatyti.  Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2020

[tv series:] ALTERED CARBON (2018-2020)

Richardo K. Morgano kiberpanko trilogiją apie Takešį Kovačą skubėjau skaityti būtent dėl to priežasties, kad Netflix pernai pranešė, jog dešimt serijų serialo „Altered Carbon“ jau ne už kalnų.

„Altered Carbon“ knyga buvo labai gera, tad su ekranizacija ilgai nedelsiau.

Naujų mokslinės fantastikos žanro serialų kasmet pasirodo ne tiek ir daug, dar mažiau – iš kyberpanko serijos. Deja, retas jų vertas didesnio dėmesio, nes arba siužetas grybauja, arba vaizdui būna pagailėta pinigų. Panaši situacija yra ir su pilnametražiniais sci-fi filmais – per metus įstringančių į galvą pakanka ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Tad ir serialui „Altered Carbon“ didelių lūkesčių nekėliau, todėl, matyt, ir labai nenuvylė.

Toliau skaityti [tv series:] ALTERED CARBON (2018-2020)