Ne, romanas nepasirodė unikumas literatūrine prasme, tačiau čia nebuvo nieko nesakančių pastraipų, kurias tokio žanro kūriniuose dažnai galima praleisti. Čia pagrindiniu smuiku griežia siužeto vingiai, o ir tie mąstančiam skaitytojui turėtų būti dažnai nuspėjami. Visgi, tenka pripažinti – Larssonas puikiai valdo žurnalisto-pasakotojo plunksną. Jo analitinis, išsamiai žurnalistinis stilius šiam romanui ypač tinka ir skaitytoją taip įtraukia, kad neleidžia abejoti sekamos istorijos ir jos veikėjų gyvumu. Net užvertęs paskutinį knygos puslapį gerą valandą naršiau internete netikėdamas, kad Larssono sukurpta istorija neturi nieko bendro su realiais faktais.

Romano žanras gana keistas. Toks detektyvo ir trilerio hibridas, tad laikykim jį kriminaliniu trileriu. Pagrindinė veiksmo linija sukasi apie žurnalisto Mikaelio Bliumkvisto pastangas tiriant prieš 40 metų įvykdytą jaunos merginos žmogžudystę, o pirmoji ir paskutinioji dalis aprašo jau visai kitą Bliumkvisto konfliktą. Knygai populiarumo priduoda spalvingi, netradiciniai veikėjai: tatuiruota, auskaruota hakerė Lisabeta Salander; laikraščio redaktorė, gyvenanti tai su savo vyru, tai su kitu; iškrypėlis, nevengiantis sadizmo, advokatas; tarptautinio koncerno savininkas, užsiimantis nešvariais reikalais; turčius, nenurimstantis dėl prieš keliasdešimt metų įvykusios nelaimės.

Larssonas dviračio neišradėja, o tobulai supina į vieną keletą plačiai auditorijai paklausių temų: kriminalinės istorijos tyrimas, paslaptingi siuntiniai, religinės – ritualinės žmogžudystės, asmens duomenų vagystės, privataus gyvenimo ir darbinės veiklos šnipinėjimas, įsilaužimas į kompiuterius, žurnalistinio darbo užkulisiai, teisinės peripetijos, gyvenimas kalėjime, meilės trikampių įdomybės. Ir visą tai apipila šaltu skandinavišku padažu, kuris suteikia išskirtinai patrauklų patiekalą, galintį konkuruoti su Agatha Christie, Dorothy L. Sayers (liūdna, kad iki šiol lietuviškai jos galima rasti tik vieną romaną) ar John Grisham.

Lietuviškasis romano pavadinimas “Mergina su drakono tatuiruote” yra pasiskolintas iš romano angliškojo vertimo „The Girl with the Dragon Tattoo“. Originalus knygos pavadinimas „ Män som hatar kvinnor (“Men who hate women”) reiškia „Vyrai, nekenčiantys moterų“ ir tikrai tinkamiau atspindi turinį. Tai pirmoji trilogijos „Millennium“ dalis, Švedijoje išleista 2005 m. (tad dar visai šviežia!) po rašytojo mirties.

Pats autorius, darboholikas (sako, kad mirė prie rašomojo stalo nuo infarkto) ir užkietėjęs rūkorius (sutraukdavo po tris pakelius per dieną) „Millennium“ leidimo nesulaukė, o pasaulis jo palikimo aukso gyslą pasigavo: knygų perkamumas milžiniškas, išversta jau veik į 40 kalbų, krūva kriminalinės literatūros premijų, Švedijoje pernai susukti trys pilnametražiniai filmai pagal kiekvieną trilogijos dalį, šiemet pasirodė ir televizijai skirtas serialas, o Holivudas skelbia apie 2012 m. pasirodysiančią ekranizaciją, kurią turėtų režisuoti David Fincher. Leidėjai skelbia, kad Larsson‘o kompiuteryje rasta daugiau negu pusė nebaigtos ketvirtosios dalies teksto, taip pat penktosios ir šeštosios dalies apmatai, tad tikėtina, kad suderinus su paveldėtojais žurnalisto Mikaelio Bliumkvisto (jau vadinamo Kalio Bliumkvisto analogu suaugusiems) ir hakerės Lisabetos Salander nuotykiai bus tęsiami kito autoriaus ranka.

Bus kaip bus, o mums lieka tikėtis, kad po „Merginos su drakono tatuiruote“ netrukus seks ir likę tęsiniai „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ ir „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“, nes troškimas toliau pagyventi su pamėgtais personažais kasdien tik didėja.

*****

Informacija apie knygą: romanas, iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė.- Vilnius: Kronta.- 575 p.

Esame pažįstami nuo 2006 metų – tą rudenį su kolegomis įkūrėte savo teatrą, pirmąją ir vienintelę Lietuvoje teatro laboratoriją „Atviras ratas“. Man pačiai įdomu ir šiek tiek keista, kad niekada taip ir nesu klaususi Tavęs, kodėl pasirinkai aktorystę? Kodėl tokia, o ne kitokia lemtis? Ir kiek jau metų esi teatre?

Kodėl tokia lemtis? Aš ir pats savęs to dažnai klausiu. Nežinau… Atrodo, kad mane kažkas čia už rankos atvedė. Kažkoks vidinis kompasas… Viena tikrai aišku – dabar jaučiuosi savo vietoj.
Žinai, man beprotiškai pasisekė, kad sutikau savo kolegas – „Atviro rato“ aktorius, savo teatro mokytoją – Aidą Giniotį, beje, ir Keistuolių teatro aktorius. Tai yra kūrybingi, užkrečiantys, neleidžiantys kūrybiškai atsikvėpti žmonės. Su jais nelengva, bet gera – esame kartu jau 8 metai.
Tad, viena yra teatras bendrąja prasme, ir visai kas kita – teatras su šiais žmonėm. (juokiasi)

Nemažai aktorių yra paliudiję, kad meilė ir nenumaldoma trauka teatrui yra atėjusi iš vaikystės, kai tėvai vesdavosi į anuomet tik sekmadieninius spektaklius vaikams. Ar Tu irgi turi panašios patirties? Koks Tavo ir teatro santykis buvo vaikystėje ir paauglystėje? O gal tos traukos „šaknys“ visai kitokios ir kitur?

Aš negalėčiau teigti, kad teatras mane traukė nuo pat vaikystės. Mane mažiuką dažniau nusivesdavo į koncertą, nes augau muzikinėj aplinkoj. Tiesą pasakius, išskyrus Keistuolius, aš teatro nepažinojau. Susipažinimas prasidėjo kur kas vėliau, brandžioje paauglystėje. Po pamokų nusipirkdavau bilietą į spektaklį ir nueidavau. Vienas. Mane traukė ir domino keista jėga, sklindanti nuo scenos, kažkokios tiesos pojūtis ar bent jos paieškos. Tai buvo gilinimasis. Į gyvenimą, į žmogų, santykius… Tas gilinimasis mane masino. Be to, gvildenamos temos gerokai skyrėsi nuo televizijos pasaulėžiūros… (šypsosi)

2002 metais įstojai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) studijuoti aktorinio meistriškumo meno. Tai buvo tikslinis, Keistuolių teatrui rinktas kursas, kuriam vadovavo Vladas Bagdonas ir Aidas Giniotis. Ar buvai patenkintas, kad būsi „keistuolis“? Tai buvo geras sutapimas ar Tavo sąmoningas pasirinkimas?

