Temos Archyvai: Literatūra

KAREN JOY FOWLER „Mes visi nesavame kailyje”

O gal aš tik išsigalvojau, kad tuo metu buvau susikrimtusi ir išsigandusi. Galbūt vėliau, kai Fern nebeliko, aš supratau, kaip turėjau jaustis, ir atitinkamai pataisiau savo atsiminimus. Žmonės taip daro. Žmonės visada taip daro.

Amerikiečių rašytoja Karen Joy Fowler mūsuose žinoma iš prieš kelerius metus lietuviškai išleistos moteriškajai skaitytojų kategorijai skirto romano „Džeinės Ostin knygų klubas“, bet nereikia tuo nuvertinti Fowler – ji didesnių įvertinimų pasiekė su fantastinės literatūros tekstais. O romanas „Mes visi nesavame kailyje” (orig. We Are All Completely Beside Ourselves), be nominavimo Nebula, John W. Campbell ir dar ne vienam kitam apdovanojimui, buvo patekęs ir į trumpąjį Booker sąrašą bei gavo PEN/Faulkner premiją už grožinį kūrinį. Tad tų paskatų imtis „Mes visi nesavame kailyje” netrūksta, nors knygos anotacija beveik nieko nepapasakoja apie fabulą ir visai neintriguoja. Iš jos sužinome tik, kad skaitysime apie Rozmari Kuk, kuri vaikystėje turėjo seserį ir brolį, o dabar ji – vienturtė.

Romaną tikrai buvo galima apibūdinti įdomiau, bet tokį sausoką aprašymą galimą suprasti ir pateisinti tuo, kad priešingu atveju būtų reikėję atskleisti dalį siužeto, kuris po trečdalio knygos tikrai smarkokai trinkteli per smegenis ir atkragina žandikaulį. Toliau skaityti KAREN JOY FOWLER „Mes visi nesavame kailyje”

MALIN PERSSON GIOLITO „Didžiausia iš visų”

Didžiausia iš visų buvo baimė – baimė mirti. Meilė nereiškia nieko, kai manai, jog gali mirti.

Švedų rašytojos Malin Persson Giolito romanas „Didžiausia iš visų” (orig. Störst av allt) 2016-aisiais buvo pripažintas geriausiu Švedijos kriminaliniu romanu, dar po metų buvo įvertintas ir Glass Key premija, o dabar jau galima pamatyti ir jo ekranizaciją – švedai nufilmavo šešių dalių mini serialą „Quicksand”.

Giolito yra ir mums žinomo rašytojo Leif‘o G. W. Persson‘o dukra, bet romanu „Didžiausia iš visų” ji neseka tėvo pėdomis, nekuria dar vieną standartinį, mums įprastą ir jau pabodusį skandinavišką trilerį, kokių kasmet nesuskaičiuojamu srautu teikia leidyklos. Tai yra ne toks kūrinys, kur be sveiko proto, su nepamatuotu, rafinuotu žiaurumu liejasi kraujai, bandoma įpinti neįtikinamos mistikos, o siužetas maizgomas sumaizgomas, kad tik pateisintų kažkodėl Šiaurės šalims priskiriamą noirinį kriminalinį detektyvą. Gioloto romanas visiškai neatitinka minėtų bruožų – jis paprastas, pasakojantis situaciją, kokių kasmet sutinkame informaciniuose kanaluose, be jokių įmantrybių siužete, be mistikos ir noiro. Toliau skaityti MALIN PERSSON GIOLITO „Didžiausia iš visų”

DELIA OWENS „Ten, kur gieda vėžiai”

2018-aisiais amerikietė zoologė Delia Owens išleido romaną „Ten, kur gieda vėžiai” („Where the Crawdads Sing”), kuris į The New York Times bestselerių sąrašą buvo įtrauktas net trisdešimt savaičių. Įspūdingi pardavimų rezultatai Amerikoje neliko nepastebėti: leidybos teises išgraibstė ir neangliakalbių šalių leidyklos bei kino kompanija, siekianti kūrinį ekranizuoti.

Tiesą sakant, tai daug triukšmo dėl nieko – knyga vidutiniška ir literatūrinės vertės joje maža, tai viena iš tų, kur bandoma skaitytoją paveikti nuvalkiotomis klišėmis: veikėjo patiriamu smurtu, sunkia pamestinuko vaikyste, gera ir bloga meilės istorijomis ir prie viso to pridedant neįtikėtiną kriminalinę liniją. Gaila, kad šis debiutinis Owens grožinės literatūros bandymas ir liko tik bandymu, nesugebėjęs įtikinti ir pavergti.

