Viskas. Vaito epopėja baigėsi.

Baigėsi ne visiškai taip, kaip norėjosi. Ne taip įspūdingai, ne taip originaliai, ne taip stulbinančiai. Tik tie „ne taip”, greičiausiai, ištraukti iš tos sąmonės kertės, kur vyrauja viena mintis – serialas neturėjo dar baigtis!

Gi „Breaking Bad” mano gyvenime buvo išimtis iš visos plejados kitų žiūrimų serialų. Išimtis, pasireiškianti kiekvienos serijos laukimu, likusių mėnesių ir dienų skaičiavimų. O po to žiūri ir kaifuoji nuo aukščiausio lygio televizinės pramogos.

„Breaking Bad” pavergė iš pradžių, bet svarbiausia, kad kūrėjai sugebėjo sulig kiekviena serija žiūralo kokybės kartelę kilstelėti, o ne nuleisti.

Galbūt pradžioje viskas vyniojosi lėtokai, galbūt kažkur per vidurį siužetas buvo užbuksavęs, tačiau sugebėjo vėl atsitiesti ir visumoje driokstelėjo atsakančiai (paskutinis sezonas metacritic laiko 99 iš 100).

Be abejonės, vienas geriausių (vyriškų? – moteriškė po kažkurios serijos, po eilinio negyvėlio kūno tirpinimo chemikalais vonelėje, metė) serialų, kurį net nežinia su kuo lyginti. Dauguma mini „Sopranus”. Ok. Iš dalies tinka. Bet tai buvo vėliau. Iš pradžių vyko nereikšmingos amerikietiškos vienos eilinės šeimos dramedijos, kažkuo primenančios „Weeds” – istorija nestokojo ir juodo humoro, ir originalaus požiūrio į asmeninio ir šeimyninio gyvenimo iššūkius. Vėliau komizmas dingo. Vinceas Gilliganas surimtėjo ir pasuko siužetą kietu narkokarteliniu keliu.

Iš tikrųjų tikėjimas, kad Vaitas (genialiai vaidinamas Bryano Cranstono) tuoj virs narkobaronu ir imsis kažko panašaus į krikštatėvio rolę kilo ne kartą ir ne du, tačiau tuo ir įdomus šis kūrinys – lauki vieno, o nustembi gavęs antrą.

Vežė ne tik siužetas, bet ir operatoriaus, montuotojo darbas, aktoriai, charakteriai…

Blogiukai vizualiai ir spalviškai žavūs. O geriukai dvigubi chameleonai. Nors kas drįs be išlygų suskirstyti, kuris iš serialo veikėjų priklauso švelniam tipui, kuris brutualiam? Čia visi visokie… sprogstantys ir sprogdinantys.

Pavydžiu nemačiusiems.

Kas dar? Daug „Emmy”, „Auksinių gaublių” ir kitokių medalių.

Vienžo’, duokite šansą chemikui.

Proga prisiminti ir priminti serialą „Black Books” kilo išvydus Vilniaus gatvėse afišas su geltoname fone žengiančiu Dylanu Moranu.

Kiek skeptiškai žvelgiu į tokį organizatorių užmojį. Ne todėl, kad „stand-up’ų” mums nereikėtų, ar kad Moranas angliškai bus mažai kam įkandamas. Skepsis kyla dėl lietuvių homoro jausmo. Gi tūkstančiams per 2012-ųjų „Kino pavasarį” įtiko ir iki ašarų prajuokino „Neliečiamieji”, bet tik vienetų išliaupsintas liko airiškas „Sargas”. Skysto, banalaus, paviršutiniško humoro lygį demonstruoja ir kitos kino platintojų brukamos juostos, bet kai tik humoras peržengia kažkokią nematomą ribą, priartėja prie absurdo, per daug įlenda į intymumą, nusimuša nuo romantinės linijos, imame demonstruoti įsišaknijusį visasupratingumą, suraukiame nosį, nusigręžiame… ir grįžtame prie Kostios garažiuke arba dar kartą sukame „Draugus”, tikėdamiesi rasti eklerą viduje eklero. Toliau skaityti [tv series:] BLACK BOOKS (2000-2004) →

„Competence to do bad things well”

“Auksiniam gaubliui” nominuota JAV televizijos kanalo „Starz” kieta politinė drama „Bosas” apie Čikagos mero Tomo Kane’o kasdienybę labai artima pasibaigusiems “Sopranams” ir “Deadwood” bei dar teįsivažiuojančiam “Sausam įstatymui: mafijos gimimui” (“Boardwalk Empire”).

