Pirmąją konsolių kartą vadinu Pong‘ais ir pats sovietinį kloną turėjau, visgi tikroji namų konsolių pradžia man buvo A2600*. Turiu porą CX2600 „Light Sixer” egzempliorių (abu 1979-ųjų), vienas boxed, arti 50 originalių žaidimų, multicart‘ą (SD kortelių palaikymui), krūvą pultų ir t.t.
Jeigu šį reikalą apibūdinti vienu žodžiu tai yra MINIMALIZMAS**. Dažnai šis žodis asocijuojasi su interjerais, tačiau video žaidimams jis irgi tinka.
KUO MALONI. Konsolė įdomaus dizaino, su jungikliais – tumbleriais. Gali būti su medžio imitacija (dvelkia steampunk‘u), Darth‘o Vader‘io stiliaus arba modernizuota Junior. Paprasta naudoti, įjungti/išjungti – lyg šviesą kambaryje, turėdamas laisvų 20 minučių staigiai gali pažaisti ir nukeliauti į retro visatą, o galima ir šiaip laikyti fone su įjungtu intro/demo, … mane tai gerai nuteikia). Išbaigtas daiktas ir istorijos dalis, neatskiriama nuo 1970 – 1980-ųjų pop kultūros. Dėl konstrukcinių savybių paprastumo originali konsolė yra patikimas gaminys, vis dar kuriami homebrew žaidimai (pvz., Mortal kombat), kinai kepa pultus, maitinimo adapterius. Autentiški žaidimai stebėtinai gerai išsilaikę, kainos jau nukritę, kiek matau pagal būklę ir ilgaamžiškumą, dažniausiai lenkia sistemas, naudojančias CD. Originaliai jungiama per RF antenos lizdą. Skirtingi pultų tipai skirtingiems žaidimams (kitaip nepažaisi), visgi dažniausiai naudojami 2 – klasikinis stick ir paddle su potenciometru, taip pat tinka Sega MegaDrive pultai. Gyvavimo laikotarpis atitinka mano vaikystę***. Vaikystėje tokio Atario praktiškai nečiupinėjau, žaisdavome Atari 8 bit kompiuteriukais su žaidimais kasetėse, daugiausiai Vilniaus centriniame pašte (1987-1989 m.). Atari 2600 turėjo Jaunųjų technikų stotyje Vilniuje, bet ir ten jau buvo nebevertinamas, jį nustūmė sistemos su kasetėmis, dėl labiau paplitusių ir gražesnių žaidimų. Visgi dabar, kai norėjau grįžti į Atari age, pasirinkau šitą variantą dėl kartridžų „įdėk ir žaisk” principo, sistemos naudojimo paprastumo. Toliau skaityti ATARI 2600 kolekcija ir retro nostalgija