Temos Archyvai: Filosofija

[esė:] Ar mikrobai gali „dainuoti“?

sonification

Muzika – tai viena iš meno formų. Kaip ir daugelis kitų meno formų, muzika sukelia tam tikrą afektą – gali priversti kažką jausti, apie ką nors susimąstyti arba tiesiog pasvajoti. Tačiau neabejotinai kyla klausimas – ką mes laikome muzika? Ar tiesiog tam tikrą dainą/kūrinį, kuris mūsų vidinį pasaulį priverčia suspurdėti? O gal tiesiog atitinkamą garsų derinį, įformintą atitinkamoje terpėje? Taip pat reiktų paminėti, jog šie iškelti klausimai tinka tik vakarų kultūrai, nes, tarkime, Inuitų bei Šiaurės Amerikos indėnų kalbose, taip pat ir keliuose Afrikos regionuose, tiesiog nėra tokio termino kaip muzika. Toliau skaityti [esė:] Ar mikrobai gali „dainuoti“?

Alain Robbe – Grillet žaidimai labirinte

Prieš pasineriant į žaidimų labirintą reiktų tarti keletą žodžių apie rašytoją, scenarijų autorių ir režisierių Alainą Robbe – Grillet. Jis gimė 1922 metais  Breste, Finistre, šiaurės vakarų Prancūzijoje. A. R. Grillet literatūrinis kelias prasidėjo 1951 metais, kai buvo išleistas jo romanas Trintukai (Les Gommes), po kurio autorius tapo vienu naujojo romano srovės lyderiu. Kaip režisierius A. R. Grillet debiutavo 1963 metais su filmu Nemirtingasis (L’immortelle), kuriam scenarijų parašė pats. Reiktų paminėti, jog kai kuriuos jo filmus kritikai vadina filmais – novelėmis (cine – romans)[1]. Įdomu dar ir tai, kad prancūzų filosofas G. Deleuze‘as savo knygose Cinema I ir Cinema II apie A.Robbe – Grillet kalba išskirtinai tik kaip apie režisierių, niekur neužsimindamas apie jo literatūrinį kelią[2]. Tačiau kyla klausimas – ar toks požiūris yra teisingas? Gal A. Robbe – Grillet tekstuose galima rasti nuorodų kaip žiūrėti jo filmus? Kaip išplėsti filmuose išdėstomas mintis ir vaizdinius? Lietuvių kalba yra išleistas A.R. Grillet romanas Labirinte[3], kuris atidžiau įsiskaičius tampa galimu raktu į jo kinematografijos pasaulį. Toliau skaityti Alain Robbe – Grillet žaidimai labirinte

Karas, kaltė ir kiti „demonai“ filmuose „Plonytė raudona linija“ ir „Prieš lietų“

Gali kilti klausimas, kodėl kalbant apie karą remiamasi būtent šiais dviem filmais: Terence‘o Malicko Plonytė raudona linija ( The Thin Red Line, 1994 ) ir Milcho Manchevskio Prieš lietų (Before The Rain, 1994). Atsakymą būtų galima rasti Kurto Vonneguto knygoje Skerdykla Nr. 5. Romano pagrindinis veikėjas rašo knygą apie Antrąjį Pasaulinį Karą, kuriame jam teko dalyvauti, tačiau jo draugo žmona pyksta: „Jūs pavaizduosit, kad buvot ne vaikai, o tikri vyrai, ir jus vaidins filmuose visokie gražuoliai Frenkai Sinatros ir Džonai Veinai ar kiti karą įsimylėję šlykštūs seniai. Ir karas atrodys nuostabus, tai kodėl mums nepakariavus dar ir dar? O kariaus vaikai – kaip tie, kur žaidžia viršuje.“[1] Knygoje moteris pyksta, nes mano, „jog knygos ir filmai iš dalies skatina kariauti“[2]. Tačiau šiuose dviejuose filmuose nėra jokios karo romantikos, juose nėra didvyrių, kuriais reikia sekti, norint nugalėti priešą, nes priešas lygiai taip pat slegiamas šios naštos. Tai istorijos apie karo suluošintus žmones, kurie pasineria į šią beprotybę be jokios vilties ir net išlikus gyviems nebėra vidinių resursų, kurie leistų tuo pasidžiaugti. Toliau skaityti Karas, kaltė ir kiti „demonai“ filmuose „Plonytė raudona linija“ ir „Prieš lietų“