Keistuolių teatro veikla mane, vaiką, visuomet žavėjo. Iš jų jutau kažkokią teisybę. Jie bendravo su vaiku kaip su sau lygiu. Jie žaisdavo, ir tas žaidimas užkrėsdavo. O jų dainos… jos viduje kažką suvirpindavo, užgaudavo…
O kad tais metais, kai aš stojau, kursą rinko Aidas Giniotis ir Vladas Bagdonas – iš tiesų tik lemtingas sutapimas. Nors yra žmonių, teigiančių, kad sutapimų nebūna… (šypsosi)
Prieš stojamuosius nuėjau į kelias konsultacijas. Jau per pirmąją įsitikinau, kad šie du vyrai puikiai išmano savo reikalą – iškart atsirado pasitikėjimas. Todėl stojau su mielu noru.

Aktoriai visad labai gražiai mena studijų metus, it kažkokį itin stebuklingą, nepaisant to, kad ir sunkų laiką. Ką meni Tu? Norisi prašyti, kad pratęstum sakinį: kai įstojau į LMTA arba, kai mokiausi LMTA…

Aš visuomet sakau, kad kai įstojau į LMTA, pirmus metus buvau teatrinio embriono stadijoje. (juokiasi) Tik įstojęs, kaip ir dauguma, persirgau pirmakursių aktoriukų liga. Jos simptomai tokie: visų pirma, studento galvoje ima kirbėti tokia mintis – „jei aš įstojau, tai aš jau Aktorius“. Antra, atitinkamai keičiasi elgesys – trokštama dėmesio, išsišokama viešose vietose, prasideda pavaidinimai troleibusuose, Katedros aikštėje. Svarbiausia, – tai vyksta iškart po stojamųjų egzaminų, vasarą – net neprasidėjus studijoms! (juokiasi)
Na, o po to prasidėjo nelengvi metai. Daug ko nesupratau, tęsiau mokykloje pradėtą veiklą – paaugliškai kovojau prieš sistemą… Sakau – teatrinio embriono stadija. Gal tik antrame trečiame kurse susivokiau kur atsidūriau ir ėmiau mokytis. Mokausi iki šiol. Kol mokysiuos, būsiu aktorius, kuriantis teatro žmogus. Jei nustosiu judėti į priekį, turėsiu užleisti vietą „gyviems“ kūrėjams. Teatre „darbuotojų“ nereikia…

Studijų metais sukūrėte jau legendiniu tapusį spektaklį – autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas“. Ar buvo lengva išmokti būti rate ir gydytis save bei gydyti kitus teatru?

Lengva nebuvo. Be to, iš pradžių mes jokio spektaklio nekūrėme. Tai buvo Aido Giniočio pedagoginė užduotis, metodas, turėjęs išmokyti aktorių bet kokią dramaturgiją „perleisti“ per save. Padėti jam tapti savarankiškesniu, laisvesniu. O pasirodė, kad mūsų gyvenimai taip pat gali būti pagrindas dramaturgijai, o jų suvaidinimas – įdomus teatrinis žaidimas, improvizacija.
Sėdėdavom rate po penkias, šešias valandas. Bijodavom, pavargdavom… Bet kažkuriuo momentu ratas įsisuko – atsirado pasitikėjimas partneriu, tada – savimi. Išsikristalizavo žaidimo taisyklės, bendros teatrinės kalbos pojūtis. Išėjo taip, kad mes atradome, pažinome vienas kitą, sulipome kaip komanda.

Po bakalauro studijų, magistrantūros mokslų pradžioje įkūrėte savo teatrą. Kodėl? Ir koks tai buvo jausmas?

Repetuodami „Atvirą ratą“ susiformavome ne tik kaip grupė – susijungėme kūrybiškai. Buvo atrasta savita teatrinė kalba, užčiuopti kūrybiniai principai. Mums reikėjo susijungti ir kartu kurti toliau – vystyti spektaklio „Atviras ratas“ užkoduotus kūrybinius principus bei kūrybinį bendradarbiavimą.
Sunku apsakyti tą jausmą, kuris buvo apėmęs planuojant ir kuriant šitą teatrą. Juk buvo ir baisu, ir neaišku, kamavo nežinia… Iš kitos pusės – beprotiškai to norėjau. Matyt, tai buvo būtinybė – mes kitaip negalėjom… Beje, ir dabar dar niekas nepasikeitė. (juokiasi)

Jūs buvote bene pirmieji, parodę gražų ir darnų kūrybinės bendruomenės pavyzdį. Ką jauti matydamas, kad Jūsų pramintomis pėdomis eina kiti – teatras „Utopia“, „Trupė liūdi“, „No theatre“… Ar tai netampa tik madingu reikalu – baigti studijas ir kurti savo teatrą, o ne būtinybe iš tiesų ieškoti savo unikalios teatrinės kalbos ir raiškos, kaip kad darote Jūs?

Takas, vedantis teisinga kryptimi, vėliau tampa keliu. Džiugu matyti, kad mūsų pavyzdys užkrečia – vadinasi, kažką darome teisingai. Kūrybinė veikla visuomet sveikintina. Jeigu žmonės jaučia, kad jiems reikia burtis į trupę, kad jie nori toliau kurti kartu, kad kitaip negali – puiku. O laikas parodys, kas buvo padaryta dėl mados, kas – iš būtinybės. Mada juk greit praeina – tai sezoninis dalykas.

Esi daugiausiai vaidinantis ir labiausiai užsiėmęs „Atviro rato“ aktorius – tą liudija teatro statistika. Iš kur tiek energijos ir gyvybinio šėlo? Ką duoda darbai su kitais režisieriais ir kituose teatruose?

Aš nesu linkęs skirstyti žmonių. Mūsų teatre tai ne itin praktikuojama. (šypsosi) Man atrodo, visi dirbame vienodai. Žinai, man įdomu, gera dirbti – matyt tai ir yra energijos šaltinis. Be to, vidinis kritikas, gyvenantis manyje, skatina daryti geriau – tai vienas iš pagrindinių variklių. Žinoma, visada padeda ir sveikai kritiškas kolegų žvilgsnis. (šypsosi)
O darbas su kitais režisieriais, aktoriais visuomet leidžia pasitikrinti, ar savo teatre kuri pagal universalius kūrybos principus, ar nesi užsidaręs nuo viso pasaulio kažkokioje tik sau patogioje erdvėje. Kūryba nėra patogi. Be to, susitikimas su įdomiais, kūrybingais žmonėmis visuomet praturtina. Ir, svarbiausia, teikia didžiulį malonumą!

