Trisdešimt septynerių dar ne rašytoja sumintijo gana paprastą istoriją ir gabalais ją viešino internete. Po kiekvieno paleisto skyriaus ji neturėjo jokio supratimo, kas su jos herojais vyks toliau, kuo viskas baigsis, ar apskritai baigsis. Taip prasidėjo Janos Vagner romano „Vongo ežeras“ gimimas, kuris gana palankiai buvo sutiktas tiek skaitytojų, tiek kritikų.

Romanas skaitytoją pasitinka su Maskvą apėmusiu mirtinu gripu, karantinu ir visą šalį apėmusia epidemija. Sostinės priemiestyje, už karantino ribos gyvena paprasti žmonės, jauna šeima, kurie nusprendžia ilgiau nebelaukti ir bėgti nuo vis plintančios ligos į vasarnamį šiaurėje, kažkur netoli Suomijos sienos, Karelijoje, prie Vongo ežero. Tiesa, vykstančiųjų kompanija nėra tokia, kuri savo noru susimestų, pavyzdžiui, atostogauti ar švęsti vakarėlį. Ana ir jos paauglys sūnus (kurio gyvenime nepasitaikė didesnės bėdos už sugedusį žaidimų kompiuterį), jos vyras Serioža, kuris iš miesto sugeba ištraukti buvusią žmoną Irą su mažamečiu savo vaiku, Seriožos alkoholikas tėvas, Anos kaimynai – šeima su maža mergaite, o kelyje dar prisijungia buvęs Seriožos draugas ir darbdavys su žmona. Taip visi trimis automobiliais leidžiasi per ligos nusiaubtą šalį, kovodami už save ir artimuosius, stengdamiesi bet kokia kaina išlikti, rasti maisto, kuro, šilumos, nakvynę ir nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų.

Toliau skaityti JANA VAGNER „Vongo ežeras“, „Likę gyvi“ →

Dar ne pasaulio pabaiga, bet grožinės literatūros kūriniai apie įvairius virusus, ligas, pandemijas atskleidžia, kokių scenarijų galima tikėtis. Ir visi jie neteikia daug vilčių žmonijai ir, kad viskas po to bus, kaip buvę. Kaži, ar šios knygos leis pasirengti galimoms panašioms situacijoms, bet tikrai turėtų priversti rimtai žvelgti į COVID-19 galimas sukelti pasekmes, o jei ir neatves į protą, tai bent užims laiką, kurį dabar reikia stengtis kuo labiau praleisti be kitų asmenų.

Panašia tema knygų yra ir daugiau, bet rekomenduojame tas, kurios yra išleistos lietuviškai. Jeigu manote, kad kažko dar trūksta sąraše, tai pasidalinkite komentaruose.

ALBERT CAMUS „Maras“

Vienas svarbiausių ir giliausių kūrinių mirtinų ligų tema. Ir vienas realistiškiausių – be jokių fantastinių zombių ar vampyrų. Būtinas susipažinti kiekvienam. Išsamiau apžvalgoje.

MICHAEL CRICHTON „Andromedos“ štamas“

Dar 1969-aisiais išleistas romanas, kurį lietuviškai galime rasti legendinėje „Zenito“ serijoje, pasakoja apie į Žemę patekusį nežemiškos kilmės padermę („štamas“ anot kalbininkų neturėtų būti vartojamas) ir kiek dėl to įvyksta tragedijų. Crichtonas kaip visada yra skrupulingas detalėms, tad čia netrūksta technologinių, medicininių niuansų, dėl ko romanas tampa tik dar įdomesnis, įtikinamesnis ir visai nėra moraliai pasenęs. Toliau skaityti 10 KNYGŲ APIE PANDEMIJAS →

Niekas nėra saugus. Niekada. Niekur.

