Temos Archyvai: Literatūra

STEVE HAMILTON „Spynų meistras”

2020LiteratūraOvidijus R.

Niekas nėra saugus. Niekada. Niekur.

2012-aisiais dabartinė leidykla „Sofoklis” dar vadinosi „Metodika” bei buvo tik pradėjusi savo kelią į lietuviškų knygų lentynas, ir galima teigti, kad tas pradėjimas buvo visai vykęs. Pirmaisiais leidyklos veiklos metais sulaukėme Johno Harto „Paskutinis vaikas” (Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną), A.D. Miller „Snieguolės” (Booker‘io trumpasis sąrašas, Auksinio durklo nominacija), Eowyn’os Ivey „Sniego vaikas” (Pulitzerio nominacija), Marilynne Robinson „Gileadas” (Pulitzerio premija, PEN/Faulkner premija) ir kitų knygų, kurios turėjo džiuginti knygų mylėtojus. Kai kurios ir džiugino, o kai kurios nugulė lentynose tyliai ir be jokių atgarsių. Tarp pastarųjų buvo Steve‘o Hamilton‘o „Spynų meistras” (The Lock Artist), kurio išleidimo tyla gali būti susijusi ir su tuo, kad ant lietuviškojo viršelio esantis užrašas „Geriausias metų kriminalinis romanas” iš tiesų skaitytojams nė velnio nesako, nes gi mūsų visos leidyklos leidžia vien geriausias knygas, bestselerius, kultinius romanus ir panašiai. O būtų pakakę paminėti, kad tarp tų „ne vieną apdovanojimą gavusi knyga” yra Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną ar Auksinio durklo nominacija – ir kriminalinės literatūros fanai, manau, būtų suklusę ir nepraėję pro šalį. Toliau skaityti STEVE HAMILTON „Spynų meistras” →

GERIAUSIOS 2019-ųjų KNYGOS

2019LiteratūraJurga Mandrijauskaitė

1. Olga Tokarczuk „Bėgūnai”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Na, apie šią lenkų kilmės autorę ir jos knygą „Bėgūnai” šiais metais daug buvo kalbama literatūriniame pasaulyje, ypač po to kai Tokarczuk laimėjo Nobelio premiją.
„Bėgūnuose” autorė, judėdama nuo vienos istorijos prie kitos, kontempliuoja judėjimą, keliones, namų prasmę, žmogaus anatomiją bei paslaptingą ribą tarp gyvybės ir mirties. Be abejonės tai viena verčiausių dėmesio knygų šiais metais, išversta vertėjo Vyturio Jaručio.
Knygos recenzija čia.

2. Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Įvairiais „geriausiųjų“ epitetais aplipdytas australo Trento Daltono debiutinis romanas „Berniukas nuryja visatą“ (Boy Swallows Universe) pernai tapo literatūrine sensacija Australijoje, o šiemet jau turime jį lietuviškai, išverstą Povilo Gasiulio.
Knygos didžiausia stiprybė yra ne intriga dėl to, kas nutiks toliau, o literatūrinė kalba, pasakojimo stilius, ypatingi personažai, įtikinami jų charakteriai ir tas šiltas, nuoširdus jausmas, kuriuo pulsuoja kiekvienas kūrinio sakinys.
Knygos recenzija čia. Toliau skaityti GERIAUSIOS 2019-ųjų KNYGOS →

KOBO ABE „Kengūros sąsiuvinis”

2019LiteratūraOvidijus R.

Dėmesys savo aprangai, o ne žmonėms byloja apie atsiribojimą ir vienatvę.

Kai norisi kažko originalaus, neįprasto ir ne iš vakarietiškų kraštų, Kōbō Abe yra tinkamiausias pasirinkimas. Gaila tik, kad lietuviškai šio unikalaus rašytojo teturime keturis kūrinius, kurių vėliausiai leidyklos „Versus Aureus” 2005-aisiais išleistas, jau amžinaatilsės profesorės Galinos Baužytės-Čepinskienės išverstas romanas „Kengūros sąsiuvinis”.

Literatūros eksperimentatorius jau pačioje kūrinio pradžioje supažindina su stebinančiu veikėju, kuriam vieną dieną ant kojų ima augti ridikėliai. Vyriškis nedelsdamas nuskuba į dermatologo kliniką, kurioje ir prasideda herojaus neįtikėtina kelionė nežinia kur ir kodėl. Toliau skaityti KOBO ABE „Kengūros sąsiuvinis” →

TRENT DALTON „Berniukas nuryja visatą”

2019Kultūra (kt.), LiteratūraOvidijus R.

– Aš geras žmogus. Bet kartu ir blogas. O tokie yra visi žmonės, vaikeli. Visi mes turim šiek tiek gerų ir šiek tiek blogų savybių. Sunkiausia išmokti visada būti geram ir niekada nebūti blogam. Kai kam pavyksta. Daugumai ne.

