Temos Archyvai: Namų kino teatras

[namų kino teatras:] ALL IS LOST (rež. J.C. Chandor; 2013)

Bevardis pagyvenęs vyriškis pabunda savo jachtoje nuo nemenko krestelėjimo – jachta naktį šonu įsirėžė į plūduriuojančio jūrinio konteinerio, pilno kinietiškų sportbačių, kampą. Šis susidūrimas baigiasi skyle, pro kurią bėga vanduo. Šis susidūrimas pradeda vienišo vandenų keliautojo nesėkmių seriją.

Taip įsivažiuoja vieno aktoriaus filmas. Vieno nuo pradžios iki pabaigos. Robertas Redfordas, kuriam vargu ar daug beliko suvaidinti vaidmenų (visgi jam jau 77-eri), blykstelėjo atsakančiai. Nors personažo išgryninimas neapsiėjo be režisieriaus ir scenaristo J.C. Chandor („Rizikos riba”), kuris atsiribojo nuo šabloniškų „pasiklydusių vandenyne” scenų ir sukūrė puikią visumą.

Viena vertus, situacija lyg jau n kartų matyta: „Pi gyvenimas”, „Pražūtinga audra”, tikrais faktais paremti „Kon-Tiki” ir Kormakuro „Gelmė”, tačiau „All is lost” („Viskas prarasta”) turi unikalumų, kuriuos išskirčiau tris.

Pirmas – užsispyrimas ir nepasidavimas. Redfordo personažas lyg koks Jacko Londono Jūrų vilkas blaiviai vertina vis besikeičiančią padėtį ir imasi atitinkamų veiksmų. Be žodžių. Be keiksmų. Be nereikalingų kreipimųsi į aukščiausiuosius. Ir tada, kai jis pratrūksta, kai jau savyje nebeišturi, kai išleidžia pyktį žodžiais, supranti, jog apėmusi žmogų neviltis pasiekė tokį tašką, jog labiau nėra kur. Ir tuo negalima netikėti.

Antras – siužetas. Tokios nesėkmės virtinės seniai nemačiau. Viskas ritasi taip tendencingai blogyn, jog po kai kurių scenų žiūrovas net turėtų prunkštelėti iš nuostabos ir kūrėjų nemeilės herojui. Pabaigoje net pamintijau, jog jeigu šitą nelaimėlį kas ir išgelbės, tai nenustebsiu, jei tai bus Somalio piratai ar kokie žmogaus organų pardavinėtojai.

Trečias unikalumas – režisūra. Filmas mediatyvus, nestokojantis gražių vaizdų (net be Ang Lee kaleidoskopinių „atvirukų”), efektingų scenų, žmogus versus gamta filosofijos. J.C. Chandor – tikras šaunuolis, šį vardą tenka įsidėmėti, nes ne kiekvienam pavyktų vieno žmogaus katastrofą pateikti taip įtikinamai ir kinematografiškai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Lk_R04LfUQU

[namų kino teatras:] VOLTERIO MIČIO SLAPTAS GYVENIMAS (rež. Ben Stiller, 2013)

To see the world, things dangerous to come to. To see behind walls, to draw closer. To find each other and to feel. This is the purpose of life.

Aktorius ir režisierius Benas Stilleris tikriausiai daugumai žiūrovų pažįstamas kaip komikas –televizija ne kartą ir ne du yra rodžiusi „Pakvaišę dėl Merės“ („There’s Something About Mary“), o subtilesnio kino mėgėjams netikėtai nebanaliai suskambėjo Stillerio įkūnytas Rogeris Greenbergas filme „Grynbergas“ („Greenberg“). Nuo įprastų, šabloniškų aktoriaus vaidmenų nutolsta ir naujausias Stillerio kaip režisieriaus darbas (kuriame pagrindinį personažą, žinoma, vaidina jis pats) – „Slaptas Volterio Mičio gyvenimas“ („The Secret Life of Walter Mitty“). Jame rodomas Volterio Mičio gyvenimas ir jame siautėjanti nežabota personažo fantazija.

Mirus mylimam tėvui, paauglys Volteris Mičis nusikerpa plaukus ir įsidarbina užkandinėje – užsikrauna šeimos išlaikymą sau ant pečių. Ir ši pareiga, atrodo, užsitęsia gerokai ilgiau, nei planuota: filmas pasitinka scena, kurioje Volteris – jau gerokai suaugęs, tačiau atsakomybė už suaugusią seserį ir vis dar puikiai atrodančią mamą gyva kaip niekad. Mičis, iš kažkada puikiai riedlentę valdančio paauglio, virto pilku didmiesčio vyruku, kuris gyvena standartiniame blokiniame name, dirba archyve ir bijo užkalbinti simpatišką bendradarbę Šeryl.

