Temos Archyvai: Namų kino teatras

[kinas:] MASAAN / FLY AWAY SOLO (rež. Neeraj Ghaywan, 2015)

„Masaan“ (angl. „Fly Away Solo“) – pirmasis pilnametražinis režisieriaus Neeraj Ghaywan filmas, sulaukęs didelio pripažinimo Kanų ir kituose prestižiniuose festivaliuose. Filme įamžinti grožiu ir skurdu persipynę kraštovaizdžiai, vaizduojantys Indiją, stovinčią „ant permainų slenksčio“, bet vis dar supančiotą tradicijų grandinių.

Prie Gango upės susikerta keturių žmonių gyvenimai: Dypakas (akt. Vicky Kaushal) įsimyli merginą iš kitos kastos, o Devi (akt. Richa Chadda) padaro nusikaltimą, kuris užtraukia gėdą jos šeimai ir verčia jos tėvą taikytis su korumpuoto policininko šantažu.

Pirmos 15 filmo minučių yra itin liūdnos, per kurias atskleidžiamas Indijos įstatymų archaiškumas ir korupcijos lygis – policija nutveria merginą, besimylinčią su savo vaikinu, ir šis įvykis sugadina visą jos gyvenimą, atima mylimąjį, sugriauna karjerą, užtraukia didelę gėdą šeimai… Lygiagrečiai rodoma kita istorija apie du jaunus žmones, kurie susitinka ir įsimyli vienas kitą, nors priklauso skirtingoms kastoms. Pastaroji siužeto linija savo atmosfera kiek lengvesnė, vietomis net komiška. Dar matome trumpus epizodus apie mažo berniuko santykius su savo bosu, kuriam padeda surinkti pinigų nardymo varžybose. Toliau skaityti [kinas:] MASAAN / FLY AWAY SOLO (rež. Neeraj Ghaywan, 2015)

[kinas:] THE RAID 2 (rež. Gareth Evans, 2014)

the-raid-2

Neturiu žalio supratimo, kodėl kino teatrai šiam filmui skyrė tiek mažai dėmesio – kartą parodė vieno festivalio naktiniame seanse sostinėje ir kelis kartus mažesniuose miestuose. Gi nesvarbu, kad pirmosios „Reido“ dalies mūsų didieji ekranai visai nesulaukė, bet garsas apie „Reidą“ tarp žanro mylėtojų tikrai yra pasklidęs ir jo fanų netrūksta. Ne be reikalo kuriama jau trečioji dalis – vėl su Garetho Evanso režisūra ir scenarijumi bei su Indonezijos pencak silat čempionu Iko Uwais. Evansas jau išdavė, jog būsimo filmo siužetas prasidės dar nesibaigus antrajam filmui. Tai kaip ir galima nuspėti, jog bus įvelta kietojo herojaus šeima, kurią teks didvyriui gelbėti.

Bet neužbėgant už akių reikia papostringauti apie antrąją dalį, kuri dėmesio verta, tačiau nesižiūrėjo taip gaiviai ir šviežiai kaip pirmoji. Toliau skaityti [kinas:] THE RAID 2 (rež. Gareth Evans, 2014)

[namų kino teatras:] August: Osage County, rež. John Wells, 2013.

–  I’d prefer to think my parents loved all their children equally.

–   I’m sure you’d  prefer to think that Santa Claus brought you presents at Christmas, too.

Kalbėti apie visuomenės pamatu laikomą šeimos instituciją niekad negana: štai amerikiečių režisierius Johnas Wellsas (iki šiol – stiprus prodiuseris) prie šios temos grįžo adaptuodamas Tracy Lettso dramą „August: Osage County“. Filmo istorija sukasi apie Vestonų šeimą – netikėtai dingus tėvui, palaikyti vėžiu sergančios motinos grįžta trys dukros. Artimųjų susitikimas netrunka tapti kivirčų zona: draskomos senos žaizdos, suvedinėjamos sąskaitos. Filmas – žvilgsnis į vienos šeimos gyvenimo epizodą, kur išlenda visas šeimos purvas, melas ir paslaptys. Toliau skaityti [namų kino teatras:] August: Osage County, rež. John Wells, 2013.

[namų kino teatras:] MISTAKEN FOR STRANGERS (rež. Tom Berninger, 2013)

You are fucking amazing!!! Muzikantų nuvalkioti žodžiai, taip lengvai išjudinantys gerbėjus šįkart sklido ne nuo scenos. Jei gerai pamenu, Mattas per The National pasirodymą tokių žodžių nevartojo. Ir filme „Mistaken for Strangers“ jų nebuvo. Tuos žodžius ne kartą nuo sofos leidau aš, kai susirietęs žiūrėjau šitą nerealybę.

Nebežinau, ko tikėjausi ir ko ne, bet tikrai ne tokios šyzos. Ne tokios dokumentinės šyzos apie rimtą amerikiečių grupę The National, kurią sudaro du broliai Dressneriai, du broliai Devendorfai ir pagrindinis veikėjas Mattas Berningeris. Pastarasis taip pat turi brolį, jaunėlį Tomą, kurį pakvietė su kamera fiksuoti The National gyvenimą turo po Europą metu. Ir Tomas iš širdies ėmėsi darbo, kurio rezultatas negali palikti abejingų. Toliau skaityti [namų kino teatras:] MISTAKEN FOR STRANGERS (rež. Tom Berninger, 2013)

[namų kino teatras:] CHOCOLATE (rež. Prachya Pinkaew, 2008)

Nesu didelis kovinių filmų (taip, čia ne tas „Šokoladas“, kur Deepas su Binoche saldaininasi) mėgėjas, bet retkarčiais, tradiciškai – prie čipsų ir alaus, prasuku kokį bajavyką, kuriam nereikalingos smegenys ir apie kurį po to nebūna nė minties girtis, o juo labiau – pristatyti G.