Įvairiais „geriausiųjų” epitetais aplipdytas australo Trento Daltono debiutinis romanas „Berniukas nuryja visatą” (Boy Swallows Universe) pernai tapo literatūrine sensacija Australijoje, o šiemet jau turime jį lietuviškai, išverstą Povilo Gasiulio, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Paties autoriaus neeilinės vaikystės įkvėptas pusiau autobiografinis kūrinys nukelia į devintojo dešimtmečio Brisbano priemiestį. Šiame Australijos uostamiestyje gyvena trylikametis knygos herojus Ilajus Belas, kuris ir tampa neįtikėtinos istorijos pasakoriumi. Ilajaus brolis Ogastas nekalba, bet autistiškai pirštu ore rašo tam tikrus, lemtingus aplinkiniams žodžius, pavyzdžiui, tavo galas negyva mėlyna karetaitė. Ilajaus mama – narkomanė, kurią jos sugyventinis, narkotikų platintojas, užrakinęs savaitei kambaryje sugeba išgydyti nuo priklausomybės kvaišalams. Ilajui tėvą atstoja ir geriausiu draugu esti ne kartą nusikaltęs ir ne kartą iš kalėjimo pabėgęs, paskutinį kartą už nužudymą nuteistasis vardu Plonis, kuris sako, kad skaitymas yra geriausias būdas pabėgti nuo tikrovės, o jis pagarsėjęs bėglys, pabėgdavęs neįtikėtinais būdais, Ilajaus tėvas – užkietėjęs, į unitazą nepataikantis alkoholikas, kasdien geriantis, rūkantis ir be perstojo skaitantis knygas. Tokia marga kompanija ir aplinka, kurioje tikrai netrūksta smurto, patyčių, nusikalstamumo, bet Ilajus yra berniukas, kuris kuria vaivorykštę, kuris daug visko skaito, kuris stengiasi visada būti geras ir niekada nebūti blogas. Tik ne visada jam taip pavyksta. Ypač po to, kai gerbiamas miesto verslininkas, valdantis miesto narkotikų prekybą, nužudo Ilajaus patėvį, į kalėjimą pasiunčia jo mamą, o abu brolius socialinės tarnybos atiduoda auginti metų metus nematytam alkoholikui tėvui. Tai įkvepia Ilajų pavogti vandenyną, įkąsti vorui, užkariauti mėnulį ir kitiems žygdarbiams. Toliau skaityti TRENT DALTON „Berniukas nuryja visatą” →

DONNA LEON „Mirtis La Fenice teatre”

2019Kultūra (kt.), LiteratūraOvidijus R.

Amerikietė rašytoja Donna Leon sukūrė žymiausią literatūrinį personažą, gimusį, gyvenantį ir dirbantį Venecijoje – komisarą Guido Brunetį. Paradoksas, tačiau vietinių, venecijiečių, apie tai geriau nesiteirauti, nes pačios autorės sprendimu knygų apie Brunetį itališkai nėra. Pikti liežuviai skalambija, kad Leon, nors ir daug laiko praleidusi Venecijoje, vis gi negali savęs laikyti itale ir savo kūriniuose yra padariusi ne vieną klaidą, dėl kurios grynakraujai italai, ypač venecijiečiai, galėtų ją nulinčiuoti.

Mums pasisekė labiau nei italams ir mes jau turime lietuviškai devynis Leon kriminalinius romanus, kuriuos išleido „Charibdė”. Pirmoji serijos knyga „Mirtis La Fenice teatre„ supažindina skaitytoją su komisaru Brunečiu, kuriam paskiriama svarbi byla – pasaulyje žymaus dirigento nunuodijimas per operos pertrauką, pačios įžymybės persirengimo kambaryje. Jokių svetimų pirštų antspaudų ant kavos puodelio, jokių pašalinių pėdsakų, jokių liudininkų. Tad Brunetis supranta, kad atsakymus gali suteikti tik mirusiojo asmenybės pažinimas, jo artimiausieji žmonės ir, žinoma, pramogų pasaulio neatsiejamas palydovas – gandai, paskalos ir kitos įžymybės, kurių Venecijoje nestinga.

Taip skaitytojas mažais žingsneliais vedamas prie nusikaltimo motyvo ir tų rankų, kurios aukai į kavą įpylė cianido. Toliau skaityti DONNA LEON „Mirtis La Fenice teatre” →

PENELOPE LIVELY „Mėnulio tigras”

2019Kultūra (kt.), LiteratūraOvidijus R.

– Netrukus, sako ji,- aš pradėsiu rašyti labai pretenzingą knygą. Aš rašysiu pasaulio istoriją.