Delia apie trisdešimt metų su vyru praleido Afrikoje, tyrinėjo laukinius gyvūnus, kartu parašė tris biografines knygas, tad gamtiniai reikalai jai gerai pažįstami, tai jaučiasi romane, tačiau su veikėjų psichologine puse ir literatūriniu audiniu dar reikia gerokai padirbėti. Toliau skaityti DELIA OWENS „Ten, kur gieda vėžiai”

JANA VAGNER „Vongo ežeras”, „Likę gyvi”

Trisdešimt septynerių dar ne rašytoja sumintijo gana paprastą istoriją ir gabalais ją viešino internete. Po kiekvieno paleisto skyriaus ji neturėjo jokio supratimo, kas su jos herojais vyks toliau, kuo viskas baigsis, ar apskritai baigsis. Taip prasidėjo Janos Vagner romano „Vongo ežeras” gimimas, kuris gana palankiai buvo sutiktas tiek skaitytojų, tiek kritikų.

Romanas skaitytoją pasitinka su Maskvą apėmusiu mirtinu gripu, karantinu ir visą šalį apėmusia epidemija. Sostinės priemiestyje, už karantino ribos gyvena paprasti žmonės, jauna šeima, kurie nusprendžia ilgiau nebelaukti ir bėgti nuo vis plintančios ligos į vasarnamį šiaurėje, kažkur netoli Suomijos sienos, Karelijoje, prie Vongo ežero. Tiesa, vykstančiųjų kompanija nėra tokia, kuri savo noru susimestų, pavyzdžiui, atostogauti ar švęsti vakarėlį. Ana ir jos paauglys sūnus (kurio gyvenime nepasitaikė didesnės bėdos už sugedusį žaidimų kompiuterį), jos vyras Serioža, kuris iš miesto sugeba ištraukti buvusią žmoną Irą su mažamečiu savo vaiku, Seriožos alkoholikas tėvas, Anos kaimynai – šeima su maža mergaite, o kelyje dar prisijungia buvęs Seriožos draugas ir darbdavys su žmona. Taip visi trimis automobiliais leidžiasi per ligos nusiaubtą šalį, kovodami už save ir artimuosius, stengdamiesi bet kokia kaina išlikti, rasti maisto, kuro, šilumos, nakvynę ir nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų.

Toliau skaityti JANA VAGNER „Vongo ežeras”, „Likę gyvi”

10 KNYGŲ APIE PANDEMIJAS

Dar ne pasaulio pabaiga, bet grožinės literatūros kūriniai apie įvairius virusus, ligas, pandemijas atskleidžia, kokių scenarijų galima tikėtis. Ir visi jie neteikia daug vilčių žmonijai ir, kad viskas po to bus, kaip buvę. Kaži, ar šios knygos leis pasirengti galimoms panašioms situacijoms, bet tikrai turėtų priversti rimtai žvelgti į COVID-19 galimas sukelti pasekmes, o jei ir neatves į protą, tai bent užims laiką, kurį dabar reikia stengtis kuo labiau praleisti be kitų asmenų.

Panašia tema knygų yra ir daugiau, bet rekomenduojame tas, kurios yra išleistos lietuviškai. Jeigu manote, kad kažko dar trūksta sąraše, tai pasidalinkite komentaruose.

ALBERT CAMUS „Maras“

Vienas svarbiausių ir giliausių kūrinių mirtinų ligų tema. Ir vienas realistiškiausių – be jokių fantastinių zombių ar vampyrų. Būtinas susipažinti kiekvienam. Išsamiau apžvalgoje.

