Temos Archyvai: Literatūra

WILLIAM GOLDING „Musių valdovas”

Kažkas paporino, kad tą pačią knygą galima skaityti kas septyneri metai, bo tiek maksimaliai eilinėje smegeninėje išsilaiko perskaitytas tekstas. Aš sakyčiau, kad jau ir po septynių dienų įspūdis ima blankti, blėsti, dar vėliau ir siužetas kaži kur išskysta, tad po septynerių metų lieka (jei lieka) tik žinojimas, kad tą knygą kažkada skaitei ir atmintyje blaškosi kažkokie netvirti siužeto rėmai.

Pirmą kartą nobelisto William‘o Golding‘o „Musių valdovą“ („Lord Of The Flies”) skaičiau gal prieš keturiolika metelių, gražioje jaunystėje, o prisiminimai ne visai gražūs.

Į negyvenamąją salą kažkur vandenyno toliuose atominio karo metu nukrenta britų lėktuvas. Išsigelbėja vien vaikai – berniukai, skirtingi amžiumi, kūno sudėjimu, auklėjimu, patirtimi, jėga. Iš pradžių, Toliau skaityti WILLIAM GOLDING „Musių valdovas”

ALBERT CAMUS „Krytis”

Advokato išpažintis arba kaltės anatomija

Kalbėti apie Albero Kamiu (Albert Camus) asmenybę ir biografiją nelabai yra tikslo – ko gero neatsirastų tarp išsilavinusių žmonių nė vieno, kuris jaunystėje nėra skaitęs jo romanų „Svetimas“ ar „Krytis“ (kitur verčiamo „Nuopolis”), ar esė „Sizifo mitas“, o be to visada yra galimybė viską rasti internete. Alberas Kamiu (rašytojas, filosofas) ir jo romanas „Krytis“ (parašytas 1956 m.) kviečia skaitytoją išklausyti advokato Klamanso išpažintį, kartu su juo pasvarstyti pamatines žmogaus egzistencijos problemas – kaltės jausmą, laisvės, kaip didžiausios atsakomybės tekusios žmogui, idėją, atgailos būtinumą, visuomenės neįgalumą žvelgti į gyvenimą neveidmainiaujant, apie Dievo ir religijos reikšmės sumenkėjimą ar visišką išnykimą. Romanas – monologas. Romanas, kuriame viskas vyksta lėtai, nuosekliai, atidžiai dėliojant sakinius, siekiant, kad kiekviena eilutė atgręžtų skaitytoją į patį save: „Ir portretas, kurį tiesiu savo amžininkams, tampa veidrodžiu.“ Bet apie viską nuo pradžių.

Ar įmanoma aprašyti knygos siužetą, kuriame kalba tik vienas žmogus? Kur vykstantis veiksmas taip persipina su prisiminimais, kad imi abejoti ar šalia pagrindinio veikėjo dar kažkas yra. O gal tai tiesiog seno, pavargusio žmogaus kliedėjimai, išsakomi keturioms sienoms? Toliau skaityti ALBERT CAMUS „Krytis”

IHARA SAIKAKU „Penkios meilę pamilusios moterys”

Plonytė knygutė mena senus laikus ir tolimus kraštus – septynioliktasis amžius Japonijoje. Ten ir tada gyveno toks Hirayama Togo (1642 – 1693), turtingo pirklio vaikas, paauglystėje pradėjęs rašinėti ir dvidešimties metų jau išgarsėjęs tuometiniu poezijos žanru haikai. Vėliau Togo pasivadina Ihara Saikaku, kas reiškia išradingasis. Po žmonos mirties 1675 m. Saikaku meta verslą, keliauja po šalį ir atsiduoda vien rašymui. Haikai pakeičia proza, kiek keistoka, neįprasta, amoralia, apie Edo laikotarpio (1600-1867) Japoniją, apie žmones ir jų silpnybes – taip Saikaku tampa Plaukiojančio pasaulio žanro (ukiyo-zōshi) pradininku. Nebuvo ta rašliava kupina literatūrinės vertės, bet savo temų aktualumu išsikovojo tuomet didžiulį populiarumą ir padarė neginčijamą įtaką grožinės japonų literatūros vystymuisi.