Trečias kartas nemelavo. Kaire gimusios britų rašytojos Penelope Lively romanas „Mėnulio tigras” buvo jos trečiasis romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987-aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – pernai, „Bookerio” 50-ųjų metinių proga, buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio” premijos sąrašą. Tąkart laurus nuskynė Michael’o Ondaatje „Anglas ligonis”, tačiau Lively kūrinys įgavo antrąjį kvėpavimą, į jį buvo galima pažvelgti iš dinamiškos šiandienos perspektyvos, o vertėja Violeta Tauragienė ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leidžia su „Mėnulio tigru” susipažinti Lietuvos skaitytojams.

Romano fabula nesudėtinga, statiška – aštuntąjį dešimtį įpusėjusi moteriškė, Klaudija Hempton, suriesta vėžio guli ligos patale, skaičiuoja paskutines būties dienas, ją lanko artimieji ir slaugės. Klaudijos atmintis jau neatitaisomai sujaukta, kartais ji nebesuvokia, kas vyksta jos palatoje, o kas buvo prieš daugybę metų, tačiau niekas nepaneigs, jog ji prisimena labai daug. Daug istorijų – pasaulio ir asmeninių ir jos tarpusavyje be jokios chronologijos susipynusios neatsiejamais siūlais. Jau pirmuose puslapiuose ligotoji naratorė pasiteisina ir įspėja, kad nebus lengva, nes tokia ta istorija – be pradžios ir pabaigos. Toliau skaityti PENELOPE LIVELY „Mėnulio tigras” →

JEFF VANDERMEER „Sunaikinimas”

2019Kultūra (kt.), LiteratūraOvidijus R.

Tas, kuris miršta, numiręs toliau pažins gyvenimą, nes visa, kas suyra, nėra pamiršta, ir prikeltieji vaikščios savo nežinojimo palaimoje…

Kaip kas ką besakytų apie pakankamą lietuviškų knygų pasiūlą, iš tiesų, mūsuose situacija su suaugusiam skaitytojui skirta moksline fantastika yra labiau negu apgailėtina. Šio žanro naujų vertimų, pasirodančių per metus, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tad kai lentynose pasirodė amerikiečio Jeffo VanderMeerio romanas „Sunaikinimas” (Annihilation), 2015-aisiais laimėjęs Nebula apdovanojimą, taupiausi jį, neskubėjau, mėgavausi kiekvienu puslapiu lyg vaikas paskutiniuoju saldainiu. Net nejausdamas katarsio, kurio kažkodėl tikėjausi. Ta nejautra gali būti didžiąja dalimi susijusi su prieš tai matytu to paties pavadinimo filmu, ko pasekmė buvo baimė, kad visas skaitomas veiksmo plėtojimas susives į ekrane matytą žmogaus ir nežemiško sutvėrimo kovą. Ir čia reikia mačiusiuosius, bet neskaičiusiuosius nuraminti – tai, ką ir kaip tekstu pateikia VanderMerras, nėra įmanoma parodyti, tad ir tos supaprastintos, šabloniškos filmo pabaigos knygoje, ačiū Dievui, nėra. Ekranizacija turi tik tuos pačius fabulos rėmus, tačiau veiksmo plėtotė, kulminacija, atomazga yra visiškai kitokie.

Toliau skaityti JEFF VANDERMEER „Sunaikinimas” →

JOHN IRVING „Malda už Oveną Minį”

2019LiteratūraOvidijus R.

Amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas į mano ir, tikriausiai, į daugelio kitų skaitytojų akiratį pateko su žymiausiu savo romanu „Pasaulis pagal Garpą”, kurio pirmasis leidimas lietuviškai pasirodė dar 1994-aisiais. Vėliau reguliariai išėję kiti, tiek ir senesni, tiek ir patys šviežiausi, Irvingo kūriniai rado savą skaitytoją, nors, priekabiai žiūrint, visi jo kūriniai turi daug tarpusavio panašumų, tad po dviejų trijų romanų autorius darosi nuobodokas ir norisi nuo jo pailsėti. Manasis poilsis truko gerą dešimtmetį, bet net po tiek laiko „Malda už Oveną Minį” su dar viena Naujojo Hampšyro istorija nuo pat pradžių atrodė, kaip jau skaitytų Irvingo kūrinių tęsinys. Panašus jausmas apima skaitant Stepheno Kingo siaubus, kurie siejasi su šiojo Kasl Roku. Ne paslaptis, kad abu minėtieji plunksnos broliai mėgsta savo tekstuose veikėjus-rašytojus, personažų fizinius išskirtinumus ir vienokius ar kitokius neurotinius nukrypimus. Tačiau šįkart man šie du rašytojai visą „Maldą už Oveną Minį” žygiavo greta, nes Irvingo pastarasis romanas neapsieina be geros mistikos dozės, tiesa, Irvingo iracionalumas nėra susijęs su piktomis dvasiomis, o kaip tik – kildinamas iš krikščioniškojo dievo. Toliau skaityti JOHN IRVING „Malda už Oveną Minį” →