Skausmingas lėtumas kviečia pasinerti į liūdesį

http://vimeo.com/69948148Stereotipai ilgaamžiai, todėl nenuostabu, kad vis dar populiari nuomonė, ypatingai tarp tikinčiųjų, pagyvenusių ar šioms dviem grupėms nepriklausančių, tačiau konservatyviomis pažiūromis pasižyminčių žmonių, jog roko muzika yra sukurta šėtono. Džeržgiančių gitarų ir užkimusio ar spigaus balso derinys yra pavojingas tuo, jog dažniausiai nei šios muzikos atlikėjai, nei klausytojai sąmoningai nesuvokia, kad ją atliekant ar jos klausantis jie įsitraukia į šėtono garbinimo apeigas. Manoma, kad roko muzika yra naudojama siekiant klausytojams įdiegti radikaliai nuo tradicinių vertybių besiskiriančią pasaulėžiūrą. Klausytojai, besimėgaujantys šia pragaro skambesį primenančia muzika, yra indoktrinuojami dainose paslėptomis žinutėmis, kurių jie negirdi, bet kurios veikia jų pasąmonę ir todėl jiems to nesuvokiant paverčia šėtono norų įgyvendintojais. Toliau skaityti Skausmingas lėtumas kviečia pasinerti į liūdesį

Žiūrėdami į muzikos vidurius pamatysite savo atvaizdą

Po M.A.M.A muzikinių apdovanojimų, svetainėje delfi.lt publikuotame straipsnyje* prodiuseris Martynas Tyla teigė, kad jis nemano, jog lietuviška muzika yra žemo lygio. Šis netiesioginis bandymas apginti lietuvišką pop muziką ar pagerinti jos reputaciją viešojoje erdvėje, leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvišką pop muziką, tikėtina, visai nemaža visuomenės dalis girdi skambant prasčiau, pigiau, mažiau kokybiškai už jos alternatyvas, kurios gali būti realios ar įsivaizduojamos. Viena iš didžiausių lietuviškos pop muzikos alternatyvų yra tarptautinio pripažinimo sulaukusi JAV ar Jungtinės Karalystės kūrėjų kuriama muzika. Grožėdamiesi ja, klausytojai šią muziką paverčia pop muzikos etalonu ar universaliu standartu, kuris suteikia galimybę jiems išrūšiuoti muziką į gerą ir blogą arba, kitaip sakant, į klausomą ir ne. Klausytojai nenorėdami patys sau pripažinti, kad šie standartai, padedantys orientuotis muzikinėje erdvėje yra subjektyvūs, stengiasi juos, pridengtus „gero muzikinio skonio“ idėja „eksportuoti“ – įtikinti ir kitus bendruomenės narius, kad ši muzika yra ta, kurios jie turėtų klausytis jeigu siekia nors trupučio pagarbos iš aplinkinių. Alternatyva blogai lietuviškai muzikai gali būti ir klausytojo viltis, kad kažkur egzistuoja gražus ir kokybiškas skambesys, kurio jis dar neaptiko, bet tikrai aptiks jeigu ir toliau nuoširdžiai ieškos, o neradęs jį sukurs pats. 

