Margaret Atwood, praėjus trisdešimt penkeriems metams po „Tarnaitės pasakojimo”, sugrąžina skaitytojus į Gileadą. „Liudijimai” (orig. The Testaments, 2019) peršoka penkiolika metų į priekį ir kelių, dar tolimesnėje ateityje rastų, rankraščių forma dėlioja tolimesnius Gileado įvykius. Skaitytojas gauna tris įvykių perspektyvas: Tetos Lidijos, sutiktos ir „Tarnaitės pasakojime”, Vado namuose augančios jaunos mergaitės Agnesės ir už Gileado sienų, Kanadoje, gyvenančios paauglės Deizės. Trys moteriški likimai nuspėjamai susilieja į vieną ir ženkliai prisideda prie Gileado žlugimo.

Kokios auksarankės tos moterys.

Visi trys rankraščiai turi savą privalumą beigi įdomumą. Teta Lidija prisimena ir pačią Gileado pradžią, kaip vieną dieną ginkluoti vyrai susėmė jas, įkalino, nužmogino, ištvėrusias išbandymus pavertė tarnaitėmis ir vyriškų užmačių vykdytojomis. Vienok  moterų kastų sistema sukūrė ir lygesnes už lygias Tetas, kurios turi teisę skaityti knygas ir rašyti, kurios primena pilkąsias kardinoles, tvarkos palaikytojas, lyg bene geserites iš Franko Herberto „Kopos”, leidžiančias visiems valdytojams manyti, kad jie patys priiminėja sprendimus, tačiau išties Tetos žaidžia savus sostų žaidimus, kuriems dažnai pasiduoda ir svarbiausi Gileado Vadai. Toliau skaityti MARGARET ATWOOD „Liudijimai” →

Kas skaitė Harlan’o Coben’o knygų seriją (kurios „Jotemai” niekaip nepavyksta išleisti nuo iki) apie sporto agentą Mironą Bolitarą tikrai žino, kas toks yra Vinzoras Hornas Lokvudas Trečiasis, vadinamas trumpiniu Vinas. Jis lyg Bolitaro koziris ar iš dangaus nukritęs angelas sargas nuolat ištraukia šį iš pavojingiausių situacijų, tuo pačiu išlieka vienu paslaptingiausiu ir smalsumą žaidinančių Coben’o knygų personažu. Tad gauti romaną, kuriame visas dėmesys sutelktas vien į Viną, buvo sena Bolitaro serijos gerbėjų svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Juolab, kad Bolitaro serijos knygos jau senokai tapo šabloninėmis, nors vis dar visai noriai sutinkamos kaip lengvo turinio kūryba, kurioje jau žinai, ką gausi ir ko pritrūks.

Toliau skaityti HARLAN COBEN „Vinas” →

James‘as Ellroy‘jus pateko į mano rankas, akis ir širdį po Nesbo epopėjos apie Harį Hūlę  ir dabar galiu drąsiai sakyti, kad norvegas šio amerikiečio nago galo nevertas. Ok, prisipažinsiu, vėliau nuomonę šiek tiek pakeičiau. Bet tik šiek tiek.

Ellroy’jaus pasaulėžiūrą ir polinkį į tikrovėje neatskleistus nusikaltimus įtakojo jo motinos nužudymas – taip ir neišaiškintas nusikaltimas, kai jam buvo tik dešimt metų. Tai ryšku visuose „L.A. kvarteto” romanuose, kuriuose greta kriminalinės vienokio ar kitokio nusikaltimo linijos žingsniuoja ir to meto (penktojo ir šeštojo dešimtmečių) Los Andželo policijos virtuvės kasdienybė, prisodrinta korupcijos, politinių ir karjeros intrigų, asmeninių pareigūnų nuodėmių ir silpnybių, dažnai į antrą planą nustumianti tiesioginį policijos darbą ir siekį tarnauti žmonėms. Rašytojas savo kūriniuose, lyg keršydamas už asmeninę skriaudą, traukia į paviršių prieš gerą šimtmetį įvykusias paslaptis. Tiesa, paties Ellroy’jaus ištirtos aplinkybės, realios asmenybės apvelkamos interpretaciniu grožinės literatūros rūbu, tad viską priimti už gryną pinigą „L.A. kvarteto” knygose nereikia, bet, kaip sakė didysis profesorius: kas galėtų paneigti, kad taip negalėjo būti.  Toliau skaityti JAMES ELLROY „Los Andželas slaptai” →

