Temos Archyvai: Literatūra

LIU CIXIN „Trijų kūnų problema“

Tai, ką matau pastaruoju metu, žadina nusivylimą žmonija. Žmonių visuomenė pati neįstengs pasikeisti, mums reikia įsikišimo iš išorės.

Kinijos mokslinės fantastikos rašytojas Liu Cixin sukūrė fantastišką reiškinį – jo romanas „Trijų kūnų problema“ buvo pirmasis Azijos rašytojo kūrinys, įvertintas Hugo apdovanojimu ir Nebula nominacija. Galima sakyti išdaužė ilgai uždarytas duris, už kurių, kaip ir galima buvo tikėtis, slypi ne vienas literatūrinis atradimas. Žinoma, to, matyt, nebūtų buvę be kito rašytojo ir vertėjo, Ken Liu, kuris 2014-aisiais išvertė „Trijų kūnų problemą“ į anglų kalbą ir atkreipė visų sci-fi fanų dėmesį. Be minėtųjų romanas buvo nominuotas Locus, John W. Campbell ir Prometheus apdovanojimams. Ir pagaliau „kitų knygų“ bei vertėjo-rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto, dėka galime šią knygą skaityti lietuviškai.

Romanas pradedamas Kinijoje 1967-aisiais vykstančia Kultūrine revoliucija, kuri skaitytoją įsūdo į šalį apėmusią beprotybę, primenančią distopinę atmosferą iš „1984“. Žinant Kinijos istoriją, nesunku patikėti skaitomomis scenomis, kurių absurdiškas ideologinis pagrindas sugriovė ne vieną gyvenimą, ne vieną pasiuntė į kapus, bet tai nepadėjo sustabdyti sveiko proto ir mokslo nepaisančios raudongvardietiškos mašinos. Sunku patikėti, kad Kinijos cenzūra leido tokiai siužetinei linijai išvysti dienos šviesą. Gal ir nebūtų leidusi, jeigu Cixinas kiniškoje versijoje tų scenų nebūtų „paslėpęs“ kūrinio viduryje. O kol romano gatvėse ir galvose verda antimoksliškoji revoliucija, Kinijos mokslininkai, prižiūrimi kariškių, siųsdami į kosmosą signalus, vykdo nežemiškų civilizacijų paiešką. Signalą pagauna nežemiška rasė, kuri niekaip neišsprendžia jų pasaulį grasinančios sunaikinti „trijų kūnų problemos“, todėl daug nesvarstę ateiviai nusprendžia vyktį į Žemę. Tik jų ketinimai nėra geranoriški…

Toliau skaityti LIU CIXIN „Trijų kūnų problema“

NAOMI KLEIN „Tai viską keičia“

„Kas bus, jei užuot jautę, kad esame prie naujo nuostabaus žemyno, kupino perspektyvų ir galimybių, slenksčio, pradėsime jaustis taip, tarsi būtume perpildytoje gelbėjimosi valtyje audringoje jūroje, kovodami dėl galimybės pasilikti valtyje ir pasirengę užmušti kitus kovoje dėl maisto ir vandens likučių?“

Tokį retorinį klausimą knygoje „Tai pakeis viską“ (orig. This Will Change Everything: Ideas That Will Shape the Future, 2009) užduoda Brian‘as Eno‘as ir sako, kad viską pakeis nuojauta, kad reikalai blogės. Po kelerių metų kaip nuogąstavimo patvirtinimas pasirodė Naomi Klein knyga „Tai viską keičia: kapitalizmas prieš klimatą“ (orig. This Changes Everything: Capitalism vs. the Climate, 2014) ir parodė, kaip tie reikalai pablogėjo. Pablogėjo ir vis blogėja taip, kad Klein drąsiai galėjo knyga pavadinti „Tai viską pakeitė“.

Zero waste, tirpstančių ledynų, globalinio atšilimo, švarios energetikos, iškastinio kuro kaip nuodo, lenktynių su rūšių išnykimu ir panašios temos jau tapo mūsų kasdienybe. Tiesa, labiau kaip vis dar stokojanti būtinosios neišvengiamybės, nes gajus dar pojūtis „manęs tai neliečia“ – visi tie tirpsmai ir potvyniai vyksta kažkur ne mano pasaulyje, ozono sluoksnis taip aukštai, kad jo tikrai nematau. Nors vis dažniau pasirokuojame apie šiltą žiemą (negebančią iššaldyti erkių), staigias lyg tropinių musonų liūtis (skandinančias sostinę ir kitus didmiesčius), be proto augančią žolę (pernai pjaudavau kartą į mėnesį, o dabar kas savaitę), tuščią žvejo krepšį (nes anais laikais stintas veždavome bulvių maišais), būtinybę daugiabutyje turėti kondicionierių (nes per tuos šiltus plastikinius langus nė skersvėjis nepraeina). Ir apie dar šį tą iš socialinės, politinės, ekonominės sferos, kurias keičia nesikeičiantis kapitalizmas ir jau pasikeitęs klimatas. Toliau skaityti NAOMI KLEIN „Tai viską keičia“

STEPHEN KING „Svetimas“

Vienas paskutiniųjų Amerikos siaubo literatūros meistro Stepheno Kingo romanas „Svetimas“ (orig. The Outsider), už Atlanto pasirodęs 2018-iaisiais, jau kviečia imti ir skaityti lietuviškai. Imu, skaitau, ir, reikia pasakyti, kad nei perdėm dėl to graužiausi, nei per daug džiaugiausi.