Pilkuma Mičį lydi nuo pat filmo pradžios: režisierius Stilleris Volterį aprengia niekuo neišsiskiriančiais rūbais, aktorius Stilleris personažui suteikia bemaž vienodą veido išraišką visose situacijose. Volteris Mičis ryškiu superherojumi tampa tik savo intensyviose fantazijose, kuriose jis – viskas, kuo nėra iš tikrųjų,- laisvai juokaujantis, drąsus, merginas gelbstintis vyras. Mičio fantazijos įpinamos į pasakojimą netikėtai, pateikiamos kaip alternatyvios Mičio gyvenimo situacijos. Neįtikimos, kiek pertemptos,bet trokštamos. O visas filmas yra personažo judėjimas link spalvų, link gyvenimo, link to kitokio Mičio, kokiu Volteris nori būti.

Mičį keistis paskatina visiškai netikėtos išorinės aplinkybės – žurnalas „Life“ (simboliška), kuriame dirba Mičis, paskutiniam viršeliui nori vienos nuotraukos, tačiau negatyvas dingęs. Mičis ryžtasi jį surasti. Taip prasideda kelionė paskui fotografą Šoną (aktorius Seanas Pennas), kupina daugybės nuotykių, liūdnų, juokingų ir jautrių epizodų. Tiesa, režisierius kiek perspaudžia su saldžiais vaizdais (keletas jų būtų palikę didesnį įspūdį, nei šūsnis – po pusės juostos imi nuobodžiauti ir net Islandijos uolos atrodo neįspūdingai), atvirais simboliais ir kiek hiperbolizuotais pavojais (nė kiek neabejoju, kad vandenyne nuo ryklio apsiginsiu solidžiu lagaminėliu). Tačiau atsvara kiek banaliam siužetui yra paties Mičio vidus, jo gerumas: rūpinimasis tėčio mamai padovanotu fortepijonu, arba Šeryl sūnui rodomi triukai su riedlente. Mičis yra jautrus ir geras žmogus, o jo užsisklendimas pamažu įveikiamas įmetant jį į ribines situacijas, kurios reikalauja kūrybiškų sprendimų. Ir garso takelis išties puikus.

Galop Mičis prisijaukina gyvenimą (paima už rankos savo svajonių merginą) ir filmas į akis drebia paskutinę metaforą – gyvenimą kuria patys žmonės. Pagrindinis personažas ir išoriškai pasidaro spalvingesnis (madingesni drabužiai ir barzda), susiranda draugų bei atsikrato savojo baugštumo. O štai aktorius Stilleris niekaip nenori skirtis su savo yda – nuožmiai vienodomis ir neplastiškomis veido išraiškomis. Tai ypač ryšku epizode, kuomet Afganistano kalnuose Mičis pagaliau sutinka fotografą Šoną (aktorius Seano Penno įkūnytas antraeilis personažas atrodo daug gyvesnis bei ryškesnis). Galbūt, jei Stilleris būtų leidęs pagrindinį personažą įkūnyti kam nors kitam, juosta įgautų daugiau jėgos ir kokybės, bent jau vaidybos požiūriu.

Per beveik dvi valandas režisierius Stilleris sumaitina šiek tiek emociškai jaudinantį, neabejotinai optimistiškai nuteikiantį, tačiau vizualiai perspaustą ir vaidybiškai ne iki galo išpildytą filmą. O kodėl būtų verta jį žiūrėti? Nes kartais, laikantis neholivudinių filmų dietos, tiesiog būtina suvalgyti ko nors saldaus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=c1Xk-yTuFEU

[namų kino teatras:] DALASO PIRKĖJŲ KLUBAS / Dallas Buyers Club (rež. Jean-Marc Vallée; 2013)

