Lytiniai santykiai niekada niekam neatnešė nieko gera ir reikia laikyti save laimingu, jeigu jie nekenkia. Išmintingas žmogus niekuomet neves ir neturės vaikų. (Epikūras)

Tokiam interneto puslapiui kaip G. tikrai reikėtų turėti daugiau tekstų apie g tašką, nes kitaip galima apvilti netyčia čia apsilankiusius to taško ieškotojus. G taško svarba ir su juo susijęs vienoks ar kitoks orgazmas aktualumo nepraranda ir dar ilgai nepraras. Tai patvirtino ir neseniai praūžusi reklamos kampanija #vilniusgspot ir pasipiktinimai Beatos Tiškevič pardavinėjamais vibratoriais. Taip, esame gilioje lytinio švietimo, kurio pastaruoju metu daugiau jau reikia tėvams, nei vaikams, duobėje. Taip, „už uždarų durų“ vykstančiomis temomis lietuviams vis dar sunku kalbėti prie kavos puodelio pietų metu. 

Tą paslaptingąjį intymumo šydą bando praskleisti žurnalistas Jonathanas Margolis knygoje „Intymioji orgazmo istorija“. Tiksliau, jis tinkamai sudėlioja taškus ir akcentus, kurie parodo, kodėl tas šydas iš vis atsirado ir iš kokių prietarų siūlų jis nuaustas.   Toliau skaityti JONATHAN MARGOLIS „Intymioji orgazmo istorija“ →

Būtent meldžiantis mane užplūsta didžiausios abejonės dėl Dievo, o žvelgdamas į žvaigždes pajuntu tikėjimo antplūdį.

Pastaraisiais metais jau vis dažniau girdime nuomonę, kad lietuvių skaitytojai neturi kuo labai skųstis – knygų išleidžiama tiek, kad net išrankiausias ras, ką skaityti. Visgi, viena sritis lieka neužpildyta – mokslinės fantastikos. Per metus šito žanro lietuviškus leidinius (ne perleidinius) galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ok, paaugliškajai auditorijai asortimentas pildomas gan sparčiai, tačiau suaugusiems praktiškai nėra iš ko rinktis, tad tenka vėl atsigręžti į seniau, jau amžinatilsio „Eridano“ leistą Pasaulinės fantastikos aukso fondą, kuris dar nėra iki dugno išsemtas.

Kanadietis, genialiojo „Mirtino eksperimento“ autorius Robert‘as J. Sawyer‘as ir jo romanas „Skaičiuojantis dievas“ (orig. Calculating God) 2001-aisiais buvo nominuotas Hugo ir kitokiems mokslinės fantastikos apdovanojimams. Nelaimėjo, bet tai nereiškia, kad romanas silpnas. Iš tiesų jis man labai patiko, buvo tikra atgaiva akims ir sielai po visokių rimtų skaitinių.

1. Karl Ove Knausgård „Mano kova“ (leidykla „Baltos lankos“)

Galvojant apie visas per metus skaitytas knygas, man ši įsiminė labiausiai. Knausgårdo išskirtinumas yra drąsus, nuoširdus, atviras rašymo stilius, kurį pasitelkęs, jis net kalbėdamas apie paprastus kasdienius dalykus, apgaubia šiuos filosofinėmis refleksijomis, įdomiais pamąstymais. Nesunku suprasti, kodėl šis kūrinys tapo tokiu svarbiu ir suprantamu milijonams žmonių visame pasaulyje, nes jame kiekvienas skaitytojas randa save, savo mintis, savo kovas, kurias Knausgardas, išsilaisvinęs iš įprastų literatūrinių ir stilistinių formų, išdrįso įvardinti, aprašyti ir pavadinti tai literatūriniu kūriniu. Daugiau…

Ar meilė be atsako nėra tūkstantį kartų baisiau nei prastai pasibaigusi meilė?