Neigiamas požiūris į lietuvišką pop muziką kyla iš tikėjimo, o ne faktais grindžiamo žinojimo. Nors klausytojai turi sugalvoję daugybę priežasčių būtinų ne tik tokiam tikėjimui rastis, bet ir leidžiančių jam toliau egzistuoti, tačiau tikėtina dažniausiai šis tikėjimas palaikomas argumentais, susijusiais su muzikos skambesio techniniais parametrais. Argumentų paieškõs šiuose muzikos parametruose populiarumas glūdi prielaidoje, kad tokios muzikos sudedamosios dalys kaip harmonija, ritmas, orkestruotė, melodija ir pan. yra objektyvūs muzikos elementai. Kadangi tikima, kad klausytojas į šiuos parametrus visuomet žvelgia iš neutralaus taško ir juos suvokia tokius kokie jie yra, o ne iškreiptus subjektyvaus klausytojo žvilgsnio, šios muzikos raiškos priemonės klaidingai suvokiamos kaip galinčios tapti objektyviais muzikos kokybės ar gerumo rodikliais. Muzikos kūrinių techninių elementų patrauklumas slypi ne vien menamame jų objektyvume ar tame, kad jie lengvai prieinami, bet ir įsivaizdavime, kad tai yra elementai, kurie suteikia galimybę klausytojams pamatuoti ar „suskaičiuoti“ tokį abstraktų ir racionalizavimui sunkiai pasiduodantį reiškinį kaip muzika, o gautus rezultatus palyginti tarpusavyje.

Savo skonio argumentavimas muzikos techniniais parametrais yra kritikuotinas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, techninių parametrų suvokti objektyviai neįmanoma, nes jų suvokimą visuomet įtakoja suvokėjo skonis, muzikinis patyrimas, laikotarpis ir kiti subjektyvūs ar kultūriniai faktoriai. Klausytojas visuomet tiek į pačią muziką ar jos techninę dalį žvelgia ne iš neutralaus, o iš suinteresuoto, subjektyvaus taško. Pavyzdžiui, išgirdę kūrinio akordą klausytojai girdi ne tik patį akordą, bet iš karto jam priskiria ir įvairias estetines savybes, todėl akordas tuo pat metu yra girdimas kaip gražus arba ne. Muzikos kūrinio „skrodimo“ metu nustačius jo harmoniją, orkestruotės vingrybes, ritmą, vokalinę partiją ir panašius kūrinio ingredientus galima tik konstatuoti tam tikrus faktus apie jį, tačiau šie faktai patys savaime neturi jokios vertės diskusijoje apie muzikos kūrinio gerumą. Jiems vertės suteikia vertybių sistema kuria vadovaujasi klausytojai. Šioje struktūroje muzikiniai faktai yra sudėlioti hierarchiškai nuo vertingiausių iki beverčių. Lyginant tarpusavyje skirtingų muzikos kūrinių parametrus galima nustatyti šių kūrinių sudėtingumo lygį, bet ne tai kuris iš jų yra gražiausias. Jeigu sudėtingumas klausytojo ar muzikinės bendruomenės vertybių sistemoje yra aukštesnėje vietoje už paprastumą, tuomet jis yra tapatinamas su gražiu ar geru muzikiniu skambesiu. Kažko buvimas ar ne muzikos kūrinyje pastarojo nepadaro blogu ar geru, tokiu jį paverčia jo klausantys klausytojai ir tai kokią funkciją esantis ar nesantis elementas užima jų vertybių skalėje.

Menamai objektyviais techniniais muzikos skambesio parametrais klausytojai bando pridengti norą ir siekį savo muzikinį skonį ar estetinių vertybių skalę įtvirtinti bendruomenėje kaip vienintelę teisingą arba bent jau teisingesnę už kitas. Šį tikslą palengvina ir vyraujantis požiūris, kad šie techniniai kūrinio parametrai yra objektyvūs, tad sudaromas įspūdis, kad klausytojai kitus bendruomenės narius nori įtikinti ne savo muzikinio skonio pranašumu, bet kažkuo kas yra aukščiau už subjektyvų muzikinį skonį. Pavyzdžiui, jeigu aš kitus įtikinėju, tuo, kad muzikos kūrinys yra geras, nes jo harmonija yra įvairesnė, melodinė linija labiau išplėtota, o orkestruotė masyvesnė aš iš tikro prisidengdamas tariamu objektyvumu bandau kitam įsiūlyti savo skonį kuris ir nulėmė tai, kad aš šias skambesio savybes netiesiogiai įvardinu pranašesnėmis. Šiuose klausytojų veiksmuose galima įžvelgti jų noro disciplinuoti ir reguliuoti muzikinę erdvę atspindį. Siekiama įvairiom priemonėm kontroliuoti tai kokios muzikos turėtų klausytis aplinkiniai. Šį veiksmą būtų galima įvardinti „muzikine higiena“, nes jo tikslas yra muzikos kūrinius ar stilius, kurie nepatinka klausytojui pripažinti netinkamais, neatitinkančiais reikalavimų, negalinčiais patenkinti klausytojų poreikių.