Tobulas aktorinis kinas. Tai dar prieš peržiūrą sufleruoja ir gauti „Auksiniai gaubliai”, ir nominacijos „Oskarams”, ir daugybė kitų apdovanojimų. Spaudos eskalavimas, jog pagrindinis juostos veidas Matthew McConaughey šiam vaidmeniui numetė dvidešimt kelis kilogramus, o antraplanis Jaredas Leto (grupės „30 Seconds to Mars” lyderis) – penkiolika, taip pat neprasprūdo pro akis ir, nori nenori, tokias pastangas dėl vaidmens imi aukštinti. Juolab, kai ekrane matai ne tik sočių žvaigždžių mimikas, bet ir pagrindinių aktorių atsidavimą rolei, susitapatinimą su vaidinamais personažais. Žinoma, mano manymu, „Klubo” komanda neperspjovė Christiano Bale’o skeleto „Mašiniste”, bet ne toks ir buvo čia tikslas, o ir nuogu kūnu McConaughey ne per daugiausiai šmėžavo ekrane. Tačiau čia jam nereikėjo apsinuoginti – McConaughey ir taip žibėjo neįtikėtinu įtikinamumu. Prieš metus tikrai netikėjau, kad šis aukštaūgis gali išspausti kažką daugiau nei „Advokate iš Linkolno”, tačiau vėliau McConaughey žvaigždė tik ryškėjo: „Magiškasis Maikas”, „Mud”, dabar „Dalaso pirkėjų klubas” ir dar nematyti, bet jau liaupsėmis apipilti „Voltstryto vilkas” bei naujasis serialas „True Detective”. Tad galima drąsiai teigti, jog artėjantis link viduramžio vyras demonstruoja savo geriausią formą, o „Klube” suvaidintas vaidmuo – esti gulbės giesmė.

„Dalaso pirkėjų klubas” nukelia į 1985-ųjų Ameriką, į Dalasą, kur ligoninėje jaunam kaubojui Ronui Woodroofui pranešama, jog jis užsikrėtė AIDS ir gyventi liko ne daugiau kaip 30 niekingų dienelių. Tačiau daktarai nežino, jog Ronas ne iš kelmo spirtas – palaidūnišką lėbautoją atsitiktiniai seksualiniai santykiai, alkoholiu ir narkotikais pripildytas gyvenimas užgrūdino ir išmokė nepasiduoti jokioje situacijoje. Ronas ima ieškoti išeities, kovoti su jį marinančia gydymo sistema, bando gauti eksperimentinių vaistų ir neria į anksčiau niekintą draugiją, kurioje vyrauja homoseksualizmas. Taip į kompaniją įsilieja transseksualas Rayonas, vaidinamas minėto Jaredo Leto, kuris pilnavertiškai ekrane konkuruoja su charizmatiškuoju McConaughey.

Tandemas veža visą filmą. Net tada, kai kažkur antroje justos pusėje siužetas užstringa sausumoje ir ima leistis nuokalnėn, duetas išlaiko žiūrovo dėmesį.

Filmo scenaristai taip pat padirbėjo iš peties. Žinant, kad Woodroofas buvo realus asmuo, vien Rayono personažo sukūrimas vertas aplodismentų. O kur dar juodojo humoro intarpai, ir visos istorijos net šiandien aktuali socialinė žinutė, jog korumpuota valdžia, parsidavusi godžių farmacininkų lobistams, nesiima ligonių gydyti geriausiais vaistais – verčiau brangiausiais ir neefektyviausiais.

Režisierius Jean-Marc Vallée, mūsuose puikiai žinomas iš muzikalaus videoklipinio „Café de Flore”, šįkart labai neišsišoka: apart „trūkstančios realybės juostelės” efekto didesnių eksperimentų nepastebėjau. Kanadietis nuosekliai konstruoja charakterius, nesileidžia į pastebimą meniškumą, tiesiog profesionaliai ir efektyviai dėsto biografinę dramą, kurią rimto kino mylėtojams pamatyti būtina.

httpv://www.youtube.com/watch?v=U8utPuIFVnU

[namų kino teatras:] HER (rež. Spike Jonze, 2013)

Sometimes I think I’ve felt everything I’m gonna feel.

Ne filmo laimėtas „Auksinis gaublys“ ar šūsnis „Oskarų“ bei kitų nominacijų paskatino dviems valandoms prisilipdyti prie ekrano, o pakumpusi niekad nenuviliančio aktoriaus Joaquino Phoenixo figūra. Atrodo, jam sekasi įkūnyti bet kokį personažą – nuo dainininko Johnny Casho („Walk the line“) iki kreivoko karo veterano („The Master“). Naujausiame režisieriaus Spike Jonze filme „Her“ Joaquino Phoenixo kūnas ir Scarlett Johansson balsas sukuria pagrindinę personažų porą: užsisklendėlį laiškų kūrėją Theodore Twombly ir dirbtinio intelekto operacinę sistemą, pasivadinusią Samantha.