„Svetimas“ pradedamas šiurpiu kriminaliniu nusikaltimu – vieno miestelio parke randamas žiauriai nužudytas vienuolikmetis, kurio kūnelis dar ir žvėriškai išniekintas. Net pats detektyvas Ralfas Andersonas negali patikėti, tačiau visi įkalčiai rodo, kad tai padarė vaikų mylimas beisbolo treneris, kuris mokė ir paties Ralfo sūnų. Liudytojų parodymai, vaizdo kamerų įrašai, pirštų antspaudai, DNR – ir policijai nelieka jokių abejonių dėl nusikaltėlio, kuriam svarbių rungtynių metu, viso miesto akivaizdoje uždedami antrankiai. Ir tik tada paaiškėja, kad įtariamasis lemtingąją dieną buvo visai kitame mieste už kelių šimtų kilometrų, ne vienas, renginyje, kur jį matė daugybė žmonių ir taip pat yra įamžintas vaizdo įraše. Toliau skaityti STEPHEN KING „Svetimas“

KURT VONNEGUT „Katės lopšys“

Šioje knygoje nėra nė krislelio tiesos.

Pirmasis knygos sakinys. Pirmoji pastraipa, puslapis, skyrelis. Viskas gerai atpažįstama ir suprantama. Tai tas pats, ko ir reikėjo. Senas geras. Kultinis. Einšteininis. Ir visoks dar toks. Kurtas Vonnegutas, kuris daugiau negu prieš pusamžį pamatė, kad žmonija savo begaline kvailybe mūsų vienintelius namus varo į negrįžtamą pražūtį, ir bandė savais tekstais atkreipti dėmesį į tas, planetą žudančias, piktžaizdes. Tai sričiai priskirtinas ir dar 1963-iaisiais pasirodęs romanas „Katės lopšys“ (orig, „Cat’s Cradle“), kuris po pasaulį paskleidė naują religiją – bokononizmą.

„Katės lopšys“ pradedamas pasakotojo užmačia ir prisiminimu, kad, kai buvo jaunesnis, ėmė kaupti medžiagą dokumentinei knygai, kurią ketino pavadinti „Pasaulio pabaigos diena“. Joje ketino aprašyti, „ką įžymūs amerikiečiai veikė tą dieną, kai pirmoji atominė bomba buvo numesta ant Hirosimos“. Toliau skaityti KURT VONNEGUT „Katės lopšys“

KAREN JOY FOWLER „Mes visi nesavame kailyje“

O gal aš tik išsigalvojau, kad tuo metu buvau susikrimtusi ir išsigandusi. Galbūt vėliau, kai Fern nebeliko, aš supratau, kaip turėjau jaustis, ir atitinkamai pataisiau savo atsiminimus. Žmonės taip daro. Žmonės visada taip daro.

Amerikiečių rašytoja Karen Joy Fowler mūsuose žinoma iš prieš kelerius metus lietuviškai išleistos moteriškajai skaitytojų kategorijai skirto romano „Džeinės Ostin knygų klubas“, bet nereikia tuo nuvertinti Fowler – ji didesnių įvertinimų pasiekė su fantastinės literatūros tekstais. O romanas „Mes visi nesavame kailyje“ (orig. We Are All Completely Beside Ourselves), be nominavimo Nebula, John W. Campbell ir dar ne vienam kitam apdovanojimui, buvo patekęs ir į trumpąjį Booker sąrašą bei gavo PEN/Faulkner premiją už grožinį kūrinį. Tad tų paskatų imtis „Mes visi nesavame kailyje“ netrūksta, nors knygos anotacija beveik nieko nepapasakoja apie fabulą ir visai neintriguoja. Iš jos sužinome tik, kad skaitysime apie Rozmari Kuk, kuri vaikystėje turėjo seserį ir brolį, o dabar ji – vienturtė.

Romaną tikrai buvo galima apibūdinti įdomiau, bet tokį sausoką aprašymą galimą suprasti ir pateisinti tuo, kad priešingu atveju būtų reikėję atskleisti dalį siužeto, kuris po trečdalio knygos tikrai smarkokai trinkteli per smegenis ir atkragina žandikaulį. Toliau skaityti KAREN JOY FOWLER „Mes visi nesavame kailyje“

MALIN PERSSON GIOLITO „Didžiausia iš visų“

Didžiausia iš visų buvo baimė – baimė mirti. Meilė nereiškia nieko, kai manai, jog gali mirti.

