I am Pablo Emilio Escobar Gaviria

Vienas ryškiausių, kur ten vienas – pats ryškiausias 2015-ųjų kriminalinis serialas apie realią asmenybę – Kolumbijos narkobaroną Pablo Escobarą, kuris kino kamerų dėmesio nusipelno ne pirmą kartą („Eskobaras: kruvinas rojus“ (2014), „Blow“ (2001), dokumentiniai „The True Story of Killing Pablo“ (2002) ir „Sins of My Father“ (2009)), o įvairių šiandienos Lotynų Amerikos narkotikų kartelių vadai tik svajoja apie Escobaro turėtą galią ir šlovę.

„Narcos“ kūrėjai koncentruojasi į Pablo šlovės piko metus, laiką, kai politikai, policija, teismai, iš JAV atvykę specialieji agentai ir kariuomenė arba sėdėjo Escobaro kišenėje, arba buvo bejėgiai prieš Kolumbiją ir visą Ameriką apraizgiusį narkobarono tinklą. O Escobarui visos priemonės tikslui pasiekti buvo tinkamos.

Nuo pat pirmųjų serijų, Toliau skaityti [tv series:] NARCOS (2015 – 2017) →

Apie šnipus ir įvairias žvalgybos sektoriaus sritis yra sukurta daugybė serialų, tačiau tik nedaugeliui pavyko priartėti prie tokio kokybės lygio, kokį savo darbu pasiekė prancūzų serialo „Le Bureau des Légendes“ („Legendų biuras“) kūrėjai. Jeigu mėgstate „Homeland“ ir „The Americans“, tai šitas serialas kaip tik jums ir, mano manymu, dar geresnis už minėtuosius.

Tai išties labai sumaniai, įtaigiai sukurtas serialas apie tarptautinę šnipinėjimo praktiką, apie šaltą, negailestingą slaptą pasaulį, apie Prancūzijos žvalgybos tarnybos (D.G.S.E), amerikiečių CŽV, Izraelio „Mossad“ ir britų MI6 kasdienybę, kuri vyksta tai Paryžiuje, tai Alžyre ar Teherane. Žiūrovas giliai panardinamas į pavojingas šnipų džiungles, kuriose visų rūšių plėšrūnai apgaudinėjami ir šaltakraujiškai žudomi, nesvarbu, vyrai ar moterys, o jų vaikai tampa manipuliacinių žaidimų dalimi.

Perspėju, kad serialo pirmosios serijos gali pasirodyti nuobodžiai pilkos, lėtai įsibėgėjančios, bet labai rekomenduoju turėti šiek tiek kantrybės. Šis pradinis nepasitenkinimas kils greičiausia dėl to, kad amerikietiškuose serialuose mes įpratę prie  Toliau skaityti [TV series]: LE BUREAU DES LEGENDES (2015-2017-) →

The Leftovers gali būti būtent tai, kas dar labiau sugniuždys po tokių žiūralų kaip „True Detective“ ar „The Killing“, tik čia nereikės įdėmiai sekti jokios kriminalinės fabulos. Šis serialas labiau primena prancūziškąjį „Les Revenants“, kuris kažkodėl žiūrėjosi labai sunkiai (gal dėl to, jog jau buvo matytas to paties pavadinimo 2004-ųjų pilnametražis filmas, katras nors ir be Mogwai garso takelio per pusantros valandos pasakė viską, ką galima buvo ta tema pasakyti).

The Leftovers žiūrėjosi taip pat sunkiai, po kiekvienos serijos strigdavau gerą savaitę dvi. Tik šįkart labiau ne dėl to, jog nesmalsu buvo sužinoti „o kas ten toliau“, veikiau dėl atmosferos, kurią skleidžia kiekviena serija ir visas serialas, po kurių jautiesi lyg gavęs į paširdžius, negalintis giliai kvėpuoti dėl plaukų gumulo gerklėje ir norintis užsitraukti cigaretės dūmą. Žodžiu, žiauriai atmosferinis kūrinys – tokios slogios, depresyvios, beviltiškos atmosferos, kuriai nepasiduoti ne visiems gali pavykti. Toliau skaityti [tv series:] THE LEFTOVERS (2014 – 2017) →

There are many here among us who feel that life is but a joke
But you and I, we’ve been through that, and this is not our fate
So let us not talk falsely now, the hour is getting late.