„Her“ nukelia į netolimą ateitį Los Andžele, kur technologijos tapo neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi: visur integruotos operacinės sistemos padeda išrinkti sukneles dukterėčioms ar atrašinėti į elektroninius laiškus bei patenkinti kitokius kasdieninius poreikius. Tokio didmiesčio fone natūraliai iškyla vienišiaus Theodore Twombly figūra: skaudžiai skyrybas išgyvenantis vyras bendrauja tik su vienu kolega ir su kaimynų pora – šviesiaplauke garbane Amy (Amy Adams) ir jos vyru Charles’u (Matt Letscher). Atsitiktinai Theodore gyvenime atsiranda Samantha – dirbtinio intelekto operacinė sistema, kuri išmoko vyrą nebegniaužti jausmų (o juk jis turi puikų emocinį intelektą, nes darbe jį už puikius laiškus nuolat giria kolega), pajusti pasaulį iš naujo.

Tad visas juostos veiksmas sukasi pamautas ant paradoksalaus ryšio: kompiuteris (Samantha nėra užprogramuota mylėti, bet visgi įsimyli Twombly) moko žmogų jausti. Ir tik vienintelei Theodoro buvusiai žmonai šis santykis atrodo, švelniai tariant, keistas: „He couldn’t deal with me, tried to put me on Prozac and now he’s in love with his laptop“. O Theodorui operacinė sistema padeda sugrįžti į gyvenimą: keliauti, mėgautis saule paplūdimyje, mylėti(s). Tačiau jei Samantha Twombly pasako kaip jam džiaugtis, visgi motyvacija gyventi išgirstama ne iš bekūnio kompiuterio, bet iš mirtingos sielos – Twombly bičiulė Amy sako: We`re only here briefly. And while I am here, I want to allow myself joy.

O pamilti pasaulį ir džiaugtis Theodore neturėtų būti labai sunku: juk filme tiek daug šviesos, minkštų spalvų, švelnios muzikos. Spike Jonze kuriamas technologijų prisodrintas didmiestis nepasidengia pilkuma, o greičiau sušvyti maloniomis spalvomis. Ypač šviesus ir jaukus Theodoro butas: jo erdvumas ir šviesa šiek tiek kontrastuoja su melancholiška savininko figūra. Twombly liūdnumą maskuoja tik romantiški ūsai, iš po storastiklių akinių pilkuojančios akys ir šiltų spalvų drabužiai.

Juosta kutena kone visus žiūrovo pojūčius: pradedant spalvų harmonija, baigiant neįkyriu, subtiliu garso takeliu ir seksualiai pakimusiu Scarlett balsu. Filme yra ir keletas malonių juokų, komiškų scenų. Tikriausiai dėl malonios estetikos pagrindinio personažo vienišumas tampa nebe toks skaudus. O ir filmo pabaiga nuteikia optimistiškai – reikia tikėtis, kad Twombly išmoko visas pamokas.

Režisierių Jonze (pamėgtas po „Adaptation“ ir „Being John Malkovich“) juostoje domina visgi ne technologijos (net jei operacinės sistemos gali būti sėkmingi gyvų žmonių pakaitalai) ar kaip jos veikia mus, o žmonių intymūs ryšiai. Kad ir kaip bebūtų, visi filmai juk yra apie meilę (net jei apsimeta kitokiais). Filmo žinutė yra paprasta, netgi tiesmuka ir jau daug kartų girdėta: mes nė vienas nemokame gyventi be kito. Ir Theodore Twombly personažas mums tai dar kartą primena.

httpv://www.youtube.com/watch?v=hTzCSDOM0JQ

[namų kino teatras:] AMŽINAS SUGRĮŽIMAS (Rež. Kira Muratova)

Vyras atvažiuoja į komandiruotę, į kitą miestą, kur vienintelė gimininga siela – buvusi kurso draugė, kurios nematė jau daug metų. Vyriškis prašo draugės patarimo, kaip susitvarkyti gyvenimą, kuriame jis plėšosi tarp žmonos ir meilužės. Nė vienas patarimas nevilioja: vyras myli abi, tik negali su abiem kartu gyventi. Supykęs herojus trenkia durimis, bet… vėl sugrįžta, nes kitų pažįstamų šiame mieste neturi. Šita scena sukasi vėl ir VĖL kaip užburtas ratas. Tas pats herojus kartoja tuos pačius žodžius, tame pačiame kambaryje, padeda pakabinti tą patį paveikslą ir išeinant trenkia tomis pačiomis durimis, o paskui vėl pro tas pačias įeina. Ir po to vėl iš pradžių: tie patys dialogai, tas pats butas, tas pats paveikslas, bet kiti aktoriai; po to – tie patys aktoriai, tie patys tekstai, bet kitokia vaidyba… Ir taip, atrodo, be galo.

