Keistoki buvo tai metai pasauliui. Taip pat ir kino pasauliui. Daug nukeltų premjerų, atidėtų filmavimų, festivalių su apkarpytais repertuarais, uždarytų kino teatrų… Gal tai ir lėmė, kad iš visų per metus matytų filmų negaliu išrinkti to vieno, kurį, kaip anksčiau, galėčiau pristatyti – štai tas, pats pačiausias. Gal taip todėl, kad nei vienas neprilygsta triskart pažiūrėtam „Čigonų laikui”. Gal. Tad šįkart sąrašo eiliškumas veik atsitiktinis ir nieko nereiškiantis. Turiningo žiūrėjimo.

Nepaprastam žiūrovui

HIDDEN AWAY / Volevo nascondermi (2020)
Apie dailininką Antonio Ligabue. Bet nebūtina jį žinoti ar mėgti. Sėkmingai galima žiūrėti kaip išgalvotą istoriją, kurioje viskas stulbina; režisūra, operatoriaus darbas, istorija ir neįtikėtina pagrindinio herojaus vaidyba, už kurią aktorius Elio Germano jau įvertintas ne vienu apdovanojimu, būtų mano valia, atimčiau iš Mikkelseno Europos kino apdovanojimą ir atiduočiau Germano, nes palyginus su pastaruoju Mikkelsenas nieko ten iš vis nevaidino. Toliau skaityti GERIAUSI 2020-ųjų FILMAI →

Scanorama 2020. Šiemet labiau iš namų, negu iš kino salės, bet prie to jau baigiame priprasti. Žiūrime ir duodame šiek tiek įspūdžių.

Undinė / Undine (2020)

Vieno geriausio ir mano mylimiausio šių dienų režisieriaus Christian’o Petzold’o naujausias darbas apie Berlyną ir Undinę, miesto muziejuje dirbančią gidę, įsiliejančią (veik tiesiogine prasme) į naujus santykius su keistoku vyru. Taip prasideda romantiška drama, pripildyta magiškojo realizmo dvasios. Būtent pastarasis elementas sujaukia gan įtikinamą ir intriguojančią istoriją – atrodo, kad kūrėjui neužteko gabumų viską pagrįsti charakterių psichologija, todėl įtraukė mitologiškų sąsajų. O būtų pakakę apsiriboti vandeniu, kaip simboliu, jungiančiu ir skiriančiu, teikiančiu ir atimančiu gyvybę. Nepaisant to pasakiškumo, filmas žiūrisi labai lengvai ir maloniai. Viskas kokybiškai nufilmuota (ypač scenos po vandeniu), sumontuota, fantastiškai parinktas ir įkomponuotas garso takelis (kuris sudarytas veik iš vieno kūrinio –  Vikingur’o Olafsson’o atlikto Bacho „Concerto in D minor, BWV 974: Adagio”), puikūs aktoriai (Paula Beer, gavusi už vaidmenį Sidabrinį lokį, ir Franz’as Rogowski’s, matytas ir Petzold’o „Tranzite”), tarp kurių atrodo gali paliesti esančią jausmų chemiją. Vienas iš gražesnių Scanoramos filmų, kurį drąsiai rekomenduoju aistros ekrane pasiilgusiam žiūrovui.

Toliau skaityti SCANORAMA 2020 →

Ramūnas Cicėnas, „Tumo kodekse” suvaidinęs patį Tumą, filmo pabaigoje sako, kad „prieš pradedant filmuoti, aš visiškai kitaip įsivaizdavau Vaižgantą”. Jam antrinant, turiu pasakyti, kad aš visiškai kitaip įsivaizdavau ir patį filmą, kuris man tapo vienu didžiausių lietuviško kino atradimų ir netikėtumų gerąja prasme. Nesitikėjau iš „Tumo kodekso” nė trečdalio gauto malonumo ir įdomumo. Tiek kino prasme, tiek žinių apie Vaižgantą. Pastarasis su savo „kaimo” tekstais, pažintais iš mokyklos laikų buvo jau visam uždarytas ir nurašytas vienoje sunkioje skrynioje su Žemaite, Simonaityte, Krėve ir kitais.  O pažiūrėti sugundė Rolando Kazlo pavardė aktorių sąraše bei tai, kad tai gerai žinomo muzikanto Eimanto Belicko režisūrinis debiutas.

