Dar ne pasaulio pabaiga, bet grožinės literatūros kūriniai apie įvairius virusus, ligas, pandemijas atskleidžia, kokių scenarijų galima tikėtis. Ir visi jie neteikia daug vilčių žmonijai ir, kad viskas po to bus, kaip buvę. Kaži, ar šios knygos leis pasirengti galimoms panašioms situacijoms, bet tikrai turėtų priversti rimtai žvelgti į COVID-19 galimas sukelti pasekmes, o jei ir neatves į protą, tai bent užims laiką, kurį dabar reikia stengtis kuo labiau praleisti be kitų asmenų.
Panašia tema knygų yra ir daugiau, bet rekomenduojame tas, kurios yra išleistos lietuviškai. Jeigu manote, kad kažko dar trūksta sąraše, tai pasidalinkite komentaruose.
ALBERT CAMUS „Maras“
Vienas svarbiausių ir giliausių kūrinių mirtinų ligų tema. Ir vienas realistiškiausių – be jokių fantastinių zombių ar vampyrų. Būtinas susipažinti kiekvienam. Išsamiau apžvalgoje.
MICHAEL CRICHTON „Andromedos” štamas”
Dar 1969-aisiais išleistas romanas, kurį lietuviškai galime rasti legendinėje „Zenito” serijoje, pasakoja apie į Žemę patekusį nežemiškos kilmės padermę („štamas” anot kalbininkų neturėtų būti vartojamas) ir kiek dėl to įvyksta tragedijų. Crichtonas kaip visada yra skrupulingas detalėms, tad čia netrūksta technologinių, medicininių niuansų, dėl ko romanas tampa tik dar įdomesnis, įtikinamesnis ir visai nėra moraliai pasenęs. Toliau skaityti 10 KNYGŲ APIE PANDEMIJAS
Kaip ir kiekvienais metais parengėme jums špargalkę į kokias knygas ir renginius verta atkreipti dėmesį Vilniaus knygų mugėje ir konkrečių leidyklų stenduose. Tikimės, kad tai padės jums nepasiklysti leidinių gausybėje ir atrasite sau širdžiai mielų skaitinių.
Senąjį blogąjį Harį Hūlę Jo Nesbo sugrąžino jau dvyliktą kartą.
2012-aisiais dabartinė leidykla „Sofoklis” dar vadinosi „Metodika” bei buvo tik pradėjusi savo kelią į lietuviškų knygų lentynas, ir galima teigti, kad tas pradėjimas buvo visai vykęs. Pirmaisiais leidyklos veiklos metais sulaukėme Johno Harto „Paskutinis vaikas” (Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną), A.D. Miller „Snieguolės” (Booker‘io trumpasis sąrašas, Auksinio durklo nominacija), Eowyn’os Ivey „Sniego vaikas” (Pulitzerio nominacija), Marilynne Robinson „Gileadas” (Pulitzerio premija, PEN/Faulkner premija) ir kitų knygų, kurios turėjo džiuginti knygų mylėtojus. Kai kurios ir džiugino, o kai kurios nugulė lentynose tyliai ir be jokių atgarsių. Tarp pastarųjų buvo Steve‘o Hamilton‘o „Spynų meistras” (The Lock Artist), kurio išleidimo tyla gali būti susijusi ir su tuo, kad ant lietuviškojo viršelio esantis užrašas „Geriausias metų kriminalinis romanas” iš tiesų skaitytojams nė velnio nesako, nes gi mūsų visos leidyklos leidžia vien geriausias knygas, bestselerius, kultinius romanus ir panašiai. O būtų pakakę paminėti, kad tarp tų „ne vieną apdovanojimą gavusi knyga” yra Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną ar Auksinio durklo nominacija – ir kriminalinės literatūros fanai, manau, būtų suklusę ir nepraėję pro šalį. 
Įvairiais „geriausiųjų” epitetais aplipdytas australo Trento Daltono debiutinis romanas „Berniukas nuryja visatą” (Boy Swallows Universe) pernai tapo literatūrine sensacija Australijoje, o šiemet jau turime jį lietuviškai, išverstą Povilo Gasiulio, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos./images/books/3090/1462873535_mirtis-la-fenice-teatre.jpg)
Amerikietė rašytoja Donna Leon sukūrė žymiausią literatūrinį personažą, gimusį, gyvenantį ir dirbantį Venecijoje – komisarą Guido Brunetį. Paradoksas, tačiau vietinių, venecijiečių, apie tai geriau nesiteirauti, nes pačios autorės sprendimu knygų apie Brunetį itališkai nėra. Pikti liežuviai skalambija, kad Leon, nors ir daug laiko praleidusi Venecijoje, vis gi negali savęs laikyti itale ir savo kūriniuose yra padariusi ne vieną klaidą, dėl kurios grynakraujai italai, ypač venecijiečiai, galėtų ją nulinčiuoti.