„Amžinas sugrįžimas” (Вечное возвращение. Кинопробы) – 18-asis žinomos ukrainiečių režisierės K. Muratovos filmas, trumpai rodytas „Kino pavasario” programoje, rudenį demonstruotas Lietuvos nekomercinių kino teatrų salėse. Sutinku su daugelio nuomone, kad savotiško mazochizmo šio filmo žiūrėjime esti. Žiūrovas gali pradėti manyti, kad filmo kūrėjai iš jo tyčiojasi. Jau mintinai moki tą pačią sceną, o ją vis kartoja ir kartoja, kol pagaliau imi suvokti nyčiško pavadinimo „Amžinas sugrįžimas“ prasmę. Bet, jei esi kantrus ir smalsus, kažkuriuo momentu tave šis žaidimas „surask skirtumas nuo prieš tai buvusios scenos“ ekrane užkabina. Imi pastebėti detales, išgirsti tų pačių dialogų skirtingą skambesį skirtingų aktorių lūpose, imi skirti intonacijas, pastebėti scenų spalvas (nespalvotame kine), matai kaip keičiasi ta pati scena su skirtingomis aktorių poromis, kaip patys aktoriai ieško skirtingų savo vaidmenų išpildymų.

Ilgainiui režisierė tarsi pagaili žiūrovo ir desertui, antrai filmo pusei, pateikia siurprizą – Rusijos aktorių žvaigždyną (Renatą Litvinovą, Olegą Tabakovą, Sergejų Makoveckį). Kai išvystam ekrane Renatą Litvinovą, atrodo, kad filmas prasideda iš naujo, nors „kartojimasis“ tikrai nesiliauna. Tiesiog žiūrovas turi galimybę pamatyti, palyginti, kaip tą pačią sceną galima padaryti vidutiniškai ir kaip talentingas aktorius iš to paties molio nulipdo ne puodynę, o meno kūrinį. Rusijos kino deivė akimirksniu pripildo užknisusią sceną: šviežumu, poezija, elegancija, flirtu, žaisme, žavesiu (taip galėčiau tęsti be galo, be krašto), todėl šis filmas kažkuo primena metodinę medžiagą studijuojantiems aktorystę.


Kartu – tai pasikartojantis Kiros Muratovos kūrybos bruožas,– net stereotipinėse, analogiškose situacijose ieškoti asmenybių individualumo apraiškų, pavyzdžiui, kūrėja leidžia atlikėjai Zemfirai sukurti savo interpretaciją klasikiniam Džiuzepės Verdžio kūriniui „Herzogo dainelė“, ir taip dar vienu netradiciniu akcentu papuošia savo filmą.

Kiekvienas Kiros Muratovos filmas sukuria neišvengiamą deja vu pojūtį. Atrodo, kad šios režisierės mėgėjai jos filmus atpažintų net „žiūrint“ užrištomis akimis, vien iš tu keistų aktorių kalbėjimo manierų, dialogų turinio, nestandartinio humoro ir pan. Šįkart Muratova akivaizdžiai laužo visus įmanomus kino siužeto kūrimo stereotipus. Ji kuria savitą ir labai aiškią siužeto konstrukciją, kuria siužetą be jokio tolimesnio vystymosi, be kulminacijos. Šiose, rodos, iš pirmo žvilgsnio, komiškose scenose galima įžvelgti refleksiją apie tai, kaip varginančiose rutininėse situacijose gimsta du labiausiai nepaaiškinami ir stebuklingi dalykai – meilė ir kūryba.

httpv://www.youtube.com/watch?v=oXF_EJ0al14

Filmo pabaiga atskleidžia viso šio frykiško sumanymo idėją – kad visa tai yra tik mirusio režisieriaus filmavimo bandymai, kuriuos tuščioje kino salėje demonstruoja jaunas prodiuseris galimam investuotojui. Bet, net jei nebūtų šio išrišimo, aš „Amžiną sugrįžimą“ būčiau interpretavusi vienareikšmiškai – su humoru, kaip „aktorių bandymus“, repeticiją, ir būčiau patyrusį tokį patį malonumą stebėdama aktorių improvizacijas, individualių charakterių paieškas ir pan.