Ne itin produktyvaus, bet galimo vadinti, šiuolaikinio anglų rašytojo Graham‘o Swift‘o kūriniui „Motinų sekmadienis” (orig. Mothering Sunday) perskaityti pakanka pusdienio, tad šią knygą labiau norisi vadinti apysaka, o ne romanu. Nežiūrint apimties „Motinų sekmadienis” 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“, o lietuviškasis Emilijos Ferdmanaitės vertimas ir „Baltų lankų” leidimas įtrauktas į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos 2019 m. sudarytą geriausių verstinių knygų sąrašą.

Knygos istorija pasitinka mus su data – 1924 metų kovo 30 diena, vieta – Berkšyras, veikėjais – du nuogi kūnai: jo – vaikščiojantis po kambarį, jos – išsipleikęs lovoje. Nuo šito atspirties taško rašytojas juda zigzagais per šimtą dvidešimt puslapių: žingsnelį tos dienos praeitin, žingsnelį ateitin, tada akimirksnio postūmis dabartyje, šuolis keliasdešimt metų pirmyn, vėl į dabartį, vėl žingsnelis atgal ir taip toliau. Laiko fragmentai dėlioja kiek aiškesnį aplinkybių portretą, du nuogi kūnai virsta ponaičiu ir tarnaite, ką tik pasimylėjusiais tuščiame name. Tuščiame, nes šiandien Motinų sekmadienis – diena, kai visi tarnai turi laisvą dieną ir paprastai jiems leidžiama išvykti aplankyti artimųjų. Bet ji – našlaitė, neturinti artimųjų, o jis irgi turi laisvą pusdienį – tarnus išleido, o su savo būsima žmona ir jos šeima susitaręs pasimatyti mieste tik pietums, tad iki tol dar turi progą išnaudoti laiką širdies ir kūno reikalams su meiluže. Ne, jo žmona nebus tarnaitė, kuri susidėjusi rankas už galvos, nuoga guli lovoje ir stebi jį, nuogą vaikščiojantį po kambarį ir neskubriai besirengiantį pas kitą. Ji žino jo planus, stebi jį, po to tik girdi, kaip lipa laiptais, uždaro duris, sugirgždina kiemo žvyrą ir nurūksta automobiliu tolyn. Tarnaitė dar pašeimininkauja po dvarą, pašniukštinėja, bando įsivaizduoti, koks gyvenimas čia vyksta jai nesant ir galop grįžta pas savo šeimininką, kuris pasitinka ją tarpduryje ir praneša netikėtą žinią. Toliau skaityti GRAHAM SWIFT „Motinų sekmadienis” →

Žmonijai teliko keletas teorinių rezervų: klasikinė fizika, kvantinė mechanika ir vis dar embriono lygio stygų teorija. Ar toli pavyks nužengti su tais rezervais, priklauso nuo likimo.

Antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui” dalis „Tamsus miškas” pasitinka solidžiais penkiais šimtais puslapių ir iš pradžių kiek gąsdina būsimu procesu. Ir tas gąsdinimas iš pradžių tikrai vyksta (nauji veikėjai, sunkiai identifikuojami kinų vardai, gan blankus supratimas, kur link rašytojas vynioja fabulą), bet tai netrunka virsti į baimę ir liūdesį, kurį kelia vis senkantys romano puslapiai. Žodžiu, kaip ir priklauso monumentaliam kūriniui – jo genialumą demonstruoja visuma, o ne atskiri skyreliai ar puslapiai.

