Temos Archyvai: Literatūra

JEFF VANDERMEER „Santaka“

Mes gyvename pasaulyje, kuriame viską lemia atsitiktinumas, bet visokie niektauzos ieško jame priežastingumo.

Keistosios literatūros žvaigždė Jeff‘as VanderMeer‘is ir jo antroji „Pietinio pakraščio“ trilogijos dalis „Santaka“ (orig. Authority) tęsia „Sunaikinimo“ istoriją. Pats autorius interviu yra sakęs, kad stengėsi antrąją dalį rašyti taip, kad būtų galima skaityti kaip atskiras knygas, be tiesioginės tąsos, tačiau sąsajų neišvengta.

Pirmoji knyga baigiasi pagrindinės herojės pažadu „Ir į namus negrįšiu.“, bet antroji dalis jau pirmuosiuose puslapiuose pasakoja, kad biologė visgi sugrįžo iš Srities X ir yra įkalinta „Pietiniame pakraštyje“, griežtai įslaptintos vyriausybės organizacijos pastate, įsikūrusiame netoli Srities X.

„Santakos“ veiksmas didžiąją dalį ir vyksta anapus Srities X, minėtame pastate, kuriame ir koncentruojasi visi bendram tikslui surinkti tyrėjai. Šįkart pagrindiniu veikėju tampa asmuo, vadinamas Kontroliu, kuris yra pasiųstas į „Pietinį pakraštį“ ištirti pačios slaptosios organizacijos vidines paslaptis. Jis užima direktoriaus pareigas, nes buvusioji direktorė netikėtai dingo – kalbama, kad savo noru išvyko į Sritį X, iš kurios paprastai negrįžtama, arba grįžtama su sužalota sąmone ir kūnu. Naujojo direktoriaus užduotis – išsiaiškinti ne Srities X, o „Pietinio pakraščio“ viduje slypinčias paslaptis, kurių čia ne ką mažiau, negu paslaptingojoje zonoje. Toliau skaityti JEFF VANDERMEER „Santaka“

GREG EGAN „Karantinas“

„Karantinas“ – toks knygos pavadinimas lyg ir leidžia galvoti, kad tai bus kažkas apie šių dienų pasaulinę pandemiją, bet šiame romane, parašytame dar 1992-aisiais, australas Greg‘as Egan‘as pristato visiškai fantastišką situaciją – netolimoje ateityje vieną dieną dingsta visos žvaigždės. Saulės sistema nesuvokiamu būdu tampa įkalinta tamsiame burbule, atskirta nuo likusios galaktikos ir visatos, lyg uždaryta į kosminį karantiną.

Bet gyvenimas bežvaigždžiame ateities pasaulyje teka į priekį, technologinė pažanga leidžia žmonėms savo smegenis prijungti prie įvairiausių modų, programų, kurios papildo žmogaus smegenis ir suteikia papildomų galimybių. Taip, kaip dabar programėles įsidiegiame į telefonus, taip ateityje galėsime į save.

Tokiame pasaulyje mūsų istorijos pasakotojas Nikas, buvęs policininkas, gauna pelningą užduotį – surasti be jokio pėdsako iš mokslinio instituto dingusią merginą. Tada prasideda: hakeriai, nano- ir normalūs robotai, tapatybių ir kūno parametrų falsifikavimas, antikristo ir apokalipsės belaukiantys sektantai bei kitos įdomybės. Toliau skaityti GREG EGAN „Karantinas“

LEE CHILD „Zona“ ir kiti

Kartais norisi, o ir reikia atsipalaidavimui kokio neįpareigojančio skaitalo, kuris leidžia greitai versti puslapius ir kurį laiką pagyventi literatūriniame pasaulyje, tam puikiai tinka kriminaliniai trileriai, kur koks superherojus mena įvairiausias mįsles, kovoja už teisybę, padeda nuskriaustiesiems ir panašiai. Toks yra brito Lee Child‘o sukurtas personažas Džekas Ryčeris, apie kurį jau parašyta daugiau negu dvidešimt knygų ir susukti du filmai. Lietuviškai turime keturių knygų vertimus, apie kuriuos čia ir trumpai papasakosiu.

„Zona“ (orig. Killing Floor) – pirmoji serijos knyga, Child’o debiutas, įvertinta ne viena premija (Barry, Anthony), pati pačiausia iš skaitytų. Čia susipažįstame su paslaptingu keliautoju, neturinčiu adreso, asmens dokumento, kredito kortelių, Džeku Ryčeriu, kuris keliauja po autobusais po šalį ir tam tikrų prisiminimų vedinas atvyksta į nuošalų miestelį. Tą pačią dieną jį areštuoja ir apkaltina žmogžudyste. Senkant knygos puslapiams sužinome, kad Džekas yra buvęs kariškis, tobulai valdo ginklus, kovos menus (iš tos serijos, kur vienas susidoroja su grupe blogiukų) ir yra priklausomas nuo kavos. Taip, Ryčeris yra stereotipiškas holivudinis didvyris – mažai kalba, pasižymi nepaprasta jėga, šerlokišku pastabumu ir įžvalga, toks visiškai priešingas šiandien kuriamiems veikėjams, kuriems nesvetimi narkotikai, alkoholis, rūkalai, ištvirkavimai ir panašiai. Neprideda pliusų ir kiek mediniai charakteriai, trafaretiniai dialogai, prie herojaus prilipdoma mergina, ankstyvas supratimas, kad knygos pabaigoje blogiukai bus įveikti, bet tokio žanro knygose tai visai natūralu ir nėra čia ko burbėti. Toliau skaityti LEE CHILD „Zona“ ir kiti

LIU CIXIN „Trijų kūnų problema“

Tai, ką matau pastaruoju metu, žadina nusivylimą žmonija. Žmonių visuomenė pati neįstengs pasikeisti, mums reikia įsikišimo iš išorės.

