Tai, ką matau pastaruoju metu, žadina nusivylimą žmonija. Žmonių visuomenė pati neįstengs pasikeisti, mums reikia įsikišimo iš išorės.
Kinijos mokslinės fantastikos rašytojas Liu Cixin sukūrė fantastišką reiškinį – jo romanas „Trijų kūnų problema” buvo pirmasis Azijos rašytojo kūrinys, įvertintas Hugo apdovanojimu ir Nebula nominacija. Galima sakyti išdaužė ilgai uždarytas duris, už kurių, kaip ir galima buvo tikėtis, slypi ne vienas literatūrinis atradimas. Žinoma, to, matyt, nebūtų buvę be kito rašytojo ir vertėjo, Ken Liu, kuris 2014-aisiais išvertė „Trijų kūnų problemą” į anglų kalbą ir atkreipė visų sci-fi fanų dėmesį. Be minėtųjų romanas buvo nominuotas Locus, John W. Campbell ir Prometheus apdovanojimams. Ir pagaliau „kitų knygų” bei vertėjo-rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto, dėka galime šią knygą skaityti lietuviškai.
Romanas pradedamas Kinijoje 1967-aisiais vykstančia Kultūrine revoliucija, kuri skaitytoją įsūdo į šalį apėmusią beprotybę, primenančią distopinę atmosferą iš „1984”. Žinant Kinijos istoriją, nesunku patikėti skaitomomis scenomis, kurių absurdiškas ideologinis pagrindas sugriovė ne vieną gyvenimą, ne vieną pasiuntė į kapus, bet tai nepadėjo sustabdyti sveiko proto ir mokslo nepaisančios raudongvardietiškos mašinos. Sunku patikėti, kad Kinijos cenzūra leido tokiai siužetinei linijai išvysti dienos šviesą. Gal ir nebūtų leidusi, jeigu Cixinas kiniškoje versijoje tų scenų nebūtų „paslėpęs” kūrinio viduryje. O kol romano gatvėse ir galvose verda antimoksliškoji revoliucija, Kinijos mokslininkai, prižiūrimi kariškių, siųsdami į kosmosą signalus, vykdo nežemiškų civilizacijų paiešką. Signalą pagauna nežemiška rasė, kuri niekaip neišsprendžia jų pasaulį grasinančios sunaikinti „trijų kūnų problemos”, todėl daug nesvarstę ateiviai nusprendžia vyktį į Žemę. Tik jų ketinimai nėra geranoriški…