MICHAEL CRICHTON „Andromedos” štamas”

Dar 1969-aisiais išleistas romanas, kurį lietuviškai galime rasti legendinėje „Zenito” serijoje, pasakoja apie į Žemę patekusį nežemiškos kilmės padermę („štamas” anot kalbininkų neturėtų būti vartojamas) ir kiek dėl to įvyksta tragedijų. Crichtonas kaip visada yra skrupulingas detalėms, tad čia netrūksta technologinių, medicininių niuansų, dėl ko romanas tampa tik dar įdomesnis, įtikinamesnis ir visai nėra moraliai pasenęs. Toliau skaityti 10 KNYGŲ APIE PANDEMIJAS

Rekomendacijos Vilniaus knygų mugei 2020

Kaip ir kiekvienais metais parengėme jums špargalkę į kokias knygas ir renginius verta atkreipti dėmesį Vilniaus knygų mugėje ir konkrečių leidyklų stenduose. Tikimės, kad tai padės jums nepasiklysti leidinių gausybėje ir atrasite sau širdžiai mielų skaitinių.

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA

UNDINĖ RADZEVIČIŪTĖ „Grožio ir blogio biblioteka”
Nauja Europos Sąjungos premijos laureatės Undinės Radzevičiūtės knyga – apie grožį su lašu bjaurumo, apie blogį, besislepiantį gėryje, ir apie tai, kad centralizuotai tvarkant pasaulį galima jį visiškai sunaikinti. Daugiau…  Toliau skaityti Rekomendacijos Vilniaus knygų mugei 2020

JO NESBØ „Peilis”

Senąjį blogąjį Harį Hūlę Jo Nesbo sugrąžino jau dvyliktą kartą.

Laukiau šio sugrįžimo ir „Peilio” lietuviškojo vertimo ir likau nenusivylęs. Jau prieš tai garsiausias norvegų kriminalinių romanų meistras įrodė, kad kuo toliau, tuo rašo įdomiau. Iš tiesų vienuolikoje ankstesnių knygų Nesbo jau panaudojo tiek daug žmogžudikiškos medžiagos, kad nesikartoti tampa vis sunkiau. Tad „Peilyje” jis imasi labiau klasikinio detektyvo – vietoje nužudymų serijos apsiriboja viena auka. Bet ta auka šįkart tampa Hario Hūlės gyvenimo meilė, siūlas, laikąs jį tarp šio ir ano pasaulio, priežastis būti naujuoju Hariu – Rakelė, t.y., ta, kuri šviečia saulei, o ne atvirkščiai.

Sėkmė, geras gyvenimas, amžius – šie dalykai sušvelnina net ir didžiausius pikčiurnas. Taip nutiko ir Hariui. Jis tapo mielesnis, švelnesnis. Net sukalbamas. Sutramdytas mylimos moters, laimingoje santuokoje.

Taip, matyt, ir Haris Hūlė galėjo vardan meilės tapti kaklaryšiuotu ir kostiumuotu. Bet netapo, ir už tai turi kažkas atsakyti…  Toliau skaityti JO NESBØ „Peilis”

STEVE HAMILTON „Spynų meistras”

Niekas nėra saugus. Niekada. Niekur.

2012-aisiais dabartinė leidykla „Sofoklis” dar vadinosi „Metodika” bei buvo tik pradėjusi savo kelią į lietuviškų knygų lentynas, ir galima teigti, kad tas pradėjimas buvo visai vykęs. Pirmaisiais leidyklos veiklos metais sulaukėme Johno Harto „Paskutinis vaikas” (Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną), A.D. Miller „Snieguolės” (Booker‘io trumpasis sąrašas, Auksinio durklo nominacija), Eowyn’os Ivey „Sniego vaikas” (Pulitzerio nominacija), Marilynne Robinson „Gileadas” (Pulitzerio premija, PEN/Faulkner premija) ir kitų knygų, kurios turėjo džiuginti knygų mylėtojus. Kai kurios ir džiugino, o kai kurios nugulė lentynose tyliai ir be jokių atgarsių. Tarp pastarųjų buvo Steve‘o Hamilton‘o „Spynų meistras” (The Lock Artist), kurio išleidimo tyla gali būti susijusi ir su tuo, kad ant lietuviškojo viršelio esantis užrašas „Geriausias metų kriminalinis romanas” iš tiesų skaitytojams nė velnio nesako, nes gi mūsų visos leidyklos leidžia vien geriausias knygas, bestselerius, kultinius romanus ir panašiai. O būtų pakakę paminėti, kad tarp tų „ne vieną apdovanojimą gavusi knyga” yra Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną ar Auksinio durklo nominacija – ir kriminalinės literatūros fanai, manau, būtų suklusę ir nepraėję pro šalį. Toliau skaityti STEVE HAMILTON „Spynų meistras”