Bob Dylan „All Along The Watchtower“

Serialai ima jau ir pabosti (dėl nesugebėjimo laiku sustoti kepti naujas serijas) ir užknisti (dėl laiko ėdimo), norimų pažiūrėti sąrašas ilgėja, o pasiūla tik didėja, nes prie įprastinės televizijos kanalų užsakymų prisijungia ir internetinės televizijos (Netflix, Amazon, Hulu ir kt.) originalūs kūriniai. Skaitmeninė globalizacija leidžia pasiekti ne tik vietinę ir anglakalbę produkciją, bet ir skandinavų, Azijos, Lotynų Amerikos kūrinius. Tad, užbaigus vieną serialą, vis sunkiau tampa apsispręsti, ką žiūrėti toliau. Bet kartais pakanka vienos pavardės, kad dvejonės dingtų.

Šiuo atveju, tai, kaip jau tikriausiai supratote, buvo kino meistras PAOLO SORRENTINO, Toliau skaityti [tv series:] THE YOUNG POPE (2016 – ) →

Vinilas (tokia garso įrašo laikmena) šiuo metu ant bangos. Tad, kai pamatai tokio pavadinimo kūrinį ir prie jo prisidėjusius tokius žmones kaip Mick’as Jagger’is, Martin’as Scorsese, Terence’as Winter’is, tai mažiausia, ko tikiesi, yra serialo muzikalumas ir vizualumas.

Pirmasis lūkestis visai pasiteisino – „Vinilas“ turi puikios muzikos, jį žiūrint galima atrasti Ty Taylor (ir grupę „Vintage Trouble“), islandus Kaleo, pagrindinės serialo temo autorių Sturgill‘ą Simpson‘ą, ar prisiminti legendinius Mott the Hoople.

Nebuvo blogai ir su vizualine serialo puse – rodomo laikmečio atmosfera atkurta pavyzdingai.

Tačiau, bendrai vertinant „Vinilą“, visus pliusus nubraukė blankus siužetas. Tiesa, tai sąlyginis teiginys, nes „Vinilą“ norisi skelti į dvi dalis – įvadinį opusą, kurį išsižiojus galima būtų žiūrėti kino teatre kaip atskirą filmą, ir likusias devynias serijas, kurios yra tik pilkas, dėmesio nekaustantis atspindys pirmosios. Toliau skaityti [tv series:] VINYL (2016) →

„The Night Manager“ – šešių dalių televizinis kūrinys pirmiausia dėmesį patraukė trimis pavardėmis: Susanne Bier (režisierė – visų serijų, ne tik įvadinės(!), gyva šnipų literatūros legenda John’as le Carré, pagal kurio romaną susukta „The Night Manager“ istorija, ir daktaras Hausas, t.y. Hugh’as Laurie, atliekantis pagrindinio blogiuko vaidmenį.

Reta kompanija, kurią po peržiūros jau norisi papildyti ir Tomu Hiddleston’u, kuriam jau pranašaujamas naujojo Džeimso Bondo vaidmuo. Ir, sakyčiau, ne be pagrindo – „The Night Manager“ Tomas įrodė, jog geba būti charizmatiškas slaptasis agentas. Juolab, kad jo vaidmuo šiame filme, kaip ir pats filmas priminė, geriausius bondiados momentus, tik kad šįkart viskas buvo padalinta į šešis vakarus, bet net tokiu atveju, tai yra daug stipresnis filmas, nei paskutinysis 007 serijos žiūralas“Spectre“. Gal laikas Džeimso Bondo vairą perduoti į moteriškas rankas? Toliau skaityti [mini-series:] THE NIGHT MANAGER (2016) →