Tikėjimas, kad lietuviška muzika yra bloga argumentuojamas skambesio techniniais parametrais gali būti ir todėl, kad klausytojams yra sunku, o kartais netgi neįmanoma suvokti tikrųjų tokio požiūrio į lietuvišką pop sceną priežasčių. Šios priežastys gali būti per daug nemalonios, kad jas klausytojas pats sau galėtų pripažinti, todėl sprendimo neklausyti lietuviškos muzikos argumentavimą muzikos techniniais parametrais, reikėtų vertinti kaip racionalizaciją, už kurios slypi iracionalios priežastys. Nors iš išorės gali atrodyti, kad klausytojas vadovaujasi objektyviomis priežastimis, tačiau tikroji priežastis gali būti su šiuo racionalumu visiškai nesusijusi. Racionalūs argumentai reikalingi tiktai tam, kad klausytojui nereikėtų suprasti tikrosios tokio požiūrio į lietuvišką muziką priežasties. O priežasčių gali būti labai daug ir viena iš jų yra susijusi su klausytojo požiūriu į savo tėvynę. Labai tikėtina, kad dalis klausytojų, lietuviškos pop muzikos nemėgsta todėl, kad jie yra nusivylę šalies valdžia, jos vykdoma ekonomine ar socialine politika. Klausytojų nusivylimas tėvyne, kuris yra iš tikro nusivylimas valdžia suprojektuojamas ir į lietuvišką muziką, kuri kartais tampa bloga, ne todėl, kad jos skambesys yra blogas, o todėl, kad ji yra lietuviška.

[filosofija kine:] Deleuze, Welles, postapokaliptinis kinas: dviejų jėgų susidūrimas kinematografe

Pradedant kalbėti apie kino filosofiją, norom nenorom į pirmas gretas išeina prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as ir dvi jo knygos – „Kinas 1: vaizdinys-judėjimas“[1] ir „Kinas 2: vaizdinys-laikas“[2]. Šios knygos yra tas pagrindas, nuo kurio atsispyrus galima kurti savas teorijas, susijusias su kinu, su kino filosofija, su politika ir taip toliau. Šios Deleuze’o knygos – tai „sodas išsišakojančiais takais“[3], kurios leidžia tyrinėti kiną įvairiausiais rakursais ir rasti bendrus taškus su filosofija, paverčiant kino filosofiją viena iš įdomiausių filosofijos atšakų. Būtent šeštame „Kinas 2“ skyriuje „Melo potencija“ išskirtinio Deleuze’o dėmesio susilaukė amerikiečių kino režisierius Orsonas Wellesas ir nemenka jo sukurtų filmų dalis. Iš kur toks dėmesys šiam režisieriui, kurio filmai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti banalūs ar moralizuojantys?