Švedų rašytojos Malin Persson Giolito romanas „Didžiausia iš visų“ (orig. Störst av allt) 2016-aisiais buvo pripažintas geriausiu Švedijos kriminaliniu romanu, dar po metų buvo įvertintas ir Glass Key premija, o dabar jau galima pamatyti ir jo ekranizaciją – švedai nufilmavo šešių dalių mini serialą „Quicksand“.

Giolito yra ir mums žinomo rašytojo Leif‘o G. W. Persson‘o dukra, bet romanu „Didžiausia iš visų“ ji neseka tėvo pėdomis, nekuria dar vieną standartinį, mums įprastą ir jau pabodusį skandinavišką trilerį, kokių kasmet nesuskaičiuojamu srautu teikia leidyklos. Tai yra ne toks kūrinys, kur be sveiko proto, su nepamatuotu, rafinuotu žiaurumu liejasi kraujai, bandoma įpinti neįtikinamos mistikos, o siužetas maizgomas sumaizgomas, kad tik pateisintų kažkodėl Šiaurės šalims priskiriamą noirinį kriminalinį detektyvą. Gioloto romanas visiškai neatitinka minėtų bruožų – jis paprastas, pasakojantis situaciją, kokių kasmet sutinkame informaciniuose kanaluose, be jokių įmantrybių siužete, be mistikos ir noiro. Toliau skaityti MALIN PERSSON GIOLITO „Didžiausia iš visų“

DELIA OWENS „Ten, kur gieda vėžiai“

2018-aisiais amerikietė zoologė Delia Owens išleido romaną „Ten, kur gieda vėžiai“ („Where the Crawdads Sing“), kuris į The New York Times bestselerių sąrašą buvo įtrauktas net trisdešimt savaičių. Įspūdingi pardavimų rezultatai Amerikoje neliko nepastebėti: leidybos teises išgraibstė ir neangliakalbių šalių leidyklos bei kino kompanija, siekianti kūrinį ekranizuoti.

Tiesą sakant, tai daug triukšmo dėl nieko – knyga vidutiniška ir literatūrinės vertės joje maža, tai viena iš tų, kur bandoma skaitytoją paveikti nuvalkiotomis klišėmis: veikėjo patiriamu smurtu, sunkia pamestinuko vaikyste, gera ir bloga meilės istorijomis ir prie viso to pridedant neįtikėtiną kriminalinę liniją. Gaila, kad šis debiutinis Owens grožinės literatūros bandymas ir liko tik bandymu, nesugebėjęs įtikinti ir pavergti.

Delia apie trisdešimt metų su vyru praleido Afrikoje, tyrinėjo laukinius gyvūnus, kartu parašė tris biografines knygas, tad gamtiniai reikalai jai gerai pažįstami, tai jaučiasi romane, tačiau su veikėjų psichologine puse ir literatūriniu audiniu dar reikia gerokai padirbėti. Toliau skaityti DELIA OWENS „Ten, kur gieda vėžiai“

JANA VAGNER „Vongo ežeras“, „Likę gyvi“

Trisdešimt septynerių dar ne rašytoja sumintijo gana paprastą istoriją ir gabalais ją viešino internete. Po kiekvieno paleisto skyriaus ji neturėjo jokio supratimo, kas su jos herojais vyks toliau, kuo viskas baigsis, ar apskritai baigsis. Taip prasidėjo Janos Vagner romano „Vongo ežeras“ gimimas, kuris gana palankiai buvo sutiktas tiek skaitytojų, tiek kritikų.

Romanas skaitytoją pasitinka su Maskvą apėmusiu mirtinu gripu, karantinu ir visą šalį apėmusia epidemija. Sostinės priemiestyje, už karantino ribos gyvena paprasti žmonės, jauna šeima, kurie nusprendžia ilgiau nebelaukti ir bėgti nuo vis plintančios ligos į vasarnamį šiaurėje, kažkur netoli Suomijos sienos, Karelijoje, prie Vongo ežero. Tiesa, vykstančiųjų kompanija nėra tokia, kuri savo noru susimestų, pavyzdžiui, atostogauti ar švęsti vakarėlį. Ana ir jos paauglys sūnus (kurio gyvenime nepasitaikė didesnės bėdos už sugedusį žaidimų kompiuterį), jos vyras Serioža, kuris iš miesto sugeba ištraukti buvusią žmoną Irą su mažamečiu savo vaiku, Seriožos alkoholikas tėvas, Anos kaimynai – šeima su maža mergaite, o kelyje dar prisijungia buvęs Seriožos draugas ir darbdavys su žmona. Taip visi trimis automobiliais leidžiasi per ligos nusiaubtą šalį, kovodami už save ir artimuosius, stengdamiesi bet kokia kaina išlikti, rasti maisto, kuro, šilumos, nakvynę ir nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų.

Toliau skaityti JANA VAGNER „Vongo ežeras“, „Likę gyvi“