The movie starts violently – with the scene where a man and a horse are being smashed with a hammer and then thrown down from the rocky scarp by some mysterious man with a cloak – the threatening shadow of this scene is following during all the movie. Andreu, the main character, is the one who find them. The boy which has been hiding inside the crashed wagon just before his death coughs up the name of the beast from the village horror stories – Pitorliua. But Andreu`s father is suspected to be the mysteriuos killer. The boy can believe that it could be his lovely father`s guilt so he decides to find the answer on his own.

The plot of the film is taking place in post-Civil war Catalonia. The war had destroyed the dreams, plans of people so they are lost in the world of grudge, anger, lies, trying to reach their dreams in a perverted way. Andreu is young, he lives in his own beautiful world, where he still believes the magic stories about the mysterious beasts. While he is searching for an answer about the crime, he finds the mysterious beast in his own cave…

This movie talks not only about kind of philosophical truths – the social problematic isn`t also forgotten. This topical social aspect is homophobia. It happens so that Andreu is aesthetically delighted by some homosexual guy who stays in the mental hospital. The guy is so beautiful that for the boy he looks like an angel. And while our main character is searching for answers about the past, he sees his father in a terrible light – being tragically violent against not normal men. Everything`s mixing up in the boy`s head.

One of the most surprising things in the “Black bread” is the persuasive acting of the children. Although the acting of female actors can look too emotional, especially for the viewers up North. I would say that`s because of the temperament difference.

And to talk about the visual part – the film is pretty realistic, it sufficiently right represents the time. Even tough I would say that the digital graphics used to create the view of the village falls out from the movie`s visual context.

The movie itself is not giving a high impression, not raising so much emotions, although the violent, nasty and psychologically hard things are happening. Some might be angry that this film didn`t let them to drop a tear and some might feel happy that it was let to observe the bends of the plot freely and objectively analyze it.

“Arirang” is the folk song, which is being sung by Koreans when they are mourning, Kim Ki-duk, the director, says and sings the song again and again, with more and more pain in his voice during the movie under the same title. There is no meaning of the word “Arirang”, but in the screen it becomes an abstract metaphor of sorrow.

This documentary movie is Kim Ki-duk`s therapeutic speech with himself – the shot are even edited that it looks like two Kim Ki-duks are sitting in front of each other and talking. His speech is full of self-pity and mourning – he can`t film since 2008 after the accident during the shooting of “The Dream”, when the main actress nearly died. He is still shocked and feels the guilt for what could have happened.

The movie is shot with a home video camera, the only character is the director – it`s totally different from his romantic, mysterious, aesthetic movies. First it looks like the film itself is pretty boring and it may be interesting only for the fans of Kim Ki-duk. But from the other position, strange to see, how and does it happen, when such famous and productive director sinks into such sorrow…

directed by Asghar Farhadi, Iran 2011, 123‘

A separation, the latest Asghar Farhadi‘s film (About Elly, Fireworks Wednesday) and Golden Bear Winner at Berlin International Film Festival, carries us to the temporary Iran. Nader and Simin have totally different opinions about the future and about the conditions their daughter should grow up in. Simin wishes to leave the country but Nader wants to stay. His father is affected by Alzheimer and he can’t abandon him. The wife decides to leave the family so the father looks for a domestic help and hires a pregnant woman to take care of his father. However the situation takes an unpredictable turn: thus we enjoy a complex story focusing on religion and social questions which reminds, by its structure, a crime story. The film ends where it starts : the opening as well as the closing sequence twist about the daughter Termeh.

The story begins in the middle of the separation of the couple but the separation it’s mostly the cadre of the narration. This picture speaks more about the family complication in the Muslim (Persian) contemporary society than about a separation itself. It shows the cultural context in connection with the family, with the relationships and with the the religion. A separation is about the people identity and about the crossing the borders inside us. Is the false statement in the name of Koran worst than the false statement in the name of one‘s own family?

Asghar Farhadi serves up stirring story full of turnovers where one dialogue follow another one. Almost all the scenes are captured by hand-held camera, the cinematography is alive exactly as the story is. On one side the film is overloaded by the image instability, on the other side it allows to enjoy a few stationary moments where the viewer can approach the characters on the screen and share their emotions. Anyway, during a first projection the script won‘t allow the viewer to follow anything else than the story itself. It’s necessary to see the film more than once to enjoy the whole cinematic work behind the film but the question is, is the fully decoding of film work really necessary? This fresh approach to the film matter reflects the Iran film production of nowadays, which is considered like a most progressive and interesting film production of this days and where every film is different to the other one.