Deleuze’o teigimu, Welleso kūryboje skiriama daug dėmesio tiesos sampratos kritikai. Ši tiesos kritika didžia dalimi pasiskolinta iš Friedricho Nietzsche’s („teisingas pasaulis“ neegzistuoja). Kodėl „teisingas pasaulis“ negali egzistuoti? Atsakymas paprastas: „Tikras pasaulis numato ‘teisingą žmogų’, besiveržiantį į tiesą, tačiau jo poelgių motyvai gali būti keisti, tarkim, kerštas, todėl gali atrodyti, jog jame slepiasi kita esmė.“[4] Kas slepiasi už žmogaus motyvų? Toliau skaityti [filosofija kine:] Deleuze, Welles, postapokaliptinis kinas: dviejų jėgų susidūrimas kinematografe

Ar žuvys sapnuoja sapnus: A. Lingio „Pavojingos emocijos“ vs „W. Herzogo „Žmogus-grizlis“

Ar žuvys sapnuoja sapnus?(1)

Kas bendro tarp Alphonso Lingio knygos „Pavojingos emocijos“ (2002) ir Wernerio Herzogo filmo „Žmogus-grizlis“ (orig. Grizzly Man, 2005)? Pirma, kas ateina į galvą – tai filme ne vieną kartą girdėta frazė, kad gyvūnų ir žmonių pasauliai yra du skirtingi pasauliai ir bet koks žmogaus susitapatinimas su gyvūnu yra neįmanomas, o bandymai tai daryti tėra nepagarba gyvūnui: „Žmogus neturi lįsti į lokių teritoriją. Jo elgesys lyg jis pats būtų lokys – tai didžiausia nepagarba lokiui ir jo esybei.“(2) A. Lingis savo tekste taip pat aiškiai pasisako apie žmogaus ir gyvūnų tapatinimą: „Betgi mes nesiekiam susitapatinti su kitu gyvūnu. Juo labiau netapatiname gyvūno su žmogumi.“ (3) Tad kyla klausimas – kas galėtų tapti tiltu tarp šių dviejų skirtingų pasaulių? Algis Mickūnas viename straipsnyje rašo: „A. Lingis nesiekia atskleisti bendrųjų principų, nes jis supranta daiktą savaime kaip „štai šį“ absoliučiai vienintelį visame kosmose individą, kurio negali paaiškinti jokie teoriniai viską nulemiančias priežastis atskleidžiantys voratinkliai. Toks neišaiškinamas, bet įdėmiai patiriamas ir aprašomas daiktas, žmogus, gentis, paukštis, medis, saulėlydis, tema byloja savaime suprantama „nekalta kalba““ (4). Būtent, išgirsti bei įsiklausyti į „nekaltą kalbą“ ir yra tas tiltas, tarp dviejų skirtingų pasaulių.

Toliau skaityti Ar žuvys sapnuoja sapnus: A. Lingio „Pavojingos emocijos“ vs „W. Herzogo „Žmogus-grizlis“

[filosofija kine:] Asmens tapatumo problema K. Kieslowskio filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas“

„Tik kūnas yra ta neigiančioji, ribojančioji, koncentruojančioji, glaudinančioji jėga, be kurios asmenybė išvis neįmanoma. Atimk iš savo asmenybės kūną – ir iš jos nebeliks nieko. Kūnas – tai asmenybės pagrindas, jos subjektas.“(1) – knygoje „Krikščionybės esmė“ rašo vokiečių filosofas Ludwigas Feuerbachas (1804 – 1872). O kas nutinka tuomet, jei tuo pat metu, bet skirtingose vietose ima egzistuoti du visiškai identiški kūnai, identiškos asmenybės? Kas nutinka toms asmenybėms, kuomet jos viena apie kitą sužino? Ar tikrai su kūno pabaiga užsibaigia ir asmenybė? Tokius klausimus savo filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ (La double vie de Véronique, 1991) kelia lenkų režisierius Krzysztofas Kieslowskis (1941 – 1996).

Jau filmo pradžioje pagrindinė herojė Veronika pokalbyje su tėvu pasakoja apie keistą susidvejinimo jausmą:

„- Patiriu keistą jausmą…man atrodo, kad neesu viena.
– Kaip tai „viena“?
– Kad aš ne viena pasaulyje.
– Tu ne viena.
– Nežinau.“(2) Toliau skaityti [filosofija kine:] Asmens tapatumo problema K. Kieslowskio filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas“