Temos Archyvai: Literatūra

JOHN STEINBECK „Bėrasis ponis“

Buvo laikai, kada ne suaugusiesiems skirtos knygos priešpaskutiniame lape turėdavo užrašą, nurodantį kurio brandos tarpsnio vaikui kūrinys skirtas. Štai Johno Steinbecko „Bėrasis ponis“ (orig. The Red Pony) nurodo, kad yra skirtas jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams. Tiesą sakant, nesu tikras, kokius gyvenimo metus tai konkrečiai apibrėžia, bet, manau, turėtų būti skirta asmenims nuo septynerių iki dvylikos metų. Tai kurį laiką skatino vis atidėti šią knygutę į šalį, netraukė ir lūkestis ten rasti kažkokią vaikišką istoriją apie šaunaus bėrulio nuotykius, tikriausiai kokių Amerikos indėnų apsupty – bent tokį siužetą galvoje gimdė lietuviškojo leidimo viršelis, kuriame vaizduojami du arkliai ir kelios su lankais lakstančios ilgaplaukės žmogystos.

Oh, kaip aš klydau. Bet pasirodo, ne aš vienas – apie panašias „Bėrojo ponio“ skaitymo atidėliojimo priežastis knygos angliško „Penguin Books“ leidimo įvade pasakoja amerikiečių literatūros profesorius Johnas Seelye’jus. Taigi, šis kūrinys tikrai privalo būti perskaitytas brandaus asmens, kuris po to turėtų pats nuspręsti, ar duoti savo atžalai ar ne. Aš duosiu. Kišiu primygtinai su pažadu perskaičius apdovanoti kokiu norimu šiuolaikiniu niekalu. Toliau skaityti JOHN STEINBECK „Bėrasis ponis“

ELIZABETH KOLBERT „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“

Jei norite pamąstyti apie tai, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su AK-47, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.

Amerikiečių žurnalistės Elizabeth Kolbert knyga „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“ traukia akį ne vien ryškiai raudonu viršeliu. Ši knyga 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją ir pasakoja apie šiomis dienomis kaip niekada aktualią aplinkosaugos temą, kurios smaigalyje rūšių išnykimas. Istorija mena, kad gyvybei išnykimu grasinančių katastrofų mūsų planetoje jau vyko penkis kartus, o Kolbert klausia, ar jos knygoje minimi faktai nerodo, kad jau artėja ir šeštasis gyvybės išnykimas, kurį sąlygoja viena išradinga sausumos gyvūnų rūšis.

Tokia knygos anotacija mane sugundė, juolab, kad laikau save su protu prijaučiančiu planetos išteklių tausojimui (esu iš tų, kurie bamba dėl neišjungtos šviesos, negali užmigti girdint iš čiaupo lašantį vandenį, pyksta dėl besaikio vartojimo ir panašiai), o dar kaip tik buvau pradėjęs skaityti Robert’o J. Sawyer’io „Skaičiuojantį dievą“, kuriame Didieji penki išnykimai vaidina ne paskutinę rolę, tad nieko nelaukęs ėmiausi „Šeštojo išnykimo“. Toliau skaityti ELIZABETH KOLBERT „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“

DOVYDAS GRAJAUSKAS „Apie reiškinius“

Prasmė ir beprasmybė reiškinių tyrinėjime

Jau pats Dovydo Grajausko pirmojo eilėraščių rinkinio pavadinimas suponuoja, jog jame bus kalbama apie kažką pasireiškiančio mūsų pasaulyje. Išties, knyga skaitytoją valiūkiškai įtraukia į ironišką kasdienio gyvenimo stebėseną bei jauseną. Lyrinis subjektas nei moralizuoja, nei vertina, tiesiog kaip neišvengiamą faktą konstatuoja įvykius, dažniausiai išvengdamas įvairiausių provokacijų, arba kartais savotiškai siekdamas apvalyti sąmonės turinius nuo reiškinių pasaulio („ir sėdėjau, žiūrėjau į sieną / o ta siena buvo tuščia / tad nusprendžiau tvirtai tą dieną / kad gyvensiu dabar ir čia“, eil. „Didis nutikimas mažą dieną“, p. 25).

Užtat kaip provokacija gali nuskambėti pirmojo skyriaus pavadinimas – „Gamtiniai reiškiniai“, nes jame eilėraščių tematika panašesnė ne į gamtos, o į socialinius reiškinius. Tekstuose sutinki piktoką mamą – „harpiją“, liepiančią dukrai pareiti valgyti, o toji rėkia „niekur aš neisiu, blia!“ (eil. „Apie reiškinius II“ p. 11); ar prasigėrusių tėvų vaikus (eil. „Apie reiškinius VI“ p. 13-14); perskaitai šiuolaikišką „Eglės žalčių karalienės“ versiją: pristojus įkyriam cigarečių prašinėtojui belieka pieno litru tvoti į ausį, ir lyg to maža būtų kita ranka – į nosį, galiausiai pasiklausyti keiksmų, maišantis pienui ir kraujui (eil. „Eglės Žalčių Karalienės pasakojimas apie incidentą prastame rajone“ p. 16-17); pažvelgti į dokumentiką apie grįžtančius kariškius: „moterys, sūnūs, broliai, visi verkiantys, puolantys / į glėbį ant kaklo po kojom tokiam susidrovėjusiam / buivolui – jis gi metų metus žmones žudė, o dabar / stovi su rožių puokšte ir žmogaus dydžio / rožiniu zuikiu“ (eil. „Apie reiškinius III“, p. 12). Toliau skaityti DOVYDAS GRAJAUSKAS „Apie reiškinius“