„Boso” veiksmas vyksta šiomis dienomis Čikagoje: meras užsivertęs aibe tarnybinių darbų darbelių (artėja gubernatoriaus rinkimai, žiniasklaidai reikia “ančių” ir priešininkų kompromato, į priekį būtina prastumti savą kandidatą, aerouosto plėtrai numatytame sklype randami senovės indėnų artefaktai,  stabdantys jau prastumtas statybas, opoziciniai tarybos nariai geruoju nelinkę pritarti mero sumanymams ir t.t.), o dar lyg iš dangaus nukrinta žinia, kad sveikatai ateina galas – Alzhaimeris ir Parkinsonas viename asmenyje pradeda nervų ardomąją veiklą:

Toliau skaityti [tv series:] BOSS →

Conscience do cost

JAV kabelinio kanalo HBO policinis serialas “The Wire” (“Blakės”) jau sąlyginai senokas, bet man patinka žiūrėti televizinius šou, kuriuose jau sudėti visi taškai ir nereikia kankintis po pusmetį laukiant naujo sezono. Nors ir negavęs pagrindinių televizinių apdovanojimų, „The Wire” savame žanre laikomas vienu geriausiu.

Ne visiškai su tuo sutikčiau, nes „The Wire” įsivažiavo labai sunkiai. Kūrėjai tikrai nusipelno pagyrų už autentiškumą (pagrindinis serialo iniciatorius buvęs kriminalinės skilties žurnalistas Davidas Simonas, mums pažįstamas iš žymiojo „Žmogžudysčių skyriaus“ (Homicide: Life on the Street), tikrai išmano, apie ką rašo), nepagražintą policijos darbuotojų, Baltimorės miesto ir gatvės gyventojų paveikslą, tačiau visame tame man pritrūko dinamikos, spartesnio veiksmo, intrigų, kabliukų, kurie stumtų visumą į priekį. Žinoma, tai jau būtų padabinimas, nukrypimas nuo realybės, o ir pats Simonas sakė, kad “The Wire” ne pramogai skirtas, tačiau toks kriminalistų biurokratinio aparato dokumentalizavimas ilgainiui ima pabosti ir, kai serija iš serijos veikėjai sukasi tame pačiame rate, gimsta noras serialą mesti. Toliau skaityti [tv series:] THE WIRE (2002-2008) →

Ne pirmo šviežumo televizinis produktas, tačiau tikrai vertas serialų ryjikų dėmesio. Ricky Gervais ir Stephen Merchant, idėjiniai britiškojo (vėliau – ir amerikietiškojo) „The Office” kūrėjai, iškepė keliolika serijų ir baigiamąjį ilgametražį apie dviejų „masovkės”, masinių scenų aktorių, ir nevykėlio kino agento darbo ypatumus. Abu minėtieji vyrukai čia pasireiškė ir kaip režisieriai, ir kaip scenarijaus autoriai, ir kaip pagrindiniai aktoriai. Tandemo rezultatas džiugina ir akį, ir ausį.

Pagrindiniai serialo veikėjai, „masovkės” darbuotojai, Endis Milmanas ir jo draugė Megė verčiasi per galvą siekdami kuo daugiau sekundžių pašmėžuoti kino ekrane, deda visas įmanomas pastangas, kad gautų menkiausią repliką filme, lenda į subinę režisieriams, prodiuseriams ir garsiems pagrindiniams atlikėjams. Paikas kino agentas Endžiui nepadeda, o tik labiau viską komplikuoja. Tačiau pagaliau Endžiui nusišypso laimė ir jis tampa pagrindiniu vieno BBC serialo veidu…

Toliau skaityti [tv series:] EXTRAS →

Davidas Duchovnis iki šito serialo asocijavosi man tik su „X-failais“ ir blankiais vaidmenimis antrarūšiuose filmuose („Red Shoe Diaries“, „Evolution“, „Playing God“), ir jei būčiau žinojęs, kad jis vaidina „Californication“, tai tikriausia būčiau net nepradėjęs jo žiūrėti – o taip būčiau nepamatęs vienos realiausios šių dienų istorijos. Istorijos, kuri savo žiūrėjimo malonumu niekuo nenusileidžia tokiems karūnuotiems blokbasteriams kaip „Šešios pėdos po žeme“, „Sopranai“ ar „Zainfeldas“.

Tiesą sakant, pakako dešimt minučių pirmosios serijos, kad imčiau šituo serialu svaigintis, mėgautis lyg narkomanas: pradėjau veikėjus lyginti su pažįstamais, siužete radau savo gyvenimo, dialogus ėmiau kartoti lyg anekdotus. Kaip pasakė vienas internautas – „ėmiau gyventi šiuo serialu”, kurį sukūrė iki tol niekam nežinomas Tomas Kapinos. Toliau skaityti Nuodėmingasis serialas „CALIFORNICATION” [2007] →