Richardo K. Morgano kiberpanko trilogiją apie Takešį Kovačą skubėjau skaityti būtent dėl to priežasties, kad Netflix pernai pranešė, jog dešimt serijų serialo „Altered Carbon“ jau ne už kalnų.

„Altered Carbon“ knyga buvo labai gera, tad su ekranizacija ilgai nedelsiau.

Naujų mokslinės fantastikos žanro serialų kasmet pasirodo ne tiek ir daug, dar mažiau – iš kyberpanko serijos. Deja, retas jų vertas didesnio dėmesio, nes arba siužetas grybauja, arba vaizdui būna pagailėta pinigų. Panaši situacija yra ir su pilnametražiniais sci-fi filmais – per metus įstringančių į galvą pakanka ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Tad ir serialui „Altered Carbon“ didelių lūkesčių nekėliau, todėl, matyt, ir labai nenuvylė.

Toliau skaityti [tv series:] ALTERED CARBON (2018-2020) →

There are many here among us who feel that life is but a joke
But you and I, we’ve been through that, and this is not our fate
So let us not talk falsely now, the hour is getting late.

Bob Dylan „All Along The Watchtower“

Serialai ima jau ir pabosti (dėl nesugebėjimo laiku sustoti kepti naujas serijas) ir užknisti (dėl laiko ėdimo), norimų pažiūrėti sąrašas ilgėja, o pasiūla tik didėja, nes prie įprastinės televizijos kanalų užsakymų prisijungia ir internetinės televizijos (Netflix, Amazon, Hulu ir kt.) originalūs kūriniai. Skaitmeninė globalizacija leidžia pasiekti ne tik vietinę ir anglakalbę produkciją, bet ir skandinavų, Azijos, Lotynų Amerikos kūrinius. Tad, užbaigus vieną serialą, vis sunkiau tampa apsispręsti, ką žiūrėti toliau. Bet kartais pakanka vienos pavardės, kad dvejonės dingtų.

Šiuo atveju, tai, kaip jau tikriausiai supratote, buvo kino meistras PAOLO SORRENTINO, Toliau skaityti [tv series:] THE YOUNG POPE (2016) / THE NEW POPE (2019) →

Sužiūrėtas belaukiant ateinančių „Kortų namelio“, „Fargo“ ir „Tikrų detektyvų“ naujų sezonų. Daug nesitikėjau, tačiau pabandžius užkabino ir nepaleido.

„Showtime“ produktas, įžangine serija sumušęs televizijos tinklo žiūromumo rekordus, orientuojasi į kriminalinę dramą (ne veltui užu pagrindinio scenaristo vairo stovi Ann Biderman („NYPD Blue“, „Southland“), kuri yra gerokai nutolusi nuo policinio serialo ir savo užmoju labiau primena „Sopranus“, nei „CSI“. Tik vietoj mafijos čia veikia teisinė firma, kurios pagrindinio smogiko Rėjaus Donovano veikla neapsiriboja popierių pildymu. Turtingų ir garsių, bet nuodėmingų Holivudo žvaigždžių gelbėtojo diena gali prasidėti bandant sutvarkyti narkotikų perdozavusios prostitutės, kurią nakčiai parsivedė paparacių medžiojama įžymybė, problemėlę, o baigtis – išmušinėjant skolas pagal firmos nuolatinių klientų pavedimą. Su darbu Rėjus susitvarko, tačiau daug sunkiau jam sekasi asmeninio gyvenimo fronte, kuriame iš vienos pusės atakuoja dėmesio stokojanti žmona ir du vaikai, iš kitos – tik iš kalėjimo paleistas tėvas, kurio laisvės kaina – pagalba FTB, įkišant už grotų Rėjų. O kur dar psichologinių problemų turintys du Rėjaus broliai ir seksualinių troškimų kamuojama buvusi meilužė… Toliau skaityti [tv series:] RAY DONOVAN (2013–2020) →

I’m the Vice President of the United States, you stupid little fuckers!

Cha cha cha, tik dabar, po septynių epinių sezonų, prisiruošiau paskaityti, kas, kaip, su kuo, kodėl ir panašiai. Ir, pasirodo, kad amerikietiškasis „Veep“ yra britiškos satyros „The Thick of It“ adaptacija. Abiejų versijų pagrindinis kalvis buvo Armando Iannucci’s, kuris su pagalbininkais neprastai pasirodė ir kaip ilgo metro scenaristas „In the Loop“ bei „The Death of Stalin“. Nežinau (nes nemačiau), kiek daug „Veep“ pasiėmė iš britiškojo pirmtako, bet tai ir nesvarbu, nes taip, kaip „Veep“ kūrėjai stumia ant aukščiausiojo valstybės valdymo aparato ir savo personažų, neteko niekur daugiau matyti ir girdėti. O Trumpo tapimas prezidentu tik dar labiau privertė scenaristus pasitempti – gi negali serialas būti blankesnis už realybę.