Jau antrus metus bendradarbiaudamas su „Turner Broadcasting System“ priklausančiu kokybiškų filmų kanalu „Silver“, Kauno kino festivalis savo žiūrovus kviečia būti aktyviais, nes nuo jų sprendimo gali priklausyti sėkminga jų mėgstamiausio filmo ateitis. Žiūrovų apdovanojimas atvers vienam festivalio programos filmui kelią į reklamą bei platinimą Baltijos šalyse transliuojamuose kanaluose „Silver“ bei „Star“. Balsavusių žiūrovų anketos taip pat dalyvaus konkurse, kurio prizus – „Apple“ planšetinį kompiuterį „iPad2“ bei specialius suvenyrų rinkinius įsteigė „Silver“ kanalas.

Savo nuomonę pareikšti yra labai paprasta: tereikia užpildyti anketą, dalijamą prieš kiekvieną filmo seansą, ir ją atiduoti festivalio savanoriams. Taip pat galima savo matytus filmus įvertinti internete, Kauno kino festivalio tinklalapyje www.kinofestivalis.lt. Balsuojant būtina nurodyti savo vardą, pavardę, elektroninio pašto adresą, telefono numerį ir, žinoma, vertinamo filmo pavadinimą. Užtrukę tik keletą akimirkų žiūrovai ne tik pareikš savo nuomonę, bet ir turės galimybę laimėti šaunių prizų.

Praėjusiais metais Kauno kino festivalyje daugiausia publikos simpatijų pelnė Kanados režisieriaus Xaviero Dolano filmas „Įsivaizduojamos meilės“.

Kauno kino festivalio uždarymo ceremonijoje spalio 9 dieną „Žalgirio“ arenoje publikos favoritą paskelbs ir „Silver“ taurę kartu su galimybe nemokamai reklamuotis „Turner Broadcasting System“ priklausančiuose kanaluose įteiks „Silver“ atstovas.

„Silver“ – tai kiekvieno kinomano poreikius patenkinantis TV kanalas, rodantis puikiai kino kritikų įvertintus ir pasauliniuose kino festivaliuose svarbius apdovanojimuspelniusius filmus. Daugiausiai dėmesio skirdamas šiuolaikiniam kinui ir kūrėjams, „Silver“ nuolat pristato naujus režisierius, auktorius ir kino žanrus, suteikdamas žiūrovams galimybę savo namuose jaustis lyg kino festivalyje. Lietuvoje „Silver“ kanalą galima užsisakyti iš vietinių kabelinės ir skaitmeninės TV tiekėjų.

Penktasis Tarptautinis Kauno kino festivalis vyksta rugsėjo 27 – spalio 9 dienomis Kaune ir Vilniuje. Spalio 10 – 13 jis lankysis Panevėžio kino teatre „Garsas“, o spalio 13 – 16 dienomis – Nidos kino teatre „Agila“.

Laikinojoje sostinėje pagreitį įgavęs penktasis Tarptautinis Kauno kino festivalis nuo pirmadienio, spalio 3 d., pradeda savo programą rodyti ir Vilniaus kino teatruose. Festivalio filmai bus rodomi „Skalvijos“ kino centro ir „Pasakos“ kino teatro ekranuose, o savaitgalį į specialių programų peržiūras pakvies ir Nacionalinė dailės galerija.

„Kauno kino festivalio viešnagė Vilniuje jau tapo tradicija, laukiama daugelio sostinės kino žiūrovų. Tačiau įvyko reikšmingas pasikeitimas – jei anksčiau filmų juostos į sostinę keliaudavo tik pasibaigus visiems seansams Kauno kino teatruose, tai šįmet į Vilnių jos bus atvežtos anksčiau. Taigi kino filmai Vilniuje ir Kaune bus rodomi vienu metu iki pat spalio 9 dienos“, – pažymi Ilona Jurkonytė, Kauno kino festivalio direktorė.

Sostinėje bus sukamos ne tik įprastų Tarptautinio Kauno kino festivalio programų „Platus kampas“, „Tapatumai“, „Visos mūzos“, „Muzika keičianti pasaulį“ juostos, bet ir pristatomos retrospektyvinės programos „Kino aukso amžius: Slovakų naujoji banga“ bei unikali Jono Meko sudaryta avangardinio moterų kino programa.

Tarptautinis Kauno kino festivalis vilniečiams žada įdomių susitikimų su užsienio kino kūrėjais. Spalio 6 d. 15 val. kino centre „Skalvija“ juostą „Virpuliai“ pristatys filmo prodiuseris Ingvaras Thordarsonas. „Virpuliai“ – tai istorija apie šešiolikmetį Gabrielių, ieškantį savo vietos šiame pasaulyje.

Tą pačią dieną 17 val. „Skalvijoje“ filmą „Akacijos“, šiemet pelniusį „Acid“, „Auksinės kameros“ ir jaunųjų kritikų apdovanojimus Kanų kino festivalyje, pristatys autorius iš Argentinos Pablo Giorgelli ir montažo režisierė, lietuvių kilmės kino kūrėja Maria Astrauskas.

Savaitgalį Tarptautinio Kauno kino festivalio ekranai nušvis ir Nacionalinėje dailės galerijoje. Čia bus rodomi įkvepiantys filmai apie kūrėjus ir jų kūrinius bei speciali Jono Meko avangardinio moterų kino selekcija. Sekmadienį, spalio 9 d. 15:00, Nacionalinėje dailės galerijoje savo naujausią juostą „Uždrausti jausmai“ pristatys bene geriausiai pasaulyje žinomas Lietuvos menininkas Deimantas Narkevičius. Visa Kauno kino festivalio programa Vilniuje: http://kinofestivalis.lt/lt/programa/Vilnius.

Kauno kino festivalis džiaugiasi pristatydamas naujausią Vytauto V. Landsbergio filmą „Partizano žmona“. Išskirtiniame Kauno kino festivalio seanse Vilniuje dalyvavo pats filmo režisierius. Spalio 3 d., pirmadienį, filmą V.V. Landsbergis pristatys Kauno žiūrovams, o vėliau kartu su juosta ir Kauno kino festivaliu keliaus į Panevėžį ir Nidą.

Filmas pasakoja vieno garsiausių Lietuvos laisvės kovotojo Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės meilės istoriją. 1948 metais Nijolė Paryžiuje susipažino su Juozu, o 1950 m. jie susituokė. Deja, po mėnesio jie buvo priversti išsiskirti visam laikui. Lietuvos partizanų vadas J. Lukša-Daumantas žuvo 1951 m. rugsėjį. 1953 m. į JAV gyventi išvykusi Nijolė iki pat 1957-ųjų nežinojo apie vyro žūtį…
„Didžiuojamės galėdami šių metų festivalyje pristatyti jau antrą lietuviško kino premjerą. Vytauto V. Landsbergio filmas – tai istorija apie sudėtingą mūsų šalies istorijos tarpsnį, papasakota per tragiškus asmeninius likimus“, – sakė Tarptautinio Kauno kino festivalio direktorė Ilona Jurkonytė.

„Partizano žmona“ – jau antrasis Vytauto V. Landsbergio filmas apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą. „Pirmasis filmas – „Baladė apie Daumantą“ – buvo kitoks. Jame Juozo Lukšos bendražygiai ir artimieji padėjo rekonstruoti Juozo Lukšos biografiją nuo vaikystės iki pat žūties. Ten ypatingas dėmesys skiriamas painioms mirties aplinkybėms, išdavystei, o meilės tema atspindėta tik fragmentiškai, – pasakojo režisierius V.V. Landsbergis. – Vėliau, išsamiai susipažinęs su unikaliu epistoliariniu kūriniu – Juozo Lukšos-Daumanto „Laiškais mylimosioms“ supratau, kad prie meilės temos turėsiu grįžti. Nes tokios romantiškos, pakilios meilės šiais laikais retai kur besutiksi. Tad šis filmas yra ne apie karą, o apie meilę karo metu.“

Lietuvoje vasarą viešėjusi Nijolė Bražėnaitė-Paronetto sakė: „Galbūt kitiems žmonėms mūsų meilės istorija pasirodys įdomi ir aktuali. Manau, kad Lietuvai reikia prisiminti už ją kovojusius tautiečius ir jų istorijose atrasti stiprybės sau, dėl to grįžusi tėvynėn neatsisakau apie tai kalbėti.“

„Partizano žmona“ Kaune bus rodoma spalio 3 d. “Žalgirio arenoje“, spalio 10 dieną – Panevėžio kino teatre „Garsas“, spalio 13 d. Nidos kino teatre „Agila“.  Visose peržiūrose su žiūrovais susitiks ir režisierius Vytautas V. Landsbergis.