Jau minėjai, kad augai muzikinėje aplinkoje, tad koks Tavo santykis su muzika? Teko girdėti istorijos apie Tavo ir violončelės draugystę nuotrupas, tad labai smalsu išgirsti, kokia ta draugystė buvo?

O dabar bus ilga ilga istorija… (juokiasi) Mano santykis su muzika – tai kažkas panašaus į giminystės ryšius. Gimiau muzikantų šeimoje – senelis grojo anglų ragu ir obojum Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, abi tetos grojo pianinu M.K.Čiurlionio meno mokykloje, ten mokėsi ir mano mama, ir mano sesuo, ir aš… Dabar violončele ten groja mano puseserė Gabrielė. Mūsų šeimos šventės neapsieina be improvizacijų ir „jam session‘ų“. Dvylika metų mokiausi groti čele (muzikantų žargonu) „Čiurlionkėje“ pas mokytoją Romaną Armoną. Jam ir jo žmonai, violončelistei Ramutei Kalnėnaitei, esu dėkingas už įskiepytas žmogiškas vertybes. Būdamas 18-kos metų dėl rankos traumos turėjau mesti mokslus, ir 12-ą klasę pabaigiau Vilniaus J.Basanavičiaus vidurinėje mokykloje. Įstojau į LMTA, keletą metų negalėjau groti. Tačiau praėjusį lapkritį vėl įsigijau violončelę! Matyt, taip turėjo atsitikti – reikėjo pakliūti į teatrą, beprotiškai pasiilgti šito instrumento, ir į muzikavimą pažvelgti kitomis akimis.
Žinai, dažnai klasikos atlikėjai tiesiog „atlieka“ kūrinį – išgroja ar išdainuoja natas, frazes. Gražiai, techniškai, dinamiškai. O teatre bet koks veiksmas yra rezultatas. Pirma yra mintis, emocija, tik tada, kaip viso to išraiška, atsiranda žodis, veiksmas. To man gana dažnai trūksta klasikos atlikimuose. Jei muzika tiesiog atliekama – rezultatas tas pats, lyg aktorius tiesiog kalbėtų tekstą – vienur garsiau, kitur tyliau, tačiau be jokios minties, potekstės… Jau geriau ne taip švariai, bet gyvai. Juk muzika, kaip ir teatras bei kitos meno rūšys yra tik išraiškos priemonė. Svarbu, ką tu nori tuo pasakyti, pasidalinti, duoti.
Kita vertus, dabar kalbu ir galvoju, – kas žino, jei nebūtų buvę problemų su ranka, gal būčiau kaip tik toks „klasikinis“ violončelininkas.

Šį pavasarį ėmeisi naujo amplua – pradėjai kurti muziką būsimam „Atviro rato“ spektakliui. Kokia inspiracija?

Tiesą pasakius, kai Ieva Stundžytė pakvietė groti violončele naujame jos statomame spektaklyje– su džiaugsmu sutikau. Kūrybinė spektaklio komanda patys rašo pjesę, dirba laboratoriniu principu. Man taip pat labai įdomu pasigilinti į teatrinės muzikos specifiką. Be to, nesu kūręs violončelei… Taigi, dabar tuo ir gyvenu.

„Atviras ratas“ yra dainuojantis, kuriantis, grojantis teatras. Kas Tau ir Jums visiems yra muzikinė veikla?

Muzikinė veikla – tai būtinybė, tai antrasis kvėpavimas. Tai ir teatras, nes pabaigus aktorystę, ir muzika tapo vienu iš teatrinės išraiškos būdų. Daina – mažu dramos kūriniu, melodija – priemone emocijai, minčiai išreikšti.
Beveik visuose mūsų spektakliuose skamba muzika. Dažnai – mūsų pačių sukurta. Be to, greta visų spektaklių, koncertuojame su Aidu Giniočiu – grojame jo ir mūsų kūrybos dainas. Mums taip pat be galo pasisekė, kad koncertuojame ir su kompozitorium Andrium Kulikausku. Tai – pašėlęs vėjas Lietuvos muzikos padangėje! Grojimas su juo – ir pamoka, ir beprotiškas malonumas.
Įstojęs į aktorinį pradėjau groti gitara. Pirmame kurse vienam etiudui sukūriau pirmąją dainą – „Gitara nelengva būti“ (vaidinau kitų muzikos instrumentų skriaudžiamą gitarą). Nuo to laiko negaliu sustoti – rašau dainas. Ir, beje, darau tai su didžiuliu malonumu.

Šnekamės ketvirtojo teatro „Atviras ratas“, kuriame vaidini, kuri, būni ir gyveni, kūrybinio sezono pabaigoje. Tad kaip Tau gyvenasi tame teatre-rate? Kokios ateities viltys ir norai?

Gyvenu ir kuriu su įdomiais ir mylimais žmonėmis, todėl esu laimingas. Juk man sekasi! (juokiasi)
Iš ateities nieko nelaukiu, nes suvokiu, kad ji priklauso nuo manęs. Kiekvienas save kuria pats. Tad iš savo pusės, kaip sakoma, „darau ką galiu“. O visa kita – smulkmenos.

Rudenį minėsite savo teatro ketverių metų gimtadienį. Ar gali atsakyti, kas Tau yra teatras, ir kas Tau yra „Atviras ratas“?

Pasakysiu skambiai: teatras – tai gyvenimo būdas. „Atviras ratas“ – tai šeima. Kūryba jame – tai laisvė. Pozicija. Funkcija. Visa tai – gyvenimas.

Tad belieka palinkėti gražaus ir kūrybiškai gyvo to gyvenimo! Ačiū už pokalbį.

Kalbino Jūratė Čerškutė

Haris Hudinis (Harry Houdini) šiandien labiausiai žinomas savo gebėjimu išsivaduoti iš bet kokių pančių, antrankių, tramdomųjų marškinių ir pabėgimų iš kalėjimų kamerų -- Hudinio pavardė jau tapusi pabėgimo sinonimu.

Hudinis buvo atsidavęs darboholikas ir savo amato meistras,  garsiausias vodevilių artistas Europoje ir Amerijoje, ne tik atlikinėjo triukus ir pats juos kūrė, bet ir buvo puikus viešųjų ryšių, savęs pardavimo specialistas, išmanantis žmogaus psichologiją ir gebantis tuo pasinaudoti. Gerai tik, kad tie gebėjimai nebuvo naudojami piktiems kėslams, ką ne kartą akcentavo pats magas, nors, skaitant apie Hudinio pagalbą Amerikos armijai, kilo dvejopų minčių.

Kas dar buvo Hudinis? Jis buvo ir kino žmogus: vaidino, režisavo, prodiusavo, rašė scenarijus. Gaila, kad iki šių dienų neišliko visos juostos, kuriose jis vaidino, nors kai ką įmanoma rasti Youtube.

www.youtube.com/watch?v=M_k57m1IJwI

Fragmentas iš „The Grim Game“ (1919)

www.youtube.com/watch?v=zipdW_YOM3g

Iš serijalo “The Master Mystery” (1920) (Part 1 of 20)

Hudinis buvo rašytojas ir bibliofilas: šalia savų kriminalistikos ir magijos tyrinėjimo veikalų, periodinių leidinių, skirtų magijai, bibliotekoje kaupė įspūdinga dramos kūrinių kolekciją.