Kinijos mokslinės fantastikos rašytojas Liu Cixin sukūrė fantastišką reiškinį – jo romanas „Trijų kūnų problema“ buvo pirmasis Azijos rašytojo kūrinys, įvertintas Hugo apdovanojimu ir Nebula nominacija. Galima sakyti išdaužė ilgai uždarytas duris, už kurių, kaip ir galima buvo tikėtis, slypi ne vienas literatūrinis atradimas. Žinoma, to, matyt, nebūtų buvę be kito rašytojo ir vertėjo, Ken Liu, kuris 2014-aisiais išvertė „Trijų kūnų problemą“ į anglų kalbą ir atkreipė visų sci-fi fanų dėmesį. Be minėtųjų romanas buvo nominuotas Locus, John W. Campbell ir Prometheus apdovanojimams. Ir pagaliau „kitų knygų“ bei vertėjo-rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto, dėka galime šią knygą skaityti lietuviškai.

Romanas pradedamas Kinijoje 1967-aisiais vykstančia Kultūrine revoliucija, kuri skaitytoją įsūdo į šalį apėmusią beprotybę, primenančią distopinę atmosferą iš „1984“. Žinant Kinijos istoriją, nesunku patikėti skaitomomis scenomis, kurių absurdiškas ideologinis pagrindas sugriovė ne vieną gyvenimą, ne vieną pasiuntė į kapus, bet tai nepadėjo sustabdyti sveiko proto ir mokslo nepaisančios raudongvardietiškos mašinos. Sunku patikėti, kad Kinijos cenzūra leido tokiai siužetinei linijai išvysti dienos šviesą. Gal ir nebūtų leidusi, jeigu Cixinas kiniškoje versijoje tų scenų nebūtų „paslėpęs“ kūrinio viduryje. O kol romano gatvėse ir galvose verda antimoksliškoji revoliucija, Kinijos mokslininkai, prižiūrimi kariškių, siųsdami į kosmosą signalus, vykdo nežemiškų civilizacijų paiešką. Signalą pagauna nežemiška rasė, kuri niekaip neišsprendžia jų pasaulį grasinančios sunaikinti „trijų kūnų problemos“, todėl daug nesvarstę ateiviai nusprendžia vyktį į Žemę. Tik jų ketinimai nėra geranoriški…

Toliau skaityti LIU CIXIN „Trijų kūnų problema“

NAOMI KLEIN „Tai viską keičia“

„Kas bus, jei užuot jautę, kad esame prie naujo nuostabaus žemyno, kupino perspektyvų ir galimybių, slenksčio, pradėsime jaustis taip, tarsi būtume perpildytoje gelbėjimosi valtyje audringoje jūroje, kovodami dėl galimybės pasilikti valtyje ir pasirengę užmušti kitus kovoje dėl maisto ir vandens likučių?“

Tokį retorinį klausimą knygoje „Tai pakeis viską“ (orig. This Will Change Everything: Ideas That Will Shape the Future, 2009) užduoda Brian‘as Eno‘as ir sako, kad viską pakeis nuojauta, kad reikalai blogės. Po kelerių metų kaip nuogąstavimo patvirtinimas pasirodė Naomi Klein knyga „Tai viską keičia: kapitalizmas prieš klimatą“ (orig. This Changes Everything: Capitalism vs. the Climate, 2014) ir parodė, kaip tie reikalai pablogėjo. Pablogėjo ir vis blogėja taip, kad Klein drąsiai galėjo knyga pavadinti „Tai viską pakeitė“.

Zero waste, tirpstančių ledynų, globalinio atšilimo, švarios energetikos, iškastinio kuro kaip nuodo, lenktynių su rūšių išnykimu ir panašios temos jau tapo mūsų kasdienybe. Tiesa, labiau kaip vis dar stokojanti būtinosios neišvengiamybės, nes gajus dar pojūtis „manęs tai neliečia“ – visi tie tirpsmai ir potvyniai vyksta kažkur ne mano pasaulyje, ozono sluoksnis taip aukštai, kad jo tikrai nematau. Nors vis dažniau pasirokuojame apie šiltą žiemą (negebančią iššaldyti erkių), staigias lyg tropinių musonų liūtis (skandinančias sostinę ir kitus didmiesčius), be proto augančią žolę (pernai pjaudavau kartą į mėnesį, o dabar kas savaitę), tuščią žvejo krepšį (nes anais laikais stintas veždavome bulvių maišais), būtinybę daugiabutyje turėti kondicionierių (nes per tuos šiltus plastikinius langus nė skersvėjis nepraeina). Ir apie dar šį tą iš socialinės, politinės, ekonominės sferos, kurias keičia nesikeičiantis kapitalizmas ir jau pasikeitęs klimatas. Toliau skaityti NAOMI KLEIN „Tai viską keičia“

