Temos Archyvai: Literatūra

WILLIAM GIBSON „Neuromantas”

Kibererdvė. Haliucinacija, kurią savo valia kasdien patiria milijardai…

Gibsonas. Kiberpanko klasikas. O kaip būna su klasika? Arba mokykla ar gyvenimas priverčia perskaityti, arba ne. O skaitymo metu tas klasiškumas ir patvirtinamas arba paneigiamas. Paprastai patvirtinimas žengia koja kojon su aktualumu šiandienai, amžinosiomis vertybėmis ir nepasidavimu laiko diktuojamiems gyvenimo pokyčiams. Kitu atveju kūriniui tenka sukti uodegą ir būti pritempinėjamam prie klasikos etiketės. Prie pastarųjų priskirčiau ir „Neuromantą” (orig. Neuromancer).

Žinoma, po „Skaitmeninių sąmonių”, „Atspindžių labirinto” ir „Lavinos” tenka į „Neuromantą” žvelgti iš to laikmečio, 1984-ųjų, perspektyvos, kai interneto ir kompiuterių, kokius turime dabar, era buvo tik aušroje. Tad nestebina ir paties autoriaus 2004-ųjų romano leidimui parašyta įžanga, kurioje atsiprašinėja, jog ne viską taip puikiai pavyko kūrinyje numatyti (pvz., veikėjai vis dar naudoja laidinius telefonus). Visgi ta žvelgimo iš ano laikmečio perspektyvos gan kebloka ir sakydamas, kad „Neuromantas” šiandien nurauna stogą, nemenkai perlenkčiau lazdą. Toliau skaityti WILLIAM GIBSON „Neuromantas”

ANNE MICHAELS „Atmintis bėglė”

Nėra metafora jausti mirusiųjų poveikį pasauliui.

Po daug metų, po daug knygų, po daug filmų jau galiu pasakyti, kad kažkuriuo gyvenimo momentu holokausto tema kultūroje man tapo išsisėmusi ir visi tie viršeliai su Aušvico pavadinime ar žydų nugarėlėje kelia tik liūdną vypsnį. Tad kanadietė Anne Michaels „Atmintis bėglė” (orig. Fugitive Pieces) su anotacija „Po to, kai naciai nužudė Lenkijos žydo Jakobo Beero tėvus ir išsivedė jo seserį, septynmetį berniuką išgelbėjo Athosas, graikas geologas” buvo savotiškas iššūkis knygai, nes išankstinis nusiteikimas buvo tikrai ne kūrinio naudai. Ir ką tu sau manai – Michaels su keliolika puslapių suardė visus mano blokus, skepsį pakišo kažkur giliai giliai ir „Atmintį bėglę” įrašė tarp pačių geriausiųjų. Jau skaitymo procese išgūglinau, jog knyga gavo virš dešimt apdovanojimų, bet jau nebeturėjau abejonės, jog 1996-aisiais, knygos pasirodymo metais, ji ir negalėjo tyliai nusėsti literatūros paraštėse. Žodžiu, knyga išlaikė išbandymą laiku ir net dabartiniame literatūrinio persisotinimo laikmetyje skaitosi pagauliai, aktualiai ir jaudinančiai. Toliau skaityti ANNE MICHAELS „Atmintis bėglė”

SUSANNA CLARKE „Piranezis”

Esu Piranezis.
Žinojau, kad iš tiesų tuo netikiu. Piranezis nėra mano vardas.

Labai laukta knyga, kuri nusipelno tiek pagyrų, tiek supeikimo. Po fenomenalaus Susanna ‘os Clarke debiuto romanu “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” lūkesčiai antrajam šios britų rašytojos romanui buvo didžiuliai. O „Piranezio” (orig. Piranesi) paminėjimas tarp nominantų geriausiam romanui Hugo, Nebula, Locus, Costa ir dar keliems kitiems apdovanojimams tuos lūkesčius tik dar labiau įaudrino.

