„Parenthood“ („Tėvystė“) tampa man serialu, dėl kurio pabaigos liūdžiu žiauriai ir jau ilgai. Gal net žiauriausiai ir ilgiausiai. Priežastis, matyt, yra paprasta – po visokių įmantrių pramoginių, politinių, kriminalinių, skraidančių drakonų ir androidų, kovojančių už savo išgyvenimą, istorijų šis šeimyninis serialas yra tikra atgaiva širdžiai.
„Parenthood“ nesistengia nustebinti neįprastais siužeto ar vizualumo vitražais, nekuria iš piršto laužtų situacijų, o tiesiog rodo vienos šeimos kasdienybę. Tokią kaip galima artimesnę realybei, kurioje vyksta tai, kas kasdien sukasi aplink mus, eilinius, ne išskirtinius šio pasaulio gyventojus. Todėl čia nesudėtinga susitapatinti su personažais, atpažinti juose save ir aplinkinius. Todėl tu tiki tuo, ką matai, ne vieną situaciją jau esi išgyvenęs ar joje sukiesi dabar, o tas tikėjimas verčia tave kartu su serialo herojais pergyventi iki ašarų ar juoktis balsu ir džiaugtis už aplankiusią sėkmę. Toliau skaityti [tv series] PARENTHOOD (2010-2015)
Vienas nuostabiausių „Tilto“ momentų yra tas, kai išgirsti Choir of Young Believers „Hollow Talk“. 
Vienas ryškiausių, kur ten vienas – pats ryškiausias 2015-ųjų kriminalinis serialas apie realią asmenybę – Kolumbijos narkobaroną Pablo Escobarą, kuris kino kamerų dėmesio nusipelno ne pirmą kartą („Eskobaras: kruvinas rojus“ (2014), „Blow“ (2001), dokumentiniai „The True Story of Killing Pablo“ (2002) ir „Sins of My Father“ (2009)), o įvairių šiandienos Lotynų Amerikos narkotikų kartelių vadai tik svajoja apie Escobaro turėtą galią ir šlovę.
Tai išties labai sumaniai, įtaigiai sukurtas serialas apie tarptautinę šnipinėjimo praktiką, apie šaltą, negailestingą slaptą pasaulį, apie Prancūzijos žvalgybos tarnybos (D.G.S.E), amerikiečių CŽV, Izraelio „Mossad“ ir britų MI6 kasdienybę, kuri vyksta tai Paryžiuje, tai Alžyre ar Teherane. Žiūrovas giliai panardinamas į pavojingas šnipų džiungles, kuriose visų rūšių plėšrūnai apgaudinėjami ir šaltakraujiškai žudomi, nesvarbu, vyrai ar moterys, o jų vaikai tampa manipuliacinių žaidimų dalimi.
Nebanaliai komiška situacijų komedija, kuriai priklausomybė neišsivystė, tačiau mesti taip pat nesinori. „Episodes“ turi kažką tokio artimo širdžiai, kas kelia tyrą ir giedrą šypseną bei kaskart suteikia smagaus juoko dozę.