Pats nepastebėjau, kaip tapau prancūziškai rašančios belgės Amélie Nothomb gerbėju. Matyt, viskas prasidėjo nuo jos garsiausios knygos „Baimė ir drebėjimas“, kuris parodė, kad ši moteriškė turi savitą ir žavų stilių, pasireiškiantį nedidele, per pusdienį perskaitoma knygos apimtimi, paprastu, lengvai skaitomu žodynu, nesudėtinga struktūra, prancūzišku laisvumu ir kiek sarkastišku humoru. Taip Nothomb per pastaruosius 26-erius metus parašė daugiau kaip 26 knygas, kurių, džiugu, ne vieną turime ir lietuviškai.

„Plak, širdie“ (orig. Frappe-toi le cœur, 2017) – vienas paskutiniųjų Nothomb romanų, kuriame autorė jau kiek per daug atkartoja pati save. Iš esmės visą savo gyvenimišką patirtį Nothomb atskleidė autobiografiniame romane „Alkio biografija“, kuriame paaiškėjo iš kur kilo jos pomėgis nuolat gvildenti temas apie grožio standartus, baletą, anoreksiją, savo kūno fizinį alinimą, motiniškos meilės klaidas, visam gyvenimui sukeliančias vaikams psichologines pasekmes.

Buvo laikai, kada ne suaugusiesiems skirtos knygos priešpaskutiniame lape turėdavo užrašą, nurodantį kurio brandos tarpsnio vaikui kūrinys skirtas. Štai Johno Steinbecko „Bėrasis ponis“ (orig. The Red Pony) nurodo, kad yra skirtas jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams. Tiesą sakant, nesu tikras, kokius gyvenimo metus tai konkrečiai apibrėžia, bet, manau, turėtų būti skirta asmenims nuo septynerių iki dvylikos metų. Tai kurį laiką skatino vis atidėti šią knygutę į šalį, netraukė ir lūkestis ten rasti kažkokią vaikišką istoriją apie šaunaus bėrulio nuotykius, tikriausiai kokių Amerikos indėnų apsupty – bent tokį siužetą galvoje gimdė lietuviškojo leidimo viršelis, kuriame vaizduojami du arkliai ir kelios su lankais lakstančios ilgaplaukės žmogystos.

Oh, kaip aš klydau. Bet pasirodo, ne aš vienas – apie panašias „Bėrojo ponio“ skaitymo atidėliojimo priežastis knygos angliško „Penguin Books“ leidimo įvade pasakoja amerikiečių literatūros profesorius Johnas Seelye’jus. Taigi, šis kūrinys tikrai privalo būti perskaitytas brandaus asmens, kuris po to turėtų pats nuspręsti, ar duoti savo atžalai ar ne. Aš duosiu. Kišiu primygtinai su pažadu perskaičius apdovanoti kokiu norimu šiuolaikiniu niekalu. Toliau skaityti JOHN STEINBECK „Bėrasis ponis“ →

Jei norite pamąstyti apie tai, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su AK-47, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.

Amerikiečių žurnalistės Elizabeth Kolbert knyga „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“ traukia akį ne vien ryškiai raudonu viršeliu. Ši knyga 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją ir pasakoja apie šiomis dienomis kaip niekada aktualią aplinkosaugos temą, kurios smaigalyje rūšių išnykimas. Istorija mena, kad gyvybei išnykimu grasinančių katastrofų mūsų planetoje jau vyko penkis kartus, o Kolbert klausia, ar jos knygoje minimi faktai nerodo, kad jau artėja ir šeštasis gyvybės išnykimas, kurį sąlygoja viena išradinga sausumos gyvūnų rūšis.

Tokia knygos anotacija mane sugundė, juolab, kad laikau save su protu prijaučiančiu planetos išteklių tausojimui (esu iš tų, kurie bamba dėl neišjungtos šviesos, negali užmigti girdint iš čiaupo lašantį vandenį, pyksta dėl besaikio vartojimo ir panašiai), o dar kaip tik buvau pradėjęs skaityti Robert’o J. Sawyer’io „Skaičiuojantį dievą“, kuriame Didieji penki išnykimai vaidina ne paskutinę rolę, tad nieko nelaukęs ėmiausi „Šeštojo išnykimo“. Toliau skaityti ELIZABETH KOLBERT „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“ →