Tu gyvendamas džiaukis / You the Living [TV]
Jeigu kiną būtų galima (kai kas taip ir daro) vertinti už atskirus komponentus, epizodus, kadrus, „Tu gyvendamas džiaukis” tikėtina išsineštų mano šių metų „Scanoramos” laurus. Pirmas dešimt minučių nuoširdžiai atrodo, kad tai ne tik vienas iš penkių geriausių festivalio filmų, bet net visa galva aukštesnis už artimiausius savo konkurentus. Tačiau, kaip (tradicinio?) kino, „Tu gyvendamas džiaukis” vertinti neapsiverčia liežuvis – tai geras pusšimtis skirtingų miniatiūrų apie tą patį, bet tuo pačiu be realaus tarpusavio ryšio. Kas būtų jeigu išmestum sceną nr.3, nr.5 arba nr.24? O gi nieko. Štai epizode viršuje matome, kaip į ekraną įreplioja vos paeinantis senukas. Vėliau pamatom ir jo „krovinį” – muzikiniame triūbos fone ant nugaros besimaivantį šunėką. Arba… kūdokas, išbalęs vyriškis guli tarp x3 didesnės savo draugės šlaunų. Seksas akivaizdžiai puikus ir sunku pasakyti: ar todėl, kad moteris su cariška kepure, ar todėl, kad vyriškis lėtai ir nuobodžiai pasakoja, kaip jis investavo visus savo pinigus į investicinius fondus, o jie abudu vietoj pelno atnešė nuostolį. Arba… Darbininkas susapnavęs, kad už nepavykusi bajerį „ištraukti staltiesę nesudaužius 100 dalių (daugiau negu) 200 metų senumo servizo” yra nuteisiamas mirti elektros kėdėje teisėjų, kurie sprendimo priėmimo metu geria alų iš bokalų ir dėl bausmės pasitaria su publika. Geriausia viso to dalis yra tai, kad tai juokinga. Kartais dėl kiek absurdiškų situacijų, kartais dėl jų įvardinimo tekstu, kartais… Bet visa tai daroma be galo profesionaliai, nušlifuojant kiekvienos vaidybinės miniatiūros detalę (visos filmo scenos išskyrus vieną (kurią – nežinau) yra nufilmuotos uždaroje patalpoje – studijoje). Galima net įsivaizduot, koks kaifas kartą atsijuokus iš pagrindinių juokelių, kitą kartą žiūrėti į tai, kas vyksta fone, kabo ant sienos, etc. Toliau skaityti Scanoramos gyventojo dienoraštis: šešiolikta diena.