Mistifikacijų meistras labai labai mylėjo savo motiną, bet nekentė apsišaukėlių spiritistų (tarp kurių pateko ir garsusis mediumų šalininkas, Šerloko Holmso autorius, Arthur Conan Doyle).

Hudinis buvo lakūnas bandytojas, išradėjas, policijos draugas ir siaubas, nenuilstantis kovotojas ir tiesos ieškotojas, apsišaukėlių bandančių naudotis jo, Antrankių Karaliaus, pasiekimais demaskuotojas. Hudinio veiklos užmojai stebina ir šiandien, atrodo, kad tai ne vieno, o mažiausiai kelių triūsiančių žmonių gyvenimas. Neįmanoma trumpai atpasakoti tai, kas vos tilpo į 700 puslapių biografiją, galėčiau dar daug postringauti apie patį Hudinį, bet reikia grįžti prie lietuviškai pasirodžiusios biografijos -- William Kalush ir Larry Sloman „Hudinis: slaptas magijos pasaulis“.

Larry Sloman – proziškų biografijų autorius, mums jau pažįstamas iš knygos „Randai“, kurią parašė kartu su Red Hot Chilly Peppers lyderiu Anthony Kiedis. William Kalush – magijos ekspertas. Šis tandemas nusipelno pagyrų. Jie sugromuliavo milžinišką kiekį informacijos ir iliustratyviai pateikė daug netikėtų, negirdėtų Hudinio gyvenimo puslapių. Tekstas neapsiėjo be tam tikrų spekuliacijų galimomis sąmokslo teorijomis. Kad ir dėl to, jog dirbo šnipu likau neįtikintas, bet autorių spėjimas įdomus ir visai įmanomas. Biografija galėjo būti ir labiau koncentruota, ne tokia detalizuota aprašant neesminius mago gyvenimo momentus. Žinoma, tikėjausi ir daugiau Hudinio triukų išaiškinimų, bet, matyt, knyga orientuota į asmenybę, o ne į technines detales, o galbūt ir magų etikos kodeksas neleido Kalush‘ui išsiplėsti viešinant magijos paslaptis. Tekstas pateiktas tinkamai kaitaliojant prozišką stilių su statistiniu žurnalistiniu, gausiai papildytas nuotraukomis ir džiugu, kad buvo įmanoma atskirti, kur pateikiami faktai su įrodymais, kur – tik autorių spėjimas.

Kalbant apie lietuviškąjį leidimą, tai visų pirma pikta, kad eilinį kartą rinkodaros tikslais sudirbtas kūrinio pavadinimas: iš „The Secret Life of Houdini: The Making of America‘s First Superhero“ kas verstųsi „Paslaptingas Hudinio gyvenimas: Pirmojo Amerikos didvyrio sukūrimas“ patapo „Hudinis: slaptas magijos pasaulis“. Teksto vertimo, neturint originalo, vertinti nesiimu, korektūros klaidos pastebimos, bet su „Hudiniu“ vertėja Jurgita Jėrinaitė susitvarkė sėkmingiau nei su anksčiau verstosios („Randai“) melomaniškąja terminija.

Kitas dalykas -- būtų smagu, kad tokios biografinės knygos, turinčios išliekamąją vertę, būtų leidžiamos kietais viršeliais ir kokybiškesniu -- nedingstančiu spausdinimo būdu: po pirmojo skaitymo veik trečdalis knygos nugarėlės su blizgiu pavadinimu  “Hudinis” liko nutrinta.

p.s. Knygoje yra ir tokia, kai kam aktuali, Slomano pikantiška padėka: „Leonardui Cohenui, kad padrąsino imtis šio projekto, o paskui įspėjo: „Prašau, nekalbėk blogai apie Hudinį – jis mylėjo savo motiną“.

*****

Informacija apie knygą: iš anglų vertė Jurgita Jėrinaitė.- Kaunas: Obuolys, 2010.- 671 p.

Spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliekanti Toma Vaškevičiūtė, už šį vaidmenį šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia aktorė. Teatro kritikai tvirtina, kad „Laimingi” tiesiog gundo iškilmingai paskelbti, kad Artūras Areima – talentingiausias ir perspektyviausias iš savo kartos režisierių.” [Andrius Jevsejevas, Kultūros barai, 2010 Nr.1].

Spektaklis “LAIMINGI”

Dviejų dalių spektaklis pagal F. von Schillerio „Klastą ir meilę“
Režisierius: Artūras Areima
Scenografė ir kostiumų dailininkė: Kotryna Daujotaitė
Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas
Kauno valstybinis dramos teatras
Vaidina: Tomas Rinkūnas, Toma Vaškevičiūtė, Egidijus Stancikas, Daiva Stubraitė, Ričardas Vitkaitis, Henrikas Savickis, Daiva Rudokaitė, Kęstutis Povilaitis, Vilija Grigaitytė

Premjera: 2009 m. gruodžio 18 d. Kauno valstybiniame dramos teatre

Kas atsakingas už mūsų laimę? Ką kaltinti – save ar „pasaulio tvarką“, jei jautiesi nelaimingas? Jaunas Kauno valstybinio dramos teatro režisierius Artūras Areima pristato Friedricho von Schillerio pjesėje „Klasta ir meilė“ užkoduotą laimės formulę. Tik ją ironiškai pavadino „Laimingais“, kviesdamas iš naujo įvertinti, ko iš tiesų reikia žmogui, kad būtų laimingas.

Nors pjesės veiksmas vyksta istorinėje epochoje, F. Schillerio (1759–1805) kūryboje atsiskleidžianti dvasinių žmogaus vertybių ir visuomeninio gyvenimo kritika ne paseno, o atrodo vis aktualesnė. Režisieriaus interpretacijoje viena svarbiausių vertybių, išryškėjančių pjesėje – tai atsakomybė – už jausmą, parašytą ar ištartą žodį. Šis spektaklis – tai atsakas į sms’inės kartos atsainumą, teigia režisierius, pagrindine spektaklio temine ašimi pasirinkdamas meilės motyvą. A. Areima laikosi F. Schillerio nuostatos: meilė yra aukščiausias žmogaus atsiskleidimas, kuris užbaigia jį kaip asmenybę.

Žmogus be meilės negali būti laimingas, o laimingas negali būti nemylėdamas – tai spektaklio pagrindinė mintis. Jame plėtojama meilės kaip laimės, prasmės ir visumos idėja. Pagrindinis konfliktas čia vyksta tarp dviejų pasaulių – politinio, kur vienintelė nenuginčijama vertybė yra poreikis būti galingam ir užimti aukštas pareigas, t. y., pragmatinės laimės sampratos, ir žmogaus orumo bei garbės pasaulio, kurį valdo humanistinės vertybės.