„Tamsus miškas” tęsia istoriją nuo ten, kur sustojo „Trijų kūnų problemoje”, tad nerekomenduotinas skaityti kaip atskira knyga. Čia iš karto išduosiu kiek siužetą ir tą ne vieno skaitytojo lūkestį – ne, ir čia dar ateiviai iš kosmoso, trisoliariečiai, Žemės dar nepasiekė. Iki to momento dar veik keturi šimtai metų, bet ruoštis reikia jau dabar. Ir žemiečiai ruošiasi, brandina planus, strategijas, tik ne viskas taip paprasta, nes ateivių šnipai-sofonai, subatominės dalelės, jau kiekviename Žemės kampelyje mato kiekvieną žmogaus veiksmą ir girdi kiekvieną žodį. Žmonijai lieka tik vienas koziris, kuris neprieinamas sofonams – mintys, melai, suktybės, veidmainiavimas – tai, kas nesuprantama ir ko nėra Trisoliario pasaulyje. Taip gimsta „Virtuozų” projektas, kurio tikslas – keturiems išrinktiesiems patikėti civilizacijos išgelbėjimą. Būdu, kurio neperprastų nei trisoliariečiai, nei pati Žmonija, o tai priverčia atvykstančiuosius imtis kitokių veiksmų. Toliau skaityti LIU CIXIN „Tamsus miškas” →

Visos moterys dievina fašistą,
Spyrius į veidą, žiaurumą,
Žiaurią tokio žiauruolio kaip tu širdį. 

Sylvia Plath

Pradėsiu nuo Vytauto Alseikos knygos „Amerika. Tikrovė ir mitas”, kuri yra neišsemiamas demagoginės sovietinės pasaulėvokos pavyzdys, apie kurį būtų galima atskirai priskaldyti vežimą sakinių. Nedaug trūko, kad šis „plačiam skaitytojų ratui” skirtas skaitalas būtų atsidūręs makulatūros krūvelėje, bet visai atsitiktinai pavartytas liko lentynoje kaip literatūrinis reliktas, iš kurio šiuo atveju man įdomi tik viena pusė vieno sakinio: „Pasak menkaverčių erotinių knygų autorės Erikos Džong <…>”. Skaitydamas tai, kikenau į ūsą. Ne todėl, kad kai 1973-iaisiai pasirodė pirmasis amerikietės Erica‘os Jong romanas „Skrydžio baimė” (orig. Fear of Flying), Alseika jau buvo grįžęs į Lietuvą, ir tikrai negalėjo traukiniuose ar metro matyti šią knygą ryjančių skaitytojų. Kikenau dėl „menkaverčių” ir „erotinių” ir to „Sovietų Sąjungoje seksui vietos nėra” jausmo.

Menkavertiškumas, žinoma, gan subjektyvi ir vertinamoji aplinkybė. O gerai pagalvojus ir „erotinės knygos” sąvokos, kuri greičiausiai ir pagimdo tą menkavertiškumą, samprata priklauso nuo vertintojo. Vienam ir „Atspalvių” per daug, kitam ir „Emanuelės” ar „O istorijos” per maža. Vienok, kaip bežiūrėtum „Skrydžio baimei” prilipdyti erotinės knygos etiketę man niekaip nepavyksta, bet galima būtų kažką su seksualumu ir moteriškumu, ir feminizmu, arba, jeigu bendriau – savęs ieškojimu. Toliau skaityti ERICA JONG „Skrydžio baimė” →

Man atrodo, kad šie metai mūsų literatūros padangėje buvo svarbūs pirmiausiai tuo, kad pagaliau sulaukėme į lietuvių kalbą Lotynų Amerikos autoriaus Roberto Bolaño kūrinio „2666“ vertimo. Pati dar esu šios knygos skaitymo procese, todėl jį miniu įžangoje, bet neįtraukiu į sąrašą, kol nesu baigusi. Tai galima sakyti, kad jis ne pirmoje vietoje, o dėl savo vertės yra net aukščiau viso šio sąrašo, neprilygintinas nei vienam iš žemiau esančių kūrinių (čia man asmeniškai).

Na, o žemiau sąraše išskyriau penkiolika verstinių knygų, tarp kurių bus ir grožinės, ir negrožinės literatūros kūrinių. Po jo eina lietuvių autorių grožinių ir negrožinių knygų sąrašas, kurios paliko šiais metais įspūdį. Na ir galiausiai – knygų vaikams ir paaugliams penketukai.

VERSTINĖS GROŽINĖS KNYGOS  Toliau skaityti GERIAUSIOS 2020-ųjų KNYGOS →