Knygelė „Penkios meilę pamilusios moterys“ talpina savy penkias Toliau skaityti IHARA SAIKAKU „Penkios meilę pamilusios moterys”

VYTAUTAS STANKUS „Vaikščiojimas kita ledo puse”

Ar bandei kada eiti kita ledo puse? Ne? O aš pabandžiau. Tiesa, ne viena ėjau. Ėjau kartu su Vytauto Stankaus eilėraščių lyriniu herojumi. Pabandžiau ir supratau, kokia to ledo kita pusė slidi.

Einu, o šalia manęs slidinėja ir vienišas herojus. Ne, ne vienišas – vienišasis. Šis žodis daug talpesnis, nes „vienišieji prasideda / … / tame tarpe / kur lieka delnus suglaudus“*. Ar bandei kada sudėti delnus, meldžiantis vienišumui? Ar pajutai, kaip tarp delnų malda pradeda kaisti? Aš pajutau, o pakeleivis guodžia:

parodyk kur skauda –

papūsiu.

Pirmoje knygos dalyje visi eilėraščiai persmelkti skaudančio vienišumo. Apima jausmas, jog į tave visąlaik įsmeigtos geliančios vienatvės akys. Ji tave kviečia ir vilioja dieną – naktį, miegant ar būnant dviese „atskirai mintimis ir slanksteliais / rankom apglėbus kelius“. Ji budi šalia. Ji nepalieka… Toliau skaityti VYTAUTAS STANKUS „Vaikščiojimas kita ledo puse”

Matthew Fraser, Soumitra Dutta „MANO VIRTUALIEJI AŠ. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį“ + laimėk knygą

Šita knyga skirta ne kokiems „gykams“, stovintiems eilėse prie planšetinio kompiuterio „iPad“: ją kaip tik turėtų į rankas paimti visi tie, kurie net nėra girdėję su kuo valgomas Web 2.0 ar kam reikalingas MySpace, Facebook, YouTube, Wikipedia.

Matthew Fraser ir Soumitra Dutta knyga „Mano virtualieji aš“ pasirodo pačiu laiku. Tiesa, kai ji buvo išleista angliškai (2008-aisiais, orig. „Throwing Sheep in the Boardroom: How Online Social Networking Will Transform Your Life, Work and World“) Facebook turėjo tik 125 milijonus vartotojų. Dabar triskart daugiau. Socialiniai tinklai plečiasi: kuo daugiau vartotojų, tuo sparčiau didėja jų skaičius. Socialiniai tinklai ėmė valdyti pasaulį, o norinčių prisidėti prie bet kokio valdymo tik daugėja. Naujos galimybės, nauji pavojai. Į juos kraustosi verslas, darbas, kultūra, žiniasklaida, politika, teroristai. Kai kas juose praleidžia daugiau laiko nei realiame gyvenime ir, akivaizdu, kad nekreipti į tai dėmesio negalima.

Pasaulis keičiasi, virtualėja, Jean Baudrillard‘as turėtų būti patenkintas Toliau skaityti Matthew Fraser, Soumitra Dutta „MANO VIRTUALIEJI AŠ. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį“ + laimėk knygą

GRAHAM SWIFT „Vandenų žemė”

Vaikai, kurie paveldėsite pasaulį, ši istorija negraži. Ne tokia, kokias rodo laimingų pabaigų filmai ir pasakoja gyvenimu skatinančios džiaugtis knygos. Ji bjauri kaip gyvenimas. Kaip šlykščios lietuviškosios pseudopublicistinės televizijos laidos. Čia istorija apie Fenlandą, tokį pelkyną rytų Anglijoje, apie tikrą gyvenimą tame krašte.