Birželio 8 d. (antradienis) 19 val.
Menų spaustuvės Juodoji salė (Šiltadaržio g. 6)
www.tiketa.lt

]]> http://www.g-taskas.lt/debiutu-festivalis-%e2%80%9etylos%e2%80%9c-ir-menu-spaustuves-programa-%e2%80%9edebiutai%e2%80%9c-pristato-laimingi/feed/ 0 http://www.g-taskas.lt/teatro-sezono-pabaiga-atnesa-nauja-pradzia/ http://www.g-taskas.lt/teatro-sezono-pabaiga-atnesa-nauja-pradzia/#comments Fri, 04 Jun 2010 07:09:43 +0000 Jurga Mandrijauskaitė http://www.g-taskas.lt/?p=10143 Birželis dar visai neseniai tapo teisėtu teatro sezono pabaigos mėnesiu – daugelis teatrų vis dar linkę paskutinius sezono spektaklius pristatyti gegužę. Tačiau birželis Menų spaustuvėje šiemet atsisveikindamas su sezonu dovanoja ir gražią pradžią, tarsi įvadą į rudens sezoną ir kartu – scenos naujokų krikštą. Iki birželio 22 dienos Menų spaustuvėje bus galima aplankyti spektaklius, premjeras, eskizus – ir tai bet kokiu oru, nepaisant perkūnijos, kaitros ar padidėjusio slėgio.

Visą šią savaitę Menų spaustuvėje šurmuliuoja debiutų festivalis „Tylos!“, kuriame savo darbus pristato šiemet bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bebaigianti „Trupė liūdi“ ir Rimo Tumino studentas, magistro pakopos režisūros studijas baigiantis Artūras Areima. Vlado Bagdono ir Sauliaus Bareikio kurso studentai, susibūrę į „Trupę Liūdi“ diplominių darbų programoje parodys šešis spektaklius – „Išvažiuoju“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę (1 d.), Eugene Ionesco „Plikagalvę dainininkę“ (2 d.), Mindaugo Valiuko „Trintuką“ (4 d.), poezijos spektaklį „Kokia čia teisybė?“ (3 d.), spektaklį jaunimui „Baltoji stirna“ (5 d.) bei grupės „Liūdni slibinai“ koncertą (4 d.). Artūras Areima atveža Kauno valstybiniame dramos teatre sukurtą spektaklį „Laimingi“ (8 d.), kuris pagrindinį vaidmenį sukūrusiai aktorei Tomai Vaškevičiūtei šiemet atnešė „Auksinį scenos kryžių“.

Debiutų kategorijoje birželį pasirodys ir Vilniaus kolegijos Menų fakulteto absolventės su muzikiniu spektakliu pagal F.G. Lorcą „Bernardos Albos namai“ (9 d.). Spektaklio režisierė ir kurso vadovė – Ramunė Kudzmanaitė, choreografas – Vytis Jankauskas.

Birželio 6 d. režisierius Cezaris Graužinis su „cezario grupe“ kviečia į poezijos spektaklio premjerą „Nutolę toliai“, kuriame skambės poeto Pauliaus Širvio eilės. Pasak režisieriaus, poezijos ir muzikos spektakliu „Nutolę toliai“ jis siekia grąžinti į Lietuvos kultūros erdvę Pauliaus Širvio pasaulį, jo unikalią etiką ir poetiką, jo sukrečiantį sentimentalumą ir švelnumą – kaip iššūkį šiandieninei visuomenei.

Naujo spektaklio eskizą pristatys ir Aido Giniočio vadovaujamo teatro „Atviras ratas“ aktoriai. Tai jaunos režisierės Ievos Stundžytės spektaklio „Antigonė taip (ne mitas)“ eskizas (15 d.). Menų spaustuvėje savo kūrinius pristatantis neįgaliųjų teatras „Naujasis teatras“ birželio 10 d. rengiasi žiūrovui teismui pateikti premjerinį spektaklį „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“ (režisierius Egidijus Mažintas). Mėnesio pabaigoje bus parodytas naujausias trijų kūrėjų – Agniaus Jankevičiaus, Jono Sakalausko ir Dainiaus Gintalo – darbas, muzikinis monospektaklis „Džiokeris“.

Norintiems atrasti Menų spaustuvės erdves netradiciniu metu – siūlome apsilankyti nemokamuose kultūros nakties „Tebūnie naktis!“ renginiuose. Birželio 19 d. 21.30 prasidės naktinė spektaklių programa, kurioje „Trupės Liūdi“ spektaklis „Baltoji stirna“, Beno Šarkos performansas „Kiaurai“ bei teatralizuotas koncertas „No Concert“ (režisierius Vidas Bareikis).

Išsami informacija apie Menų spaustuvės renginius www.menuspaustuve.lt.

Kvietimus į birželio mėnesio Menų spaustuvės renginius turėsit galimybę laimėti g-tasko facebook’e.

Pirmą kartą nobelisto William‘o Golding‘o „Musių valdovą“ (“Lord Of The Flies”) skaičiau gal prieš keturiolika metelių, gražioje jaunystėje, o prisiminimai ne visai gražūs.

Į negyvenamąją salą kažkur vandenyno toliuose atominio karo metu nukrenta britų lėktuvas. Išsigelbėja vien vaikai – berniukai, skirtingi amžiumi, kūno sudėjimu, auklėjimu, patirtimi, jėga. Iš pradžių, rodos, išsipildė netikėtas ir išsvajotas vaikystės troškimas, atsirado galimybė pabūti Robinzonu, pažaisti lobių, laukinių ar amazonių salą (tada dar nebuvo „Karibų piratų“). Bet džiaugsmingas svaigulys ilgai neišsilaiko. Vaikams pasirodo nepakanka žaidimų: reikia ir duonos, ir mėsos, ir vado – tvarkai palaikyti. Berniukai išsirenka vadą, nusistato nesudėtingas taisykles, savotiškus salos įstatymus, kurių laikytis pasirodo ne taip lengva. Būties nepalengvina ir nesaugumas, kurį skleidžia kažkas tykantis bei sekantis salos džiunglėse. Kažkas pagimdantis baimę. Tas „kažkas“ mane paauglį šiurpino ne mažiau, nei tuo metu pasirodę „Siaubų skrynelės“ leidiniai su S. King‘u ir R. Bloch‘u. Tada man buvo nesuprantamas tas pabaisos neapčiuopiamumas, vaikų vaizduotės klystkeliai, aukojimo ir siaubų nuvijimo ritualai bei medžioklės instinktas. Dabar gi, skaitant antrą kartą, pakanka įsigilinti į vieną dialogą:

„- Aš bijau. Mūsų pačių. Noriu namo. Dieve, kaip noriu namo.“

Taigi, „Musių valdovas“ ir antrąsyk, skaitant jau ketvirtąjį lietuviškąjį leidimą, paliko neišdildomą įspūdį. Tik šįkart galėjau įvertinti romano alegoriškumą, daugiapusiškumą, realistiškumą. Kūrinys tik patvirtina, kad žmogus tebėra žinduolis ir, net perėjus nuo norago iki atominių reakcijų kontroliavimo, nepasikeitė: civilizacija žengia priekin, bet valdžios troškimas mumyse niekur nedingo. Golding‘as tartum paantrina Orwell‘ui, jog bet kokioj lygiavoj rasis norinčių būti lygesnių.