STEPHEN KING „Svetimas“

Vienas paskutiniųjų Amerikos siaubo literatūros meistro Stepheno Kingo romanas „Svetimas“ (orig. The Outsider), už Atlanto pasirodęs 2018-iaisiais, jau kviečia imti ir skaityti lietuviškai. Imu, skaitau, ir, reikia pasakyti, kad nei perdėm dėl to graužiausi, nei per daug džiaugiausi.

„Svetimas“ pradedamas šiurpiu kriminaliniu nusikaltimu – vieno miestelio parke randamas žiauriai nužudytas vienuolikmetis, kurio kūnelis dar ir žvėriškai išniekintas. Net pats detektyvas Ralfas Andersonas negali patikėti, tačiau visi įkalčiai rodo, kad tai padarė vaikų mylimas beisbolo treneris, kuris mokė ir paties Ralfo sūnų. Liudytojų parodymai, vaizdo kamerų įrašai, pirštų antspaudai, DNR – ir policijai nelieka jokių abejonių dėl nusikaltėlio, kuriam svarbių rungtynių metu, viso miesto akivaizdoje uždedami antrankiai. Ir tik tada paaiškėja, kad įtariamasis lemtingąją dieną buvo visai kitame mieste už kelių šimtų kilometrų, ne vienas, renginyje, kur jį matė daugybė žmonių ir taip pat yra įamžintas vaizdo įraše. Toliau skaityti STEPHEN KING „Svetimas“

KURT VONNEGUT „Katės lopšys“

Šioje knygoje nėra nė krislelio tiesos.

Pirmasis knygos sakinys. Pirmoji pastraipa, puslapis, skyrelis. Viskas gerai atpažįstama ir suprantama. Tai tas pats, ko ir reikėjo. Senas geras. Kultinis. Einšteininis. Ir visoks dar toks. Kurtas Vonnegutas, kuris daugiau negu prieš pusamžį pamatė, kad žmonija savo begaline kvailybe mūsų vienintelius namus varo į negrįžtamą pražūtį, ir bandė savais tekstais atkreipti dėmesį į tas, planetą žudančias, piktžaizdes. Tai sričiai priskirtinas ir dar 1963-iaisiais pasirodęs romanas „Katės lopšys“ (orig, „Cat’s Cradle“), kuris po pasaulį paskleidė naują religiją – bokononizmą.

„Katės lopšys“ pradedamas pasakotojo užmačia ir prisiminimu, kad, kai buvo jaunesnis, ėmė kaupti medžiagą dokumentinei knygai, kurią ketino pavadinti „Pasaulio pabaigos diena“. Joje ketino aprašyti, „ką įžymūs amerikiečiai veikė tą dieną, kai pirmoji atominė bomba buvo numesta ant Hirosimos“. Toliau skaityti KURT VONNEGUT „Katės lopšys“

KAREN JOY FOWLER „Mes visi nesavame kailyje“

O gal aš tik išsigalvojau, kad tuo metu buvau susikrimtusi ir išsigandusi. Galbūt vėliau, kai Fern nebeliko, aš supratau, kaip turėjau jaustis, ir atitinkamai pataisiau savo atsiminimus. Žmonės taip daro. Žmonės visada taip daro.

Amerikiečių rašytoja Karen Joy Fowler mūsuose žinoma iš prieš kelerius metus lietuviškai išleistos moteriškajai skaitytojų kategorijai skirto romano „Džeinės Ostin knygų klubas“, bet nereikia tuo nuvertinti Fowler – ji didesnių įvertinimų pasiekė su fantastinės literatūros tekstais. O romanas „Mes visi nesavame kailyje“ (orig. We Are All Completely Beside Ourselves), be nominavimo Nebula, John W. Campbell ir dar ne vienam kitam apdovanojimui, buvo patekęs ir į trumpąjį Booker sąrašą bei gavo PEN/Faulkner premiją už grožinį kūrinį. Tad tų paskatų imtis „Mes visi nesavame kailyje“ netrūksta, nors knygos anotacija beveik nieko nepapasakoja apie fabulą ir visai neintriguoja. Iš jos sužinome tik, kad skaitysime apie Rozmari Kuk, kuri vaikystėje turėjo seserį ir brolį, o dabar ji – vienturtė.

Romaną tikrai buvo galima apibūdinti įdomiau, bet tokį sausoką aprašymą galimą suprasti ir pateisinti tuo, kad priešingu atveju būtų reikėję atskleisti dalį siužeto, kuris po trečdalio knygos tikrai smarkokai trinkteli per smegenis ir atkragina žandikaulį. Toliau skaityti KAREN JOY FOWLER „Mes visi nesavame kailyje“