DECISION TO LEAVE / Heojil kyolshim (2022)
Jeigu reikia to vieno ir geriausio, tai tebūnie šis. Korėjietis režisierius Park Chan-wook’as niekada nenuvilia, nors po „I’m a Cyborg, But That’s OK” nesusuko nieko, kas verstų nukristi žandikaulį. Bet pagaliau sulaukiau ir tokio – juo tapo „Decision to Leave”, kuris jau keli mėnesiai sėdi galvoje ir neranda šiemet su kuo konkuruoti. Šis filmas turi viską (ok, išskyrus pretenziją į naują kino kalbą ar kitokį snobišką bullshitą): 1. Nuostabi, iki galo žiūrovui nesugromuliuota meilės-kriminalinė istorija, prie kurios prisidėjo ir Chung Seo-kyung, kartu su Chan-wook’u dirbusi prie „Lady Vengeance”, „I’m a Cyborg, But That’s OK”, „Thirst” ir kt.; 2. Aukščiausios meistrystės režisūra; 3. Pagirtina aktorystė, ypač moterų, kurios čia visos femme fatale; 4. Tobulas garso takelis; 5. Fantastiška techninė pusė – nuo montažo iki kameros darbo ir apšvietimo. 6. Visumos atmosfera, kurioje į vieną susipynę detektyvas ir aistra. Jeigu nepakanka išvardytų priežasčių, tai, žinokite, čia ne galutinis sąrašas: tikrai filme rasite dar daugiau grožybių akiai ir širdžiai. „Decision to Leave” yra tobulas pavyzdys, kaip dėmesys detalėms gali paprastą trilerį paversti gaivališka meilės istorija, kuriai nebus abejingi nei vyrai, nei moterys.
ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ / Playground / Un monde (2021) Toliau skaityti GERIAUSI 2022-ųjų FILMAI
Oh, kokie neteisūs buvo tie, burbantys, jog „Aurora” yra tas mokslinės fantastikos žanro maksimumas, kurį gali kine sukurpti lietuviai. Nors, galima sakyti, jog ir minimumas, nes nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu kito ilgametražio sci-fi kūrinio ekrane neturėjome. Tiek „Aurora”, tiek „Vesper” lietuviškumas čia sąlyginis, nes prie abiejų lietuviai dirbo kartu su prancūzais ir belgais, vienok lietuviškų pavardžių pabaigos titruose matysite daugiausiai.
„If you’re going to San Francisco,
Vienas ryškiausių, kur ten vienas – pats ryškiausias 2015-ųjų kriminalinis serialas apie realią asmenybę – Kolumbijos narkobaroną Pablo Escobarą, kuris kino kamerų dėmesio nusipelno ne pirmą kartą („Eskobaras: kruvinas rojus” (2014), „Blow” (2001), dokumentiniai „The True Story of Killing Pablo” (2002) ir „Sins of My Father” (2009)), o įvairių šiandienos Lotynų Amerikos narkotikų kartelių vadai tik svajoja apie Escobaro turėtą galią ir šlovę.