Keista, kad romano rankraštis nebuvo iš karto tinkamai įvertintas (kūrinį išleisti atsisakė apie dvidešimt leidėjų) ir gaila, kad romanas pirmą kartą išleistas leidėjų iniciatyva išėmus pirmuosius puslapius, kuriuose buvo aprašomi atominio karo baisumai bei lėktuvo avarijos priežastis. Nežiūrint to, tai yra romanas, kuris neturi niekad išnykti iš knygynų lentynų, būtinų perskaityti knygų sąrašų ir skaitytojo atminties.

*****

Informacija apie knygą: romanas, iš anglų vertė Aleksandra Dantaitė, Vaga, 2010 m,- 264 p.

Pauliaus Širvio poeziją skaito “cezario grupė”:
Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas, Julius Žalakevičius, Vytautas Kontrimas.

Premjera: birželio 6 d. 20.00 val.  Menų spaustuvėje

Bilietus platina Tiketa.lt

***
Jau tapo įprasta, kad pastaraisiais metais Cezaris Graužinis bent po vieną naują spektaklį sukuria su „cezario grupe“ Lietuvoje, nors didžiąją laiko dalį praleidžia dirbdamas užsienyje. Naujas spektaklis, kurį šiuo metu kuria Graužinis ir penki aktoriai, yra gana netikėtas posūkis tiek paties režisieriaus, tiek „cezario grupės“ kūrybiniame kelyje – tai poezijos spektaklis, besiremiantis poeto Pauliaus Širvio kūryba.

Iki šiol „cezario grupės“ bagaže dominavo spektakliai pagal šiuolaikinių Europos dramaturgų pjeses arba paties režisieriaus parašytos pjesės, kaip antai pjesė 2009 m. sukurtam spektakliui „Viskas arba nieko“, kuris šiemet pakviestas į didžiausią pasaulyje šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „New Plays from Europe“ Vokietijoje. „cezario grupės“ spektakliai neretai nerdavo į patį laikmečio aktualijų sūkurį: „Pasikėsinimai“ nagrinėja viešųjų ryšių kampanijų temą, „Drąsi šalis“ negailestingai preparuoja Lietuvos įvaizdžio problemą, o „Bučiuoju, Oskaras“ – vėžiu sergančių vaikų likimą. Pasak eseisto Valdemaro Kukulo, „Paulius Širvys yra tylaus liūdesio, skaidraus ilgesio ir taurios vienatvės poetas, kurio išgyvenimams adekvačiai pajusti ir suprasti taip pat reikalinga tyla ir vienatvė. Ir – sugebėjimas mylėti, mūsų kasdien vis labiau ir labiau prarandamas“. Todėl spektaklio kūrėjai tiki, kad lyriškai atlapaširdiški posmai sujaudins ne tik vyresniuosius, bet ir nepriklausomoje Lietuvoje užaugusius – jaunimą, į kurį kūrėjai šiuo pastatymu ir orientuojasi.

Pasak režisieriaus, poezijos ir muzikos spektakliu „Nutolę toliai“ jis siekia grąžinti į Lietuvos kultūros erdvę Pauliaus Širvio pasaulį, jo unikalią etiką ir poetiką, jo sukrečiantį sentimentalumą ir švelnumą – kaip iššūkį šiandieninei visuomenei.

Poeto Pauliaus Širvio asmenybė spalvinga, apipinta istorijomis apie jo nepasotinamą ilgesį, sumišusį su gyvenimo džiaugsmu, vienatvę ir drauge gebėjimą užburti minią. Įrašas lietuvių literatūros enciklopedijoje santūriai teigia, kad Paulius Širvys – „vienintelis sovietmečio poetas, virtęs legenda“. Viena iš priežasčių, kodėl Širvio posmai išlieka taip plačiai deklamuojami ir dainuojami – tai ne tik tobulas eilėraščių melodingumas, bet ir talentas paprastai atskleisti kiekviename mūsų slypintį būties graudulį, ilgesingą ir kartu džiaugsmingą.

Būtent liūdesio ir džiaugsmo sankirtoje susitinka dviejų talentingų kūrėjų – poeto Pauliaus Širvio ir režisieriaus Cezario Graužinio – vizijos. Graužinis jau ne viename spektaklyje gilinosi į džiaugsmo fenomeną, į galimybę jį aptikti mažuose kasdieniniuose dalykuose ir užkrėsti kitus. Viename interviu jis sakė: „Gyvenimas ima labai sparčiai, tiesiog stebuklingai gerėti, kai imi sąmoningai ieškoti gražių ir gerų dalykų. Tokių mažyčių, tokių trupinėlių išbarstytų. Tu surask gyvenimo džiaugsmą ir jį pagrįsk, kad jis būtų įtikinantis, užkrečiamas – čia labai įdomus uždavinys.“

Režisierius Cezaris Graužinis – vienas garsiausių lietuvių teatro menininkų, kurio vardas labai gerai žinomas ir užsienyje: nuo 2003 m. nuolat dirbantis keliose šalyse tarp Skandinavijos ir Graikijos, 2007 m. apdovanotas Graikijos teatro ir muzikos kritikų sąjungos premija už geriausią režisūrą. „cezario grupę“ sudaro penki aktoriai, kartu vaidinantys visuose Cezario Graužinio lietuviškuose pastatymuose. “cezario grupė“ 2004 m. apdovanota prestižiškiausiu Lietuvos scenos menų apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi.

Žeimių dvaro sodybos parko išplanavimo stilius yra geometrinis barokinis su landšaftinio peizažinio parko bruožais. didžiaja dvaro parko medžių dalį sudaro mažalapė
liepa (Tilia cordata L.). žeimiu dvaro sodybos senoji liepa yra gamtos paminklas.

Liepa – vienas iš nedaugelio augalų Žemėje, kuriame yra fitohormonų, tai yra medžiagų, artimų moteriškiems lytiniams hormonams. Galbūt todėl liepų žiedai pasižymi jauninamosiomis savybėmis. Liepžiedžių garai, arbata nepaprastai naudingi moteriai visais jos gyvenimo periodais.

Suvokiant parko trapuma ir moteriškuma žeimių dvaro sodybos parkas yra puiki vieta tiek laisvalaikiui, tiek sportui, tiek kultūrai. istoriškai susiklosčiusias ir amžiais tikrintas vertybes bei idealus čia itin aiškiai primena juntama tvirtybės atmosfera.

13.00
ŽemAt programa – parkingo strategijos
- labiausiai i meno dirbinių rinka orientuotas menas
- medienos gaminiai ir dizainas
Atviras forumas ir užsiėmimai moterims:
Paroda / Lygių galimybių plėtros centro informacinio stendo pristatymas
Žeimių dvaro sodybos ekologinės krypties pristatymas

15.00 val
Renginio nuotraukų apžvalga

16.00 val
Berniukų ir jaunuolių choras “Ąžuoliukas”. Bilietai: 15, – Lt.