Piranezis” visų pirma nustebino savo menka apimtimi – pora šimtų puslapių, kas yra tik lašas jūroje palyginus su pustūkstančiu puslapių storesniu debiutiniu kūriniu. Bet, sakoma, knygos vertė ne puslapiais matuojama, tad lendame į turinį.

Skaitytojas nuo pirmojo puslapio kartu su naratoriumi, kuris, netrunka paaiškėti, ir esti Piranezis, įkurdinamas neaiškios paskirties Name, kuris su visomis jame esančioms Salėmis, Vestibiuliais, Statulomis, Sienomis, Nišomis, Laiptatakiais ir Srautais, yra Pietūs, Šiaurė, Rytai ir Vakarai,- t.y. visas Pasaulis. Mes nežinome, kas Namą pastatė (Piranezis mano, kad Dievai), kada ir kodėl čia atsidūrė Piranezis, kuris lyg Robinzonas Kruzas vedžioja skaitytoją iš menės į menę, pasakoja savo atradimus, pastebėtus cikliškumus, atliktus matavimus, kasdienybę, kurioje didžioji laiko dalis skirta išgyvenimui ir pažinimui. Netrunkame sužinoti, kad Name yra ir daugiau gyventojų: Piranezis reguliariai pasimato su Kitu, kuris mažai domisi Namo labirintais, tačiau nuolat lyg apsėstas bando įgyvendinti kažkokį ritualą, leisiantį atidaryti kažkokias duris… Toliau skaityti SUSANNA CLARKE „Piranezis”

JEFF VANDERMEER „Susitaikymas”

Jeff‘o VanderMeer‘o trečioji ir paskutinioji „Pietinio pakraščio“ trilogijos dalis „Susitaikymas“ (orig. Acceptance) tęsia beepilogės „Santakos“ veiksmą. Deja, tas tęsinys baisiai išsikvėpęs ir skaitytojui telieka susitaikyti su tuo, kad trijų šimtų puslapių tekstas išganymo ir didelio džiugesio nesuteiks.

Autorius pasakoja jau iš ankstesnių knygų pažįstamų veikėjų likimus, įtraukia ir naujų personažų, sudeda kai kuriuos taškus, tačiau visuma lieka virimu tose pačiose sultyse, kurios nauju poskoniu neatsiskleidžia. Jeigu „Susitaikymo” kelios esminės mintys būtų įkomponuotos į trilogijos antrąją dalį, tai trečiosios galėtų nebūti. Galėtų ir šiaip nebūti, nes (nors veik visas veiksmas vyksta paslaptingojoje Srityje X) čia nėra atsakymų, nėra naujų, netikėtų posūkių, nėra nuostabos, siaubo, įtampos, šiurpo, nerimo, ar kitų emocijų, kurių galima būtų tikėtis iš tokio, weird fiction, žanro. Visuma dvelkia komerciškai sėkmingos kortos ištraukimu, bet negalima ta pačia korta tikėtis kirsti kelissyk. Kai kurie šaltiniai sako, kad trilogija turėtų pasipildyti ir dar viena dalimi. No no no, nebereikia dar vieno tomo formos be turinio, be emocijos, be postūmio ir, perfrazuojant vieną knygos herojų, be atsakymų, o tik su klausimais. Toliau skaityti JEFF VANDERMEER „Susitaikymas”

LIU CIXIN „Mirties pabaiga”

– Išgyvenimas savaime yra neįtikėtinai sėkmingas atsitiktinumas. Taip praeityje buvo Žemėje ir taip visados buvo ir yra žiaurioje Visatoje. Deja, kažkokiu metu žmonija susikūrė iliuziją, kad gyvenimas – natūrali teisė, kurios negalima atimti. Tai esminė jūsų pralaimėjimo priežastis. Evoliucijos vėliava šiame pasaulyje bus dar kartą pakelta, dabar jūs kovosite dėl savo gyvybės.