K. Muratova niekada nekūrė filmo masėms, bet šis – ypatingai kitoks ir tikrai rekomenduotinas labiau eksperimentinio kino gerbėjams.

G.eriausi 2013 metų filmai

Trumpa įžanga – pavydžiu, kas nematė kurio nors iš šitų filmų.

DIDIS GROŽIS (La grande bellezza / The Great Beauty), 2013
Nerealiausias metų vaizdas.

PRIEŠ VIDURNAKTĮ (Before Midnight), 2013
Genialu. Trečią kartą.

ŽUDYMO AKTAS (The Act of Killing), 2012
Ilgam įsimenančios formos dokumentika.

ADELĖS GYVENIMAS (La vie d’Adèle / Blue Is the Warmest Color), 2013
Norisi pasakyti, kad pagaliau turim tikrą Filmą, kur tikra meilė tik tarp moterų, bet tai būtų per daug siauras pasakymas. „Adelės gyvenimas” (net stebina, jog pastatytas pagal komiksą) yra seksualinės pakraipos ir meilės paieškos, atradimo, susitapatinimo ir jausmų ugdymo istorija, papasakota su nerealiu kinematografišku jausmu, kuris žavi, jaudina (ir seksualiai), stulbina ir galop nuliūdina.

THE BROKEN CIRCLE BREAKDOWN, 2012
Belgų režisieriaus filmas, kuris vertas visų išlietų ašarų. Be galo jautriai, muzikaliai ir estetiškai pateikta vėžiu sergančios mergaitės tėvų meilės istorija negali palikti abejingų. Jausmas po filmo buvo kaip po „Walk the Line”, tik be jokio happyendo.

GERIAUSIAS PASIŪLYMAS (La migliore offerta / The Best Offer), 2013
Giuseppe Tornatore didingai sugrįžta su menišku trileriu, kuriame menas ir meilė ore sklando. Geoffrey Rush po „Shine” čia vėl blizga visa savo didybe. Dėl Rush’o panašumo į Toni Servillo ir dėl kai kurių epizodų norisi „Geriausią pasiūlymą” lyginti su „Didžiu grožiu”, ir, iš tiesų paralelių galima rasti. Intriguojanti, netikėtumų ir aukščiausios prabos Rush’o vaidybos prisodrinta juosta, kurios nereikėtų praleisti. O kur dar Ennio Morricone garso takelis.

FRUITVALE STATION, 2013
Žiaurios, tikrais įvykiais paremtos, realybės drama. Nufilmuota su jausmu ir tobulai sudėliotais akcentais. Dar dabar prieš akis stovi scena, kaip tėvas su dukra lenktyniauja, kas greičiau iš darželio pasieks automobilį. O paskutines keliolika filmo minučių nuryti gerklėj susikaupusį gumulą buvo neįmanoma.

12 YEARS A SLAVE, 2013

Stiprus filmas. Ne tik sukrečiančiais vaizdais ir nematytomis vergų kankinimo formomis. Vizualus. Muzikalus. Aktorinis. Daugialypio siužeto. Kontrastingų antihumaniškų scenų. Nors siekti žiūrovą paveikti nuo plakimo lakstančiomis vergo mėsomis nėra pagirtina.

KALINIAI (Prisoners), 2013
Atrodo kriminalinis trileris jau seniai išsemtas, bet Denis Villeneuve su nuvalkiota dingusių mergaičių tematika sugeba užgniaužti kvapą ir auginti įtampą lyg koks Hičkokas. O ir x-menas Hugh Jackman čia pasirodo neįprastame amplua, nors iki aukštos klasės aktoriaus netempia, greta Jake Gyllenhaal atrodo nelygiaverčiai. Bet tik toks šio filmo trūkumėlis.

VAIKO POZICIJA (Pozitia copilului / Child’s Pose), rež. Calin Peter Netzerp; 2013
Kažkuo savo realijomis iš kasdienybės ir kokybe panašus į iranišką „Praeitį”, tačiau „Vaiko pozicija” kirto man daug giliau, skaudžiau ir aktualiau.

GLORIJA (Gloria), 2013
Šitą ispanų kiek komišką, tačiau gilią dramą verta žiūrėti vien dėl Glorijos – t.y. Paulina’os García’os, kuri galėtų, matyt, visą laiką vien šokti ir kraipyti savo dažytas lūpas – vis tiek akių neatplėštum, o čia dar ir visa kita aukštumoje.