Historia, kaip žinome, turi dvejopą reikšmę: 1) tyrinėjimas, žinojimas; 2) a) praeities įvykių pasakojimas, istorija; b) bet koks pasakojimas, aprašymas, sakmė. Anglų romanistas Graham‘as Swift‘as suplaka tas reikšmes į vieną, įspraudžia į dumbliną žemę ir apsupa vandenimis, taip sukonstruodamas savo geriausią (sakyčiau – klasikinį, jei ne faktas, jog knyga parašyta 1983 m.) intelektualųjį romaną „Vandenų žemė“ (Waterland).

– Ir neužmiršk, – sakydavo mano tėvas, tarsi manydamas, kad jau kitą akimirką atsistosiu ir išeisiu ieškoti laimės į platųjį pasaulį, – kad ir ką sužinosi apie žmones, kad ir kokie blogi jie pasirodys, kiekvienas jų turi širdį ir kiekvienas kadaise buvo kūdikis, žindantis motinos pieną… Toliau skaityti GRAHAM SWIFT „Vandenų žemė”

JEVGENIJ ZAMIATIN „Mes”

“<…> niekas nėra “vienas”, bet tik “vienas iš mūsų”. Mes tokie vienodi…
Евге́ний Ива́нович Замя́тин (1884-1937)

Mes, visi kaip vienas, judam tame pačiame vežime. Keliamės, rengiamės, valgome, mylimės, dirbame, ilsimės. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienam kasdieniškam veiksmui yra nustatyta seka: žadintuvas skamba tik 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 triūsiate visuomenės labui, o 22 ½ skambutis pasako, kad laikas gultis. Turite privalomus pasivaikščiojimu, tiksliai sureguliuotą maitinimosi grafiką. Asmeniniams reikalams skirtas laikas nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 ir tai idealistiškai svajojate, kad būt gerai tas 86 400 sekundes išnaudot tobulos valstybės reikalams, o ne beprasmiams individualiems veiksmams.

Taip bent svajoja D-503, vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų, Jevgenijaus Zamiatino romano „Mes“ herojus. Zemiatinas pasakoja apie utopiją, miestą-valstybę Žemės ateityje. Dviejų Šimtų Metų Karas, po kurio išgyveno tik 0.2 procento gyventojų, jau praeity, miestus jungę keliai seniai užžėlė, o sėslumą užtikrina Žaliosios Sienos. O kam keliauti kažkur? Laimės formulė atrasta ir visiems prieinama. Toliau skaityti JEVGENIJ ZAMIATIN „Mes”

EMILY DICKINSON „Pusiaudienio krantai” (The Banks Of Noon)

Emily Dickinson : „Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla taip, kad jokia ugnis niekada neįstengtų jo sušildyti, žinau, kad tai poezija. Jei fiziškai jaučiuosi taip, tarytum mano viršugalvis būtų nuimtas, žinau, kad tai poezija. Pagal tai ją atpažįstu. Ar yra dar koks nors kitas būdas?“

Yra dar tų atpažinimo būdų. Tikrai yra. Ir nebūtinai poezija turi kūną sužvarbinti ar nurauti skalpą. Nieko blogo, jeigu eilės įkvėps gyvybės, šilumos ar atneš šypseną. Tik tokia samprata nebuvo būdinga Emily Dickinson ir tai stipriai jaučiasi jos kūryboje.

Emily Dickinson – XIX amžiaus pabaigoje (1830-1886) mažame Amerikos kaimelyje gyvenusi netekėjusi atsiskyrėlė. Nekokia dievobaiminga vienuolė, o namisėda senmergė, vėliau – tiesiog moteriškė, šeimininkaujanti tėvų namuose, aplinkinių vadinama ekscentriška, nors ši tik mėgo rengtis baltai ir sėdėti užsidarius. Ir rašyti laiškus seniems draugams, kurie ją buvo gyvai matę dar seniau. Ir rašyti eiles „į stalčių“. Daug eilių. Toliau skaityti EMILY DICKINSON „Pusiaudienio krantai” (The Banks Of Noon)