Trečioji trilogijos „Žemės praeities atminimui” dalis „Mirties pabaiga” apdovanojimų kiekiu ir reikšmingumu nusileido „Trijų kūnų problemai” (laimėjo tik Locus Award), tačiau savo monumentalumu įrodė už ką Liu Cixin‘as yra vadinamas Da Liu – Didžiuoju Liu. Jeigu jis būtų kūręs praeitojo amžiaus viduryje, galėtų drąsiai pretenduoti į Didįjį fantastų trejetą – mano valia pakeistų Heinlein’ą.

Cixin’as „Mirties pabaigoje” sava fantazija nunešė tiek toli, jog dabar ilgam nepavyksta sugrįžti į mūsų primityvųjį trimatį pasaulėlį. Atrodo, kad nuo idėjų gausos rašytojas tiesiog sprogsta, jog iš pradžių jas kiek pristabdė, taupėsi, ir galop, kad nereikėtų rašyti dar vienos knygos, viską išliejo trečiojoje. O paskutinioji knygos dalis, apie 60 puslapių, yra visiškas kosmosas, galaktika ir Visata, padauginti iš begalybės. Bent taip atrodo įveikus visą trilogiją, kurios epilogas nuo pirmojoje knygoje Kinijoje 1967-aisiais vykstančios Kultūrinės revoliucijos nusklendė į šiandienos futuristams neapčiuopiamas tolumas, savo užmoju primenančias gęstančias galaktikas Poul’o Anderson’o „Tau faktoriuje”, susitikimo su nežemiška civilizacija pražūtingumą Arthur’o C. Clarke’o „Vaikystės pabaigoje” ir „Ramos” serijos pasaulių keistumus. Tiesa, tas pabaigos sprogimas kiek ir suerzino tuo, kad jokios pabaigos ir nebuvo, kad nesudėtų taškų, užmestų intrigos meškerių palikta dar oi oi kiek. Toliau skaityti LIU CIXIN „Mirties pabaiga”

SUSANNA CLARKE „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”

Lietus padirbo man duris, ir aš pro jas žengiau;
Akmenys padirbo man sostą, ir aš į jį atsisėdau;
Trys karalystės buvo man duotos, kad jas amžinai valdyčiau.

Apie šią knygą garsas ėmė sklisti kažkur 2005-aisiais. Keliavo tas garsas per pasaulį su vis didėjančia jėga, įpūsdamas į ausis tokius burtažodžius kaip Hugo ir World Fantasy premijos ir Nebula nominacija už geriausią romaną, dvigubas Locus apdovanojimas (už geriausią pirmąją ir geriausią fantasy romaną), dar – Bookerio ilgasis sąrašas ir puokštė menkesnių įvertinimų, o lyg aidas iš paskos dar ritosi eilinių mirtingųjų kupini žavesio ūkčiojimai ir šūkčiojimai. Tiesa, neapsieita ir be netylių keiksmų, kurie buvo pagimdyti priešiškų jėgų, dažniausiai kilusių iš Hario Poterio nuotykių gerbėjų, niekaip nesupratusių, kaip dvidešimt pirmajame amžiuje galima sau leisti su tokiu akademiniu užsidegimu primarginti tūkstantį puslapių, kuriuose veiksmas labiau rusena, negu dega. Tie keiksnūnai galėtų būti atskiru pono Norelio tyrimo objektu, tyrimo, kuriam, manau, labai tiktų hipotezė, jog storos (fantastinės) knygos šiandien susilaukia neigiamų atsiliepimų daug daugiau, negu prieš dvidešimt metų. Internetai, tapšnokliai ir visa kita technologinė pažanga, verčianti pasaulį suktis vis greitesniu vartotojišku tempu, jau seniai iš homo sapiens smegenų vingių ėmė naikinti kantrybės raumenį, be kurio ir dešimt metų Susanna‘os Clarke rašytas romanas „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” (orig. Jonathan Strange & Mr Norrell) suteiks daugiau kančios anei peno. Tad be jokio nusistebėjimo priimu šiuolaikinių skaitytojų porinimą, jog čia reikia atskiro nusiteikimo, jog šis tas įdomesnio išlenda tik įveikus šimtą puslapių, jog visą kūrinį galima sutraukti į pusę puslapio, jog verčiau pažiūrėti septynių valandų ekranizaciją, užuot… Žodžiu, visi tie, jau n kartų girdėti, literatūriniai bambėjimai, kurie šiuo atveju nepasitvirtino. Toliau skaityti SUSANNA CLARKE „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”

WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai”

1983-aisiais profesorius Larsas Gyllenstenas pristatydamas literatūros Nobelio laureatą Williamą Goldingą į apdovanojimo ceremoniją susirinkusiems postringavo, kad šio rašytojo knygos jaudina ir įtraukia, kad jas galima skaityti su malonumu ir joms nereikia ypatingų pastangų. Deja, negalėčiau taip besąlygiškai atsiliepti apie antrąjį rašytojo romaną „Paveldėtojai” (The Inheritors, 1955), išleistą metai po garsiojo „Musių valdovo”. Taip, ir šis romanas patvirtina, kad tai literatūros meistro rankų darbas, bet jo skaitymas pareikalauja pastangų ir iki kabinančio įsitraukimo tenka nužingsniuoti nemenką kelią. „Paveldėtojus” drąsiai galima įtraukti į sąrašą knygų, kurios paauglius atgraso nuo bet kokio skaitymo, panašiai kaip mūsų mokyklose buvusios, o gal ir tebesančios, privalomos novelės apie lietuviško kaimo dirvos priešaušrio metu skleidžiamą alsavimą.

„Paveldėtojai” nuo pradžių nustebina skaitytoją įmurkdydami į sunkiai suvokiamą pasaulį, kuriame veikia neidentifikuojami padarai, gebantys aplinką apibūdinti per sodrią pirmykščių juslių puokštę. Vėliau supranti, kad patekai į priešistorinį pasaulį, kuriame stengiasi išlikti grupelė neandertaliečių. O tam išlikimo genui pavojų ima kelti nauja, daug karingesnė padarų rūšis – homo sapiens. Toliau skaityti WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai”

MARGARET ATWOOD „Liudijimai”

Margaret Atwood, praėjus trisdešimt penkeriems metams po „Tarnaitės pasakojimo”, sugrąžina skaitytojus į Gileadą. „Liudijimai” (orig. The Testaments, 2019) peršoka penkiolika metų į priekį ir kelių, dar tolimesnėje ateityje rastų, rankraščių forma dėlioja tolimesnius Gileado įvykius. Skaitytojas gauna tris įvykių perspektyvas: Tetos Lidijos, sutiktos ir „Tarnaitės pasakojime”, Vado namuose augančios jaunos mergaitės Agnesės ir už Gileado sienų, Kanadoje, gyvenančios paauglės Deizės. Trys moteriški likimai nuspėjamai susilieja į vieną ir ženkliai prisideda prie Gileado žlugimo.

Kokios auksarankės tos moterys.

Visi trys rankraščiai turi savą privalumą beigi įdomumą. Teta Lidija prisimena ir pačią Gileado pradžią, kaip vieną dieną ginkluoti vyrai susėmė jas, įkalino, nužmogino, ištvėrusias išbandymus pavertė tarnaitėmis ir vyriškų užmačių vykdytojomis. Vienok  moterų kastų sistema sukūrė ir lygesnes už lygias Tetas, kurios turi teisę skaityti knygas ir rašyti, kurios primena pilkąsias kardinoles, tvarkos palaikytojas, lyg bene geserites iš Franko Herberto „Kopos”, leidžiančias visiems valdytojams manyti, kad jie patys priiminėja sprendimus, tačiau išties Tetos žaidžia savus sostų žaidimus, kuriems dažnai pasiduoda ir svarbiausi Gileado Vadai. Toliau skaityti MARGARET ATWOOD „Liudijimai”