Įėjimas į parką 5,-Lt., vaikams nemokamai.

Daugiau informacijos:
http://www.facebook.com/pages/Zeimiu-dvaro-sodyba/
http://www.zemat.lt/

Skirtingų meno sričių atstovai – grupės „Skamp“ narys Viktoras Diawara, skulptorius Mindaugas Tendziagolskis ir audiovizualinio meno kūrėjas Vaclovas Nevčesauskas – specialiai festivaliui „Skamba skamba kankliai‘ 2010“ ruošiasi analogų pasaulyje neturinčiam pasirodymui „Verpimo ratelių sutartinė“, kuris įvyks jau rytoj, gegužės 27d. 21.00 val. Šv. Ignoto bažnyčioje.
Unikaliam projektui susibūrę atlikėjai atrado originalias verpimo ratelių panaudojimo galimybes šiuolaikinei muzikai kurti: senoviniams verpimo rateliams pritaikytos jutiklinės technologijos rato sukimo judesį, greitį, bei kryptį leido susieti su skirtingais, kompiuterio pagalba generuojamais muzikos garsais.

Sudėtingą muzikavimo formulę perprasti sunku net pamačius, bet rezultatas stulbinantis – trys vyrai archajiškaisiais verpimo rateliais uoliai „verpia“ modernią sutartinę ritmingų vizualinių projekcijų fone.
Apie projektą patys atlikėjai kalba kaip apie muzikinio ritmo performansą, kai gerai atpažįstami liaudies instrumentai, paveiki muzika ir pažangios technologijos nustebina netikėta tarpusavio sinteze kuriant visiškai naują meno rūšį.

„Skamp“ narys Viktoras Diawara rūpinasi muzikiniu projekto išpildymu. Viktoras pasakojo, kad verpimo rateliai puikiai pritaikomi kuriant bet kokio žanro muziką, o pirmojo pasirodymo metu atlikėjai improvizuos ne tik lietuvių liaudies dainomis, bet ir elektroniniais garsais.
Projekto sumanytojas Mindaugas Tendziagolskis pasakojo, kad idėja pasirodyti „Skamba skamba kankliai“ festivalio metu sekė po prieš tai kartu su Vaclovu Nevčesausku įgyvendinto meninio projekto „Audiovizualinių peizažų keturratis“, kai keturratį valdantys du žmonės galėjo klausytis muzikos, kintančios nuo transporto priemonės judėjimo greičio, padėties plokštumoje ir kitų judėjimo charakteristikų. „Verpimo ratelių sutartinė“ toliau plėtoja jutiklinę meno koncepciją.

Atlikėjai pasakojo, kad jutiklinės technologijos pasaulyje naudojamos labai plačiai – nuo buitinių sistemų iki meninių pasirodymų, tačiau šio lietuviškojo projekto unikalumas – muzikinė technologijų sąsaja su lietuvių liaudies verpimo rateliais.

Anot Viktoro Diawaros, grojant tokio pobūdžio „instrumentais“, kaip ir atliekant sutartines, svarbiausia yra pajusti bendrą ritmą ir susiderinti tarpusavyje, tik tada galima įtaigiai improvizuoti. „O smagiausia, kad į šią sutartinę gali įsijungti neribotas skaičius atlikėjų bei instrumentų“, – sako atlikėjas.

Pirmuoju pasirodymu festivalio „Skamba skamba kankliai metu“ projekto kolektyvas tik pradeda savo kūrybinę kelionę. Ateityje atlikėjai planuoja improvizuoti skirtingais muzikiniais stiliais bei muzikos instrumentais, vizualinėmis grafikomis ir gal net „gyvais“ vokaliniais intarpais. Anot kūrėjų, dalyvauti tokio pobūdžio projekte yra ne tik įdomu, bet ir smagu, todėl „verpti muziką“ Viktoras Diawara, Mindaugas Tendziagolskis ir Vaclovas Nevčesauskas ruošiasi ir toliau.

Kaip verpimo rateliai „audžia muziką“ kviečiame pamatyti ir pasiklausyti gegužės 27 d. 21 val. Šv. Ignoto bažnyčioje (Šv. Ignoto g. 6).
Visą  festivalio „Skamba skamba kankliai‘ 2010“ programą rasite čia.

Tekstas Jurgitos Vabinskaitės

Šių metų varžybos vyko pagal jau nusistovėjusias taisykles, vynus vertino geriausi Lietuvos vyno žinovai: Arūnas Starkus, Gintautas Jašinskas, Orentas Leitonas, Stasas Smolskis, Nauris Našlėnas, Tadas Abišala, Mindaugas Paliukas, Rasa Sužiedelienė,  po vieną ar dvi sesijas jiems talkino Mindaugas Jurkynas, Laimonas Gryva, Jurga Karinauskaitė, Linas Vaitulevičius, Arminas Darasevičius, Žydrūnas Krapukaitis, žurnalistės Beatričė Laurinavičienė ir Jūratė Sprindžiūnaitė.

Vertinant lietuviškus vynus dar prisijungė Lietuvos gamintojų ir Lietuvos vyndarių asociacijos atstovai: Vilma Vanagienė („Anykščių vynas“), Linas Čaplikas („Itaina“), Vidmantas Trepkus („Alita“), Raimundas Nagelė (Lietuvos vyndarių asociacija ir Algirdas Lungis (Lietuvos vynininkų  asociacija).

Finalas

Į finalą buvo atrinkti vynai, kurie parengiamajame ture gavo 89 ir daugiau balų. Keturiose  kategorijose tokių vynų iš viso buvo 78. Finalai vyko baltųjų, raudonųjų, natūraliai saldžių ir putojančių vynų kategorijose.

Šiai metais degustuotojai vynus vertino gana saikingai, nelabai žavėjosi atskirais vynais, tad geriausiųjų balai buvo labai artimi (net dvylika raudonųjų vynų surinko po 91 balą). Todėl čempionato organizatoriai nusprendė „Grand Prix“ šiemet neskirti nė vienoje kategorijoje.

Rožinio vyno kategorijoje nė vienas vynas nebuvo įvertintas 89 balais, tad šioje kategorijoje nebuvo finalo. Nugalėtoju paskelbtas „Masciarelli Rosado delle Colline Teatine IGT“, parengiamajame ture įvertintas 88 balais.

Likerinių vynų kategorijoje varžėsi tik du vynai, parengiamajame ture įvertinti 91 ir 90 balų, tad finalo nebuvo, o aukso medaliai jiems pripažinti pagal parengiamojo turo įvertinimus.

Finalai vyko natūraliai saldaus ir putojančio vyno kategorijose, nors abiejose varžėsi tik po penkis vynus. Tarp saldžiųjų buvo užfiksuotos visiškos lygiosios, visi penki vynai patvirtino pradinius aukštus balus ir pelnė aukso medalius. Šiame konkurse didžiausią staigmeną pateikė įmonės „Mediato“ saldžiųjų vynų pasisekimas. Dėl „Tokaji Aszú“ dar buvo viskas aišku, tačiau kiti du tikrai maloniai nustebino.