Nuo pat filmo pradžių Cicėnas, skaitydamas Vaižganto testamentą, užduoda nelauktai pozityvų ir gyvą toną, kuris neišnyksta viso filmo metu. Toliau skaityti TUMO KODEKSAS (2018, rež. Eimantas Belickas) →

Vienas iš tų filmų, kuriuos būtina pamatyti kiekvienam kinomanui. Žinoma, tikras kino mylėtojas turi tokių filmų ne vieną dešimtį, bet vis tiek didžiąją laiko dalį žiūri komercinę, ne didžiausios meninės vertės produkciją, kuri leidžia tuo pačiu neatitrūkti nuo telefono. Tiesą sakant, lindimas į telefoną jau tampa filmo vertinimo matu. Tai štai – per „Čigonų laiką” (orig. „Dom za vesanje”, en. „Time of the Gypsies”) telefoninis gyvenimas dingsta visiškai ir tu pasineri į, atrodo, pramanų pripūstą čigonų gyvenimą. Tokį iš serijos, kai vaikystėje tėvai vaikus gąsdindavo, jog, jei neklausysi, tai ateis čigonai, tave pagrobs ir parduos.

Dar buvo (ir tebėra) gajus polinkis čigonus charakterizuoti kaip suktus, linkstančius nusikalsti, apgauti, vogti, apsirėdyti parodant visus turimus „auksus”, kurių kontrolinis būtinai turi spindėti iš burnos. Vyras nešioja auskarus (prisiminkime, kad „Tados Blindos” Karmeną), moteris – ūsuota, plaukus slepia po skara, o kojas – po ilgais sijonais, visi geria (ne tik per Vėlines ant kapų), net vaikai svaiginasi ir rūko, o po to, išsikeikęs, išsidarkęs visas taboras šoka beprotiškai magiškame šėlsme. Visą tą stereotipizuotą čigoną, jo aplinką bei kultūrą Kusturica perkelė į ekraną. Su unikalia čigoniška šnekta, neprofesionaliais aktoriais, todėl taip sunku čia suprasti, kur vaidyba, režisūra, o kur dokumentika, kur veikėjai vykdo scenarijų, o kur patys valdo kamerą ir kūrėjus. O viską apjungė  Marquez’o plunksnos vertu magiškuoju realizmu, kurio nėra filme daug – tik šiek tiek vieno veikėjo telekinezės, kuri tarp taboro kasdienybės lieka vos pastebima ir žiūrovo priskirtina tai mistikai, kuri tave verčia pasiduoti ir ištiesti turguje pristojusiai čigonėlei savo gyvenimo linijas. Toliau skaityti ČIGONŲ LAIKAS (1988, rež. Emir Kusturica) →

Prieš. Matyt, šių metų kino festivalis „Kino pavasaris” įeis į istoriją. Visgi tai pirmas kartas, kai festivalis visa apimtimi skirtas žiūrovams, neiškeliantiems kojos iš namų. Sunku pasakyti, kiek šis sprendimas pasiteisins. Žinoma, kažkiek leis organizatoriams sumažinti nuostolius, kiek – paaiškės po dviejų savaičių. Filmų žiūrėjimas namie nėra tas pats, kas kino salėje. Ne tik dėl didesnio ekrano, bet labiau dėl to jausmo, kai užgesta šviesos ir tu atsiduri filme, be internetų, kalbų, virtuvės už kelių žingsnių, kitų nuo vaizdo atitraukiančių trukdžių. Liūdna, kad aptrupėjo ir festivalio programa – nebeliko kelių puikių filmų (pvz., nuostabaus vizualumo „Waves”, kuriam, žinoma, reiktų kino teatro, siaubingojo „The Lighthouse” ir kt.), bet tikėkimės, kad organizatoriai dar sugebės programą papildyti, o dabar žiūrime, ką turime.

Po. Po dviejų savaičių: oficialiai festivalis po tiek laiko baigiasi, nors šleifas dar velkasi daug ilgiau – bus filmų, kurių rodymas pratęstas kelias dienas, bus filmų, kurie bus rodomi ilgai ir nuobodžiai, bus tokių, kurie pasirodys tik kai atsidarys kino teatrai (jei atsidarys). Suprantama, jog „Kino pavasario” organizatoriams persiorientuoti į namų kino festivalį reikėjo veik per vieną naktį, tad galima atleisti kainodaros stagnaciją (vienoda kaina už filmą, abonementų, skatinančiųjų akcijų nebuvimas ir pan.). Tikiu, kad ir prasidėjus festivaliui dar buvo daug nežinomųjų, ar pavyks susitarti dėl filmo rodymo interneto platformoje ar ne, kuriam laikui ir pan.