BJAURUSIS AŠ 2 (Despicable Me 2), 2013
Po pirmos dalies pasidaviau. Tai buvo laukiamiausias metų filmas. Ir nenuvylė. Nuostabus, šarmingas multikas, per kurį nesugebėjau užmigt. Ir mažiems, ir dideliems. Didžiulės išminties nedemonstruoja, tačiau pramoga garantuota.

BEHIND THE CANDELABRA, 2013
Televizijai susuktas prašmatnus Soderbergho filmas apie homoseksualiąją garsiojo pianisto Liberace gyvenimo pusę. Dvi žvaigždės, Matt Damon ir Michael Douglas, veža visą filmą. Dar – grimas, kostiumai ir blizgūs Liberace pasirodymai.

BORGMANAS (Borgman), 2013
Šitas čia pateko iš asmeninės besąlyginės meilės Alex’ui van Warmerdam’ui, tačiau tai nereiškia, kad „Borgmanas” niekam tikęs. Jis netgi labai tikęs. Tik ne visiems.

FRANCES HA (Frances Ha), 2012
Paliečia savo nespalvotu realumu ir siužetiniu laisvumu. Įspūdis lyg stebėtum dokumentinį filmą, kuriame Frances sunkiai sudurdama galus bando prasimušti į šiuolaikinio šokio pasaulį. O labiausiai, matyt, papirko pagrindinės veikėjos entuziazmas, azartas ir optimizmas.

LENKTYNĖS (Rush), 2013
Įtaigi ir gyva dviejų Formulės 1 legendų, Jameso Hunto ir Niki Lauda, konkurencijos rekonstrukcija. Režisūra, vaidyba, montažas, scenarijus – aukštumoje. Tobulas brolis dokumentiniui „Senna”.  Ką veža sportinė tematika gali pačiupinėti ir „42” bei rusišką „Legenda nr.17”.

ŽODŽIŲ SODAS (The Garden of Words / Koto no ha no niwa), 2013
Paskutinis animatoriaus Makoto Shinkai darbas papirko tobulos muzikos ir japoniškos poetiškos romantikos sinteze.

KAPITONAS PHILLIPS (Captain Phillips), 2013
Skeptiškai pradėjau žiūrėti ir, kaip ir tikėjausi, pradžia kiek priminė danų „Užgrobimą”, tačiau amerikiečiai su Greengrassu ir Hanksu priešaky greit užaugino įtampą ir nepaleido iki pat pabaigos. Norisi pridurti, jog gerų filmų aukštumose karaliauja tikrais įvykiais paremti siužetai. Kartais tai išeina į naudą, kartais ne, nes kūrėjai būna įsprausti į faktų rėmus. „Kapitonas Phillips”, kaip ir minėti „Užgrobimas” ar „Rush” dėl tų rėmų kiek stokoja netikėtumo faktorių, bet vis tiek tai lieka juostos, kurias stebėti įdomu tiek menine, tiek pažintine prasme.

THE SPECTACULAR NOW, 2013
Vietomis linksmas, vietomis graudus filmas abiturientams ir kitiems, siekiantiems suprasti, kad dar bus rytojus, kada galima viską pradėti iš naujo. Ir kitaip.

THE WAY WAY BACK, 2013
Lengvai komiška drama, kurioje netrūksta gelmės ir aktualumo paauglių, gyvenančių su vienu iš bandančių kurti naujus santykius, tėvų, tematika. Nesakyčiau, kad mirtinai būtina pamatyti (todėl ir paskutinėje vietoje), tačiau užstrigo juosta savo spalvingumu ir šiluma, tad nepaminėti negalėjau. Juolab tai tikrai nėra blogesnė juosta už tokius žiūroviškus reikalus kaip „About time”, „An Education” ar „(500) Days of Summer”.

Ir kam per maža – už borto liko dar ne vienas pavadinimas, vertas paminėti G, bet dėl vienos ar kitos priežasties nepaminėtas:
2 GINKLAI (2 GUNS), 2013
42, 2013
APGAULĖS MEISTRAI (New You see me), 2013
APIE ARKLIUS IR ŽMONES (Hross í oss / Of Horses and Men), 2013
KRUDŽIAI (The Croods), 2013
LAIKO TILTAS (About time), 2013
LEGENDA NR.17 (Легенда No. 17 / Legend No. 17), 2013
MUD, 2012
PASAULINIS KARAS Z (World war Z), 2013
PRAEITIS (Le passe/ The Past), 2013
TRANSO BŪSENA (Trance), 2013
UŽMIRŠTIEJI (Oblivion), 2013
VISKAS, KĄ DAROM DĖL MEILĖS (Kaikella rakkaudella / Things We Do for Love)