JO NESBØ „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“ ir „Troškulys“

(Jau) praėjusią vasarą beveik visą mėnesį buvau apsėstas skaitymo nuodėmės. Pats suvokiau, kad elgiuosi ne visai tinkamai daugumos pagerbtų raštininkų atžvilgiu, bet nieko su savimi negalėjau padaryti. Lyg koks narkomanas kėliausi ir guliausi su Nesbo Hariu Hūle, rijau knygą po knygos, kol nebeliko nė vienos. Tiksliau, kol liko žinia, jog tik 2019-aisiais gausiu naują dozę. Ar iki to laiko bus lomkės? Manau, ne. Panašios lektūros netrūksta. Tiesą sakant, net vietoje Nesbo mieliau skaityčiau Henning’o Mankell’io seriją apie Kurtą Valanderį arba John’o Burdett’o romanus apie Tailando detektyvą Sončajų Džitpličipą. Deja, minėtos galimybės skaitant lietuviškai nėra viliojančios: vienu atveju yra išleistos tik kelios knygos be jokios chronologinės tvarkos, kitu – leidyba sustojo po trečiosios (iš šešių) knygos. Trečiu atveju, nežinau, ar yra koks kitas panašus lietuviškai išleistas visas ciklas – nuo pradžios iki pabaigos. Todėl griebiausi Hūlės, bet ir tai ne iš karto (t.y. kai lietuviškai pasirodė trečioji ciklo dalis „Raudongurklė“) – pradėjau skaityti tik tada, kai jau buvo galima skaityti nuo pirmosios, „Šikšnosparnio“, iki paskutinės.

Ačiū už tai leidyklai „Baltos lankos“, nors nežinau, kodėl leidykla šių knygų nenumeruoja ir nepadeda skaitytojams lengviau susigaudyti ciklo knygų eiliškume, o tai šiuo atveju gana svarbu, nes tik skaitant chronologine tvarka galima patirti didžiausią malonumą ir visą ciklą suvalgyti kaip vieną skanų pyragą, o ne saldainių rinkinį. Toliau skaityti JO NESBØ „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“ ir „Troškulys“

STEPHEN KING „Ponas Mersedesas“ ir „Radybos“

Kriminalinis romanas iš siaubo karaliaus. Kodėl gi ne? Juolab, kad jo artimesni realybei kūriniai („Mizerė“, „Doloresa Kleiborn“) yra daug stipresni ir man labiau įdomesni, negu tie su paranormaliais reiškiniais ir velniais klouno veidu. Dostojevskiškos pretenzijos Stephenui Kingui jau, matyt, ir liks tik pretenzijomis, bet bandymai įlįsti į veikėjų dūšią jam visai sekėsi, nors ilgainiui ir tapo kiek šabloniški, užsiciklinę ties kokia viena, per visą kūrinį besikartojančia fraze. Pastarasis jo kūrybos bruožas ilgam atbaidė nuo Kingo pavardės skaitomų knygų viršelyje, bet čia – detektyvas. Ir ne tiesiog, o 2015-aisiais gavęs Edgar Award už geriausią romaną – tokių romanų lietuviškai turime nedaug.  Taigi, imu „Poną Mersedesą“ ir įkrentu iki pat pabaigos.

Romanas pasakoja apie beprotį, pavogusį galingą mersedesą, kuriuo įsirėžia į bedarbių minią, laukiančią per naktį prie pastato, kuriame turi vykti darbo vietų mugė. Bylą imasi tirti detektyvas Bilas Hodžesas, tačiau nesėkmingai – taip net sulaukia pensijos ir galvoja ramiai pabaigti likusias dieneles. Tačiau tada gauna pono Mersedeso laišką, kuris ramybę sujaukia ir pradeda pelės ir katės žaidimą. Tik čia dažnai sunku suprasti, kas – katė, kas – pelė.