Man labiausiai trūko informatyvumo, kokius filmus apskritai bus galima pamatyti internete, kurių – ne. Tas kasdienis repertuaro plėtimas neleido suprasti, kada jau bus pasiektas „oгласите весь список” momentas, nes tik tada žiūrovas normaliai galėjo suprasti, iš ko gali rinktis, kuriuos filmus už galimą išleisti biudžetą nori ir gali pamatyti. Kitu atveju jau per pirmąją savaitę galėjai išleisti planuojamą sumą ir antrąją savaitę tik graužti nagus, matydamas naujai atsiradusius filmus. Nepavykęs buvo ir festivalio atidarymo ir uždarymo filmų pasirinkimas – tiek „Proxima”, tiek „Matthias et Maxime” yra vidutiniški, neypatingi, nebūtini pamatyti filmai. O kai kas iš šių filmų sprendžia apie visą festivalį…

Vienas nuostabiausių man KP dalykas yra „Eureka” programa, kuri nėra plati, bet leidžianti tikėtis, kad ir Lietuvoje kada nors turėsime (mokslinės) fantastikos filmų festivalį. Gaila, kad šios programos trys (iš keturių) filmų buvo rodomi tik Telia TV platformoje, kuri ne visiems prieinama.  Kreivai atrodė ir A. Ramaškos verkšlenimas dar neprasidėjus festivaliui, kad bus patirti šimtatūkstantiniai nuostoliai. Ir greta to turime uždarymo dienos džiūgavimą, kad filmai pažiūrėti 55 000 kartų (palyginimui pernai kino salėse apsilankė 126 000 žiūrovų). Vienok, šaunu, kad KP greitai sureagavo, rado sprendimą ir persikėlė į internetą. Taip parodė, kad ir mūsuose įmanomas legalus, mokamas turinys, tik reikia gebėti jį parinkti, pristatyti, įkainuoti.

PARAZITAS / Parasite / Gisaengchung

Vienas geriausių praeitų metų filmų, apie kurį daugiau čia.

ANIARA / Aniara

Mokslinės fantastikos filmas apie į Marsą iš išdegusios Žemės skrendantį kosminį laivą, kuris įvykus avarijai priverstas išleisti visą kurą ir pasiduoti tik inercijai ir gravitacijai pavaldžiai kelionės krypčiai. Taip, specialieji efektai stokoja čia didingumo, filmas nėra holivudinis blokbasteris ir visi „Interstellar”, „The Martian” ir panašių brangenybių mylėtojai per ir po „Aniaros” gali spjaudytis. Bet tai yra kietoji mokslinė fantastika, pagal Nobelio laureato, švedų rašytojo Harry Martinson to paties pavadinimo poemą. Taip, neapsirikau – poemą, ne prozos kūrinį, kuri lyginama su klasikiniais „Soliariu”, „Tau faktoriumi”, „2001 metų kosmine odisėja”. „Aniara” yra panaši į minėtuosius kūrinius, kur pirmuoju smuiku griežia žmogaus psichologija, jo menkumas, priešpastatytas kosminių jėgų masiškumui, galybei ir neįveikiamumui. Mes matome sklendančiame sarkofage uždarytus keleivius ir darbuotojus, kurie susitaiko ir nesusitaiko su lemtimi, kurie tiki ir praranda tikėjimą, savitvardą, kurie netenka vilties, bet randa atgaivą naujai susikurtuose ritualuose ir santykiuose, kuriems būtinas lyderis, kuriems reikia draugų ir priešų, savęs įprasminimo, reikia užpildyti vidinę ir išorinę tuštumą, nors visa tai veda prie tų pačių kasdien valgomų dumblių. Ir tai yra tas tikrasis kosmosas, su blaškomais žmogeliais jame, o ne su šaudančia ir planetas sprogdinančia Mirties Žvaigžde.

Rimtosios fantastikos mėgėjai tikrai „Aniara” nenusivils ir įvardins tai kaip vieną geriausių šiemet matytų sci-fi filmų. Tad tokiems ir rekomenduoju, kol dar yra šansas spėti pamatyti.  Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2020 →