[namų kino teatras:] DAUGIAU NEI MEDUS / MORE THAN HONEY (rež. Markus Imhoof, 2012)

Manau ne vienam teko girdėti, kad pastaruoju metu bitės masiškai nyksta. Globali katastrofa, kurios mąstą dar anais laikais pabrėžė Einšteinas, išreiškęs mintį, jog be bičių žmonės išgyventų tik ketverius metus. Iš dalies šitą teoriją savo puikiu dokumentiniu darbu, kurį kaip geriausią užsienio šalių filmą Šveicarija bando prastumti ateinantiems Oskarams, imasi pagrįsti šveicaras Markus Imhoof. Nors tai tik dalelė pasakojamos istorijos, iš tiesų „More than Honey” („Daugiau nei medus”) yra nuostabus pažintinis filmas, skirtas įvairiausio amžiaus žiūrovui. Rodė jį ir „Kino pavasaryje”, deja, pamatyti dideliame ekrane nepavyko.

Imhoofas pasakojimą pradeda nuo mažo atokaus Alpių kaimelio, kuriame senas bičių augintojas pasakoja savo ir bičių istoriją. Po truputį, kartu su bičių motinėlėmis, keliaujančiomis laiškais į kitą pasaulio kraštą, bičių pasaulio geografija plečiama ir prieš žiūrovo akis atsiveria medaus rinkėjų pasaulis – platus kaip Žemė ir koncentruotas kaip vienas spiečius. Šitame pasaulyje egzistuoja savi papročiai, dauginimosi būdai, vyksta prisitaikymas prie industrinės aplinkos, kova su plika akimi nematomais priešais ir tai, kurie gviešiasi užvaldyti visą gamtą.

Juostos žinutė lyg ir aiški (žmogus visą gamtą nori perimti savon kapitalistinėn kontrolėn, bet ne į gerą tai, oi ne į gerą, gi net kinai negeba savo kruopščiais pirštukais apdulkinti žydinčių sodų taip produktyviai kaip tai darė bitutės), bet kūrėjai kiek keistokai sudėliojo akcentus, ne visiškai tinkamai sudėliojo siužeto eigą, kas visumoje kiek nubraukia filmo edukacinę vertę.

Tačiau tai tik detalės, kurios nublanksta prieš „More than Honey” vizualią jėgą. Operatoriaus darbas – geriau nėra kur. Kamera landžioja po avilį ir skrieja kartu su vabzdžiu lyg būtų viena iš šeimos darbininkių. Tokių makro vaizdų su gyvomis bitėmis tikrai dar neteko regėti. Fantastiškas reginys visiems kinomanams.

httpv://www.youtube.com/watch?v=2NT05qEJxUk

[namų kino teatras:] LE PRÉNOM (rež. Alexandre de La Patellière, Matthieu Delaporte; 2012)

Žaisminga prancūzų komedija, susukta pagal tokio paties pavadinimo nemažo populiarumo susilaukusią pjesę, demonstruoja teatrališką formą. Visa esmė dialoguose, scenarijuje ir aktoriuose. Panašų formatą matėme ir Polanskio „Kivirče”, kuris į pabaigą kiek pabodo, o štai prie „Le prénom” („Vardas”) scenaristai padirbėjo taip, kad kuo tolyn, tuo įdomyn.

Į skaniais marokietiškais patiekalais pagardintą vakarienę renkasi siauras ratas artimųjų – Vincentas, kurio besilaukianti žmona atvyksta vėliau, svečiuojasi seniai vedusios sesers namuose, ten pat įsipaišo ir senas vaikystės draugas. Puiki nuotaika ir šmaikštūs juokeliai netrunka ilgai, nes Vincentas po ilgo spėliojimo atskleidžia būsimam kūdikiui išrinktą vardą. Tada košė ir užverda…

Iš, rodos, menkniekio priskaldomas toks vežimas, kad nuo pat pradžių susilaikyti nekvatojus sudėtinga. Prancūzai, žinoma, nebūtų prancūzais, jeigu neįkištų tik jiems būdingo laisvamaniškumo, savotiško požiūrio į istoriją ir dabartį, sarkazmo bei dramatiškumo, kuris filmo pabaigą persunkia labiau nei komiškumas, bet nuo to nuobodžiau netampa. Toliau skaityti [namų kino teatras:] LE PRÉNOM (rež. Alexandre de La Patellière, Matthieu Delaporte; 2012)