Tajų gamybos „Chocolate“ vietomis priartėja ties neypatingumo žyme, tačiau visumoje tai filmas su puikiu vizualios kinematografijos pojūčiu. Tiesa sakant, iš Prachya Pinkaew’o, „Ong Bak“ („Ong-Bak: Muay Thai karys“) režisieriaus, to buvo galima tikėtis.

„Chocolate“ siužetas gal labai ir nestebina, neskaitant autistės (!) mergaitės, kuri duoda visiems į kaulus ir už save ir už savo motiną. Tačiau iki pasispardymo galima stebėti puikią kriminalinę dramą, kuri tęsiasi visą pusvalandį ir baigiasi nepakartojamo grožio muzikine kompozicija, per kurią norisi filmą stabdyti ir bėgti ieškoti autorystės. Štai ji: Toliau skaityti [namų kino teatras:] CHOCOLATE (rež. Prachya Pinkaew, 2008)

[namų kino teatras:] GANGS OF WASSEYPUR (rež. Anurag Kashyap, 2012)

Manau, ne už kalnų tas laikas, kai Indijos filmų kūrėjai ims uzurpuoti Vakarų kino teatrus. Ir vienas iš tokių vardų bus Anurag Kashyap, kuris, mokindamasis iš geriausių vakarietiškų meistrų, geba kurti savitą vaizdą, prikaustantį ilgam prie ekranų.

Ilgumas čia, žinoma, paminėtas ne perkeltine prasme – „Gangs of Wasseypur“ trunka visas penkias valandas, per kurias papasakojama gangsteriška šimtmečio istorija, verta gretinimo su Coppola’os „Krikštatėviu“, Leones „Kartą Amerikoje“ ar Scorseses „Gangs of New York“. Toliau skaityti [namų kino teatras:] GANGS OF WASSEYPUR (rež. Anurag Kashyap, 2012)

[namų kino teatras:] MARINA ABRAMOVIC: THE ARTIST IS PRESENT (rež. Matthew Akers, 2012)

“Marina Abramovic: The Artist Is Present” – dokumentinis filmas pavadintas tuo pačiu pavadinimu kaip ir Niujorke, modernaus meno centre „MoMA“, 2010 metais įvykusi performansų menininkės, Marinos Abramovič, kūrybos retrospektyva. Ši paroda buvo vienas svarbesnių kultūrinių įvykių, kurie ištrina sienas tarp meno ir populiariosios kultūros. Nuo kovo pradžios iki gegužės pabaigos, šimtai tūkstančių meno gerbėjų iš viso pasaulio grūmėsi, laukė eilėse, nakvojo palapinėse prie „MoMA“, kad gautų šansą pamatyti serbų kilmės menininkę Marina Abramovič akis į akį. Tris mėnesius, kiekvieną dieną iš eilės po septynias valandas, be maisto ir vandens ji sėdėdavo ant medinės kėdės ir įdėmiai, be žado, tiesiai žvelgė į akis atsisėdusiems priešais lankytojams. Padovanoti žmogui savo paties atspindį menininko akyse – toks buvo “The Artist Is Present” performanso tikslas ir misija. Ir, be abejonės, – dar vienas, savęs, savo 64 metų moters kūno išbandymas. Toliau skaityti [namų kino teatras:] MARINA ABRAMOVIC: THE ARTIST IS PRESENT (rež. Matthew Akers, 2012)

[namų kino teatras:] 20 FEET FROM STARDOM (rež. Morgan Neville, 2013)

Some people will do anything to be famous, and then there are other people who just will sing.

Matytas dar iki pagerbimo „Oskaru“. Asmeniškai tikrai nemanau, kad „20 Feet from Stardom“ yra geresnis už „Žudymo aktą“. Pastarasis žiūrovui suteikia neeilinius pojūčius, geba visuomenę daryti geresne, o „20 Feet from Stardom“ yra tiesiog gera dokumentika apie mažai pastebimą muzikos rinkos dalyvių ratelį,- t.y. apie pritariamuosius vokalistus, ar paprasčiau mūsuose vadinamus „bekus“.

Jie (dažniau – jos) neminimi koncertų afišose, nedalija interviu apie naujus įrašus, nesimaudo sėkmės ir šlovės spinduliuose, nors vokalinėje visumoje jų indėlis ant scenos ar studijoje neretai yra ne mažesnis, negu pagrindinio balso.

Juostos kūrėjai nežaidžia garsiais vardais, kurie išaugo iš „bekų“ – Sheryl Crow, Whitney Houston, Luther Vandross ar Cher, čia kameros šviesos seka mažiau bulvarinės spaudos puslapiuose eskaluojamas pavardes. Darlene Love, Lisa Fischer, Merry Clayton, jaunutė Judith Hill. Toliau skaityti [namų kino teatras:] 20 FEET FROM STARDOM (rež. Morgan Neville, 2013)