Putojančių vynų finale varžėsi beveik vien šampanai, į jį prasibrovė tik viena ispaniška cava. Nors namuose (Ispanijos vyno gidas „Guia Penin“) ir vertinama daugiau nei 90 balų, pas mus ji turėjo nusileisti šampanams.

Didžiausias konkursas vyko baltojo ir raudonojo sauso vyno kategorijose. Lyginant paraiškas su finalininkų sąrašu, galima daryti išvadas ar bent pamatyti vertintojų simpatijas tam tikriems vyno stiliams ar vynuogių veislėms.

Net paviršutiniškas baltųjų vynų vertinimų palyginimas leidžia daryti vieną gana džiugią išvadą: nebuvo akivaizdžiai neįvertintas koks nors žinomas vynas ar, atvirkščiai, kuris nors ne visai pelnytai iškeltas. Gal tik finale atsiradęs „Yellow Tail Chardonnay“ atrodė ne visai savo rogėse. Visi kiti daugiau ar mažiau gavo tai, ko buvo verti.

Raudonųjų konkurse, kaip ir kiekvienais metais, keletas vynų buvo nepelnytai nuvertinti. Pirmiausia tai mano mėgstamas Riochos avangardas „Marques de Caceres MC“ ir nuolatos neįvertinami Toskanos vynai , pavyzdžiui, „Ruffino Riserva Ducale Chianti Classico“. O štai Pietų Italijos „Primitivo“ pas mus sulaukia kartais ir ne visai pelnytų aukštų vertinimų.

Kiek ir kokių medalių gavo atskirų importuotojų vynai

Daugiausia aukso medalių surinko „Mineraliniai vandenys“ – net  14 (iš 24), po jų liko „Vyno klubas“, šiais metais pelnęs tik 10 auksinių apdovanojimų. „Bennet distributors“ ir „Liviko“ gavo atitinkamai aštuonis ir septynis aukso medalius, „Mediato“ – šešis.

Visi „Bennet distributors“ ir „Liviko“ įmonių pateikti vynai iškovojo medalius. Per dvidešimt medalių gavo „Mediato“, „Baltic Wine & Spirits“ ir jau minėti „Mineraliniai vandenys“. „Baltic Wine & Spirits“ bendrovė siekė pasižymėti tarp pigių, bet gana gerų vynų, todėl jų pateiktame sąraše vyravo vynai iki 30–35 litų. Beveik visi jie ir buvo įvertinti sidabro ar bronzos medaliais (89–86 balais).

Iš viso tik 20 vynų liko be medalių. Taigi firmos atsakingai parinko vynus vertinimui. Kita vertus, sprendžiant pagal paraiškas, platintojai siekė skirtingų tikslų: vieni vylėsi laimėti „Grand Prix“, ir kuo daugiau, kiti norėjo daugiau aukso medalių atskirose kategorijose, treti pasiūlė įvertinti tarp vartotojų populiarius žemesnės kainos vynus.

Geriausios vyninės ir Geriausio kainos ir kokybės santykio konkursas

Praeitais metais įsteigtos dvi naujos nominacijos – Geriausios vyninės ir Gero kainos ir kokybės santykio – buvo pripažintos ir šiais metais.

Geriausios vyninės konkursą laimėjo dvi vyninės, kurių vynai iškovojo po keturis aukso medalius. Tai Italijos vyninė „Feudi di San Marzano“ ir vyno pramonės susivienijimas „Concha y Toro“.

Geriausio kainos ir kokybės santykio konkurse sudarytas vynų, kurių mažmeninė kaina neviršija 35 litų, dešimtukas. Jame visi vynai, įvertinti nuo 88  iki 91 balo. Pastarieji pateko į sąrašą tik nesant geriau įvertintų. Neabejotinas sąrašo lyderis – aukso medaliu įvertintas raudonasis vynas „Castano Hecula Yecla DO 2006“ (Ispanija, „Bennet Distributors“). Visas dešimtukas kartu su medalininkais pateikiamas žemiau.

Lietuviško vyno konkursas

Jau praėjusiame čempionate kvietėme dalyvauti Lietuvos vyno gamintojus. Tada dalyvavo Kauno „Itaina“ ir Alytaus „Alita“. Šįmet šie gamintojai taip pat dalyvavo, o bendrame putojančiojo vyno konkurse „Alitos“ klasikinis baltasis pelnė bronzos medalį ir geriausio lietuviško putojančio vyno vardą.

Be lietuviškų putojančių vynų, šiais metais čempionate dalyvavo ir „Anykščių vyno“ juodųjų serbentų „Voruta“, o su juo varžėsi net 14 Lietuvos vyndarių asociacijos narių pagamintų vynų. Šiame konkurse buvo ir vynuogių, ir vaisių vynų, ir sausų, ir saldžių. Degustuotojus ir čempionato rengėjus maloniai nustebino gana aukšta daugelio pateiktų vynų kokybė.

Pirmoji vieta atiteko Raimundo Nagelės „Juodųjų serbentų“ sausam vynui. Antrąją ir trečiąją vietas pasidalino aviečių vynas „Aistra“ (Vyndario Česlovo sodyba) ir Daliaus Marcinkevičiaus juodųjų serbentų vynas „Gimtinė“. Abu pastarieji vynai – saldūs.

Nepaisant nežymių trūkumų, čempionatas vyko sklandžiai, ir galima tikėtis, kad kitais metais pasieksime dar aukštesnį lygį su naujais, nepriklausomais vertintojais. Iš visos širdies linkiu tai padaryti naujam komisarui.

2010 m. Lietuvos vyno čempionato nugalėtojai

GERIAUSIA VYNINĖ

Feudi di San Marzano (Italija). Platintojas – „Mineraliniai vandenys

Concha y Toro (Čilė). Platintojas – „Bennet distributors“

BALTIEJI VYNAI, aukso medalių laimėtojai

RAUDONIEJI VYNAI, aukso medalių laimėtojai

PUTOJANTYS, aukso medalių laimėtojai

SALDIEJI, aukso medalių laimėtojai

PASTIPRINTI, aukso medalių laimėtojai

Gero kainos ir kokybės santykio dešimtukas

Geriausias lietuviškas putojantis vynas

Geriausi lietuviški uogų, vaisių vynai

BALTIEJI, sidabro medalių laimėtojai

RAUDONIEJI, sidabro medalių laimėtojai

Putojantys, sidabro medalių laimėtojai

NATŪRALIAI SALDŪS, sidabro medalių laimėtojai

ROŽINIAI, sidabro medalių laimėtojai

BALTIEJI, bronzos medalių laimėtojai

RAUDONIEJI, bronzos medalių laimėtojai

Natūraliai saldūs, bronzos medalių laimėtojai

Putojantys, bronzos medalių laimėtojai

Rožiniai, bronzos medalių laimėtojai

Paimta iš http://www.vynozurnalas.lt/