Taigi, „Ponas Mersedesas“ nėra klasikinis detektyvas, sava struktūra ir siužetu labiau primena dabar populiarius skandinaviškuosius trilerius. Aš paprastai nemėgstu tų trilerių, kuriuose blogiukai identifikuojami jau knygos pradžioje, nes paslapties mažiau, o pabaiga vis tiek aiški. Bet su visu nemėgimu, nepagarba ir skeptiškumu tokiai knygos struktūrai turiu pasakyti, kad „Ponas Mersedesas“ Kingui pavyko. Kai skandinavai stengiasi save perspjauti mistikos, egzotikos, iš piršto laužtų faktų ir išimčių iš taisyklių rinkinyje, Kingas ima paprastą receptą ir jis suveikia. Žinoma, čia nemažai padeda ir amerikiečio kinematografinis tekstas, leidžiantis pasakojamą istoriją priimti už gryną pinigą. Tinkamai suveikia ir Hodžeso personažas – kenčiantis nuo antsvorio, nesveikai gyvenantis, mėgstantis išgerti, nieko nesuprantantis apie kompiuterius ir šiaip šiurkštaus bendravimo būdo tipas, kurio elgesys, išvaizda ir net mąstymas visiškai prasilenkia su superduper detektyvo paveikslu. Net negalima teigti, kad Hodžesas daug prisidėjo prie pono Mersedeso sugavimo, bet jo buvimas romane yra tai, ant ko viskas laikosi, dėl ko pamilsti šią knygą ir nori dar. Toliau skaityti STEPHEN KING „Ponas Mersedesas“ ir „Radybos“

[Millennium IV :] DAVID LAGERCRANTZ „Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį“

Aštuonerių metų prireikė, kad amžinatilsio Stiego Larssono pradėta „Millennium“ serija sulauktų tęsinio. Larssono giminaičiams ir jo sugyventinei taip ir nepavyko susitarti, tad nebaigtas ketvirtasis rankraštis lieka stalčiuje, o tai, ką turime „Merginoje, kuri pakliuvo į voratinklį“ yra šimtaprocentinis Stiego palikimo valdytojų pasamdyto švedų rašytojo Davido Lagercrantzo kūryba, kuri spinduliuoja gryniausią komerciją ir nieko daugiau.

Ko reikia geram trileriui ar kriminaliniam romanui? Geros gerai papasakotos istorijos. Gera istorija yra tokia, kuri intriguoja, sudomina, neleidžia atsiplėšti, sukelia papildomų minčių vienu ar kitu klausimu, pagaliau – leidžia geriau pažinti herojų. Gerai papasakota istorija yra tokia, kuri leidžia ja įtikėti ir teikia skaitymo malonumą. Deja, nei vieno iš tų dviejų bruožų Lagercrantzo kūrinys neturi. Toliau skaityti [Millennium IV :] DAVID LAGERCRANTZ „Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį“

JANE HARPER „Sausra“

Ir literatūros pasaulyje būna sėkmės istorijų. Tokiu pavyzdžiu gali būti rašytoja Jane Harper, sudalyvavusi internetiniuose kūrybinio rašymo kursuose, iš kurių ir gimė detektyvinis romanas „Sausra“ (The Dry), sulaukęs daugybės apdovanojimų („Auksinio durklo“, „The British Book Awards“, „Ned Kelly Awards“ ir kt.) bei sudominęs kino pramonę – ekranizacijos teises jau įsigijo Reese Witherspoon kompanija „Pacific Standard“, o lietuviškai išleido „Baltos lankos“.

Ilgus metus dirbusi žurnaliste Harper sako, kad rašė tokią knygą, kurią būtų malonu skaityti pačiai. Ir „Sausrą“ tikrai malonu skaityti, tekstas pagauna ir nepaleidžia iki pat pabaigos, fabula nėra per daug susukta, pakanka vidutinio koncentracijos lygio, tad puslapis gena puslapį ir po nepilnos paros aplanko liūdesys, kad ši pramoginė knyga jau perskaityta. Nors ne visada greitas knygos perskaitymas rodo jos kokybę, ką pamatysite kiek žemiau.  Toliau skaityti JANE HARPER „Sausra“

STEPHEN WITT „How Music Got Free“

Simboliška buvo skaityti šią knygą jau žinant, kad Fraunhoferio institutas, turėjęs teisę licencijuoti MPEG-1 Audio Layer 3 (MP3) formatą, oficialiai jau yra pareiškęs, kad šis formatas „mirė“, nes yra „atgyvenęs“, ir jį jau sėkmingai rinkose pakeitė kitokie, efektyvesni, garso kodavimo standartai. O MP3 buvo būtent ta kompiuterinė technologija, kuri pradėjo muzikos pramonės revoliuciją, įgalinusią muziką klausytojams gauti nemokamai. Kuo tai baigėsi (jeigu šiandienos situaciją galima pavadinti pabaiga), mes daugmaž žinome, o štai kaip viskas prasidėjo detaliai savo knygoje „How Music Got Free“ papasakojo Stephenas Wittas.

Kiek skeptiškai nusiteikęs ėmiausi šios knygos, nes ant liežuvio galo sukosi „ką ten įdomaus galima paporinti“, bet Wittas praktiškai parašė dokumentinį trilerį, kuriame netrūko įtampos ir neįtikėtinų istorinių faktų.

Knyga prasideda MP3 gimimu, kurio iniciatorius buvo toks entuziastas vokietis Karlheinzas Brandenburgas, mėgęs empyriškai audiofilams pademonstruoti, jog be superduper aparatūros skaitmenizuoto, suspausto garso nuo CD kokybės neatskirsi. Jam ypač patikdavo leisti Suzanne Vega „Tom’s Dinner“ arba Scorpions „Wind of Change“.  Toliau skaityti STEPHEN WITT „How Music Got Free“