2012-aisiais dabartinė leidykla „Sofoklis“ dar vadinosi „Metodika“ bei buvo tik pradėjusi savo kelią į lietuviškų knygų lentynas, ir galima teigti, kad tas pradėjimas buvo visai vykęs. Pirmaisiais leidyklos veiklos metais sulaukėme Johno Harto „Paskutinis vaikas“ (Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną), A.D. Miller „Snieguolės“ (Booker‘io trumpasis sąrašas, Auksinio durklo nominacija), Eowyn’os Ivey „Sniego vaikas“ (Pulitzerio nominacija), Marilynne Robinson „Gileadas“ (Pulitzerio premija, PEN/Faulkner premija) ir kitų knygų, kurios turėjo džiuginti knygų mylėtojus. Kai kurios ir džiugino, o kai kurios nugulė lentynose tyliai ir be jokių atgarsių. Tarp pastarųjų buvo Steve‘o Hamilton‘o „Spynų meistras“ (The Lock Artist), kurio išleidimo tyla gali būti susijusi ir su tuo, kad ant lietuviškojo viršelio esantis užrašas „Geriausias metų kriminalinis romanas“ iš tiesų skaitytojams nė velnio nesako, nes gi mūsų visos leidyklos leidžia vien geriausias knygas, bestselerius, kultinius romanus ir panašiai. O būtų pakakę paminėti, kad tarp tų „ne vieną apdovanojimą gavusi knyga“ yra Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną ar Auksinio durklo nominacija – ir kriminalinės literatūros fanai, manau, būtų suklusę ir nepraėję pro šalį. Toliau skaityti STEVE HAMILTON „Spynų meistras“ →

1. Olga Tokarczuk „Bėgūnai“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Na, apie šią lenkų kilmės autorę ir jos knygą „Bėgūnai“ šiais metais daug buvo kalbama literatūriniame pasaulyje, ypač po to kai Tokarczuk laimėjo Nobelio premiją.
„Bėgūnuose“ autorė, judėdama nuo vienos istorijos prie kitos, kontempliuoja judėjimą, keliones, namų prasmę, žmogaus anatomiją bei paslaptingą ribą tarp gyvybės ir mirties. Be abejonės tai viena verčiausių dėmesio knygų šiais metais, išversta vertėjo Vyturio Jaručio.
Knygos recenzija čia.

2. Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Įvairiais „geriausiųjų“ epitetais aplipdytas australo Trento Daltono debiutinis romanas „Berniukas nuryja visatą“ (Boy Swallows Universe) pernai tapo literatūrine sensacija Australijoje, o šiemet jau turime jį lietuviškai, išverstą Povilo Gasiulio.
Knygos didžiausia stiprybė yra ne intriga dėl to, kas nutiks toliau, o literatūrinė kalba, pasakojimo stilius, ypatingi personažai, įtikinami jų charakteriai ir tas šiltas, nuoširdus jausmas, kuriuo pulsuoja kiekvienas kūrinio sakinys.
Knygos recenzija čia. Toliau skaityti GERIAUSIOS 2019-ųjų KNYGOS →

Dėmesys savo aprangai, o ne žmonėms byloja apie atsiribojimą ir vienatvę.

Kai norisi kažko originalaus, neįprasto ir ne iš vakarietiškų kraštų, Kōbō Abe yra tinkamiausias pasirinkimas. Gaila tik, kad lietuviškai šio unikalaus rašytojo teturime keturis kūrinius, kurių vėliausiai leidyklos „Versus Aureus“ 2005-aisiais išleistas, jau amžinaatilsės profesorės Galinos Baužytės-Čepinskienės išverstas romanas „Kengūros sąsiuvinis“.

Literatūros eksperimentatorius jau pačioje kūrinio pradžioje supažindina su stebinančiu veikėju, kuriam vieną dieną ant kojų ima augti ridikėliai. Vyriškis nedelsdamas nuskuba į dermatologo kliniką, kurioje ir prasideda herojaus neįtikėtina kelionė nežinia kur ir kodėl. Toliau skaityti KOBO ABE „Kengūros sąsiuvinis“ →