Toliau skaityti [tv series:] VEEP (2012 – 2019) →

„Big Little Lies“ („Nekaltas melas“) iš pradžių buvo sumanytas kaip Liane Moriarty to paties pavadinimo romano (yra ir lietuviškai) ekranizacija, turinčia sutilpti į septynių dalių miniserialą. Tam pajėgas apjungė aktorių Reese Witherspoon, Nicole Kidman ir seno televizijos aso David E. Kelley, anksčiau pasižymėjusio teisinių serialų („Ally McBeal“, „Harry’s Law“) kūrime prodiusavimo kompanijos. Moterys įkūnijo pagrindines herojes, Kelley ėmėsi scenaristo rolės, o kad garsių vardų nebūtų per maža ir užmojis pateisintų ir vizualumo lūkesčius visas septynias serijas režisuoti patikėjo kanadiečiui Jean-Marc Vallee’ui („Dallas Buyers Club“, „Cafe de Flore“). Ir rezultatas gavosi tikrai superinis: laimėti 4 Auksiniai gaubliai, 8 Emmy ir dar antra tiek kitų apdovanojimų ir nominacijų. Tad ne nuostabu, kad „ant bangos“ pasirodė ir antrasis sezonas apie tų pačių herojų tolimesnius išgyvenimus, bet apie viską iš eilės.

Toliau skaityti [tv series:] BIG LITTLE LIES (2017-2019) →

Life’s barely long enough to get good at one thing. So be careful what you get good at.

Kuo toliau, tuo įnoringiau bei priekabiau vertinu visokius naujus, šedevrais vadinamus, žiūralus. Dažnai tame būna tiesiog daug triukšmo. Taip sakant, much ado about nothing. Šįkart ne apie ado, nors apie „True Detective“ trimitais ėmė skalambyti dar iki pasirodant pirmajai serijai. Atseit jei jau viename ekrane špilkuosis Matthew McConaughey ir Woody Harrelson, tai be abejo bus bomba. Bet gi tas tandemas turi spausti vašką jau semte išsemtame ir persemptame kriminalinės dramos žanre. Na ką dar čia gali naujo sugalvoti? Ogi nieko. Nieko naujo nesugalvoja ir „True Detective“ kūrėjas Nic Pizzolatto. Toliau skaityti [tv series:] TRUE DETECTIVE (2014-2019-) →

Kevin Spacey pastaruosius aktorystės metus skyrė veik vien serialui „House of cards“ („Kortų namelis“) ir negalima už tai ant jo pykti. Pyko nebent amerikiečiai, kuriems pagal britišką to paties pavadinimo serialą pristatęs internetinis transliuotojas „Netflix“ leido visą sezoną pamatyti vienu ypu – tapus nuo serialo priklausomam trylika valandų prie ekrano gali pareikalauti nemažai jėgų.

Aš priklausomybės neįgavau (greičiausiai dėl neseniai žiūrėto ir, mano manymu, charakteriais stipresnio „Boso“), tačiau negalima teigti, kad „House of cards“ yra pilkuma tarp masės. Ne, ši politinės korupcijos prisodrinta drama apie Amerikos politiniame elite besisukiojantį kongresmeną Francį Underwoodą žiba iš tolo ir turi būti įrašyta tarp geriausiųjų pastarojo dešimtmečio serialų. Toliau skaityti [tv series:] HOUSE OF CARDS (2013-2018) →

„Parenthood“ („Tėvystė“) tampa man serialu, dėl kurio pabaigos liūdžiu žiauriai ir jau ilgai. Gal net žiauriausiai ir ilgiausiai. Priežastis, matyt, yra paprasta – po visokių įmantrių pramoginių, politinių, kriminalinių, skraidančių drakonų ir androidų, kovojančių už savo išgyvenimą, istorijų šis šeimyninis serialas yra tikra atgaiva širdžiai.

„Parenthood“ nesistengia nustebinti neįprastais siužeto ar vizualumo vitražais, nekuria iš piršto laužtų situacijų, o tiesiog rodo vienos šeimos kasdienybę. Tokią kaip galima artimesnę realybei, kurioje vyksta tai, kas kasdien sukasi aplink mus, eilinius, ne išskirtinius šio pasaulio gyventojus. Todėl čia nesudėtinga susitapatinti su personažais, atpažinti juose save ir aplinkinius. Todėl tu tiki tuo, ką matai, ne vieną situaciją jau esi išgyvenęs ar joje sukiesi dabar, o tas tikėjimas verčia tave kartu su serialo herojais pergyventi iki ašarų ar juoktis balsu ir džiaugtis už aplankiusią sėkmę. Toliau skaityti [tv series] PARENTHOOD (2010-2015) →